Giedros
Į savo pirmąją ugdymo įstaigą patekau gan anksti. Tik gimiau, prabėgo gal metai, ir jau tekinas į lopšelį. Neatsimenu, ar labai norėjau ten eiti, bet niekas manęs neklausė, todėl ėjau kaip didelis. Nors iš pradžių dažniau tėvai mane nešė. Kad tik greičiau atsilaisvintų.
Maitino lopšelyje tris kartus per dieną, pietų miegelis, fantastika. Visai man ten patiko, o ir grupiokų daugumą sudarė kiemo chebrytė. Neblogai suėjom. Pasipuošę giedrom, ant jų kažkodėl dar trumpikės. Atrodėm kaip Liudviko XIV laikų princai – ir taip visi. Ir vyriukai, ir mergikės – visi su giedrom. O jos buvo superinės. Kartą su pirštu prakrapščiau pėdkelnėse skylutę, įkišau kaladėlę. Hm, dar vieną, kitą. Nepatikėsit, bet į giedras sudėjau pusę darželio kaladėlių. TILPO! Už išradingumą gavau barti. Nuo auklėtojos, o vakare – nuo mamos. Sako, dabar ir vaikščiok su tokiom. O kaip vaikščioti, jei kaladėlės nebesilaiko, iškrenta visos? Nors dėl tų skylių giedras padariau žiauriai madingas – manosios skylės jau buvo tokios, kad ne tik kaladėlės, bet ir knygos, ir mašinėlės, ir kamuoliai tilpo.
Smagu tam lopšelyje. Buvo ir sekso. Na, tada neatrodė, kad tai seksas, bet dabar jau atrodo. Su viena mergelike nudūmėm prie dušo, kelnes žemyn ir įdėmiai apžiūrinėdami aptarinėjam savo lyčių skirtumus. A ką čia darot??? A??? Marš greit į lovas. Į SAVO!!! Taip ir likom neišsiaiškinę akivaizdžių skirtumų.
Lovose dažniausiai sumigdavom greitai. Auklytė tik parodydavo, kur beržinė košė užkišta, – ir miegi. Kompoto prisigėręs sau jūrą sapnuoji, atsibundi – akurat. Jūra lovoje ir jos nenuslėpsi, per giedras greit pasimatys. Staigiai surezgi pasiaiškinimą, kad, kol miegojai, koks nedraugas kompoto arba sriubos tau lovon pripylė. Bet kur tau, jau tokios nepatiklios auklėtojos buvo, nepatikėjo pasakom. O nesmagu, pirštais visi bado. Kol kitą dieną jau kitas jūroje pabunda.
Dar žaidėme karą. Labai populiarus žaidimas buvo – su žvalgyba, išdavystėmis ir panašiais dalykėliais. Pasislėpiau žiauriai gerai, laksto pikti priešai aplink ir neranda. Jaučiu, jei jau pagaus, tai iškart sušaudys. Vaaa, jis, vaaaaaa čia, žiūrėkit, radau!!! Mane lyg elektra nupurtė. Tylėk, durniau. Tylėk, – sušnypščiau kupinas noro išgyventi. Vaaaaa čiaaaaa!!! Poookšt akmeniu priešui į kaktą. Gyvo manęs nepaims. O priešas kad pradėjo rėkt, cypt. Irgi, mat, kareivis atsirado. Žiūriu, jau ir kiti priešai krūvon susibūrė, šaukia rėkia viens per kitą. Rėkia ir mano draugai, net generolą auklėtojos pavidalu pasikvietė. Pajutau, kad man stipriai žandai susitraukė, jaučia jie, zarazos, kad nebus paglostyti. Pasidaviau. Bet ne iš karto, gal po trijų, keturių valandų. Pliaukšt pliaukšt per sušalusius skruostus su pirštinėmis – taip generolai be teismo mane nuteisė. Darželyje gavau per skruostus, namie – per žandus. O tam priešui susiuvo kaktą, dar kiečiau atrodė vyrukas. Tikras randas, kovinis. Bet kad tik mano dėka jis tokį įgijo – nė motais.
Pas auklytę kamaroj būdavo pridėta įvairių pakelių su vitaminais, vaistais ir panašiai. Tokių miltelių, į popierių supakuotų. Pavalgius išsirikiuodavo eilutė – vaikai gaudavo stiklines su įvairių spalvų skysčiais. Kas nuo kirmėlių, kas nuo siurbėlių arba šiaip pasimaivyti norėdami. Gerdavo pasičepsėdami. Ir aš noriu, bet ką daryti, kad nesergu??? Duok paragaut. Neee. Negaliu, čia tik man. Nu, duok, a gaila? Ne ne, aš sergu ir man reikia. Nu, ir neduok, ir aš kai turėsiu, tai špygą tau duosiu. Gerai gerai, imk, bet turėsi ir man duoti. O dabar aš jau nenoriu. Gerai, duokš jau, paragausiu, kad taip siūlai. Ooooo bliamba... skonių skonis. Tobulybių tobulybė. Supratau, kodėl nenori dalintis. Kaaaip pavydėjau tiems, kurie serga... Ir tada man gimė planas. Tuomet man planai gimdavo tokiu greičiu, kad nespėdavau vytis. Dabar žiūrėk: nueik pas auklytę ir sakyk, kad tau mama liepė išgerti du pakelius. Supratai. Aha. Pasikartojam, du pakelius. Auklyteeee, man mama sakė išgerti du pakelius – vieną man, o kitą Sauliui... Nepatiklios auklytės buvo...
Pro darželio tvorą matėsi mano namai, bet išėjus savarankiškai kažkodėl kelias imdavo vingiuoti, lyg žaltys raitytis pro aplinkinius kiemus ir kelionė trukdavo gerokai ilgėliau. Taip jau nutikdavo, aš nekaltas. Aplinka, savo slėpiniais masinanti, kalta. Tokia buvo mano pirmoji ugdymo įstaiga. Smagu buvo ten...
2021-02-01
Kaimas
Kaimas. Buvo toks metas, kai šis žodis tapo keiksmažodžiu. Kaimas prasidėdavo birželio 1-ąją ir baigdavosi rugpjūčio 31 dieną. Na, kartais ir anksčiau. Kad spėčiau nusigramdyti kaimišką skūrą ir vasarinius gaurus nuo akių nusirėžti. Tik atvykęs pirmąsias dienas lakstydavau kaip akis išdegęs: ir ant aukšto peržiūrėti senienas, ir į klėtį žiurkių suskaičiuoti, ir į tvartą, ir į daržinę. Būtinai į kalvę dumples patikrinti, kokį šnipštą pasigaminti. Galiu garantuoti, kad mažai kas jau ir žino, kaip tą šnipštą pasigaminti...
Per dieną, dvi viską išsiaiškinu, ir ką? Prasideda kaaaimaaas... Runkeliai, bulbos, koloradai, šienai... šienai... šienai... O jeiii, koks darbas minti vežimą. Dulkės, prakaitas ir viskas, kas tik įmanoma, lenda man visur, kur tik įmanoma. Niežti baisiai, bandau protestuoti, kad šis darbas miesčioniui nepriimtinas, bet po kelių dieduko pažadų patiesinti nugarą suprantu – ne toks jau baisus tas šieno vežimas. Prisižiūrėjęs „Kapitono Tenkešo“ manau, kad užšokti ant arklio ir aš galiu, pfff, vienas juokas. Tad, ištaręs magišką frazę „Eeei, žiūrėkit, kaip moku!“, šoku nuo pilno šieno vežimo ant arklio... Galiu pasakyti tik tiek: turėjau angelų sargų, ir ne vieną. Padėjo jie man nusileisti ne tik tarp arklio ir vežimo, bet dar ir tarp vežimo ratų. Vienu žodžiu, išlipau iš šieno balos sausas ir supratau, kad reikia ne tik Tenkešą, bet ir Vrungelio nuotykius peržiūrėti.
Neskaitant kelių darbinių šuolių, nuobodulys vis vien puldinėdavo, todėl tekdavo ką nors sugalvoti. Kartą sumaniau ravėdamas runkelius išravėti ne piktžoles, o runkelius, kitą kartą – židinį virš pirties susiręsti, knygą paskaityti į gandralizdį įsikoręs. Stebėdavau kelią ir svaigdavau, kad kas į svečius atidulkės. Gal pusseserę irgi į kaimą ištrems. Nesvarbu, kad mažytė, bet šešis kilometrus numynė dviračiu kaip didelė – tiesa, su mažu dviračiu. Labai dar mažu. Tik niekaip nesupratau, ko ta babytė pyksta. Nu, vieškeliu, tarp kombainų nudūmėm iki parduotuvės, bet abu pinigų neturėjom, tad atgal pardūmėm. Ir nieko, net pusseserei nieko.
Fermos buvo netoli, karvės dramblio dydžio. Ir tokia medinukė būdelė šalia. Ten karves rišdavo, melžėjos kartais užeidavo. Neramu man pasidarė, naktim nebeužmiegu, kas toj būdelėj. Nutariau luktelėti, kol diedukai grožio miego po pietų ir čerkelės priguls, ir nutykinau per laukus už smilgų slapstydamasis. Per purvus ir mėšlynus šiaip taip patekus vidun... Koks apėmė nusivylimas, kai būdelėje radau tik prirašinėtą nudrengtą žurnalą, keletą keistos formos kolbų ir niekooooo tokio, kas sudomintų mano nuotykių ištroškusią Tomo Sojerio sielą. Nusivylimą pakeitė netikėtai šovusi meninė idėja. Pamirkiau rankas į tai, per ką bridau būdelės link, ir gražiai kiekviename lape palikau savo delnų įspaudus. Beveik kaip Holivudo žvaigždžių bulvare, tik mano delnai atsidūrė kiekviename lape. Be proto didžiavausi savo meno kūriniu, todėl palikau melžėjoms ir veterinoriui pasigrožėti. Tik niekaip nesupratau, kodėl vakare į kiemą įlėkė uazikas ir iš jo išlipęs storas ūsuotas veterinorius pirštais rodė į mane. Ką aš žinau, kažkoks pacanas lankėsi būdelėje, mačiau, kaip nubėgo pamiškėn, jaučiu, chuliganas. Et, nepatikėjo. Pavaišino koše. Menas reikalauja aukų.
Taip ir tempiau dienas. Kartais sušukdavau magišką frazę „Žiūrėkit, kaip moku!“, bet kaime žaizdos greit gydavo. Moliu patepi ir užgyja. Arba runkelių lysvę kokių keturių kilometrų nuravi ir pamiršti visus nubrozdinimus. Iš to įdomaus buvimo ir neturėjimo ko veikti buvau ir žolę padegęs. Taaaaip įdomiai ji degė, norėjau dar ten karą pažaisti, bet diedukas kategoriškai nesutiko ir šaukdamas puolė gesinti. Tik nesupratau, ar jis šaukė „Valiooo, uraaa!“, ar man kažką žadėjo, ar grasino... Vis dėlto pasiuntė mane vieną namo pietauti, o pats patraukė į kalvę. Babytė irgi, panašu, kariauti linkusi nebuvo, nors ir pikta. Bandžiau dar aiškinti, kad ne aš žolę padegiau, bet vėl nepatikėjo. Ogi žiūriu pro langelį – grįžta diedukas su pakinktais rankose. Drūčiais tokiais, su metalinėmis grožybėmis. Na, aš jau kaip ir mąstantis buvau, supratau, kad troboj arklio tai nėra ir kad pakinktai greičiausiai bus šauniajam kariui skirti. Ačiū, aš jau sotus. Ištaręs šiuos žodžius moviau nuo stalo. Oi, ilgai mane diedukas, šaukdamas „Uraaaaa!“, vaikėsi po laukus, oi, ilgai. Bet, ai, pasidaviau, pagalvojau, kam seną žmogų kankinti. Pargrius dar, kaip namo partempsiu. Kurį laiką valgiau stovėdamas, bet dar ilgai atsiminiau, kad žaidžiant karą žolės geriau nedeginti.
Metams bėgant kaimas baigėsi, virto miesteliu, dar vėliau ir miestelis baigėsi, liko kapai ir prisiminimai. Ir jau nebe keiksmažodis, o šiltas, ką tik pamelžtas pienas, juoda kvapni duona, sudiržusios babytės rankos ir ryto rasa pradalgėj.
2020-12-15
Baimių baimės
Nemėgau vakarų kaime. Diedukai suguldavo dar su vištom, o aš blūdindavau aplink gryčią nežinodamas, kuo užsiimti, kol nenuvarydavo gulit. Mat jiems baisu būdavo, kad dėl savo lengvabūdiško charakterio pamiršiu užkabinti gryčios duris. Kam rūpi tos durys, kas čia eis, juokdavausi balsu. O gryčioj kampais, kampais ir lovon. Įgriūni girgždėdamas lyg hamakan ir iš visų jėgų bandai užmigti. Bet kaipgi tu, žmogau, užmigsi, kai už lentų sienos lenktyniaudami choru triūbina diedukai. Ir urgzdami, ir švilpdami, ir čepsėdami, ir kokiais tik nori garsais jie lenktyniauja, kuris gražiau, ilgiau ir navatniau suknarks. Susikišu pagalvės kampus į ausis, užsikloju sunkiais pūkais, užsimerkiu, kad mažiau girdėčiau, bet kur tau. Tie garsai lyg gyvatės šnypšdamos suranda net menkiausią landą ir lenda į ausis, į būsimus sapnus. Kažkoks košmaras. O karšta, tvanku.
Kovodamas su knarkimo kobromis net nepajutau, kaip už lango pakilęs vėjas atnešė į kiemą lietų, žaibus ir baisius griausmus. Net amą praradau, kai švystelėjęs žaibas apakino, o drebanti širdelė atsidūrė kulnuose. Bet tai buvo niekis, palyginus su griausmo aidu. Tarsi milžinišku kūju kažkas trenkė per dar didesnę puodynę, net ausyse ėmė zvimbti. Rodos, numetė bombą šalia gryčios.
O vat tada ir užvirė visa pekla, ir prasidėjo bobos devintinės. Liepa senoji išsikerojusiomis šakomis trankė stogą, žaibai kėsinosi supleškinti visa, kas gyva, o jau dundulis... Dundulis vedė iš proto, trankėsi kaip pasiutęs. Bombonešiai skraidė aplink ir mėtė baisingas garsines bombas. Net pamiršau, kad už sienos lentų kažkas knarkė, net pamiršau, kad gyvas esu. Galvoje ėmė siausti vaizdiniai iš Haufo pasakų, jaučiau, kad prie kiekvieno lango mane ketvirčiuoti pasiruošę tyko Ali Baba su visais savo razbaininkais. Ir Barmalėjus, ir piratai, ir irokėzai tuoj tuoj puls ir sudraskys. Po kiekvieno žybtelėjimo šešėliai išduodavo aplink namą susirinkusių plėšikų siluetus. Randuotus, kruvinais kardais, sėlinančius iš visų pusių. Susiriečiau lovoj į kumštį. Ką ten į kumštį – į mažą kumštelį. Tiesiog ištirpau siautėjančioje naktyje. Girdėjau, kaip švilpė atamanų vadas, kaip daužė kardu per medinę sieną, kaip barškino langus slibinai gauruoti. Mano visas kūnas tapo širdimi, kuri daužėsi iš baimės ir drebėjo. Kažin, ar gerai babytė gryčios duris užkabino? Kodėl, na, kodėl neužmigau anksčiau? Nuo šios dienos miegoti eisiu dar anksčiau nei vištos.
Negana visų pragaro nakties kančių, išgirdau, ne, visa esybe pajutau drebant žemę. Ji drebėjo taip, kad net langai ir vazonai barškėjo. Kažkas dėjosi už lango, o aš taip bijojau, kad net išdrįsau iš po kaldros išlįsti ir akies krašteliu žvilgtelėti pro langą. Baisiausiai bijojau, kad kokia strėlė nepataikytų mano smalsion akin. O lauke... Juodai nakčiai plyšaujant žaibais, aš pamačiau... Dideliausi, gauruoti, juodi, kruvinais ragais dinozaurų šešėliai lėkė pro gryčią keldami mirtiną šiurpulį. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta, kad nesapnuoju, kad mus puola...
– Girdajai, Petrel, nokčiu lyg korvas buva pabagi. Lyg lietus pakrapijys.
– Aha, Liudut, buva atajys Juza, sokė, kadgi paslaidy iš fermas korvos. Visų bundų nokčia gaudė. Ale taigi mysliau, paškustvos kakios. Par bulbas, par doržus kad paslaidy, kožną, ar beataugs. Sokė, kad gol palijo, pagriausmino biskiukų, a tas nusgundo y paslaido par laukus.
BISKIUKŲ??? Kažin, ar gerai nugirdau pokalbį iš virtuvės jau saulei šviečiant? Aš vos nemiriau iš baimės, gal net ir numiręs trumpam buvau, o jiems mat BISKIUKŲ... Ir ten ne karvės buvo, o tikrų tikriausi dinozaurai, jau aš tai atskiriu. Be to – pats gi mačiau.
2022-01-30
Akiniuota beždžionė
Turbūt nebuvo ir nebus baisesnės ir žiauresnės pravardės nei mokyklos pradžioje AKINIUOTA BEŽDŽIONĖ. Visi, kas nors kiek matė, iš visų jėgų vengė nešioti akinius. Paskui sėdi suole, prisimerkia iki negalėjimo ir pro kinietišką, ryžio grūdo dydžio plyšį stengiasi įžiūrėti skaičius ar raides lentoje. Arba pirštu patempia akį, kad tik geriau matytų. Nuo pat pirmų klasių tarp tokių buvau ir aš. Geros mano akys dėl skaitymo po kaldra pasišviečiant iš plokščios baterijos sumeistrautu žibintuvėliu pamažu irgi tapo prisimerkusios ir po biskiuką apyžlibės. Kad geriau matyčiau, teko užsimaukšlinti akinius, o tai pakvipo nekokiais reikaliukais. Namie, taip, užsidėdavau akinius spoksodamas teliką ar skaitydamas, bet prie lango ar į balkoną šiukštu niekaip, nebent per metrą arba tik iš už kampo. Kad tik niekas nepastebėtų, jog nosis pabalnota akulioriais.
Tačiau mokytis lengva nebuvo, ypač tose pamokose, kuriose daug rašydavo ant lentos. Dėl išdidumo nesiryžau persėsti į pirmą suolą iš paskutinio, kad geriau matyčiau ir mažiau markstyčiausi. Ėmė kentėti mokslai ir niekuo dėti žandukai. Ir kaip man dabar paaiškinti, kad nesu tinginys??? Dvejetas trimestre privertė ieškoti problemos sprendimo būdų. Aišku, lengviausia užsimaukšlinti ant makūfelio akuliorius ir tapti akiniuota beždžione ilgiems metams, bet kas to norėtų? Kurį laiką nusirašinėjau nuo suolioko, bet kai jo raštas tapo nebeįskaitomas ir klaidų pradėjau daryti dar daugiau, supratau, kad reikia imtis kažko kito. Atidžiai apžiūrėjau savo akinius ir nudžiugau aptikęs, kad išsiima stiklai iš rėmelių. Eureka! Atradimų atradimas. Išsiėmiau prabangų dioptrijų pilną stikliuką, įsidėjau kišenėn ir lapatai mokyklon. O ten, akinių stiklą įkomponavęs kairėn rankon ir ja pasirėmęs galvą, nes man „nuobodu“ pamokoje, į lentą žiūrėdavau pro dioptrijomis pagardintą pirštų tarpą ir skubiai viską rašydavausi sąsiuvinyje. Net išmokau, lenton žvilgsnį metęs, iškart atsiminti visą sakinį ar net užduotį. Sunkiausia būdavo per geometrijos pamokas, kai braižyti prireikdavo abiejų rankų. Vienos – liniuotei, kitos – pieštukui. Tuomet tekdavo suktis kaip voverei. Ir dar vaidinti didžiausią nuobodylą, kuriam niekas neįdomu. Kažkaip pavykdavo, tik ruošiant namų darbus su akiniais būdavo labai sunku suprasti, kas, su kuo ir kodėl. SĖSKIS, DU. PAMOKOJ KLAUSYT IR UŽSIRAŠYT REIKIA, O NE VARNAS PRO LANGĄ GAUDYT. Nors nepagavau nė vienos varnos, tačiau dvejeto išvengti vis dėlto nepavyko.
Ir vienaip, ir antraip bandžiau, kol galų galiausiai perlipau per save ir atsidūriau suole pirmoje eilėje. Tokį sprendimą besistebintiems aiškinau tuo, kad ten, pirmame suole, daug lengviau nusirašinėti per baisiuosius savarankiškus kontrolinius darbus. Juokas juokais, bet tai buvo tikra tiesa! Pirmame suole tikrai buvo galima labiau atsipalaiduoti, ypač kai mokytoja dėmesį sutelkdavo į šurmuliuojančią galiorką. Priekinėse linijose pavykdavo net vadovėlį pavartyti su teisingais atsakymais! O ką jau kalbėti apie aplinkui įsitaisiusias mergelikes pirmūnes, kurios dažnai pagelbėdavo rašteliais su teisingais atsakymais. Deja, ne visos tokios. Ir nors lenta iš pirmo suolo švietė kaip ant delno, tačiau netektys, patirtos be akinių sėdint paskutinėje eilėje, davė karčių vaisių. Sunkoka buvo vytis žiniomis nutolusius gerai matančius klasiokus, bet trejetui, o kartais net silpnam, drebančiam ketvertui su geležinkeliu jau sukrengeliuodavau Pitagoro teoremą nebūdamas akiniuota beždžione.
2022-11-10
Saulius Baltrūnas apie save: „Giliai manyje tūno mažas ir užsispyręs žmogeliukas su plunksna, kuris ir priverčia atsiminimus paversti raidėmis. Ir kuo toliau, tuo labiau jie prabunda naujais vaizdiniais, naujomis spalvomis ir įvairiomis nuotaikomis.“