Albertas Belas (g. 1938) – vienas ryškiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, išleidęs 15 romanų, iš kurių lietuvių kalba pasirodė „Tardytojas", „Narvas", „Šauklio balsas", „Slėptuvė", „Žmonės valtyse" (Latvijos valstybinė literatūros premija), „Nemiga". 2013 m. A. Belui buvo įteiktas aukščiausias Latvijos literatūrinis apdovanojimas – už viso gyvenimo nuopelnus literatūroje. 1999 m. šis kalbos ir stiliaus meistras buvo išrinktas Latvijos mokslų akademijos garbės nariu.
„Panašaus rašytojo, psichologinio žanro meistro latvių literatūra iki šiolei neturėjo, – tvirtina rašytoja Maira Asarė. – Kai pirmą kartą buvo paskelbtas romanas „Narvas", tai buvo naujovė, emocijos, apmąstymai, baimės virpuliai dėl savosios būties ir visuomenės žvarbumo. „Nemiga" ir „Žmonės valtyse" susišaukia su Franzo Kafkos „Procesu", tik latviškai asketiškiau, paprasčiau, kiekvienam latvių skaitytojui suprantamiau."

Po Antrojo pasaulinio karo keturioms vasaroms prabėgus, lietingą rudenį, paskutinį cukrinių runkelių derliaus nuėmimo šeštadienį, Pleinių namų virtuvėje vakarieniavo trys našliai: dvi moteriškės ir vienintelis vyras, septynmetis Marijos sūnus Juris. Kvepėdamas it prasižiojusi pasakiška burna, ant ližės gulėjo minkštas, purus kepalas, storai apteptas riebia varške ir apibarstytas kmynais ragaišis, pirmąkart iškeptas po kukliai praleistos vasaros.
Į virtuvės langą monotoniškai barbeno lietus.
Kieme sulojo šuo.
Kažkas pasibeldė į laukujes duris, grabaliodamas paklibino rankeną. Prieangyje nudaužęs nuo batų purvą, įėjo Puspadeglių Voldemaras, pavarde Plėsumas.
Kaimynas dažnai aplanko kaimyną, bet Puspadeglių Voldemaras, būdamas didelis atsiskyrėlis, nemėgo niekur rodytis.
Plėsumui patiko žiūrėti į didelius širvus arklius, žalas karves, patiko melžti į žydrą emaliuotą kibirą baltą, kvepiantį pieną. Valandų valandas vėjyje galėjo stebėti cukrinių runkelių lauką. Jis mėgo žvelgti į jaunus žalius medelius, ypač į berželius; metai iki karo, kada Plėsumas pamatė Mariją prie Tautos namų, ši moteris jam priminė liekną, liauną berželį. Latviai mėgsta moteris lyginti su liepomis, bet čia buvo ypatingas atvejis, ir Plėsumas suprato, jog norėtų kiekvieną dieną iš arti matyti Mariją, tai būtų kaip per lyguo, kai į kambarį plūsta beržo kvapas, tiktai šis berželis būtų visada gyvas.
Bet Plėsumas tuomet buvo vedęs vyras, o Marija – ištekėjusi moteris.
Taip Plėsumas gyveno galvodamas apie Mariją. Kokius metus net baiminosi pažvelgti į akis savo žmonai Zelmai, bijodamas, kad Plėsumo akių vyzdžiuose ji išvys kitą moterį, kurią vyras nešioja giliai savyje kaip širdį.
Žmona Zelma Plėsumui sukėlė minčių apie kadagio krūmą. Kadagio šakelėmis galima trobą iškvėpinti, uogomis kūno negalavimus gydyti, bet pabandyk užmigti, kai prie pagalvės kadagio šaka. Kas kita –­ kvapni berželio šakelė.
Zelmą irgi buvo užvaldžiusi gyvenimo svajonė – svajonė apie darbu sukurtus turtus. Ji be paliovos ir poilsio triūsė namuose, neleisdama nė minutėlės atsikvėpti ir Plėsumui. Svajonė apie turtus Zelmą nuvarė į kapus, ji pirmaisiais pokario metais dirbo iki karsto lentos.
Anksti rytą keltis, gyvulius šerti, girdyti, melžti, smulkiesiems naminiams gyvuliams šėką paduoti, tvartą išmėžti, paskui pusryčius paruošti, vaikus ir vyrą pavalgydinti ir tuojau į lauką sunkių darbų dirbti –­ kiek ilgai moteris gali taip ištverti, jeigu vakarais, kai vyras ir vaikai jau sumigę, ji dar plauna, lygina, lopo?
Zelma mirė per rugių brandą ant pjaunamosios mašinos. Jeigu pavargusi ir ligota šeimininkė kada nors užsnūsdavo ar silpnai apsvaigdavo, seni ir protingi arkliai laikė pradalgę, kampuose ramiai ir lengvai apsukdami pjaunamąją kitai pradalgei, todėl Plėsumas, rišdamas pėdus ir juos statydamas į gubas, nesužinojo, kurią akimirką mirė žmona. Arkliai ne kartą apėjo rugių lauką, kol šeimininkė nuslydo nuo sėdynės, taip ir nepaleidusi iš rankų vadelių.
Palaidojęs žmoną, Plėsumas kelerius metus našlavo augindamas du sūnus, bet ketvirtą pokario pavasarį, tarsi atsitiktinai pasitaikius kelyje Marijai prie kaimo tarybos, jis užsiminė apie piršlybas.
– Tau jau daug metų, – ji atsakė.
– Medis pūva, bet šakos – ne, – begėdiškai tarė Plėsumas.
Plėsumas buvo šešiasdešimties, o Marijai – vos dvidešimt septyneri.
Pleinių Marijos vyrą, žemės ūkio darbininką Kristupą, areštavo keturiasdešimt trečiųjų rugpjūtį ir kitą vasarą išsiuntė į Vokietiją. Laiškų Marija negavo. Šnekėjo, kad didelį laivą, kuriuo plukdė suimtuosius, esą patys vokiečiai paskandinę Baltijos jūroje. Kiti kaip žinodami pasakojo, kad transportas laimingai pasiekęs Lybeką, o kalinių baraką subombardavę amerikiečiai. Gandą ginė gandas. Marija ne kartą ėjo pas būrėją, bet ir žiniuonė nieko reikšmingo negalėjo pasakyti. Pavasarį pasiekė oficialus mirties pranešimas, bet tikros tiesos žinioje nebuvo. Nenorėjo tikėti. Todėl Marija liūdnos tiesos nesakė sūnui.
Dar šiandien, valant cukrinius runkelius lauke, sūnus pasakė, kad tėvas nesąs miręs, tada artimieji juk jaustų kažkokį nerimą, nelauktą ir netikėtą.
– Tokius dalykus žmonės jaučia, – patvirtino Marija, pati galvodama apie svečią, kuris vakare atvyksiąs į Pleinius.
– Tu, mama, netekėk už dėdės Voldemaro! – įminęs mintį, prašneko Juris.
– Nejaudink mamos kvailom šnekom, –­ piktai atkirto Marija, – ir nepalik lapų prie runkelių. Švariau nupjauk!
Pleinių gyventojai dirbo kolūkyje. Puspadeglių Voldemaras užsispyręs ūkininkavo viensėdyje. Puspadeglius lanku gaubęs miškas, iš kitos pusės skyrusi upė įrėmino dvylika hektarų žemės.
Sklido pasakojimai apie Plėsumo atskirumą.
Prieškary, kai aplinkui vaikščiojo darbo ieškotojai, vienas išmaldos prašytojas, užklydęs į Puspadeglių kiemą, užkalbino šeimininką, kad negailėtų, kad duotų, išsakydamas viską, ką tokie miesto bedarbiai mėgsta sakyti. Plėsumas ramiai atsakęs, kad ūkyje niekas nereikalingas nesimėto, nei darbai, nei duonos kąsnis, nieko atliekamo jis neturįs – tegul prašytojas eina šalin.
