Oleg Sencov. Ligoninė

Nuotrauka iš LM archyvo

Olegas Sencovas (g. 1976, Simferopolyje) – ukrainiečių kino režisierius, scenaristas ir rašytojas. 2013 m. lapkritį prasidėjus protestams Kijeve, O. Sencovas tapo Euromaidano aktyvistu, prasidėjus Krymo įvykiams tiekė maistą ir būtiniausius produktus Krymo bazėse užblokuotiems Ukrainos kariams. 2014 m. pavasarį Rusijai okupavus Krymą suimtas apkaltinus teroristine veikla ir uždarytas Maskvos Lefertovo kalėjime. 2015 m. birželį nuteistas 20 metų kalėti. Šiuo metu vyksta derybos dėl jo išlaisvinimo.

 

Visiems tiems, kuriems pasisekė gim­ti Sovietų Sąjungoje, beje, kaip ir visiems tiems, kuriems nepasisekė, bet vis tiek jie gimė toje šalyje, bent kartą gyvenime, o gal ir ne vieną, teko gulėti tuometėse ligoninėse. Aš esu gulėjęs tik vaikų ligoninėse, suaugusiųjų neteko, bet nemanau, kad ten labai jau kitaip. Ankstyvoje vaikystėje, iki tos savo ligos, gulėdavau retai, iš tikro tik kartą; paskui – jau nuolatos.

Šokdamas nuo stalo (kodėl jam to reikėjo, neaišku, bet veikiausiai tada atrodė labai svarbu) šešiametis berniūkštis užsikabino pažastimi už kėdės atlošo, ir pažastyje iššoko gana didelis guzas. Skaudėti neskaudėjo, tik trukdė, gąsdino berniuką ir jo mamą graikinio riešuto dydžiu. Kai visą mėnesį nepadėjo tradicinės šiuolaikinės medicinos priemonės, tokios kaip pribuvėja, kompresai ir užkalbėjimai, teko griebtis kraštutinių veiksmų – chirurginiu būdu atskirti tą padarą.

Jis neprisimena, kaip gydytojas rėkė ant mamos, užtat prisimena deguonies kaukę, tokią kaip lakūnų, ir žodžius: „Dabar skrisim.“ Paskui berniukas dvi savaites slankiojo ligoninės koridoriais su šachmatų lenta po sveikąja pažastimi ieškodamas eilinės aukos, dar nepatyrusios jo atkaklumo ir sutriuškinimų. Pasakojama, jog tas berniukas buvau aš.

Išvardyti visiems menkiems vaikiškiems sužeidimams, sumušimams, įbrėžimams ir užsigavimams – tada beveik viskas buvo vadinama popomis –­ neužtektų ištisos knygos, be to, kiekvienas normalus vyras savo vaikiškomis žaizdomis gali užpilti šimtus puslapių, bet niekam tai neįdomu, taip pat ir man pačiam. Normaliam berniukui visa tai normalu. Toks buvau ir aš, bet paskui, kai prikibo liga, aš jau nebebuvau normalus, aš vadinausi ligotu.

Anksčiau aš nesuprasdavau kvailo tosto „Į sveikatą!“. Jaunystėje išvis jo nesuvokdavau; kai susilaukiau vaikų, ėmiau suprasti bent jau tostą „Už sveikus vaikus!“, nes žinau, kad vertingiausia, ką turi, – tai jie, o vertingiausia, ką turi jie, – sveikata. Ir nebūtina dėl to kas vakarą rautis plaukų, bet būtina visą laiką žiūrėti ir prisiminti. Kiekvieną dieną ir neretai – naktį.

Vaikystėje nesupranti, kodėl taip baisiai rėkė mama, kai kaimynų berniūkštis pirmas įbėgo į tavo namus ir sušuko: „Teta Liuse, jūsų sūnus prisitrenkė!“ O pirmas atbėgo, nes tu ne tik bėgti, eiti beveik nepajėgi ir stengiesi nežiūrėsi į suniokotą koją; dviratis dar labiau suniokotas, ir jį reikia tempti; kol kas visai nė neskauda, tik kojinė šlapia ir koja...

