Rimas Užgiris – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Darbus publikavo „Barrow Street", AGNI, „Atlanta Review", „Quiddity", „The Massachusetts Review", „The Iowa Review", „Hudson Review" ir kiti leidiniai. Knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets" (2014) vertimo redaktorius ir pagrindinis vertėjas. Filosofijos mokslų daktaras, baigęs kūrybinio rašymo magistro studijas. Gavo Fulbraito stipendiją ir Nacionalinės meninės literatūros vertimo fondo finansavimą, šiuo metu Vilniaus universitete dėsto literatūros, vertimo ir kūrybinio rašymo kursą.

 

Yst Riverio bliuzas

                   Spaldingui Gray'ui

Kai srovė nubloškė mane iš Govanuso
į plačią ir smarkią upės tėkmę,
pasiekiau Bruklino tiltą, aplipęs
alyva, druska ir plastikiniais maišeliais
kaip vėliavom pralaimėjusios šalies.
Virš mano papurtusios galvos iškilo
akmens arkos. Lūkuriavau jų
šešėly, kol masyvi barža skrodė vilnis,
paskui ją – turistinis keltas, lojąs elektrinius
žodžius. Įkalintas verpetuos, stebėjau
besiskleidžiant miesto šviesas – mano žvaigždes.
Kiekvienas šviesulys, lyg blizgutis tuštumoj,
mirgėjo šaltai ir atokiai kaip dangus.

Kas nusivedė mane į tą muziejų?
O'Keefe nutapė Bruklino tilto arkas
lyg katedros langus
ir tviskantis metalo lynų tinklas
virto vitražais,
nutviekstais saulės.

Dabar pro tuos langus mašinos ir
sunkvežimiai darda, tankiai šnopuodami
ar klegėdami lyg migruojančios žąsys.
Tačiau kirai nesuka ratų padangių skersvėjuos.
Balandžiai veikiau renkasi kieto
asfalto aikšteles.
                        Kas visą šį laiką buvau aš
šiame mirgančiam triukšme ir išblaškytose
nuolaužose?
                        Vis sukamės ir sukamės ratu –
maišeliai, kolos butelis ir aš, prikaustyti prie
pamatų pilono, mūsų skaistyklos.

Tikriausiai koks praplaukiantis laivas
sukrikdys manąją orbitą. Ar potvynis
įsisiūbuos stipriau. Plūduriuosiu
saulei kylant ir galbūt mano surastą kūną
dar atpažins ir galės
pranešt mano motinai, kad esu nebegyvas.

 

4 dimensijos ir sauja dulkių

                   Ontogenezė atkartoja filogenezę.
                                                          E. Haeckel

Kiek metų praėjo nežiūrint į baltus
beržus (jau nutviekstus žiemiškos saulės),
stovinčius už mano jaunystės lango?

Medžiai likdavo nepastebėti, kaskart,
kai šienaudavau veją, žaisdavau ar kai
išėjau iš namų – jie tik augo, lėtai ir
beprasmiškai siekdami nūdienės tobulybės.

Gaublys, besisukantis ant stalo, žymi
margus manos evoliucijos nuotykius...
Tačiau erdvės, kurių neregėjau, kur kas platesnės –

Tai, ko nepadariau, ko nemačiau, ko
nemylėjau – visa, kas neįvyko, susipynę
į keturmatį „aš" tvirtai kaip ir visa, kas iš tiesų
buvo – tikrovė ir netikrovė,

abi stiebias tobulybės ar išbaigtumo link,
galop virsdamos tuščiu lapu:
                                          baltu kaip beržai

 

Katalikiškas išsilavinimas

Pernelyg ilgai skriejau steriliom padangėm.
Stačiau katapultas, visą kurą išdeginęs.
Ir pasaulį, rodės, tarsi koks šydas dengė,
o Proto pilkas rūmas man buvo vienatinis.

Vienam vakarėly, kur vynas gausiai liejosi,
sutikau žydaitę, tokią jaunutę ir karštą,
ji buvo dailininkė iš Pietų Amerikos,
galvoje tesisuko mintis, kaip ją užlaužti.

Ji vedė mane per pragarą, džiugiai atgimusį,
geriau nei Vergilijus, geriau nei svajonės.
Aš pasileidau tarsi sielis srove patvinusia.
Ir staiga pasaulis įgijo kvapą ir skonį.

Šiam sodui trūko meilės – ji švelniai subrandina
tą saldų vaisių, kurio paragavę, neprašom atleidimo.

 

Laiškas

Kokios erdvės
viršum
dangoraižių
ledo
ir minties

ryju
dūmus

siųsdamas
jus, nežinomi
ženklai

dūstančios
svajos

nuaustos
iš nakties išsiklaipiusio
lopšio

ateikit –
neikit

 

Sugrįžimas

              Už pusmylio, kur kertas autostrados,
              Įžiebia liepsną titnago grandis.
              Atodrėkis. Paversmiuos krūpsi ledas
              Ir netelpa uosyno atspindys.
                                           – Tomas Venclova

Regis, būtų keistoka
dabar kreiptis į Odisėją,
vaizduojant amerikietį,
grįžtantį protėvių žemėn.

Dabar, kai mano lūpos
ragauja Lietuvos orą,
seni žodžiai glamonėja mane
ir aš jaučiu Itakės artumą.

Ta kalba –
pačia pirmąja –
dainuota daina šiurpina
man odą. Sustoju.

Pradedu užčiuopti
šią svetimą šalį, kurioj
nėra laukiančios žmonos
nei sūnaus, su kuriuo turėčiau kautis –

Tik aidas dainos
pajaustos nesiklausant,
rodančios kelią – Charonas? –
pro mano požemių pasaulį.

Motina, demone, mūza,
sušnabždėk man dar.

 

Prie Puit-Noir upelio

                     – pagal Courbet

Ženk palei lomą,
tenai, kur medžiai
susiglaudžia tankiais
akmeningais šešėliais,
                                versmės link,
kur maitina
anuos kamienus,
                      šakas
                            ir lapus –
besivejantys,
                   besipinantys,
                                      stiebdamies
viršum visa ko,
                     siekdami
                                 tyros šviesos,
mes trokštam
                    iki mirties.

 

Vertė Dominykas Norkūnas