Selemonas Paltanavičius. Rašytojas. Dulkančiu keliu

Vlado Braziūno nuotrauka

 

Rašytojas

Kai lapkričio rytas pro langą pagaliau švysteli skurdžios šviesos, mokytoja išjungia palubėj raudonuojančias lempas ir sušnabžda:
– Taip geriau... Akelės nevargs... O jei dar užuolaidas atvertume...
Taip jie ir daro – mergaitės stiebiasi ir traukia ant plonos vielos suvertas siuvinėtas užuolaidas, joms nuslinkus į pakraščius vidun įsiveržia dar daugiau šviesos. Tikrai – daug smagiau akims.
– Dabar užverskite knygas, atsigręžkite į langus ir klausykitės, – mokytojos balsas tylus tylus, pradinukai klausosi jo ir žiūri į kiemą, į vieškelį –­ tuščią, su pašaliuos stovinčiais nuplikusiais klevais. Anksti ryte jie ėjo tuo keliu, tik nieko nematė – iš kaimo pakraščių, iš savo kiemų kai kas brido per nesibaigiantį purvyną, kojas alsino laukuos vingiuojančiam takely. Mokyklos prieangyje išrikiuoti batai yra lyg kiekvieno jų dokumentas: vieno molini iki viršaus, apkibę žolėm, kito švaresni, dar regimos spalvos. Matyt, pirmasis brido iš arimuose paliktų namų, kitas atėjo iš pakelės sodybos.
– Kartą, labai seniai, pamiškių kaime nutiko toks dalykas...
Vaikai atsigręžė į mokytoją, tačiau ji susimąsčiusi žvelgė atverston knygon, ir vaikai, pagauti jos žodžių nuotaikos, vėl sužiuro langų švieson.
Kas supras, kur skrido jų mintys, kokius vaizdus pynė jų vaizduotės. Mokytojos balsas plaukė lygiai, liūliuojančiai, ji nemačiom vis pažvelgdavo į klasę ir vėl sugrįždavo pasakon. Kažin, ar namuose jiems skaito jas, tas visų pamirštas pasakas? Ar atsiverčia knygą, kad vaikai matytų, kokia ji brangi, kad be jos negalima, tiesiog negražu gyveni?
Ketvirtus metus kaimo mokykloje, dar nepasiektoj naikinimo rankos, ji su vaikais vis ėjo tais pačiais keliais: pradėdavo nuo raidelių, iš jų sudėdavo žodį, tada atsiversdavo knygą ir nugrimzdavo stebuklų pasaulin. Mokytoja pati pasirinko kaimo mokyklą, atvažiavo prieš pat rugsėjo pirmąją ir pasiliko.
Šioje mokykloje neskamba skambutis – vaikai žino, kad pamoka baigiasi pasakius mokytojai. Tiesa, skambutis –­­ sunkus, žalvarinis su viduj pakabinta surūdijusia veržle, stovi prieangyje ant spintelės. Jei reikėtų, paimtų jį ir paskambintų. Taip daro rugsėjo pirmąją, taip pat –­ prieš atostogas. O dabar...
„Din dilin, din dildin“, – vaikus į klasę sugrąžina tikras žalvarinio varpelio balsas. Pertrauka... Tačiau ne, to negali būti, nes mokytoja sėdi su atversta knyga, tyli ir šypsosi... Gal čia kas juokauja? Gal atvežė malkas mokyklai kūrenti, gal...
„Tuk tuk tuk...“ Na, taip... Malkas... Mokytoja girdi brazdesį už durų ir labiausiai nori pamatyti eigulį, kuris žadėjo padėti mokyklai, nes senosios malkos baigiasi ir kas rytą kurdama krosnį ji su baime žiūri į mažėjančią jų rietuvę. Žinoma, malkos bus drėgnos, šnypš ir nedegs, o įsismilkusios vers pro kaminą dūmus ir visai nešildys. Jas dar reikės supjauti, suskaldyti, tik po metų jos bus tinkamos, o dabar...
„Tuk tuk tuk...“ Klasės durys atsargiai veriasi, mokytoja žiūri į jas ir galvoja apie eigulį ir malkas, apie rūkstančią krosnį...
– Laba diena, – skardžiai, bet kažkodėl nedrąsiai, lyg atsiprašydamas duryse sustoja nepažįstamas vyras. – Jūs man atleiskite, kad aš taip, į jūsų pamoką įžengiau... Važiavau pro šalį ir, sakau, pamatysiu savo klasę...
– Užeikite... Būtinai užeikite! – mokytoja į knygą įdeda austą juostelę, pasižymi skaitytą pasaką ir užverčia lapus. –­ Pas mus taip retai svečių būna. Vaikai –­ pasisveikinkite!
– La-ba... die-na... – nedarniai skiemenuodami visi atsigręžia į svetimą žmogų. Tikrai – nematytas. Ne jų krašto...
– Tai kuris čia jūsų suolas? – mokytoja stojasi ir ranka apveda klasę. Suolus ji atvažiavusi rado tokius – senovinius, su atsilenkiančiom lentom ir medyje laiko išgraužtais nelygumais. – Gal dar išliko? Jei neseniai...
– Kur ten neseniai, – garsiai nusijuokia vyras ir priklaupia prie vieno suo­lo. – Štai! Maniškis!
– Ar taip gali būti? – mokytoja sustoja greta, o vaikai ištiesę kaklus žiūri, kaip jis pirštais liečia stalo lentas, kaip apčiuopia vinimis sukaltas skilusias atramas kojoms.
– Taip... šis... Tada aš vis žiūrėdavau sau po kojomis ir niekada nepamiršau šitos detalės. Net žinau, kas tą lentą sulaužė. Bet čia – jau istorija...
– Tai jūs ne į klasės lentą žiūrėdavote, o sau po kojomis? – mokytoja nusišypso, o vaikai pasigauna jos nuotaiką.
– Na... – vyras stojasi ir nuo kelių nusibraukia dulkes. – Mano batai buvo kiauri... Ir aš bijodavau, kad jie visai išsižios. Tai buvo taip seniai. Paskui mūsų šeima išvažiavo iš šių kraštų, ir aš pirmą kartą apsilankiau tik dabar. Visai netyčia. Žinote, aš netikėjau, kad mokyklą dar rasiu...
– Dar esame... – mokytoja atsidūsta. – Pabūkite su mumis. Papasakokite, kaip tada atrodė klasė, kokie buvo mokytojai. Ko išmokot ir kuo visi tapote. Vaikams tai labai įdomu... Kokia jūsų profesija?
Vyras ranka perbraukia plaukus ir apžvelgia klasę, jos pasieniais sustatytas knygų lentynas ir juodą lentą.
– Profesija?.. Aš net nežinau, ar yra tokia profesija, – svečias sustojo prie lentos, norėjo imti kreidą ir kažką parašyti, tačiau mostelėjo ranka ir trūktelėjęs pečiais prisipažino. – Aš rašytojas...
– Rašytojas? Kaip mums pasisekė! Vaikai, pas mus dar niekada nebuvo rašytojo. O knygos... Jūsų knygos... Kokios jos?
– Na... – vyras kaltai nusišypsojo. –­­ Jų ne tiek daug. Viena, matau, yra ant jūsų stalo. Nesitikėjau ją čia pamatyti...
– A-a, tai jūs ir rašėte šias istorijas? Aš, skaitydama jas ir žiūrėdama pro langą, vis galvodavau, kaip visa tai matyta, girdėta... Juk jūs apie tai rašėte?
– Apie viską... Ir apie tai... – vyras žvilgtelėjo į laikrodį, tiksintį ant sienos. –­ O, aš sugadinau jūsų pamoką. Luktelėkite truputį, aš greitai...
Klasės durys girgžtelėjo, klaptelėjo lauko durų skląstis, po to – vėl lauko durys...
– Na štai, atsisveikindamas noriu padovanoti visiems po savo knygą. Suradau jų visokių, pasidalinsite.
Jis ėjo tarp suolų, tiesė vaikams savo knygas, vieną – pačią storiausią, įteikė mokytojai.
– O čia – mano pirmoji knygelė. Gali būti, kad ji gimė tada, kai sėdėjau šiame suole. Imk, ji tau!
Mažas, čiuplutis baltaplaukis berniukas besišypsančiom akim paėmė knygelę, apglėbė ją ir nuleidęs akis liko stovėti.
– Ačiū jums... – mokytoja nukaitusi nežinojo, kaip elgtis, ir pašnibždomis kreipėsi į vaikus. – „Ačiū“ sakykite... Ir laimingai, laimingai!
– Laimingai... laimingai...
Vyras užvėrė klasės, paskui – lauko duris. Kieme subirbė mašinos variklis ir viskas nurimo.
– Kokia šventė, – mokytoja atvertė rankose laikytą knygą. – Aš dar niekada nesu gavusi tokios dovanos. Tegul šiandien tai bus mūsų paskutinė pamoka. Eikite laimingi į namus...
Nuo mokyklos keliai ir takai į namus lyg medžio šakos: vis dalijasi, tolsta į šalis kam kur reikia. Berniukų pulkelis, žingsniuojantis vieškelio kraštu taip pat tirpo: į laukuose stovinčius namus pasuko vienas, po kurio laiko – dar du.
Galiausiai juodu liko dviese – knygelę prie krūtinės spaudžiantis balta­plaukis ir ilgšis jo kaimynas.
– Na, ir tu gavai dovaną? – nusiviepęs ilgis kepštelėjo mažiuką, o šis nuleido galvą, dar stipriau prispaudė knygą ir pasitraukė pagriovin. – Kam tau ji, žioply! Juk tu nė raidės nepažįsti!
Prišokę ilgšis pastūmė baltaplaukį, jo knygelė iškrito, bet vaikas vikriai ją pastvėrė, priglaudė prie krūtinės ir laisvąja ranka nutvėrė akmenį.
– Gerai, jau gerai! – ilgšis pasileido bėgti ir pamatęs, kad mažojo sviestas akmuo jo nepasieks, sustojo ir išsiviepęs sušuko. – Rašytojas! Rašytojas! Atsirado, matai, naujas rašytojas!

Aldona Gustas. „Šokis“, drobė, aliejus, 50 x 60, 1983

 

Dulkančiu keliu

Nuo gerojo kelio nėręs vieškelin, autobusėlis atgijo: ėmė barškėti visomis savo geležimis ir klapsėti neužsidarančiais langais. Kažkas ant jų buvo prilipdęs keistų popieriukų, užstojančių dalį stiklo – norėdamas žiūrėti į kaimus, šmėžuojančius prošal ar į laukus, turėjai tarp popieriukų susirasti plyšį ir spoksoti pro jį. Kažin, kaip pro tą siau­rą plyšį galėtų žiūrėti daugiau žmonių... jeigu jiems prireiktų apsižvalgyti? Kai kur nagais ar monetų briaunom popieriuje buvo prakrapštytos skylės ir prikišęs akį viską galėjai matyti pats vienas. „Ir kam tokie niekai galvon šauna...“ –­ kretančiame autobusėlyje ant kelių spausdamas pintinę, jis kraipo galvą ir negali atsistebėti. Pamanyk tik, kas čia siūloma – atostogos po palmėmis... kam jos čia, kaime, tos palmės reikalingos?
Jiems važiuoti dar gerokas kelio galas, autobusėlio vairuotojas mielai apsigręžtų ir pasileistų atgal, miesto link. Tačiau jis nusipirko bilietą ir žino, kad to nebus, kad jam neteks eiti pėsčiam. Kažkada tekdavo – kai žiemą kelių niekas nevalydavo, kai pavasarį jie paplukdavo ir mašinos neįveikdavo dumblynių...
– Gražus ruduo!
– A-a?.. – jis nuo lango atgręžia galvą, nes žmogaus balso nelaukė ir nesitikėjo.
– Ruduo, sakau, gražus! – vairuotojas žvilgteli į veidrodėlį ir jų akys susitinka. – Aš nepamenu, kad taip ilgai būtų be lietaus. Nors kiek pakrapintų, nes kiekvieną kartą mano autobusas sugaudo tiek dulkių...
– Taaaip, – jis žiūri tai į veidrodį, kuriame šmėžuoja vairuotojo akys, tai pro langą į priekyje banguojantį kelią. –­ Ne kasmet taip būna...
– Kur ten – kasmet... – vairuotojas švilpteli ir papurto galvą. – Pamenu, kaž­kada sausra išsilaikė iki Kalėdų, žemė sušalo į kaulą...
– Naje...
– O dulkių kiek buvo – tokių piktų, į orą pakylančių ir nenusileidžiančių. Važiuodavau kaip per rūką, o toliau laukuose saulė šviesdavo... Ar atsimenat?
– Buvo taip... Žemė buvo tokia kieta, kūju daužyk – nepralauši. Mes duobę kasėm...
– Duobę?
– Taip, kapuose... Gerai, kad prieš dvi dienas pradėjome, būtume nespėję.
– Neduok Dieve! – vairuotojas vėl žvilgteli iš savo veidrodėlio. – Ką tada reikėtų daryti? Negi visi lauktų.
– Naje...
– O gal lauktų?.. Juk ant žemės niekas nelieka...
– Nelieka... Tada palaidojom maniškę, o po dienos ėmė snigti..
– Atsiprašau... – vairuotojas nejaukiai nudelbia akis. – Aš nežinojau, kad tai buvo jūsų žmona. Atsiprašau...
– Nieko tokio... Seniai tai buvo. O žiema tada truko labai ilgai, iki balandžio. Per Velykas bažnyčion rogėmis važiavau.
– Vienas?
– Naje... vienas. Nedavė mums Dievas vaikų, tai ir dabar – autobusu važiuoju. Kitus vaikai ar anūkai paveža. Juk nesunku...
– Nesunku, – galvą linkteli vairuotojas. – Bet man smagiau, kad žmonės važiuoja su manim. Jūs iki kapinių?
Jis apsižvalgo po lauką ir pamato, kad kelias neria nuo kalvos. Ten lomoje, pasukus kairėn, turėtų būti namai, kuriuose jo laukia. Turėtų laukti...
– Nea... Maniškė ne čia. Aš pas pažįstamus važiuoju. Svarbiu reikalu...
– Žinoma... – vairuotojas linkteli galvą ir pradeda stabdyti. – Gimines lankote?
– Nea... Ne gimines. Mes... Mes kartu ligoninėje gulėjome. Jau seniai. Man pasakė, kaip atvažiuoti, kur sustoti. Kai bus bėda, sakė, atvažiuok...
– Suprantu... – vairuotojas atveria duris. – Gal padėti? Gal pintinė sunki? Aš panešiu...
– Nea... Nesunki. Čia tik mano katinas. Atvežiau, nes neturiu kam palikti. Sakė – bus bėda, atvažiuok. Gal padės?..
– A-a... – vairuotojas sukinėja stovinčio autobusėlio vairą. – Padės, tikrai padės. Matysit, čia jūsų katinui bus gerai. Kaimiškas pienas, pelės, miegas ant pečiaus... O po to pasiimsite?
– Po to? – jis pakelia akis ir pažiūri į veidrodį. – Jei bus tas „po to“, būtinai pasiimsiu. Matote, man reikia... Aš galiu ilgai nebūti...
– Suprantu... – vairuotojas atsigręžia ir mosteli ranka. – Jau eikite, katinėlis į kaimą nori. Laimingai jums!
– Laimingai, – jis mosteli ranka, nužengia į pakelę ir spausdamas prie krūtinės pintinę pasuka sodybos link.
Autobusėlis stovi keletą akimirkų, paskui apsigręžia ir nuskuba miesto link. Kaip dulka kelias! Neduok Dieve, jei taip ilgai, iki Kalėdų...