Ta teta mokytoja nebuvo kalta. Juk negalėjo žinoti, kad tris valandas užtruks krautuvėse, be to, žiema, rodos, ne tokia jau šalta, ir vaikai, kuriuos išsivežė į ekskursiją, visada ras kuo užsiimti gatvėje, kai jų ganėtinai daug, – juk kaimas, yra šaligatvis, net mašinos važinėja – visai nenuobodu. Na, šiek tiek sušalo – kam nepasitaiko, juk ne visi paskui susirgo! Aš po tos mokyklinės ekskursijos persišaldžiau. Paprastas peršalimas, nieko ypatinga, greitai išsitaisiau. Pirmadienį jau ėjau į mokyklą. Penkta klasė, dar mokytis ir mokytis, negalima praleisti. Tačiau kojos kažkodėl iki galo neišsitiesia – taip keistai, net įdomiai, kiek nepatogu, kad tik tėvai nepastebėtų. Antradienį berniukui kažkodėl vėl pablogėjo, tegul paguli lovoje. Sako, kojas traukia, veikiausiai oras keičiasi... Berniukas liko vienas, bet atsikelti jau nepajėgė. Gerai, kad per pietus grįžo tėvas, ramiai nunešė berniuką į mašiną ir nuvežė į ligoninę. Ten irgi ramiai pasakė: gerai, kad neatvežėte trečiadienį, o tai visą gyvenimą būtumėt tampę vežimėlyje.

Manote, jog reumatu, poliartritu ir miokarditu negalima susirgti vienu kartu ir dar vienuolikos metų? Gydykitės nuo peršalimo ir nebandykite patys įsitikinti.

Kokios šešios savaitės lovoje, paskui dar tiek pat lengvesnis režimas – ir tu, galima sakyti, laisvas, važiuok į sanatoriją nors pusmečiui. Ir berniukas išvažiavo. Paskui dar kartą, dar. Už menkutes klaidas kartais tenka daug mokėti, ypač daug, jeigu tai atsitinka sveikiems vaikams.

Sanatorijoje visada linksma – tokia gana savarankiška vaikų bendruomenė. Nedidukė švelni gyvenimo mokykla. Daug apie ją pasakoti nėra nei vietos, nei noro. Įdomiausia – bėgimas pas­kui bangą. Sanatorija buvo ant jūros kranto, krantas smėlėtas ir plokščias, atplūstanti banga ilga, per štormą –­ dar ilgesnė, dešimties penkiolikos metrų. Ties sanatorijos korpusu buvo nedidelis pirsas ant medinių polių. Per štormą bangai ėmus ristis atgal, reikia paskui ją bėgti į jūrą palei pirsą, tolimiausiame taške pasikabinti ant turėklų ir pariesti kojas. Banga, griaudėdama ir taškydama purslus, ritasi po tavimi atgal į krantą, o tu kabi, lauki, kol ji grįš ir apnuogins dugną, tada šoki ir skubi į krantą, o jūra lekia iš paskos – kas greitesnis. Kietesnio atrakciono vaikystėje nesu turėjęs! Jei buvai ganėtinai kietas, pasisekė su banga ir nubėgai beveik iki paties pirso galo, tada jau galėjai ilgai kaboti laukdamas tinkamo momento grįžti. Jei nebuvai kietas, stabtelėjai, o gal paprasčiausiai nepasisekė su banga ar tėvais –­ eini namo, t. y. į korpusą persirengti. Tame korpuse naktį veikė kitas šaunus atrakcionas, turintis paaugliškos erotikos elementų, – laipiojimas per ketvirto aukšto balkonus į mergaičių kambarius. Su jomis buvo galima pasitąsyti ir dieną, bet dieną kas, naktį – visai kas kita. Net jeigu mergaitės šiaip sau ir dieną visai į jas nekreipei dėmesio, naktį patekus į jų kambarį (įleisdavo bet kada ir į bet kurį kambarį, joms, matyt, tai buvo mėgstamas moteriškas atrakcionas –­ laukti) viskas tapdavo kitaip, įdomiau, patraukliau... Trumpai sakant, įprasta, normali lytinio brendimo pradžia.

Nežinau, kokios kam teko sanatorijos tais laikais, bet man – su atrakcionais. Tik ne apie tai norėjau papasakoti, o apie vieną ligoninę. Apie paskutinę vaikišką ligoninę mano gyvenime – tiks­liau, mano vaikiškame gyvenime.

Na, ligoninė kaip ligoninė, visai padori – apskrities, žmonės ten dirba geri ir gydytojai geri, ir operacijas daro sudėtingas, ir vaikiukus gelbsti, kai kuriuos net išgydo. Ir daro ten labai reikalingą operaciją, jeigu iki to prieita ir be operacijos jau niekaip: reikia daryti, nes vėliau bus dar blogiau – visą gyvenimą teks sniaukroti perkreiptu veidu ir atkarusiu smakru. Kalbu apie tonzilių šalinimą. Paprasta liaudis, iš kurios aš kilęs ir nuo kurios ne itin skiriuosi, tą operaciją vadina paprastai: rauti glandas. Tad jeigu jums ar jūsų vaikams pasiūlys šalinti tonziles, netikėkite – jums arba jiems būtent raus glandas!

Man vėlokai pasiūlė daryti tą operaciją – jau keturiolikos, bet tebebuvau tas pats ligotas berniūkštis, dažnai peršaldavau ir pasigaudavau anginą, tad mama sutiko. Užbėgdamas už akių iškart pasakysiu: operacija padėjo. Ėmiau rečiau sirgti, o kai dar po poros metelių pasiunčiau velniop mediciną, fizinių krūvių ribojimą ir ėmiau sportuoti, išvis lioviausi sirgęs. Reumatą užmiršau, o vaikiška ligos istorija (suaugusiojo išvis neturiu) dulka spintelėje; ją kartkartėmis išsitraukiu pagąsdinti ypač jautriems pediatrams per tikrinimus.

Tonzilių šalinimas. Nežinau, kaip kankino ČK, bet jeigu jie taip darė operacijas savo vaikams, nebeturiu abejonių, kodėl Raudonasis Teroras laimėjo prieš Baltuosius.

Gabrielės Venckutės piešinys

Iš ryto tau neduoda valgyti, kad neapvemtum personalo. Paskui aprengia chalatu, ant viršaus užtempia tokį maišą, susiūtą iš dviejų drobės gabalų su nediduke skyle burnai, ir nusiunčia kankintis į priepirtį. Jei tada būčiau mokėjęs laidyti liežuvį, kaip dabar moku, būtinai būčiau pareiškęs: „Vyručiai, sušaudys per burną!“ Tuo metu tau dar gali būti linksma, nors nuo riaumojimo, sklindančio iš anapus durų, dažnai pertraukiamo vaikiškų riksmų, bet kas įsitemptų.

Tada tas baidykles su vystyklais ant galvų po vieną veda į kankinimų kambarį. Ir kam man reikėjo įsigudrinti žvilgtelėti iš po parandžos į instrumentų rinkinį ant stalelio! – nė vieno naudingo savo sveikatai ten nemačiau. Paskui visas tavo judančias kūno dalis, įskaitant ir galvą, pririša diržais prie krėslo. „Čia gydymas elektrošoku? Tik neperspauskite!“ – toliau juokautų amerikietiškos komedijos veikėjas, bet man visai nebebuvo juokinga. Jaučiau, kaip šalti baimės pirštai lenda už apykaklės ir baladoja į šonkaulius...

Ką jie darė mano burnoje – negaliu pasakyti, nes nemačiau, ne itin trokštu ir įsivaizduoti. Tik kartelį, kai ypač sėkmingai bandžiau ištrūkti ir skylė burnai trumpam tapo skyle vienai akiai, pamačiau kokių dešimties metų mergaitę gretimame krėsle... Gerai, kad aš berniukas, stiprus, drąsus, ir mane laiko tik du sanitarai, o ne pusė skyriaus.

Baigę su glandomis, tie mėsininkai netikėtai užčiuopė padidėjusius mano adenoidus. Po trumpo ir itin nežodingo pasitarimo aukai buvo užduotas klausimas: „Šalinam dabar pat? Ar ateisi kitą kartą?“ Gal supratusi, jog vargu ar greitai ateisiu kitą kartą, gal mano mykimą ir trypimą kojomis išsiaiškinusi kaip pritarimą, gydytoja išsitraukė kablį, įžiūrėjau jį net per vystyklą, supratau – čia paskutinis daiktas, kurį matau savo gyvenime, ir reikia gerai įsižiūrėti. Negalvojau, – ir kaip galėjau galvoti, jei dar operacijos pradžioje mano smegenys sulindo į kapšiuką ir nekišo iš ten nė nosies, – kad adenoidai iš vidaus prisitvirtinę prie kaukolės ties momenėliu. Tačiau gydytojai juos rado kaip tik ten. Adenoidai kovėsi trumpai, bet žiauriai.

Buvau girdėjęs, esą novokainas – geras vaistas, bet operacijos metu jis man kažkodėl nepadėjo. Kai parvedė į palatą ir paguldė į lovą, – po tos žmogaus perdarymo operacijos savarankiškai niekas neparsigaudavo, – nusprendžiau, jog viskas jau praeityje, skausmas ims rimti, man palengvės, deja, buvo toli gražu ne taip. Novokainas geras vaistas, tik turi nedidelį trūkumą – jis negali amžinai veikti. Po valandos skausmas tapo toks, kad daužiau sieną visomis galūnėmis, o tada jų turėjau bent dešimt ir visos jos gėlė, galvoje be perstojo sproginėjo granatos, degė ten, kur išplėšė gerklę, ir visa truko lygiai metus ar dvejus.

Regis, po to košmaro mano organizmas ląstelių lygyje apypietę priėmė sprendimą – niekada daugiau nesinaudoti nemokamos sovietinės medicinos paslaugomis ir apskritai jokia medicina. Smegenys priimant tą sprendimą tikrai nedalyvavo, tuo metu jos skausmingai grįžo iš lytinių organų į savo buveinę –­ į ištuštėjusią smegeninę.

Po pietų atėjo mano naujasis draugas iš gretimos palatos (ligoninėse paprastai greitai susidraugaujama) ir atnešė pusę didžiulio meliono. Aš ir gerais laikais nelabai buvau linkęs į melionus, o tada negalėjau nė pažiūrėti. Pasakyti to negalėjau – dar kelias dienas negalėjau nieko nei pasakyti, nei normaliai praryti, bet draugas kažką išskaitė iš mano veido ir nusiplovė anksčiau, negu vėl pradėjau belsti į sieną.

Gretimoje lovoje tokiose pat konvulsijose daužėsi kokiais trejais metais jaunesnis berniukas daunas – šiandien jam darė tą patį, ką ir man. Dabar aš žinau, kad daunas, o tada jis mums atrodė tiesiog protiškai atsilikęs, kvailelis. Trečias mūsų palatos vyriokas buvo iš geros šeimos – jam nedarė operacijos, jis tiesiog gydėsi, tą dieną aš jo nemačiau, jis patyliukais nusiplovė, pasirodė tik vakare, kai sumaištis aprimo.

Tai buvo viena baisiausių mano gyvenimo dienų, ir esmė ne operacija ir ne skausmas po jos – būčiau sutikęs dar kartą visa tai iškęsti, kad tik nebūtų to, kas įvyko paskui. Nors gal taip ir turėjo būti. Nežinau.

Kaip jau sakiau, tai buvo siaubinga diena, o prieš tai buvo nuostabi diena –­ dar nenutuokiau, kas manęs laukia, antra diena ligoninėje, o jau visus pažinojau, mane irgi visi pažinojo, jau buvau patyręs, kietas, ne kaip visa kita smulkmė. Visą rytą mudu su naujuoju draugu davėmės po skyrių, linksminomės. O tylos valandą berniukas iš mano palatos, tas, kuris iš geros šeimos, tyčiojosi iš kito berniuko iš mano palatos –­ iš to dauno, kvailelio. Ne, jo nemušė, nepravardžiavo; jis tiesiog išsidirbinėjo, kaip pasakytų dabar, bet tada dar taip nesakė. Berniukas iš geros šeimos tyčiojosi iš dauno: atseit meta pro orlaidę savo kojinę, o iš tikrųjų slepia kumštyje, pas­kui rodo ją kvaileliui. Protingas berniukas apgaudinėjo nelabai protingą. Užteko kelis kartus parodyti, jog daunas patikėtų stebuklinga orlaide ir imtų mėtyti pro ją savo daiktus – kojines, glaudes, dar šį tą. Viskas skrido iš penkto aukšto žemyn ir niekas negrįžo. Nelabai protingas berniukas negalėjo suprasti, kaip čia yra, ir toliau nuoširdžiai grūdo laukan savo drabužius, kol nebeliko ko mesti, – gal nelabai daug teturėjo, gal pagaliau suvokė, jog stebuklas neveikia, tačiau liovėsi stengęsis ir grįžo į savo vietą.

Visą tą laiką berniukas iš geros šeimos kvatojo ant savo lovos, kartkartėmis vis paakindamas dauną. O aš gulėjau ant savo lovos pasiėmęs knygą ir tylėdamas stebėjau; gali būti, kelis kartus irgi nusijuokiau iš šito tyčiojimosi. Buvau vyresnis už juos abu ir galėjau bet kada sustabdyti, bet nesustabdžiau. Ne, man nepatiko tai, ką jie daro, – gal viskas įvyko per greitai ir neprognozuotai, juk aš pirmą kartą susidūriau su neadekvačiu berniuku; gal aš pats visai neseniai išsinėriau iš amžinai žeminamo atstumtojo kailio ir norėjau pažvelgti į šį reikalą iš šalies, – nežinau, neprisimenu. Svarbu ne tai. Svarbu, jog galėjau sustabdyti, bet nesustabdžiau.

Po tylos valandos atėjo medicinos sesuo ir paklausė, kur to nelabai protingo berniuko daiktai. Berniukas iš geros šeimos pasakė, esą kvailelis pats juos išmetė, ir formaliai jis buvo teisus. Tada aš vėl nutylėjau – skųsti negalima, tai jau niekaip, be to, kliūtų per kepures abiem, nes tyčiojamės iš invalido. O tas tik rodė į langą ir kažką mykė saviškai –­ daunas nelabai kalbėjo.

Bet tai buvo vakar – vakar buvo gera diena, vakarop tas įvykis prisimiršo, dalį daiktų atnešė, dalis dingo, bet iki vakaro dar tiek visko nutiko, ir įvykis su orlaide visai nublanko.

Šiandien – o šiandien man viskas pervien; maniau, užversiu kojas jei ne rytą, tai per pietus, gerai, kad bent į vakarą skausmas ėmė slūgti.

O naktį, jau sugulus, pas dauną atėjo jo mama. Pasirodo, ir kvaileliai turi mamas, ir jis myli savo mamą, o ji jį. Ji atėjo aplankyti po operacijos, jis padėjo galvą jai ant kelių ir ėmė inkšti kaip šunytis, ir ji glostė jį. Ir man pasidarė gėda, taip siaubingai gėda už vakarykštę dieną, norėjau šokti iš lovos ir tvatinti kojomis berniuką iš geros šeimos, atsiprašyti dauno mamos – ne, ne paties dauno, jis vis tiek nieko nebūtų supratęs, o būtent mamos. Kodėl ji taip vėlai atėjo? Gal iki išnaktų dirba ar toli gyvena, bet vis tiek atėjo. Sprendžiant iš visko, tėčio nėra – jei būtų, būtų atė­ję abu, juk vėlu, sūnus po operacijos; gal jam nereikalingas toks vaikas – kai kuriems tėvams ir normalūs vaikai ne visada reikalingi. O ji atėjo – vėlai ir viena, ir jos mažylis inkščia ant kelių, ir jis niekada netaps normalus, ir ji tai žino, bet vis tiek myli – tai buvo aišku. Todėl norėjau atsistoti ir atsiprašyti būtent jos. Bet neatsistojau ir neatsiprašiau, nemušiau ir to kito berniuko –­ buvo per vėlu, ką nors daryti reikėjo vakar, todėl paprasčiausiai tyliai gulėjau bijodamas pasijudinti visą to bežodžio pasimatymo valandą.

Kitą dieną man palengvėjo. Skausmas traukėsi, jau galėjau gerti šiltą sultinį, nors ryti ir kalbėti dar buvo sunku. Pas berniuką iš geros šeimos irgi atėjo mama ir aš vėl tapau pasimatymo liudininku. Bet tas bernaitis man jau nepatiko – tą jausmą permečiau ir jo mamai, ir jo tėčiui, kuris, beje, irgi nepasirodė, bet buvo justi – jis yra.

Aš ir vėl tylėjau, bet šiuo atveju ką nors sakyti buvo išvis beprasmiška.

Dar kitą dieną mes laidėm popierinius lėktuvėlius. Dabar aš patikslinu, kad „popierinius“, nes jau atsirado tūkstančiai gražių plastikinių modelių ir žaislinių, bet skraidančių lėktuvų, o tada buvo tik tokie – paprasčiausi lėktuvėliai iš popieriaus. Mes jų pridarėme suplėšę storą devyniasdešimt šešių lapų sąsiuvinį – išėjo beveik šimtas baltų smulkiais langeliais lėktuvėlių. Darėme juos visą tylos valandą, tada, po pietų miego, laidėme iš balkono. Buvo tikrai labai gražu: vieni dar lekia, kiti jau tupia, o mes vis laidome ir laidome.

Mes – tai aš su savo draugu ir dar du bernai iš mūsų skyriaus. Dėl gražumo galėjau pasakyti, kad su mumis buvo ir daunas, ir berniukas iš geros šeimos. Bet jų nebuvo, su kvaileliu niekas nenorėjo tąsytis, o gerasis berniukas pasirodė ne toks ir geras – ne tik dėl tos orlaidės, apie kurią niekas, be manęs, daugiau nežinojo, bet ir dėl kitų dalykų. Tarp bernų dėl tokių dalykų trumpai drūtai: jeigu tu pirdžius, nuo tavęs greitai nusisuks.

Man šis paskutinis gyvenime pabuvimas vaikų ligoninėje gana svarbus etapas – etapas, kai baigėsi vaikystė. Žmogaus augimo etapai, tokie kaip atsisveikinimas su vaikyste, brendimas, senėjimas arba ir smulkesni tarpsniai, vyksta ne pagal kalendorių, ne sklandžiai, bet tam tikrais laipteliais, kai žmoguje kažko prisikaupia, sprogsta, o tada kažkas įvyksta, pasikeičia: diena, dvi, savaitė – ir žmogus peršoka tam tikrą žymą; šast – kažkas spragtelėjo, ir tu jau ant kito laiptelio, jau šiek tiek kitoks; paskui vėl dveji treji metai vidinio, tiesiogiai nuo tavęs nepriklausomo rengimosi – ir vėl spragtelėjimas, vėl naujas laiptelis...

Po tos ligoninės aš tapau šiek tiek labiau subrendęs, šiek tiek kitoks, galima sakyti, atsisveikinau su vaikyste. Nežinau, kas stipriau paveikė – gal skausmo smūgis, gal sąžinės graužimas, jog laiku neužsistojau to berniuko, o gal šimtas baltų popierinių lėktuvėlių. Nežinau, bet kažkas manyje spragtelėjo.

Kas spragtelėjo – ne taip ir svarbu. Svarbu kitkas: nuo to laiko aš nė karto nebenutylėjau, kai kas nors ką nors bandė pažeminti, ir jau tikrai žinau –­ niekada nebenutylėsiu.

 

Iš rusų kalbos vertė Liudvikas Gadeikis

Олег Сенцов. „Рассказы“. – „Laurus“, 2015.