Urmas Vadi (g. 1977) – estų prozininkas, dramaturgas, kultūros žurnalistas, Baltijos šalių literatūros žurnalo „No More Amber“ estiškos dalies redaktorius. 2022 m. rugpjūčio 19 d. U. Vadi viešėjo Biržuose, tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Gyvūnai ir kiti“, su Virginija Cibarauske ir vertėja Agne Bernotaite-Jakubčioniene dalyvavo pokalbyje apie savo kūrybą, estų prozą ir gyvūnų vaizdavimą literatūroje. Spausdinamas jo romano „Neverland“ (2017) skyriaus „Naktis miške“ vertimas, kurio ištrauka skaityta forume. Šiame skyriuje sutinkame Romaną Paju, pusiau estą, pusiau rusą, užsimojusį tapti tikru estu ir todėl užsirašiusį į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Sulaukęs šaukimo į pratybas Romanas praleidžia naktį miške. Ne vienas.

Vertėja

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Užklupo staiga: prieš dieną pranešė, o tada prasidėjo kariniai parengiamieji kursai. Bet juk kare taip ir būna, čia tau ne kokios vestuvės, apie kurias gali metų metus galvoti ir planuoti – kai reikia eiti, tai ir eini.

Ròmanas, aišku, žinojo, kad pratybos – ne vaikų žaidimai, ir stengėsi joms pasiruošti. Mokyklos laikais nuolatos sportavo, užsiėmė lengvąja atletika, rutulio stūmimu, šokinėjo per ožį, taigi nėr čia ko. Ir šiaip buvo judrus ir aktyvus. Nuo mokyklos laikų, savaime suprantama, praėjo nemažai, dabar bėgiojant vis sugniauždavo krūtinę. Bet kad šios pratybos bus velniškai sunkios, Romanas gyvenime nebūtų pagalvojęs. Teoriją ir rikiuotės pratybas išėjo kuo gražiausiai, galva dirbo, valia buvo didelė, o va fizinis nesisekė. Romanas su baime galvojo, nejau – kaip veidą – reikės slėpti ir kūną? Vydamas baimes šalin vis dėlto bandė bėgti kiek įkabindamas, padarė atsispaudimų, taip pat pratimų pilvo raumenims, užbėgimų laiptais, pritūpimų. Tomis akimirkomis galvojo apie Sigridą ir berniuką jos pilve, apie tai, koks sunkus ir varginantis yra gimdymas tiek motinai, tiek kūdikiui; padarė trisdešimt šešis atsispaudimus, po jų buvo visiškai pribaigtas.

Kartu su kitais krašto apsaugos vyriškiais pumpuojant atsispaudimus, iš nuovargio ir išsekimo norėjosi verkti. Romanas išspaudė keturiasdešimt, tada sustojo pavandenijusiomis akims; vylėsi, nepastebės, kad simuliuoja. Vyresnysis seržantas Mertas Alasas, kuris ir vedė pratybas, viską išsyk permatė. Priėjo, atsistojo priešais Romaną; šis matė tik Merto Alaso kerzų nosis, kurios jam gerai įsiminė. Šlykšti mizanscena!

– Nu ką, kovinė dvasia išblėso?

– Neišblėso, – sumurmėjo Romanas ir puolė pumpuoti; vargais negalais išstenėjo dar dešimtį, tada liovėsi – rankos kojos drebėjo, ant kaktos išsišovė vena.

– Gerai, gerai, – tarė Mertas Alasas, kad Romanas nurimtų, nes buvo matyti – vyriškiui jau pervirš. – Mes ne kariuomenėj, kiekvienas daro, kiek pajėgia, ir taip, kaip medžiaga leidžia.

Ak, tu rupūže! Nuo tokių kalbų Romanui užvirė kraujas. Ir, negana to, prieš kitus, prieš jaunesnius, kurie pumpavo kiek panorėję, net delnais suplodami! Jei kas suabejodavo Romano pajėgumais arba patriotiškumu, šis priimdavo tai kaip iššūkį. Rado savyje naujų jėgų ir ėmė pumpuoti: nė pats nebesuskaitė, kiek padarė atsispaudimų, per dešimt tai tikrai, tiksliau pasakius, dvylika, iš kurių Mertas Alasas įskaitė septynis. Keturi paskutiniai priminė parvirtusios bobelės bandymus atsiknoti nuo žemės.

Mertas Alasas žiūrėjo į atkištą Romano užpakalį ir mielai būtų apie tai pasakęs: „Atsargiai, taip pavojinga, priešas gali tave nudurti iš užnugario!“ Bet nepasakė, Mertui Alasui tokius juokus uždraudė štabas. Toks mentalitetas mūsų krašto apsaugos pajėgoms nedera! Jaunesnysis leitenantas, kuris taip pasakė, žinoma, atsižvelgė į tai, kad Mertas Alasas išsilavinimą įgijo Sovietų Sąjungos armijoje, kur buvo normalu plūsti kareivius, iš jų tyčiotis ir šaipytis. Čia tokie dalykai toleruojami nebus!

Po dviejų dienų laukė naktis miške. Ankstų šeštadienio rytą krašto apsaugos savanorių pajėgų autobusas pajudėjo iš Tartu į Pernu. Į mišką, be Merto Alaso, dar važiavo Romanui jau pažįstamas Mėlis Kolomas iš Elvos šachmatų komandos. Jaunųjų kraštapsaugiečių buvo vos per dešimt, tiesą sakant, lygiai vienuolika; Romanas autobuso sėdynėje sėdėjo vienas. Kvaila šitaip būti, sėdėti vienam, bet eiti pačiam kalbinti kitų, brukt savęs irgi nesinorėjo. Romanas žvelgė pro langą ir mąstė, kad gal jis visgi vienišas karys. O tada prisiminė „Rembo 2“. Rembo džiunglėse; pirmiausia susikauna su siauraakiais, tada su amerikiečiais išdavikais. Nuogu Rembo torsu ritasi kulkosvaidžio šovinių apkabos, šoviniams pasibaigus jis toliau žudo peiliu, kažkokiais šakaliais ir plikomis rankomis. Jis – vienas prieš visą pasaulį, toks pat vienas kaip Romanas autobuso sėdynėje.

Pats būrio vadas priėjo prie jo ir paklausė, kaip sekasi. Romanas stengėsi susiturėti, nutaisyti išraišką, kuri neišduotų smarkaus susijaudinimo, – būtų nei šis, nei tas. Griežtas, neutralus, apyrimtis tonas – kaip pridera. Romanas atsakė, kad jam sekasi puikiai, o apie atsispaudimus išvis neužsiminė. Po ano šlykštaus ir gėdingo nuotykio su Mertu Alasu Romanas kasdien padarydavo triskart po trisdešimt atsispaudimų. Ir, tiesą sakant, buvo netgi savotiškai dėkingas Mertui Alasui, kad anas jį šitaip prilenkė, tegu ir šlykštokai, pajuokiamai. Šitaip Romanas gavo progą įsitikinti, kad jo galimybių riba visai ne ten, kur manė ją esant!

Visiems išdalino ekipuotę. Išgirdusį, kad dalijama ekipuotė, Romaną vėl nusmelkė klausimas, ar į ją įeina ir šaunamasis ginklas? Paaiškėjo, kad visgi ne. Komplektą sudarė peilis, vandens butelis ir džiūvėsiai, apsiaustas, sulankstomas kastuvėlis ir ausų kištukai. Įdomu, kam tie ausų kištukai? Romanas nenorėjo kitų akivaizdoje apsikvailinti, tad nepaklausė. Be to, iš anų pratybų prisiminė, kad kareiviui įsakymas duotas ne svarstyti, o vykdyti. Todėl stengėsi kaip įmanoma mažiau klausinėti. O vis dėlto kam tie ausų kištukai?

Kai kiekvienas gavo po ekipuotę, Mertas Alas visiems išdalino žemėlapius. Mėlis Kolomas sukomandavo rikiuotis. Tasai draugiškas vyras, autobuse sėdėjęs į šoną nuo Romano, staiga pasidarė toks griežtas, rėkė, miškas ataidėjo. Romanas žinojo, kodėl reikia rėkti. Mūšio lauke tenka rėkti, nes kitaip nieko nesigirdi. Jei pratybose nerėksi, mūšyje kareiviai išsigąs, ko čia ant jų staugia, ir gali iškrėst ką nors netikėto ir kvailo. Būrio vadas atsistojo priešais rikiuotę, kojas lengvai išmetęs pečių plotyje, ir paklausė:

– Kodėl mes miške?

Rikiuotėje stovintys jaunieji kraštapsaugiečiai nesuprato, ar iš jų tikimasi atsakymo, ar klausimas retorinis. Keletas, žinoma, nujautė buvimo miške priežastį, kiti – ne.

– Priežastis paprasta. Penkiasdešimt penkis procentus Estijos teritorijos dengia miškas. Istorija parodė, kad estams mūšio sąlygomis labiausiai sekdavosi būtent miške. Miškas yra mūsų vertybė ir stiprybė, kurią turime išnaudoti – mišką reikia pažinti! Būtent todėl šią naktį ir praleisime čia, miške. Pasiskirstysite poromis ir išsislapstysite. Už žemėlapyje pažymėtos teritorijos ribų išeiti negalite. Ar aišku?

– Taip! – jaunieji kraštapsaugiečiai buvo pasiruošę ir pakylėtai nusiteikę, miškas laukė.

– Pasislėpti turite lygiai dvi su puse valandos. Slėpimuisi išnaudokite visas galimybes, kurias teikia miškas ir jūsų ekipuotė. Kaip matote, neturit nei ugnies, nei skiltuvo. Kodėl?

Šis Mėlio Kolomo klausimas jau nebebuvo retorinis. Romanas irgi žinojo atsakymą, būtų jau ir atsakęs, bet kažkas užbėgo už akių:

– Slepiantis negalima kurti ugnies, nes priešas gali mus pamatyti.

– Teisingai! Tad nuimam laiką, išsidalinkit poromis, išsiskirstykit. Ir būkit pasiruošę priešo puolimui!

Kraštapsaugiečiai, kaip sėdėjo autobuse poromis, taip dabar poromis ir išsibėgiojo. Romanas leidosi bėgti vienas.

„Išsiskirstyt, tai išsiskirstyt“, – mąstė stebėdamas, kaip kiti beveik vienu metu tolsta ta pačia kryptimi. Pats nubėgo priešingon pusėn. Porininko neturėjo, todėl viduje vėl sukilo senas šlykštus apleistumo jausmas, bet dabar turėjo tikslą, reikėjo skubėti, taigi bėgo, o galva tuo metu dirbo. Pažvelgė į žemėlapį, tačiau žemėlapis buvo nėmaž / visai neiškalbingas. Todėl Romanas dairėsi orientyrų ir dėjosi į galvą, nuo kur pasileido bėgti ir kur link pajudėjo paskui. Įsidėmėjo didelį kelmą, samanom apėjusią uolą, išvirtusį medį. Be to, septintą vakaro jau temsta, į kokį žemėlapį čia žiūrėsi, reiks orientuotis pagal žvaigždes.

Pagaliau Romanas sustojo, atsikvėpė, apsidairė ir įvertino padėtį. Ką turim? Pušynas, palyginus retas. Kastuvas ir peilis, apsiaustas ir ausų kištukai. Jau praėjo geros dvidešimt minučių, laiko pasislėpti liko kiek daugiau nei dvi valandos. Kur dėtis?

Iš pradžių pamanė, kad bus lengviausia pasislėpti medžio viršūnėj, pušies lajoje. Ramybės nedavė du dalykai. Pirma, jis juk negali tiesiog taip, be kopėčių ar virvės įsilipti medžio viršūnėn, o antra – jam nesinorėjo lipti į medį dėl sakinio: „Buvau medžio viršūnėj, kai nugriaudėjo sprogimas.“ Neprisiminė, iš kur šis sakinys, tikriausiai iš „Šveiko“, o gal iš kokio anekdoto. Šiaip ar taip, medžio viršūnėje kiūtoti vienišam kariui atrodė juokinga, šito jis visai netroško. O jei naktį užmigsiu ir iš tos aukštybės dribtelėsiu žemėn?

Romanas ieškojo toliau. Sugrįžo prie apsamanojusios uolos. Kažin, o jei tiesiog pasislėpčiau už uolos? Galiausiai ir šios minties atsisakė, būtų per paprasta, nors Romanas žinojo, kad kartais paprasti sprendimai – patys efektyviausi. Uolos nenaudai bylojo ir aplinkybė, kad ji gina tik iš vienos pusės. O kaipgi bus, jei antpuolį surengs iš trečios ar net ket­virtos pusės? Tada stovėčiau nugara prisiglaudęs prie uolos kaip išsiskėtriojusi varlė. Romanas norėjo visiškai pasislėpti, tiesiog šast ir pasislėpt. Tiktai kur? Jis bėgo toliau, praėjo jau daugiau nei keturiasdešimt minučių. Reikėjo apsispręsti. Akį patraukė lomelė. Vos išvydęs tą įdubą Romanas sumojo, ką daryti – teks išsikasti slėptuvę! Kastuvą turėjo, kasti buvo nesunku, žemė smėlinga, tik medžių šaknys trukdė. Mažesniąsias nugnybė kastuvo galu, didesnes nušniojo peiliu. Duobė išėjo kaip tik tokio ilgio ir pločio, kad tilptų Romanas. Net atsigulė ir pamatavo. Telpu telpu, ir dar vietos lieka. Iš akies nustatė, kad gylio bus koks metras. Duobės kraštai taikėsi įgriūti. Romanas išlipo ir prikapojęs šakų jomis apkaišė duobės kraštus, tada didesnes suraišiojo ir supynė su mažesnėmis.

Kai baigė, buvo praėjusios daugiau nei trys valandos, pats – alkanas, o pilvas – stebėtinai tuščias. Romanas apskaičiavo, kad gertuvės ir džiūvėsių turėtų pakakti iki ryto. Atsikando džiūvėsio ir ėmė kramtyti. Džiūvėsėliui trakštelėjus sukluso. Nors sutraškėjo tarp dantų, atrodė, kad čia pat netoliese kažkas sujudėjo, kad jį seka. Akimirką liovėsi kramtęs. Kitą kąsnį kando daug atsargiau, žvalgydamasis aplinkui. Pojūčiai ir juslės buvo tokie įtempti, rodės, miškas knibždėte knibžda.

„Visa tai iš susijaudinimo“, – raminosi Romanas ir suvalgė dar vieną džiūvėsį. Liko aštuoni. Tada apsidairė po slėptuvės apylinkes / aplink slėptuvę ir suprato, kad darbas toli gražu nebaigtas – kol kas tėra tik duobė. Reikėjo užsimaskuoti, susilieti su mišku. Naktys jau šaltos, tad Romanas mąstė ir apie šilumą. Nutarė duobės dugne pasitiesti apsiaustą, kad į drabužius neįsigautų drėgmė. Tada šakas sukryžiavo virš duobės nuo krašto ligi krašto ir viską uždengė samanomis. Pažvelgęs iš tolo ir net visai iš arti nebūtum pasakęs, kad tai slėptuvė, atrodė, lyg čia vien samanynas.

Romanas vėl išgirdo traškesį, visai čia pat, pasirodė, lyg kas subolavo tarp medžių. Ar tai tik mano vaizduotės vaisius, ar ten iš tikrųjų kas nors yra?! Betgi kas? Nesvarbu kas, miškas toks paslaptingas. Romanas savigynai turėjo kastuvą ir šveicarišką peilį – jų akivaizdžiai nepakako. Be to, nežino, kas ir keliese gali užpulti. Mėlis Kolomas sakė, kad reikės tik slėptis, bet Romanas įsiminė ir paskutinį būrio vado sakinį: „Būkit pasiruošę priešo puolimui.“ Kaip tik šiame sakinyje gali glūdėti slapta mintis! Užeis nakčia ir netikėtai. Priešas juk neperspės, kad štai susitinkam trečiadienio popietę „Selverio“* automobilių stovėjimo aikštelėje ir aš tave nušausiu. Ne, turi pats šeštu jausmu pajusti ir pasiruošti.

Romanas mintyse parepetavo kelias situacijas. Jei ateis du vyrai, tada – kairėj peilis, dešinėj kastuvas. Kastuvu blokuos smūgį ir smogs peiliu. O jei priešų bus dešimt? Tą akimirką tamsiame miške Romanui staiga susišvietė, kad visi krašto apsaugos pajėgų kareiviai su vyr. seržantu priešaky susimokė prieš jį ir tuoj užgrius. Puls sutemus, juk turi žibintuvėlius, kuriuos nuslėpė nuo Romano, turi ginklų, pistoletų ir automatų, kad čia, miške, šitą rusą užverstų!

Romanas paskubomis surijo dar du džiūvėsius ir pusę trečiojo, nes triūsiant siaubingai ištuštėjo pilvas. Mąstė kaip Rembo: „Puolantį priešą reikia sužeisti iš tolo, jam dar nepriartėjus!“ Pirmiausia pagalvojo apie katapultą. Kažkada vaikystėje su broliu Aleksu statė katapultą. Romanas buvo dar mažas ir Aleksui labiau trukdė nei padėjo, bet jiedviem pavyko suręsti tą katapultą ir ji netgi kažką svaidė. Dabar, miške, katapultai stigo ir laiko, ir priemonių – akmenų, net tų nebuvo. Tiktai šis vienas, didysis, kurio juk nenusviesi! Reikėjo sumąstyti ką nors kita. Bet kaip ta gamta pasinaudoti? Aplinkui viskas plika, tik pušys ir samanos.

Galų gale Romanas nusprendė parengti minų lauką iš to, kas po ranka. Suraišiojo šakas – nieko geriau nebuvo. Nusmailino šakų galus ir išdėliojo jas aplink savo slėptuvę. Kai baigė, jau buvo visiškai sutemę, vien nusmailintos šakos tviskėjo – žiūrint į tuos ašmenis, Romanui ir pačiam darėsi kiek nejauku. O kas, jeigu naktį pats ant jų užsirioglins?

Vakaro pabaigai jam norėjosi išlenkti stikliuką ir suvalgyti likusius džiūvėsius, bet pakelis buvo tuščias! Ar tai jo paties darbas, ar vis dėlto kažkieno kito? Romanas savim visai nebepasikliovė. Ar tik tolumoje nepasigirdo žmogaus balsas? Mikliai nubėgo už medžio, kad nereikėtų naktį. O tada parlėkė į slėptuvę, užsitraukė šakas virš galvos, o tarp jų iš vidaus prikamšė samanų kupstų. Tūnojo savo lizde visiškoje tamsoje, visiškoje vienatvėje ir tyloje.

„Kaip kape, – pagalvojo Romanas ir baisiai išsigando šios minties. – Taigi čia ir yra kapas! Pats išsikasiau sau kapą, pats į jį įlipau! Ir vilkiu žuvusio uniforma! Ir dabar mirsiu, nors mano gyvenime dar nieko svarbaus neįvyko, nieko, dėl ko būtų verta numirti!“ Jam ėmė trūkti oro, atrodė, nebėra kuo kvėpuoti. Supanikavęs nubloškė porą virš galvos buvusių samanų kupstų.

Šlykščią mintį, kad esąs kape, o jo gyvenimas praėjo tuščiai, Romanas stengėsi nuvyti šalin, bet ji vis grįždavo. Tokiomis valandėlėmis, įkyrioms mintims užgraužus, Romanas paprastai nulįsdavo į feisbuką arba ko nors užvalgydavo. Dabar nieko neturėjo, tebuvo tamsa ir baimė, pilvas siaubingai ištuštėjo, telefono irgi neleido pasiimti – būtų nors gyvatėlę pažaidęs, kol prašvis. Romanas troško, kad visa tai pagaliau baigtųsi, kad ateitų būrio vadas ir jį išsivestų, pasivadintų prie savo stovyklos laužo, duotų puodelį arbatos ir truktelti brendžio iš gertuvės. Šiltų bulvių, sardelių! Romanas žvilgtelėjo iš po samanų. Dangų nuklojo debesys, nesimatė nė žvaigždės, ką jau kalbėti apie būrio vadą. Romanas susiėmė ir nutarė: na ir tegul, jis čia vienui vienas, akis į akį su savimi, todėl permąstys savo gyvenimą, padarys apibendrinimą, prieis prie kokios nors išvados! Tačiau į galvą lindo tik kažkokios menkos, kvailos mintelės, o paskui vėl ta mintis apie mirtį. Romanas sujudo, apsičiupinėjo rankas, kojas, veidą ir vis negalėjo suprasti, miręs jis ar ne, todėl toliau čiupinėjosi, nerimo: „Iš kur man žinot, kad nesu miręs? Na ir kas, kad judu. Taip ir liksiu čia, savo kape, jis apaugs mišku ir joks velnias manęs nesuras, nei būrio vadas, nei Mertas Alasas, kuris gal kaip tik trokšta mano mirties. Nusmailintos kartys aplink mano kapą bemat sutreš ir sunyks. Ir nieks neatmins, kad būta tokio Romano Paju. Gal tik motina su tėvu, kurie eis ieškoti savo sūnaus, nežinomo kareivio kapo? Kažin!“

Romanas tūžo. Jautė, kad labiau už viską nekenčia brolio. „Motinai su tėvu nė į galvą neateitų manęs ieškoti, nes jie visąlaik turi tiek reikalų su Aleksu ir jo šeimyna, kad kone gyvena pas jį. Reikia, mat, Alekso vaikus parsivesti iš darželio, tada nuvesti. Tada vaikai serga – sloga, kosulys, karštinė, paskui ir skarlatina, tymai, kiaulytė. Visokiausių ligų tie vaikai turi. O kai aš ko nors motinos arba tėvo paprašau, anie pirmiausia galvoja, ar jiems tik nereikės prižiūrėt Alekso vaikų, – visad pirmiausia pagalvoja apie Aleksą. Net kai skolinuos pinigų, jiedu pagalvoja, gal kartais geriau duoti Aleksui.“ Romanui dingojosi, kad nebūtų didelio skirtumo, jei jo nebeliktų. Estija ir krašto apsaugos pajėgos netektų patikimo, narsaus kario, kurio talentas ir narsa dar nespėjo atsiskleisti. Jam atrodė, kad nė vienas vilkas jo baigties kauksmu nepalydės, tad užvis geriausia būtų mirti čia – jeigu dar nėra miręs?

Užliejo savigaila, baimė ir pyktis. Pyktį broliui Romanas sutelkė į vieną smūgį – dažnai taip darydavo. Vaikystėje daužydavo sofos pagalves, vėliau ištverti padėjo buvimas garaže. Romanas iš visų jėgų tvojo kumščiu apkaso sienon. Dar kartą, pasipylė smėlis, tada dar kartą ir kumštis pervėrė sieną! Jis atsidūrė kažkieno urve. Akimirksniu pasijuto žvalus, nusigandęs ir, aišku, nenumiręs. Romanas prisislinko arčiau kiaurymės ir jon pažvelgė. Nieko nesimatė, buvo naktis, tamsu. Išgirdęs šnaresį nustėro – priešais švietė dvi akys! Ar tai jo paties akių atspindys?

– Ar čia mano akys? – paklausė Romanas, kone šūktelėjo; jo balsas neaidėjo, jį sugėrė žemė ir smėlis.

– Ar čia mano akys?! – staugė Romanas.

– Ne, visai čia ne tavo akys, – atsakė jam.

Romanui pasirodė, kad išprotės. Niekad nebūtų patikėjęs, kad vieną akimirką gali tiesiog nuvažiuoti stogas ir viskas – nukvėši. Jausdamas, kad netrukus jam taip ir atsitiks, šūktelėjo:

– A! Ką?

– Ką, ką. Mano akys – mano galvoj, tavo akys – tavo galvoj.

Šviečiančios akys prisiartino prie Romano, žibino tiesiai jam priešais nosį. Tai buvo kažkoks žvėris. Apie žvėris Romanas nelabai nusimanė, spėjo, kad tai barsukas, vėliau paaiškėjo – neklydo.

– Ne, ne, ne, nesuprantu, – sudejavo Romanas.

Gauruotis smalsiai nužvelgė kareivį.

– Ko nesupranti? Estų kalbos nesupranti? Tai kalbėkim rusiškai, – pasiūlė barsukas.

– Ne! – Visgi – barsukas! – Suprantu tą estų kalbą puikiai, estų mano gimtoji, motina mano estė!

Barsukas linktelėjo – jis buvo dalykiškas žvėris.

– Tada aišku. O tai kur ta tavo motina?

– Kaip suprast – kur? Namie, Tartu.

– Gaila, būtum galėjęs su savim pasiimti, senam barsukui vis šiokia tokia pramoga, – išsišiepė barsukas. – Ką čia dirbi? – Dabar žvėris susidomėjo Romanu.

– Mes čia su krašto apsaugos pajėgom, aš slepiuosi čia.

– A, visgi neklydo, užvirs tuoj... Tas Putinas, senas bybys, vis nerimsta.

– Jo, jo.

– Jaučia mano nosis! – Barsukas trūktelėjo oro į šnerves. Romanui barsuko šnekos ir povyza pasirodė kažkuo pažįstamos. Priminė tokį Antsą iš krašto apsaugos sandėlio, davusį jam uniformą. Tačiau žvėris nebuvo Antsas, nors ir panašus iš šnekos bei povyzos. Gal jie tiesiog giminės?

– Tai, sakai, slepies? – toliau teiravosi barsukas ir apuostė Romaną.

– Taip.

– Tai pataikei kaip tik ten, kur reikia. Čia jokie velniai negriebs, nei rusas, nei vokietis, nei jankiai. Atsikraustyk pas mus su visam, – pasiūlė barsukas degančiomis akimis. – Mūsų daug ir bus dar daugiau. Artinasi poravimosi metas.

– Ačiū, bet, kai prašvis, man reikės grįžti, turiu pareigų savo valstybei.

– Va, čia tai teisinga šneka! – Romanas pelnė barsuko pripažinimą. – Eičiau ir pats, man patinka kariaut. Nepriklausomybės kovų laikais pas mus čia smarkūs mūšiai virė. Šiuo metu tai negaliu prisidėt, tuoj užeis žiemos miegas.

– Tai žinoma, – atjautė barsuką Romanas.

– Bet, kvailas daiktas, neima manęs miegai, vaikštau ratais po urvą kaip amžinas žydas.

– O dėl ko neima? – pasiteiravo Romanas.

Matė, kad žvėris susikrimtęs, kažkas jį vargino ir slėgė.

– Dėl ko daugiau, jei ne dėl žvėriukų triukšmo. Suprantu, jie jauni, kraujas kaista, betgi aš negaliu miegoti! – pavargusios barsuko akys merkėsi, tačiau miegas jų vis neužklostė.

Romanas šį tą prisiminė.

– Galiu tau padėti! – išsitraukė iš krepšio ausų kištukus ir įbruko barsukui tiesiai į rieškučias. – Įsikiški į ausis ir miegosi kaip lokys.

Barsukas pasukiojo kištukus tarp nagų ir susigrūdo į ausis.

– Nu kaip? – šūktelėjo Romanas.

– Nieko negirdžiu! – Barsukas išsiėmė kištukus iš ausų, atrodė sujaudintas. – Ir duodi juos man?! O kaip aš tau juos grąžinsiu?

– Turėkis.

– Ačiū! – padėkojo barsukas, tada vėl susimąstė. – O tai kaip pats miegosi?

– Miegosiu miegosiu. Man dabar, šiaip ar taip, reiks budėti, jei priešas kartais užeitų.

– Velnias. – Barsuko akys sudrėko. – Tu tikras draugas! Visąlaik maniau, kad žmonės – vieni stuob­riai ir besmegeniai, ypač senos bobos, va tų tai nepernešu! Bet tu – kitoks, tu – draugas.

Barsukas apkabino Romaną:

– Aš tau dar atsidėkosiu už geradarystę!

Barsukas kietai suspaudė ausų kištukus letenėlėj. Kita letena mostelėjo: „Jei kas, sakyk!“ Ir dingo savo urve.

Kai ryte Romaną rado sušalusį, Sigridai prasidėjo gimdymas.

1 Estijos prekybcentrių tinklas. (Vert. past.)

Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė