Nuostabu, kiek daug temų telpa šioje nedidelėje istorijoje: meilė, draugystė, neviltis, politinės tragedijos, tremtis, nesąžiningos manipuliacijos, kurių priversti griebtis rašytojai, kad išgyventų ir išlaikytų šeimą. Visa tai atsiskleidžia per susirašinėjimą laiškais, kuris prasidėjo tiesiog iš smalsumo ar užgaidos, ir tęsėsi metų metus. Sudėtingiausia, kad, kaip rašo vienas jo skaitytojas, Roberto Bolaño toks kupinas nuorodų, jog žmogus gali pasiklysti jo knygų jūroje. Sensinis iš tikrųjų yra garsus XX a. Argentinos rašytojas Antonio di Benedetto; jo romanas „Ugartė“ – nuoroda į A. di Benedetto romaną „Zama“. Don Diegas de Zama yra Ispanijos karūnos tarnas atokiame Paragvajuje. Ši istorija R. Bolaño tipiška: veiksmas vyksta Cheronoje, kur iki mirties gyveno pats rašytojas. Jame išsitrina ribos tarp tikrovės ir fikcijos, tarp R. Bolaño gyvenimo ir jo fantazijos. Postmodernizmas čia toks paprastas savo kalba ir toks kupinas gyvybės – kaip žaidimas be taisyklių.

Vertėja

 

Vido Drėgvos piešinys

 

 

Mano draugystė su Sensiniu užsimezgė išties nepaprastai. Tuo metu aš, jau gerokai per dvidešimties, vos galą su galu sudurdavau. Gyvenau Cheronos priemiestyje, apgriuvusiame name, kuris man atiteko iš sesers ir svainio, jiems išvykus į Meksiką, buvau ką tik praradęs naktinio sargo darbą Barselonos kempinge, o tai tik sustiprino mano liguistą polinkį būdrauti naktimis. Draugų beveik neturėjau, šį bei tą rašinėdavau ir leisdavausi į ilgus pasivaikščiojimus, kurie prasidėdavo septintą valandą vakaro, vos pakirdus iš miego, kai mano kūnas patirdavo kažką panašaus į jet-lag būseną, kai jauti, kad ir esi, ir tavęs nėra, tą atotrūkio jausmą nuo visko aplinkui ir neapibrėžtą trapumą. Pragyvenau iš to, ką pavyko susitaupyti per vasarą, nors beveik nieko neišleisdavau, tačiau rudeniop santaupos išseko. Galbūt tai ir paskatino dalyvauti Alkojaus miesto Nacionalinės literatūros konkurse, atviro visiems ispaniškai rašantiems autoriams, nepriklausomai nuo jų tautybės ir gyvenamosios vietos. Premijos numatytos už tris kategorijas: poezijos, apsakymų ir esė. Iš pradžių galvojau pristatyti eilėraščius, tačiau kovoje su liūtais (arba hienomis) siųsti tai, kas man sekasi geriausiai, atrodė nepadoru. Tada svarsčiau pristatyti esė, bet kai man atsiuntė taisykles, paaiškėjo, kad rašinys turi būti apie Alkojų, jo apylinkes, istoriją, vietines garsenybes ir ateities perspektyvas, o tai viršijo mano gebėjimų ribas. Taigi beliko pristatyti apsakymą, todėl nusiunčiau trimis egzemplioriais geriausią, kokį buvau parašęs (jų neturėjau daug), ir nusiteikiau ramiai laukti.

Kai pagrindinio prizo laimėti nepavyko, uždarbiavau amatų mugėje, kur absoliučiai niekas neprekiavo amatininkų dirbiniais. Finale kaip paskatinamąjį prizą pelniau trečiąją vietą ir dešimt tūkstančių pesetų, kuriuos Alkojaus miesto taryba man sąžiningai išmokėjo. Netrukus sulaukiau knygos, kurioje akis badė rašybos klaidos, su išspausdintais konkurso nugalėtojo ir šešių finalininkų kūriniais. Žinoma, mano istorija buvo daug geresnė už tą, kuri nuskynė pagrindinį prizą, todėl nusivylęs, kad nieko naujo po saule, mintyse žiuri išdėjau į šuns dienas. Tačiau labai nustebau toje knygoje radęs argentiniečių rašytojo ir antrosios vietos laimėtojo Luiso Antonijaus Sensinio apsakymą, kurio veikėjas išvažiuoja į kaimą ir ten miršta jo sūnus, ar tasai herojus išsikelia gyventi į kaimą, nes mieste mirė jo sūnus, nebuvo iki galo aišku, tiesiog tame kaime, atkampioje vietovėje, pasakotojo sūnus tebemerdi, trumpai tariant, apsakymas buvo labai slegiantis, būdingas Sensinio stiliui, kai Sensinio didelės geografinės erdvės staiga susitraukia iki karsto dydžio, ir tai buvo geriau už paties nugalėtojo bei pirmosios vietos laimėtojo, taip pat geriau už trečiosios ir už ketvirtosios, penktosios ir šeštosios vietos laimėtojų kūrinius.

Nežinau, kas paskatino mane Alkojaus miesto savivaldybėje paprašyti Sensinio adreso. Buvau skaitęs jo romaną ir keletą apsakymų Lotynų Amerikos žurnaluose. Tokie romanai paskatina pamėgti skaitymą. Jis vadinosi „Ugartė“, apie kelis Chuano de Ugartės, XVIII a. pabaigos Rio de la Platos vicekaralystės valdininko, gyvenimo momentus. Kai kurie kritikai, ypač ispanai, jį sumenkino, išvadinę savotišku kolonializmo laikų Kafka, tačiau romanas pamažu atrado savo skaitytojus, ir iki to laiko, kai aptikau Sensinį Alkojaus apsakymų knygoje, įvairiuose Amerikos ir Ispanijos kampeliuose jau atsirado po keletą aistringų „Ugartės“ skaitytojų ir beveik visi jie tapo arba artimais draugais, arba nesutaikomais priešais. Žinoma, Argentinoje arba jau nebeegzistuojančiose ispanų leidyklose Sensinis buvo išleidęs ir daugiau knygų ir priklausė tarpinei rašytojų kartai, gimusiai XX a. trečiajame dešimtmetyje, po Chulijo Kortasaro, Adolfo Biojaus Kasareso, Ernesto Sabato ir Manuelio Muchikos Laineso, kurios garsiausias atstovas (bent jau tuo metu, bent jau man) buvo Haroldas Konti, dingęs be žinios vienoje tų specialių diktatoriaus Videlos ir jo pakalikų stovyklų. Iš šios kartos (nors žodis „karta“ gal ir per skambus) liko nedaug, bet ne dėl ryškumo ar talento stokos; Roberto Arlto sekėjai, žurnalistai, pedagogai ir vertėjai, kiekvienas savaip pranašavo, kas bus toliau, bet jų pranašystės buvo tokios liūdnos ir skeptiškos, kad galiausiai visus pražudė.

Man jie patiko. Kadaise skaičiau Abelardo Kastiljo pjeses, Rodolfo Volšo apsakymus (kaip ir Konti, nužudyto diktatūros), Danielio Mojano apsakymus, tas padrikas dalis ir ištraukas, išspausdintas Argentinos, Meksikos ar Kubos žurnaluose, senuose Meksiko knygynuose rastas knygas, piratines Buenos Airių literatūros rinktines, tikriausiai geriausią XX a. literatūrą ispanų kalba, literatūrą, kurios dalimi jie tapo, ir tai tikrai buvo kitokia literatūra negu Chorchės Luiso Borcheso ar Kortasaro, kurioje netrukus nebeliks nei Manuelio Puigo, nei Osvaldo Soriano, bet ji siūlė skaitytojui glaustus, išmintingus tekstus, skatinančius bendrauti ir džiaugtis. Mano mėgstamiausias, savaime suprantama, buvo Sensinis, ir tai, kad jį užtikau provincijos literatūriniame konkurse, pakurstė bandyti užmegzti su juo ryšį, pasveikinti ir išreikšti savo pagarbą.

Netrukus Alkojaus miesto savivaldybė atsiuntė jo adresą Madride, ir vieną vakarą, po vakarienės, pietų ar pavakarių, parašiau jam ilgą laišką, kuriame papasakojau apie „Ugartę“, apie kitus žurnaluose perskaitytus jo apsakymus, apie save, apie savo namus Cheronos priemiestyje, apie literatūrinį konkursą (išjuokiau nugalėtoją), politinę situaciją Čilėje ir Argentinoje (abi diktatūros tebebuvo rimtai įsitvirtinusios), apie Rodolfo Volšo istorijas (antrasis, mėgstamiausias po Sensinio), apie gyvenimą Ispanijoje ir apskritai gyvenimą. Priešingai, nei tikėjausi, atsakymas mane pasiekė jau po savaitės. Pradžioje padėkojęs už laišką rašė, kad Alkojaus miesto taryba iš tiesų atsiuntė jam knygą su laureatų kūriniais, tačiau, skirtingai nei aš, jis neturėjo laiko (nors vėliau, tendencingai grįžęs prie tos pačios temos, pasakė, kad neturėjo pakankamai valios) skaityti nei laimėtojo apsakymo, nei prizines vietas užėmusių kūrinių, nors ką tik perskaitė mano kūrinį ir pripažino, kad šis labai kokybiškas, „aukščiausios prabos apsakymas“, pagyrė jis (išsaugojau tą laišką) ir kartu paragino mane nenuleisti rankų, bet ne dėl rašymo, kaip supratau iš pradžių, o aktyviai dalyvauti konkursuose, ir pasižadėjo daryti tą patį. Paklausinėjo, kokie literatūriniai konkursai nusimato „mano horizonte“, ir paprašė pasidalinti žiniomis su juo, jei tik ką rasiu. Mainais pridėjo informaciją apie du trumposios prozos konkursus – Plasensijos ir Ečijos miestuose – su priziniais fondais atitinkamai po 25 000 ir 30 000 pesetų, jų taisykles, kaip vėliau sužinojau, jis atkasė Madrido laikraščiuose ir žurnaluose, ir jau pats jų egzistavimas buvo arba nusikaltimas, arba stebuklas, čia kaip pažiūrėsi. Abu konkursai dar buvo nesibaigę, ir Sensinis užbaigė savo laišką gana entuziastingai, tarsi abu stovėtume prie begalinių, sunkių ir beprasmių lenktynių starto linijos. „Sėkmės, ir prie darbo“, užbaigė jis.

Pamenu, pagalvojau: koks keistas laiškas; pamenu, kad perskaičiau kelis „Ugartės“ skyrius, tomis dienomis Cheronos kino teatrų aikštėje pasirodė gatvės prekeiviai, kurie aplink aikštę prisistatę savo prekystalių daugiausia siūlydavo neišpirktas atsargas – neseniai bankrutavusių leidyklų likučius, Antrojo pasaulinio karo laikų knygas, meilės ir kaubojiškus romanus bei atvirukų rinkinius. Viename tokių stendų nusipirkau Sensinio apsakymų knygą. Atrodė kaip nauja – iš tikrųjų ji ir buvo nauja, tokias leidėjai parduoda su nuolaida tik gatvės prekeiviams, užsiimantiems tokios rūšies prekių platinimu, kai jau joks knygynas ir joks platintojas nebenori su jomis terliotis – ir tai buvo Sensinio savaitė visomis prasmėmis. Kartais šimtąjį kartą perskaitydavau jo laišką, kartais vartydavau „Ugartę“, o kai užsimanydavau veiksmo ir šviežumo, skaitydavau jo apsakymus. Nors juose būdavo aptariamos įvairios temos ir situacijos, jų veiksmas paprastai vyko kaime arba pampoje, ir bent jau seniau tai vadinta raitelių istorijomis. Tai yra istorijomis apie ginkluotus vienišius, kuriuos aplenkė sėkmė, arba žmones, savitai suprantančius bendravimą. Visa tai, kas „Ugartėje“ dvelkė šalčiu ir buvo preciziška lyg neurochirurgo skalpelio pjūvis, apsakymų knygoje tapo šiluma, gamtovaizdžiais, kurie labai iš lėto tolsta nuo skaitytojo (o kartais tolsta kartu su skaitytoju), ir drąsiais srovės nešamais personažais.

Į konkursą Plasensijoje pavėlavau, bet į Ečijos konkursą dar spėjau. Vos išsiuntęs paštu (Aloyzijaus Akerio slapyvardžiu) kelias savo apsakymo kopijas, supratau, kad jei tik sėdėsiu ir lauksiu rezultatų, nieko gero nebus. Todėl pradėjau ieškoti kitų konkursų ir vykdyti Sensinio prašymą. Po kelių dienų nuvykęs į Cheroną, ilgai varčiau senus laikraščius ieškodamas informacijos: vienur tokie konkursai būdavo skelbiami šalia „Visuomenės aktualijų“, kituose – renginių ir sporto skiltyse, o rimčiausias leidinys išspausdino juos tarp orų prognozių ir nekrologų, beje, kultūros puslapiuose nepasitaikė nė vieno. Taip pat aptikau ir tokį Generaliteto žurnalą, kuriame tarp stipendijų, mainų, darbo pasiūlymų, antrosios pakopos kursų pasitaikydavo ir skelbimų apie literatūrinius konkursus, daugiausia, bet ne visi – katalonams ir katalonų kalba. Suradęs tris konkursus, kuriuose ir aš, ir Sensinis galėjome dalyvauti, parašiau jam laišką.

Atsakymas, kaip visada, atėjo nespėjus nė susivokti. Sensinio laiškas buvo trumpas. Dėmesys keletui mano klausimų, daugiausiai susijusių su neseniai įsigyta jo apsakymų knyga, ir pridėtos dar trys fotokopijos su trumposios prozos konkursų taisyklėmis: vieną iš jų rėmė Valstybiniai geležinkeliai – įsteigė pagrindinį prizą ir kiekvienam iš dešimties finalininkų skirs po 50 000 pesetų, tad nebandysi – nelaimėsi, nes vien noro neužteks. Parašiau jam, kad neturiu apsakymų šešiems skelbiamiems konkursams, bet visų pirma bandžiau paliesti kitas temas, laiške išsiplėčiau prisiminimais apie keliones, prarastas meiles, Volšą, Konti, Franciską Urondą, užklausiau apie Gelmaną, kurį jis neabejotinai pažinojo, galiausiai atskleidžiau jam savo istoriją dalimis ir, kaip daugelis čiliečių, visada kalbėdami su argentiniečiais, suskėliau kažką apie tango ir labirintą.

Sensinio atsakymas buvo punktualus ir išsamus, bent jau apie kūrybą ir konkursus. Abejose lapo pusėse jis išdėstė savotišką bendrą strategiją apie provincijos literatūrines premijas. Sakau iš patirties, teigė jis. Laiškas prasidėjo jų, kaip pajamų šaltinio, išliaupsinimu (taip ir nesupratau, ar rimtai, ar juokais), padedančiu jo kasdieninei egzistencijai. Minėdamas rėmėjus, miestų tarybas ir taupomąsias kasas, jis rašė „geri žmonės, kurie tiki literatūra“ arba „tikrieji skaitytojai ir jiems prijaučiantys“. Kita vertus, jis nepuoselėjo lūkesčių šviesti „geruosius žmones“, skaitytojus, kurie spėjamai (arba ne visai spėjamai) vartos tas nematomas knygas. Jis primygtinai reikalavo, kad dalyvaučiau kuo daugiau konkursų, nors atsargumo dėlei patarė pakeisti apsakymų pavadinimus, jei, pavyzdžiui, tą patį apsakymą siųsčiau į tris konkursus, kurių apdovanojimų datos sutaptų. Kaip pavyzdį pateikė savo istoriją.

Apsakymą „Švintant“ (man iki šiol negirdėtą) jis jau buvo siuntęs į kelis literatūrinius konkursus kaip eksperimentą, beveik kaip bandomąjį triušį nežinomos vakcinos poveikiui patikrinti. Pirmajame konkurse, kurio biudžetas buvo didžiausias, apsakymas „Švintant“ pasirodė tuo pačiu pavadinimu, antrajame jis pavadintas „Gaučai“, trečiajame – „Kitose pampose“, o paskutiniame – „Be sąžinės graužaties“. Apsakymas tapo antrojo ir paskutiniojo konkursų laureatu, o už abiejuose konkursuose laimėtus pinigus galėjo padengti pusantro mėnesio nuomos mokestį, nes kainos Madride buvo milžiniškos. Žinoma, niekas nesuprato, kad „Gaučai“ ir „Be sąžinės graužaties“ yra tas pats kūrinys, tik kitu pavadinimu, nors visuomet išliko rizika susidurti kitame konkurse su ta pačia žiuri – dėl to ypatingo statuso Ispanijoje atkakliai varžosi daugybė rašytojų, nereikšmingi poetai arba laimėjusieji prizus ankstesniuose konkursuose. Pasak jo, literatūros pasaulis yra ne tik juokingas, bet ir atgrasus. Ir pridūrė, kad net susidūrimas su ta pačia žiuri iš tiesų nekėlė pavojaus, nes niekas paprastai pateiktų kūrinių neskaitydavo, nebent permesdavo akimis ir nesivargindavo skaityti iki galo. Be to, rašė jis, kas žino, galbūt „Gaučai“ ir „Be sąžinės graužaties“ yra du skirtingi apsakymai, kurių išskirtinumas – būtent pavadinimas. Taip, jie net labai panašūs, bet skirtingi. Laiško pabaigoje jis pridūrė, kad idealu būtų daryti ką nors kita, pavyzdžiui, gyventi ir rašyti Buenos Airėse, dėl to jis beveik neabejojo, bet tikrovė yra tokia, kokia yra, savo algą reikia užsidirbti (nežinau, ar Argentinoje uždarbį vadina alga, kaip Čilėje), ir kol kas tie konkursai buvo išeitis. Tai lyg pasivaikščiojimas po Ispanijos žemėlapį. Man tuoj sukaks šešiasdešimt, bet jaučiuosi lyg būčiau dvidešimt penkerių, rašė jis laiško pabaigoje, o gal post scriptum. Iš pradžių pagalvojau, kad tai labai liūdnas teiginys, bet kai perskaičiau jį ant­rą ar trečią kartą, supratau, kad jis tarsi sako man: kiek tau metų, berniuk? Mano atsakymas, pamenu, buvo tiesioginis. Parašiau, kad man dvidešimt aštuoneri, vadinasi, esu už jį trejais metais vyresnis. Tą rytą atrodė, tarsi būčiau atgavęs jei ne laimę, tai energiją, labai primenančią gerą ūpą, kuris buvo labai panašus į prisiminimus.

Trumposios prozos konkursams visų jėgų neskyriau, kaip siūlė Sensinis, nors paskutiniuose, kuriuos atradome bendromis jėgomis, sudalyvavau. Nė viename nieko nepešiau, o Sensinis vėl atliko dvigubą ėjimą Don Benite ir Ečijoje su apsakymu, kurį pirmiausia buvo pavadinęs „Kardai“: Ečijoje pervadino į „Du skydai“, o Don Benite – į „Giliausias kirtis“. Be to, jis laimėjo antrąją vietą geležinkeliečių konkurse, už tai pelnė ne tik piniginį prizą, bet ir metinį nemokamą bilietą keliauti „Renfe“ traukiniais.

Ilgainiui apie jį sužinojau daugiau. Gyveno bute Madride su žmona ir septyniolikmete dukra Miranda. Sūnus iš pirmosios santuokos klajojo kažkur Lotynų Amerikoje, ar bent taip manė Sensinis. Trisdešimt penkerių Gregoras dirbo žurnalistu. Kartais Sensinis užsimindavo apie savo pastangas susisiekti su humanitarinėmis organizacijomis ar Europos Sąjungos žmogaus teisių departamentais teikdamas užklausas apie Gregoro buvimo vietą. Tie laiškai būdavo slogūs, monotoniški, tarsi aprašinėdamas biurokratinius labirintus Sensinis bandytų atsikratyti savo paties vaiduoklių. Kartą jis parašė: su Gregoru gyvenau tik tol, kol jam sukako penkeri. Daugiau nieko nepridūrė, bet aš įsivaizdavau penkiametį Gregorą, įsivaizdavau laikraščio redakcijoje rašantį Sensinį, ir viskas atrodė nepataisoma. Susimąsčiau apie vardą, ir kažkodėl nusprendžiau, kad tai tarsi nesąmoninga duoklė Gregorui Samsai. Žinoma, to jam niekada neparašiau. Užtat apie Mirandą Sensinis rašydavo daug linksmiau: Miranda buvo jauna, norėjo aprėpti visą pasaulį, degė nepasotinamu smalsumu, be to, buvo graži ir gera. Ji panaši į Gregorą, tvirtino jis, tik kaip moteriai, savaime aišku, Mirandai neteko patirti to, ką išgyveno vyresnysis sūnus.

Pamažu Sensinio laiškai ilgėjo. Jis gyveno niūriame Madrido rajone, dviejų kambarių bute su svetaine, virtuve ir vonios kambariu. Suvokti, kad mano namai erdvesni už jo, buvo ir netikėta, ir nesąžininga. Sensinis rašydavo svetainėje naktimis, „kai žmona ir duktė jau miegodavo“ ir piktnaudžiaudavo tabaku. Visos pajamos – daugiausia už atsitiktinius darbus (turbūt vertimų redagavimą) ir už apsakymus, kuriuos siųsdavo kautis provincijų konkursuose. Kartais paštu gaudavo čekį už kurią nors iš gausybės savo išleistų knygų, tačiau dauguma leidyklų arba užmiršdavo atsiskaityti, arba bankrutuodavo. Vienintelė knyga, vis dar atnešdavusi pajamų, buvo „Ugartė“, kurios teisės priklausė leidyklai Barselonoje. Netrukus supratau, kad jis gyveno nepasiturimai, orios ir neišsipildžiusios vidurinės klasės skurde. Jo žmona (keista pavarde Zajdman) kartkartėmis uždarbiaudavo leidykloje ir privačiai dėstė anglų, prancūzų ir hebrajų kalbas, nors ne kartą teko padirbėti ir valytoja. Duktė buvo visa galva pasinėrusi į mokslus, ir jos stojimas į universitetą buvo nulemtas. Viename laiške Sensinio paklausiau, ar Miranda taip pat ketinanti pašvęsti save literatūrai. Ne, dėl Dievo meilės, duktė studijuos mediciną, atsakė jis.

Vieną vakarą parašiau laišką prašydamas atsiųsti savo šeimos nuotrauką. Tik įmetęs į pašto dėžutę supratau, kad tiesiog norėjau pamatyti Mirandą. Po savaitės gavau nuotrauką, tikriausiai darytą Madride, Retiro rajone, kurioje pagyvenęs vyriškis ir vidutinio amžiaus moteris stovi šalia aukštos, lieknos merginos tiesiais plaukais ir labai didelėmis krūtimis. Senis laimingas šypsosi, vidutinio amžiaus moteris žvelgia duk­rai į veidą, tarsi norėtų jai kažką pasakyti, o Miranda žiūri į fotografą taip rimtai, kad mane tai ir jaudino, ir trikdė. Kartu atsiuntė ir kitos nuotraukos fotokopiją. Joje maždaug mano amžiaus vaikinas, ryškių bruožų, siauromis lūpomis, išsišovusiais skruostikauliais, plačia kakta, neabejotinai aukštaūgis ir tvirtas, į objektyvą (nes tai buvo studijinė nuotrauka) žvelgia drąsiai ir galbūt šiek tiek nekantriai. Gregoras Sensinis pradingo dvidešimt dvejų, tai yra būdamas gerokai jaunesnis už mane, bet dėl savo brandumo atrodė vyresnis.

Ilgą laiką nuotrauka ir fotokopija gulėjo ant mano rašomojo stalo. Kartais ilgai tyrinėdavau jas, o kartais net nusinešęs į miegamąjį į jas žiūrėdavau tol, kol užmigdavau. Sensinis paprašė, kad ir aš atsiųsčiau savo nuotrauką. Naujų neturėjau, tad nusifotografavau stoties fotokabinoje, kuri anuomet buvo vienintelė Cheronoje. Tačiau tos nuotraukos man nepatiko. Atrodžiau neišvaizdus, liesas, negrabiai nukirptais plaukais. Todėl vis atidėliojau ją siųsti ir fotokabinai kasdien išleisdavau vis daugiau pinigų. Galiausiai išsirinkau vieną, įdėjau į voką su atviruku ir išsiunčiau. Atsakymo teko laukti ilgokai. Tuo pat metu, pamenu, parašiau labai ilgą ir labai prastą eilėraštį, kupiną balsų ir veidų, kurie atrodė skirtingi, tačiau tebuvo vienas – Mirandos Sensini veidas – ir, kai pagaliau galėjau tai pripažinti, įvardyti ir ištarti: „Miranda, tai aš, tavo tėvo epistoliarinis draugas“, ji apsigręžusi nubėgdavo ieškoti savo brolio Gregoro Samsos, jo akių, spindinčių tamsaus koridoriaus gale, kur vos pastebimai slankiojo tamsūs ir neaiškūs Lotynų Amerikos teroro šešėliai.

Sensinio atsakymas buvo ilgas ir nuoširdus. Laiške rašė, kad aš jiems su Karmela labai patrauklus, tokį ir įsivaizdavo, gal kiek per liesas, bet simpatiškas, ir jiems labai patiko atvirukas su Cheronos katedra, kurią jie tikėjosi netrukus pamatyti savo akimis, kai tik išsispręs kai kurie ekonominiai ir buitiniai klausimai. Laiške buvo aiški užuomina į tai, kad jie ne tik aplankys mane, bet ir apsistos mano namuose. Beje, pasiūlė savuosius, jei panorėčiau atvykti į Madridą. Butas ne tik skurdus, bet ir apšnerkštas, rašė Sensinis, pamėgdžiodamas garsųjį komiką gaučą, kuris XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje buvo labai populiarus Pietų kampe2. Apie savo literatūrinę veiklą nieko nerašė. Neužsiminė ir apie konkursus.

Iš pradžių galvojau nusiųsti Mirandai savo eilėraštį, bet po ilgų dvejonių ir svarstymų nusprendžiau to nedaryti. Turbūt kraustausi iš proto, pamaniau, jeigu nusiųsiu jį Mirandai, daugiau jokių laiškų iš Sensinio nebebus, ir ne be pagrindo. Todėl neišsiunčiau. Nemažai užtrukau ieškodamas informacijos apie konkursus. Viename laiške Sensinis rašė būgštaująs, kad jo jėgos senka. Aš neteisingai supratau, jog tai reiškia, kad jis neberanda pakankamai literatūrinių konkursų, kur galėtų siųsti savo apsakymus.

Primygtinai kviečiau juos atvykti į Cheroną. Parašiau, kad jiedu su Karmela galės čia jaustis kaip namie, ir kelias dienas net prisiverčiau valytis ir šluotis, išplauti grindis ir nušluostyti dulkes kambariuose, būdamas (visiškai nepagrįstai) įsitikinęs, kad jie su Miranda jau pakeliui. Pridūriau, kad su atviru greitojo traukinio „Renfe“ bilietu jiems reikėtų pirkti tik du bilietus – Karmelai ir Mirandai, o Katalonijoje yra nuo­stabių dalykų, kurie sužavi keliautojus. Parašiau apie Barseloną, Olotą, Kosta Bravą, ir kaip smagiai galėtume kartu praleisti tas dienas. Ilgame laiške, kuriuo dėkojo už kvietimą, Sensinis pranešė, kad šiuo metu išvykti iš Madrido jie negali. Pirmą kartą laiškas buvo painus, o maždaug nuo pusės vėl pradėjo kalbėti apie prizus (regis, buvo laimėjęs dar vieną), skatino mane nenuleisti rankų ir toliau dalyvauti konkursuose. Šioje dalyje rašė apie rašytojo amatą, profesiją, ir man susidarė įspūdis, kad jo žodžiai iš dalies buvo skirti man, o iš dalies – priminimas pačiam sau. Visa kita, kaip minėjau, buvo painu. Kai baigiau skaityti, susidarė įspūdis, kad kažkuriam iš jo šeimos narių pašlijo sveikata.

Po dviejų ar trijų mėnesių gavau žinią, kad slaptose kapinėse rasti palaikai ir veikiausiai jie yra Gregoro. Laiške Sensinis buvo santūrus, savo širdgėla nepikt­naudžiavo, buvo tik faktai: tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą, grupė teismo medicinos ekspertų, žmogaus teisių organizacijų nariai, masinė kapavietė, kurioje – daugiau kaip penkiasdešimt jaunų žmonių palaikų ir taip toliau. Pirmąsyk nekilo ūpas jam parašyti. Būčiau mieliau paskambinęs, bet jis turbūt neturėjo telefono, o jei ir turėjo, nežinojau numerio. Mano atsakymas buvo lakoniškas. Pareiškęs užuojautą, išdrįsau užsiminti apie tikimybę, kad galbūt tie Gregoro palaikai – visai ne Gregoro.

Netrukus atėjo vasara, įsidarbinau pakrantės viešbutyje. Tą vasarą Madride vyko daugybė konferencijų, kursų, įvairiausių kultūrinių renginių, bet Sensinis niekur nedalyvavo, o jei ir dalyvavo, laikraštyje, kurį skaitydavau, apie tai neskelbta.

1 Apsakymas 1997 m. laimėjo San Sebastiano miesto prozos premiją, įsteigtą baskų fondo „Fundación Kutxa“.

Bus daugiau

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Roberto Bolaño, „Llamadas telefonicas“ (1995–1996)

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba