Tomas Dirgėla. Kaip aš tapau rašytoju

Iš pokalbių redakcijoje:
– Ar važiuosit į PDR'ą?
– Kaipgi mes važiuosim, kai mūsų žmonos mokytojos?..


Skiriu visiems, perskaitysiantiems (na, arba ne) šįjį tekstą

Nuotrauka iš asmeninio archyvoŠtai dabar, kai mano bibliografiją sudaro šeši romanai, apdovanoti įvairiomis premijomis (ir tikrai ne visos jos esti įsteigtos mano bei asmeniškai man), o mano kūriniai populiarūs ne tik mylimų skaitytojų židiniuose, bet ir jų lentynose, galiu savo gerbėjams atskleisti, kaip jų gerbiamas autorius anksčiau užsidirbdavo pragyvenimui.
Kalbėsiu ne apie visus savo turėtus darbus, kurių, beje, buvo labai daug ir įvairių, o tik apie rimtesnius, praleisdamas tokias pareigas kaip ekstrakorporinės litotripsijos specialisto, Seimo nario ir kitas.

Automobilių saugumo bandymų manekenas. Kadangi, kaip spėju, jau esate perskaitę visas mano knygas, tad iš jų turinio ir dažnai nerišlių sakinių jums neturėtų pasirodyti keista, kad esu dirbęs tokio pobūdžio darbą. Beje, šis ir padarė didžiausią įtaką mano pasaulėžiūrai: galima sakyti, kad deformuodamos kaukolę automobilių saugumo bandymų manekeno pareigos kartu formavo ir mano mąstymą. Prieš imantis šio darbo, artimieji manęs vis klausinėdavo: „Tomai, ar tikrai esi pasiryžęs tokiai atsakomybei?" Pasak jų, jeigu būčiau neatsakingas darbuotojas ir po saugumo bandymo meluočiau teigdamas, kad stuburas ar kokia galūnė man iš tikrųjų nelūžo, automobilis būtų įvertintas kaip saugus ir vėliau, įvykus eismo įvykiui, kompanija turėtų nemažų problemų.
Tačiau viskas klostėsi neblogai, o mano bandomi automobiliai saugumo žvaigždučių gaudavo proporcingai mažiau, negu po atlikto testavimo jų matydavau aš. Beje, dalis įmonės akcijų priklausė kinams, taigi mano darbas buvo gana intensyvus: neretai priekinis stiklas pažirdavo į mane dar nespėjus automobiliui atsitrenkti į kliūtį; neretai vos jį užvedus kildavo gaisras, bet aš, rūpestingų darbdavių dėka, jau iš anksto būdavau apipurškiamas gesintuvų turiniu; kartais net nespėjęs įsėsti į automobilį, o tik prie jo prisilietęs gaudavau nemažą elektros dozę.
Kartą į mūsų gamyklą atvyko darbų saugos inspekcija, mano užduotis tądien buvo vaidinti netikrą manekeną. Viskas sekėsi tiesiog idealiai, kol inspektorius tarė: „Belieka paskutinis žingsnis – patikrinti manekeno kokybę." Po šių žodžių atvykėlis trinktelėjo plaktuku man per galvą, štai tuomet nebegalėjau daugiau kentėti ir nusičiaudėjau. Deja, po šio įvykio mano darbovietė buvo uždaryta, nes čiaudint klampus turinys iš mano burnos pataikė inspektoriui tiesiai į akį, o aš automatiškai tapau bedarbiu.

Telefoninių sukčių tarpininkas. Po šio įvykio kurį laiką buvo dingęs pasitikėjimas savo jėgomis, nors dar ilgai nostalgijos genamas šokdavau priešais atvažiuojantį automobilį. Tiesa, labiau nukentėdavau ne nuo kontakto su priekiniu stiklu, o nuo nedraugiškų vairuotojų kumštelėjimų į nosį ar vieną iš akių.
Kartą, kai pamėlynavusiu veidu pėdinau stoties rajonu geležinkelio bėgių link, mane sustabdė tokio pat veido žmogysta, ir aš jau pamaniau, kad jis taipogi automobilių saugumo bandymų manekenas, bet kai kiek vėliau pats pasakė: „Ėjau ir nugriuvau", supratau, kad klydau. Šiaip ar taip, iš naujojo savo draugo sulaukiau darbo pasiūlymo: užeiti nurodytais adresais ir paimti pinigus, apie kurių perdavimą sutarta iš anksto.
Nors darbas reikalavo aktorinio išsilavinimo, kurio neturėjau, viskas sekėsi neprastai – suvaidinti policijos atstovą ar avarijoje nukentėjusios aukos tėvą pavykdavo kuo puikiausiai (tiesa, kildavo keblumų su motinos vaidmeniu), mano darbdavys buvo patenkintas ir neslėpdavo džiaugsmo: „Gerai."
Puikiai įvaldęs aktorystės meną, nusprendžiau nestovėti vietoje ir kilti karjeros laiptais, todėl, gavęs laisvadienį, nuėjau į teatrą. Išgirdęs apie mano įvairių vaidmenų atlikimo patirtį, įstaigos vadovas liepė luktelėti. Netrukus jis grįžo su policija, o aš apsidžiaugiau: „Jūs norite, kad būčiau dar geresnis aktorius ir mokyčiausi iš tikrų policininkų?" Nekantraudamas atsisėdau į jų automobilį ir mes išvažiavome.
Komisariate pastebėjau ir savo darbdavį, jis buvo surakintas antrankiais – matyt, taip pat gaus darbą teatre, vaidins kalinį kokiame nors naujame spektaklyje!
Po kelių savaičių mano kursai baigėsi ir aš buvau išleistas. Su gautu lapeliu grįžau pas teatro direktorių, o šis tik rankomis skėsčiojo teisindamasis, kad mano paslaugų nebereikia.

Gestų kalbos vertėjas. Šį darbą gavau atsitiktinai. Nors jis ir pasirodė be galo lengvas, bet vos pradėjęs dirbti buvau atleistas, o prieš tai dar ir pavadintas kvailiu. Nežinau kodėl, nes rodomus gestus išversdavau gana tiksliai: „Keturi iškelti pirštai", „Nosies prilietimas smiliumi", „Mostas dešinėn kairės rankos delnu", „Du nuleisti pirštai" ir panašiai.

Salės darbuotojas. Viename prekybos centre nešiodavau prekes iš sandėlio ir dėliodavau į lentynas salėje. Atrodytų, pareigos paprastos, tačiau tuo metu buvau ir konsultantas – pirkėjai, ant mano darbo marškinių nugaros pamatę užrašą „Klauskite. Aš galiu padėti", kreipdavosi įvairiausiais gyvenimo klausimais. Dėl šios priežasties dažną vakarą po darbo ir net atostogas praleisdavau bibliotekoje, tad turėdavau ką atsakyti paklaustas apie greitą ir neskausmingą hemorojaus gydymą, moterų aprangą Pirmojo pasaulinio karo metu, savarankišką automobilio važiuoklės pakeitimą ar būtinas sąlygas, norint įsivaikinti dvynukus iš Azijos.
Ilgainiui parduotuvės lankytojus ėmė dominti ne prekių asortimentas, o mano patarimai, todėl iš salės darbuotojo pareigų buvau atleistas.

Šiukšlininkas. Buvau pavyzdys kitiems bendradarbiams, kol direktorius manęs neišprašė dėl interesų konflikto: darbo metu ėmiau vaikščioti po knygynus ir į šiukšlių maišus šalia gatvėse surinktų nuorūkų, butelių bei įvairių maisto pakuočių kroviau prastą literatūrą.

Kranininkas. Į darbo pokalbį atėjau pasitikėdamas savo jėgomis, bet tuo pat metu ir bijodamas didelės konkurencijos, juk kranas esti kiekvienuose namuose, ir dar ne vienas! Todėl iškart ėmiau girtis, jog moku naudotis pačiais įvairiausiais –­ vonios, dušo ir praustuvo; potinkiniu ar įleidžiamuoju trijų dalių; su chromo, žalvario ar stiklo sluoksniu; su atlenkiamu, atsukamu, sensoriniu ar su svirtele... Nesutikęs su pasiūlymu gauti ausin ir pamatęs lauke stovintį dangun iškilusį kraną, patalpą palikau pats.

Lošėjas. Norint būti gerbiamu kazino lankytoju, reikėjo ne tik apkūnios piniginės, bet ir nepriekaištingos aprangos. Visus pinigus išleidęs būtent pastarajai, nebeturėjau už ką lošti, todėl šios idėjos buvau priverstas atsisakyti.

Šokėjas. Radęs daugybę skelbimų su pasiūlymais šokti užsienyje, tą pačią akimirką prisiminiau, kad mokykloje lankiau tautinius šokius, o ir užsienyje buvau gana seniai. Paskambinau nurodytu numeriu. Nors dėl mano, kaip šokėjo, patirties būsimojo darbdavio buvau išvadintas naivuoliu, dėl to nenuliūdau ir jau kitą dieną išskridau į Vokietiją.
Atsidūręs nedideliame bute, kuriame stovėjo tik didžiulė lova, supratau, kad čia kažkas negerai, ir nedelsiant paklausiau: „O kur man pasikabinti tautinį kostiumą, su kuriuo šoku?" Darbdavys pasimetė, išraudo ir tarė: „Viskas ne taip, kaip tau pasakojau..." Po šių žodžių aš prisiminiau visas anksčiau girdėtas istorijas, kaip žmonės iš mūsų šalies išvežami į svečias, bet ten dirba ne šokėjais, kaip jiems žadėta prieš išvyką, o lovų gamintojų įmonėse –­ visą darbo dieną reikia gulėti, o vakare pasakyti, ką viename ar kitame lovos modelyje reikėtų patobulinti, pradedant ne per minkštu ir ne per kietu čiužiniu ir baigiant pastabomis apie patalynės dėžės pliusus bei minusus.
Kadangi pasijutau apgautas, tuojau pat grįžau Lietuvon ir nuskubėjau į artimiausią policijos komisariatą. Ir, tiesą sakant, be reikalo, nes buvau ieškomas dėl knygų vagysčių iš knygynų (kai dar dirbau šiukš­lininku).

Rašytojas. Sykį visai nepavyko užmigti, varčiausi nuo vieno šono ant kito, kol galiausiai supratau sumaišęs paros laiką ir kad šiuo metu – vidurdienis. Pradėjau jaudintis: „Jeigu man nepavyksta užmigti net tada, kai miegoti nereikia, tai kas bus, kai ateis naktis?" Pradėjau galvoti apie kitas dienas – kaip jas praleisiu, jei prieš tai nebūsiu miegojęs net keletą parų; ar būsiu sąmoningas ir susivoksiu aplinkoje; ką manys aplinkiniai, su panieka žvelgdami į mano paraudonavusias akis? Po šių minčių išgėriau saują migdomųjų ir viskas baigėsi gerai. Maždaug po savaitės pradėjau rašyti.
Kartais draugai ir giminės, paduodami lapelį ir pieštuką, paprašo ką nors parašyti. Kiekvieną sykį viliuosi, jog kada nors jie patys išmoks jungti raides ir produktų pavadinimus į savo pirkinių sąrašus galės susirašyti patys.
Beje, šio teksto pavadinimas – apgaulingas, nes su daile neturiu nieko bendra, o ir tapyti rašytoju būtų nepaprastai kvaila ir be galo sunku. Geriau tradicinis teptukas.

Brigita Kazlauskaitė. „Cigarettes&Alcohol“ (2009)