Žvilgtelėjus prieš srovę, akis iškart užkliūna už slenksčio – toj vietoj vanduo ir akmenukai saulėtą dieną žaižaruoja, kunkuliuoja lyg nepavargstanti nykštukų kariuomenė. Dar toliau žvilgsnis užgriebia upės vingį, apgaubtą žalios medžių arkos; vingis staigus ir atrodo taip, lyg vanduo ne atplauktų, o verstųsi iš nematomos gelmės.

– Žiūrėk! – tyliai pašaukė Rimukas.

Kaime seniai niekas nerėkavo, nešūkavo – visi suprato, kad tik tyloj iškart išgirsi pavojų, menkiausią šakelės trakštelėjimą. Dažnai būtent tai lėmė, gyvas liksi ar ne. Karvės ir tos, regis, išmoko nebemauroti. Užtat kaip niekad triukšmingai ūžė karkvabaliai, musės, uodai.

Staselis prisidengė akis delnu. Iš žaliosios arkos į saulės nutviekstą plynę išniro kažkoks pailgas juodas daiktas, o gal gyvūnas. Jis palengva sukinėjosi čia į vieną, čia į kitą pusę kilnodamasis kartu su bangelėmis, – iš to galėjai spręsti, kad plaukikas neturėjo savo krypties – plaukė pasroviui.

– Medis, – bandė spėti Staselis.

– Medis būtų giliau paskendęs, – atšovė Rimukas. – Ir lavonas.

– Tuoj bus matyt.

Lavonų upėje vaikai buvo matę ne vieną ir ne du. Ypač po to, kai aukštupyje dundėjo patrankos, žemė drebėjo daužoma aviacinių bombų. Tada vyriokai nuo skenduolių, užsikabinusių už malūno užtvankos nuolaužų, prisirankiojo nemažai trofėjų. Paskui lavonų sumažėjo, bet tai jau buvo ne rusų kareiviai, o partizanai arba šiaip jauni vyrai, slapstęsi nuo okupantų kariuomenės. Pasitaikydavo ir vienas kitas stribas, garnizono kareivis.

Kaimas driekėsi gerą puskilometrį palei abu krantus. Dešinysis buvo lėkštas, smėlėtas, trobesiai galais į upę. Čia pat ir senosios kapinaitės, aptvertos akmenine tvora. Kairysis kilo gan aukštai ir stačiai, namukai vėjo perpučiami, užtat reginys – į visą plačią apylinkę! O upė gulėjo čia pat, vidury smėlio dykynės ir miškelių, sava ir pulsuojanti kaip gysla ant delno. Ne – per širdį: be upės kažin ar kas būtų čia išvis įsikūrę.

Plaukiantis kūnas vis didėjo įgaudamas aiškius kontūrus, ir net Rimukui su Staseliu nebekilo nė menkiausios abejonės: valtis! Abejingai krypinėjo sau kaip apsisapnavusi antelė, dairėsi į šonus. Bet kodėl tuščia?

Pirmasis namelis kairiajame krante –­ Burbulių. Daktaras, kaip sykis, statėsi dviratį – ką tik sugrįžo iš miestelio ambulatorijos. Lauke karšta, aitriai kvepia pelynais, pušų sakais. Kvapai raminantys, bet kodėl taip neramu? Dirst į upę – valtis! Gal jo paties? Berniokai yra berniokai, gerai nepririšo... O jau tada dilgt juodas žaibas: abu sūnūs dar visai neseniai gulėjo atšalę prie namų slenksčio. Neturėjo nė braunikėlio, bet, kareiviams išlindus iš miško, šoko kaip zuikiai bėgt...

Burbulis sunkia ranka perbraukė plikę. Tikrai, kieno valtis? Juoda kaip nelaimė... Partizanai vidury dienos nesirodys. Valtį galėjo tyčia paleisti stribai: tupi krūmuose ir laukia, kada pasirodys šeimininkas... O gal kas guli ant dugno? Broliai Žvirbliai – abu ribokai, verčiasi iš žuvies, bet jų eldijos ilgesnės, platesnės. Daugiau iš kaimynų lyg ir niekas neturi. Gal kas paleido prie šilo? Bet jei taip ilgai plaukia, kodėl niekas nepasigavo? Šiais laikais melduos įkišta valtelė – daugiau negu šiaudas skęstančiam...

Staiga Burbuliui dingt – taigi pas jį iš Kauno atvažiavęs pusbrolis Jonas, dailininkas, – naivuolis manė, kad kaime bus ramiau, toliau nuo žmonių akių. Daktaras įkiša galvą vidun:

– Jonai, išlįsk greičiau!

Išraudęs Jonas iškiša suveltus gaurus – vakar su kaimynu paragavo šviežios naminės, ji pataisė ūpą – gaila, laikinai. Tai, ką išvysta tiesiai priešais save, pranoksta lakią menininko vaizduotę: gyva akvarelė! Valtis sliuogia kaip pranašiška vizija, vandenyje ją lydi grakštus šešėlis, o ribuliuojantys dangaus ir medžių atspindžiai byloja apie visą šio pasaulio trapumą ir tragizmą...

– Velniai rautų, – nerdamas vidun, sako Jonas, – užmesiu bent eskizą!

Niekas kaime nebėgo prie upės – kas matė, tas žiūrėjo pro langą ar nuo kiemo. Ko kišti snapą kur nereikia? Vis dėlto neapsakomai smalsu, kaip valtis perplauks per užtvankos polius? Apvirs –­ neapvirs? Ši intriga netikėtai sujungė abu krantus ir visus juose buvusius stebėtojus. Daugelis besiirstydami savo kailiu buvo patyrę krintančio vandens trauką ir jėgą. Šitoj vietoj, sietuvoj, paskendo ne vienas sielininkas: vanduo pastato besiverčiančius sielius piestu, ir op žmogų apačion, o ten jau sumaigo.

Valčiai artėjant prie putoto slenksčio, įtampa vis labiau augo, tarsi nuo to, kas dabar įvyks, priklausytų ir žmonių likimai. Štai srovė pasuko ją skersom, neša vis greičiau. Štai valtis čiuožia šonu žemyn, akimirksniui atsidengdama visu ilgu liemeniu.

– Ten kažkas yra! – neištveria Grigaliūnų Zuzana. – Aš mačiau!

– Nu?! – prišoka vienmarškinis tėvas.

Valtis Grigaliūnui nepatinka, kelia įtarimą ir negerą nuojautą. Šiais laikais geriau nieko nematyti, negirdėti, nežinoti, bet ne dabar. Velnio išmonė tas vienišos valties plaukimas per visą kaimą – kaip koks grasinimas, provokacija ar demonstracija...

– Kažkoks pailgas daiktas.

– Gal šautuvas? Arba irklas?

– Gal...

– Ahaaa... – nutęsia Grigaliūnas. Jo galvoje viens du susirezga: stribai vijosi partizaną, tas laiveliu plaukė per upę, bet jį pašovė, iškrito vandenin – ir gal prigėrė, gal pabėgo...

Valtį nuo kito, stačiojo, kranto jau kuris laikas stebi ir senis Balsys. Iš čia kaip nuo viškų gerai matyti visas slėnis –­ ir bus matyti tai, kas dar gali atsitikti... Jo savotiškų pokštų pomėgis žinomas kaimynams. Vos pamatęs laivelį Balsys baksteli svečiuosna atėjusiai senutei Gulbinienei:

– Žiūrėk, Uršul, tavo laivas jau atplaukė!

– Koks... laivas? – markstosi toji, menkai ką tesuprasdama.

– Argi ne tu sakydavai: aš jau stoviu ant kranto ir laukiu, kada atplauks laivas ir mane išsiveš?

– Dabar? Išsiveš?

– Aišku, kad dabar! Eik rengtis!

Gulbinienė stveriasi už sijono, taisosi skarelę, o Balsiui juoko – kaip krekenos! Atsijuokęs staiga prisimena turįs žiūronus – juos vidurvasarį nukabino nuo rusų karininko, skenduolio. Greit atsineša iš gryčios, sukinėja ratukus, kreipia stiklus į valties dugną. Automatas, vokiškas! Kur jis tokį buvo matęs, ant kieno krūtinės? Ar ne savo namų kertėj, kai javapjūtės talkon buvo atėję keli partizanai? Laivo šonai skylėti –­ vadinasi, peršauti. O kur dabar jo sūnūs –­ Juza su Bronium?..

Laivelis pasineria nežinios pursluose ir nasruose: arba – arba! Balsys jau kelia ranką persižegnoti – ir susilaiko. Valtis staiga išneria kaip lydys, kaip sparnus suglaudęs vandens paukštis, visu ilgiu liuokteli aukštyn, tada skambiai tekšteli ant pilvo. Galugalį pakrato bangos, prisemtas vanduo kliūsteli per priekį, išsiteliūskuoja – ir laivelis – ar ne stebuklas? – vėl čiuožia kaip per stiklą! Tarsi patvirtindamas, kad jis ne šiaip plūduras, o kažkieno saugomas, gal užkerėtas...

Žiūrovai abiejuos krantuos vienu metu lengviau atsikvepia: žūtį stebėti visuomet nesmagu, net daikto, o čiagi ne tik... Paskutinėj trobelėj gyvenanti Karvelienė ant akmens velėja žlugtą. Pamačiusi atplaukiantį tuščią laivą, žiūri, žiūri, kol rankos nulinksta, graudulys ir rauda krūtinę užgniaužia. Prisimena, kiek pridrebėjo, kokios kankinamai ilgos ir juodos buvo naktys belaukiant iš fronto grįžtančio vyro, kaip bijojo gauti laišką apie jo žuvimą. Ačiū Dievui, nežuvo, grįžo! O štai šita valtis – ar nėra kieno moteriai siųstas juodas laiškas, kruvina žinia apie vyro ar sūnaus paguldytą galvelę?..
Alpukas atlėkė nuo kalno, ištiesė ranką:

– Mama, aš tuoj ją atsivarysiu!

Mamos veidas ūmai persimainė, surūstėjo lyg debesis.

– Nereikia, Alpuk, mum to laivo! Dar bėdą prisišauksi. Verčiau tegul plaukia kur jam reikia, savo keliu!

Laivelis ir nuplaukė – palengva pasisūpuodamas, pasilinguodamas, pasidairydamas, kol dingo už posūkio. Išnyko, ištirpo ten, kur kita gelmė, kitas pasaulis ir gyvenimas... Kaimas niekada taip ir nesužinojo nei valties, nei jos keleivio likimo. O gal ji ir šiandien kažkur tebesliuogia, tebesisūpuoja – kas žino?..