Bedarbis neatstojo, įjungęs į balsą stipresnį graudulio registrą, pakartojo poreikį.
Vėliau šis žmogus visiems, kas jį išklausydavo, pasakojo, kad Plėsumas sučiupęs jį už pažastų, pakėlęs aukštyn, papurtęs ir paklausęs:
– Ar tu man esi ką davęs?
Ir pakabinęs bedarbį už kelnių diržo ant geležinio kaiščio prie klėties sienos, kur sunkesni pakinktai kabodavo. Buvo vasaros metas, ir kaiščio metalo vėsa kuteno bedarbio strėnas, kol nelaimėlis kabojo tenai, kaip sakant, toje vietoje, kur nė vienam visos valstybės žirgui toks nebuvo reikalingas.
Ar tu man esi ką davęs?
Žinoma, ir taip galima spręsti klausimą. Pagalba yra abipusė sanglauda, kuri suvienija žmones, bet juk kažkam reikia pradėti pirmam. Puspadegliai visiems uždarbio ieškotojams tapo bauginamu žodžiu. Plėsumas nenorėjo būti pirmas ir jokios žmonių pagalbos neprašė, nors pačiam sunkiai sekėsi.
– Pasauly kiekvienas savo plutą kremta! –­ jis pareikšdavo išgirdęs kvietimą bendrauti ir draugauti.
Itin buvo vertinamas Plėsumo poelgis atskleidžiant miškinių bunkerį.
Kažkur didžiuliame šile buvo miškinių bunkeris, iš jo partizanai patraukdavo užpuldinėti atokiau, tačiau niekas ilgą laiką negalėjo surasti jų buveinės. Ankstų rytą pas kaimo tarybos įgaliotinį užėjo Plėsumas, didelis ir įsielektrinęs kaip audros debesis, ir pranešė, jog ištyrinėjęs, kur yra bunkeris.
Kaimo tarybos įgaliotinis paklausė Plėsumo, kokios paskatos pažadintas jis imėsi tokio pavojingo darbo.
Plėsumas atsakė:
– Man nepatinka, kad šiukšlinamas miškas!
Vakarais Plėsumas klausydavosi žinių mažu detektoriniu imtuvu.
– Radijas man kaip telefonas su mano paties vyriausybe, – tarė Plėsumas. –­ Laikraščio aš neprenumeruoju. Man nepatinka, kai laiškanešys valkiojasi po kiemą.
Dabar didysis atsiskyrėlis pasipiršo Marijai.
Abi našlaitės, gyvenančios Pleiniuose, neapkentė Jurio motinos, įmantriai ėdė ją vos ne kas antrą dieną, taigi Marija saldžios dienos nematė. Jokie malonūs prisiminimai nesiejo su namais, kur iki karo pabaigos ji tarnavo šeimininkams. Ir Marija suprato, kad gali tekti išeiti pas Plėsumą kaip žmonai, tik keista, kad vidinis nusistatymas nė per plauką neprisidėjo prie sėkmingų vedybų pokalbio.
Jau per pirmąjį pašnekesį Marija prisipažino, kad ji beveik sutinkanti, bet prieš tai norinti viską rūpestingai išsiaiškinti.
– Ko gero, ko gero, – drąsino Plėsumas. –­ Žinau, ką visi šneka. Neva aš Zelmą nukankinęs. Tu norėjai tai paklausti?
– Ne, nenorėjau. Kaime juk reikia dirbti. Noriu sužinoti, kodėl tu per šiuos
metus nepastatei jai paminklo? Aš nenorėčiau tokio vyro, kuris žmonai po mirties paminklo nepastato.
– Pastatysiu jai paminklą, – tarė Plėsumas.
– Na, kai pastatysi, tada ir atvažiuok!
Per tris savaites Plėsumas užsakė ir akmenkalys pagamino kryžių su pamatu, iškalė užrašą „Čia ilsisi amžinoje ramybėje" ir, kaip pridera, pastatė kapinėse.
Kitą šeštadienį Marija sprendė esminį klausimą – kur tada ji gyvens? Puspadegliuose įrengti du kambariai. Didžiajame įsikurs šeimininkas su dviem sūnumis: vienam berniukui devyneri, kitam vienuolika metų. Mažasis kambarys skirtas laikyti sėkliniams grūdams, sūdytos mėsos statinaitėms, raugintiems kopūstams, kubilams ir kitiems produktams, kuriuos neramiais pokario metais pavojinga palikti klėtyje ar daržinėje.
– Aš nenorėčiau, kad mes abu gyventume atskirame kambaryje ir kad berniukams būtų savas, – paprašė Marija.
Jis apie tai jau buvo pagalvojęs ir atsakė, kad paruošiąs.
– Na, tai važiuok ir paruošk! – palinkėjo Marija.
Kai jis atvyko kitąkart, Marija paprašė kitų, gana keistų aprūpinimų.
– Sudarysim sutartį, kurioje bus nurodyta, kokius darbus man reikės dirbti, o kokių – ne!
Kažkas negirdėta!
– Juk tu neini į Puspadeglius tarnaite, –­­ tarė Plėsumas. – Šeimininkė būsi! Tau jokių darbų nereikės dirbti. Galėsi sėdėti ir megzti!
– Taip ir užrašysim, – nenusileido Marija. – O jeigu ką nors darysiu, tai laisva valia.
Mažytės smulkmenos tebetrukdė galutiniam susitarimui.
– Klausyk, Voldemarai, aš girdėjau, kad lietingą dieną Puspadeglių kieme purvo iki ausų. Tu juk galėjai tą griovį palei tvorą išvalyti, tada būtų sausa.
Gerai. Plėsumas savaitę valė griovį ir kitą šeštadienį pasirodė Pleiniuose.
– Aš nenorėčiau, kad namuose būtų laikomi Zelmos drabužiai, – Marija išsakė kitą norą. – Atiduok juos giminėms. Zelma juk turėjo seserį. Atiduoki jai.
– Tai labai geri drabužiai. Tu dar nesi šeimininkė, o jau dalini mano gėrybes.
Drabužiai pritiks tau pačiai.
– Tad mums toliau nėra ką kalbėti, –­ Marija tarsi tašką padėjo.
Silpnesnio charakterio žmogus atsitrauktų nuo savojo sumanymo, sutikdamas tokį nesibaigiantį kamantinėjimą ir atvirą šokdinimą. Bet Voldemaras Plėsumas, būdamas ūkininkas, mąstė dalykiškai. Pavyzdžiui, cukriniai runkeliai reikalauja švelnios ir rūpestingos priežiūros. Kur dar toks sudėtingas reikalas, kaip meilė. Jausmus reikia puoselėti ne mažiau kaip cukrinius runkelius – akėti prieš ir po sudygimo, kaupti, reikiamu laiku retinti, patręšti, prižiūrėti, kad lapai ant žemės negultų. Kol kas Marija retino jo jausmus, bet ateis ir paviršinis tręšimas, tada ir vestuvių lapai, ir gera pabaiga. Reikalavimai liudijo, kad Marija ne kokia vėjavaikė, santuoką vertina rimtai.
– Tavo avinas tikras nenaudėlis. Bado kiekvieną. Aš negalėsiu nė į gardą pas ėriukus įlipti.
– Aviną vestuvėms pjausime, – žadėjo Plėsumas.
– Ak, pjausim?! Tu pernelyg lengvai prižadi. Kai ateis vestuvės, pamirši. Ne, ne, taip aš negaliu.
Puspadeglių Voldemaras išvažiavo gindamas arklius truputį greičiau nei įprasta ir kitą šeštadienį atvežė avino odą.
– Čia jis!
Taip abu tikėjosi derlingos vasaros.
Pagaliau atėjo lemtingas šeštadienis, kai Marijos prašymai ir norai išpildyti, reikia paskirti vestuvių laiką, sutarti, kada nedaug Marijos turto ir karvę perveš į Puspadeglius, nuspręsti apie vestuvių iškilmes ir svečius.
Bet pokalbis nesirutuliojo, nes šalia sėdėjo sūnus, todėl Marija Jurį išsiuntė į tvartą su žibintu pašviesti kaimynei, kol ji pamelš karves.
Kaip ir dera, kalba prasidėjo apie orus, taip rūpimus ūkininkams. Po keliolikos minučių pašnekovai ėmėsi pagrindinės temos. Marija kokią valandėlę svyravo sakydama, kad Voldemaro laukusi truputį vėliau, po karvių melžimo, ir aiškiai galėjai pastebėti, kad ji ieško naujo atsikalbėjimo. Plėsumas buvo įsitikinęs, kad atsikalbinėjimas tęsis, jis irgi žinojo, koks tai bus. Voldemaras sėdėjo ant suolo prie krosnies, ugnies atšvaitai žaidė veide, galima sakyti, šią akimirką jis jautėsi beveik laimingas, nes galvojo, jog teisingai numatęs įvykių kryptį. Didysis, naivusis galiūne! Žinoma, Voldemaras dažnai apmąstydavo atsikalbinėjimo priežastis. Būdamas ūkininkas, jis šiuose įvykiuose ieškojo ekonominių tikslų. Tikriausia, pagrindinė atsikalbinėjimo priežastis buvo Puspadeglių atskirumas. Čia daugiau atsisakymų nebuvo.
Jis susikaupė ir tarė:
– Jeigu tu nori, galiu įstoti į kolūkį!
Neįtikėtina, bet atsiskyrėlio Plėsumo lūpos ištarė šiuos žodžius. Jis iš vidinės kišenės ištraukė pilkšvą, nutrintą veršiuko odos piniginę, atvėrė ją, ištraukė keturis kartus sulankstytą lapą ir tarė:
– Čia prašymas mane priimti. Gal valdyba neatmes popieriaus.
Plėsumas neprasitarė, kad, parašęs prašymą, jis praėjusią naktį praleido Puspadeglių laidare vaikštinėdamas nuo gardo prie gardo, glostydamas arklius, karves, veršelius, raudodamas kaip moteris, atsisveikindama su gyvuliais, kurie greitai iškeliaus į kolūkio tvartą.
Puspadeglių šeimininkas buvo numatęs, ką pasakys Marija:
– Na, kai įstosi ir atvažiuok!
Bet Marija tylėjo.
Plėsumas švytėjo, tvenkėsi jėga. Ugnies šilumos šviesa kvietė artyn sušalusiuosius, kaip Plėsumo jėga kvietė čionai vienišuosius. Prie jo Marija jautėsi kaip geležies drožlelė, kurią pritraukia didelis magnetas, nepriklausomai nuo drožlelės noro. Marija nuo vasaros pradžios daug dvejojo. Ji norėjo atitolinti apsisprendimo akimirką ir paskutinį atsakymą, tuo pačiu metu prilaikydama prie savęs Plėsumą, bet ką reiškė jos naivus kovojimas su viena milžiniška ir nenugalima kliūtimi.
Sūnaus Jurio svajonė apie sugrįšiantį tėvą skyrė Mariją nuo Voldemaro.
Išmokęs skaityti berniukas įniko į knygas apie garsųjį plėšikų vadą. Jam atrodė, kad tėvą išsivedė plėšikai. Žinoma, Juris žinojo apie karą, apie fašistus, apie areštą, bet plėšikai liko didžioji viltis, jog tėvas grįš. Buvo reikalinga išpirka. Tuščioje saldainių dėžutėje berniukas laikė kelis senus banknotus. Ulmanio laikų pinigai netiko, kaip ir okupacijos laikų markės, bet kitų pinigų Juris neturėjo. Tačiau jis tikėjo, kad stiprus tikėjimas bus geriausia išpirkos kaina.
Vasaros naktimis mėnuleigio dar nepaliestas mėnulis nušvietė cukrinių runkelių lauką, gindamas saldumą į šaknis, o mažasis Juris, ištrūkęs iš košmariško sapno, žvelgdavo pro langą į palšą tamsumą laukdamas, kada naktis iš mėnulio spindulių išaugins pažįstamą figūrą. Tėvas grįžta! Jis dar kol kas tolimoje svetimoje žemėje brenda per geltoną dykumų smėlį, skverbiasi per žalią ūksmingą mišką, piroga perplaukia mėlynus ežerus. Suaugusieji gyveno iki nervų galelių karo skausmais nuprausti, o Jurio kentėjimų banga kaupėsi tolimų metų jūroje.
Laikas ištrauks karčią atmintį iš patyrimo lauko kaip didžiulį cukrinį runkelį ir tuštuma nebus užpildyta jokia ore.
Marija stengėsi apsaugoti sūnų nuo per ankstyvo įžvalgumo.
Voldemaras Plėsumas taip ir nesulaukė atsakymo. Atsidarė durys, įėjo Juris su žibintu rankoje, jį sekė kaimynė su dviem melžtuvėmis.
Marija atsisuko į Jurį be jokio paaiškinimo:
– Sūnau, kaip pasakysi, taip ir bus!

Sūnus apstulbo! Pažvelgus į mažą žmogelį, kuris laikėsi už žibinto, Plėsumo akis užtemdė aštrus pyktis.
Kvailas berniuk, Plėsumas norėjo sušukti, tavo tėvo nebėra! Baik graužti nelaimingąją motiną. Leisk jai gyventi!
Sudužo ateities viltys, reikėjo veikti. Kodėl Voldemaras Plėsumas tylėjo? Jis tryško didžiule fizine jėga, bet negalėjo sudaužyti mažo žmogaus svajonės. Nors šio svajonė prieštaravo Voldemaro Plėsumo svajonei. Jis nepratarė nė žodžio. Pasiėmė krepšelį tylėdamas ir tylėdamas išėjo pro duris.
Važiuodamas namo Plėsumas žirgus ginė šuoliais ir gėrė cukrinių runkelių naminukę tiesiog iš butelio, kaip kitaip jis būtų gėręs, jei ratai per kelio duobes ir dumblo klanus jį svaidė kaip brauktuvė, o lietus plakė aukštyn iškeltą Plėsumo veidą.
Kad grįžtų į Puspadeglius, jam reikėjo kirsti rudens potvynyje ištvinusią upę. Srovė nukėlė ratus nuo priekinės ašies, nes per tą beprotišką važiavimą iškrito vielokaištis. Jei Voldemaras būtų laikęsis už vadelių, žirgas būtų ištraukęs krantan, bet jis paleido vadeles tikėdamas išplaukti, pasitikėdamas savo jėgomis.
Vandens srautas pačiupo vyrą ir įtraukė į akivarą. Vanduo, permerkęs drabužius, palietė kūną ir su šiuo šaltu palytėjimu Plėsumas pajuto minties švystelėjimą, trumpą ir ryškų it žaibo strėlė, nušvietusį vedybų reikalą. Jei Marija atstūmė jį dėl sūnaus, vadinasi, Voldemaras nėra netinkamas Marijai. Kiek ilgai tęsis tokio augančio vaiko svajonės! Kitą šeštadienį Plėsumas vėl pasirodys Pleiniuose. Ir jis turi svajonę, žalią ir kvapią kaip berželis per lyguo.
Išniręs viršun, Plėsumas išvydo žirgą, velkantį priekinę ašį, jis jau buvo išplaukęs į krantą ir risnojo keliu.
Plėsume džiūgavo naujos būties jausmas.
Laimė gyvenime paremta subtiliais ryšiais, tai jis žinojo. Ir vienas iš jų – kad žirgas visada turi palaukti šeimininko. Įtraukęs į krūtinę oro, Plėsumas sušuko „trprūūū!" Bet srovė vėl įtraukė jį po vandeniu. Išspjovęs orą, jis antrąkart virš vandens nebeišniro.
Tą tolimą rudenį Puspadegliuose liko nenurauti cukriniai runkeliai, ir ant žemės subliūškusių, pajuodusių lapų mėnulis liejo baltą vėsią šviesą, trapią kaip žmonių svajonės.

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis