„Šalin rankas, šalin!.. Šitas medis mano! Aš kirsiu!"
Mergaitė Ū. (9 metai)

Šūdvabalis Petras

Petras kartą pusiau gulom priešais televizorių parvirtęs,
Spec. technologijos brángvyniu savo kepenis gausiai vaišindams
Irgi plaučiams baltarusišką tavõrą meiliaĩ dovanodams,
Išgirdo beldimą ir veikiai pabalo kaip šūds vakarykštis,
Kai prieš savo veizolus ans žaliąjį vyrą išvydo
Ir baisiai drebėdams ir mikčiodams tarė „Ka-kas čia?"
O tasai savo burną atvėręs patrūbijo biškį:
„Atėjau pono Petro rakandus surinkt, nes pons prisišikęs –
Jau ein treti metai, o tamsta visai alimentų nemokat."
Ir ėmė pasakęs ans griebti iš Petro ką tik užspėjo:
Kartupeles, šūbą, sopagus irgi kačergas,
Išeidams su syla išlupo zovieckus ir dantį auksinį,
O Petras paliko toks plikas kaip buvo Adomas,
Ir pasiliko ans čėsams ant ūbagystės.

Tu, glūpas žmogau, išmintį didelę imkis,
Ir iš istorijos šūdvabalio Petro tu būk pasimokęs:
Skárbą visą vienoj vietoj laikyt neprotinga –
Laikyk atskirai, kad sūdžià visų neatimtų,
Kai ateis kalatoti, kad alimentų nemoki!

 

Lietuvninks ir „Jawa"

Išgėręs lietuvninks Gedimino prospèktu svyruodams,
Po darbo savaitės su būrais kelias stúopas stropiai išlakęs,
Kojom žirkliavo drąsiai kaip levas ir padainuodams truputį,
Garbavodams Žemaitės skulptūrą, kad ana esanti sterva,
Mislijo, kad šitas miestas yr tiktai jo nuosavybė,
O kad jis pats įkūrėjas to miesto, vardu Gediminas.
Todėl ėjo ans kiáurai per svietą, kur tik veizolai užmatė.
Paskiau, pavargęs, kaip šuva ant keturių jau ropojo,
Ir neprižlibinęs to šviesoforo klastūno, kurs degė raudonai,
Po „Jawa" nabags palindo ir smertẽlną likimą sau gavo.

Kad tamstai tik taip nenutiktų, kai būsi kaip šliurė prigėręs –
Po kelių uzbonų nevaikščiok sav kojom, o sėskis žvitriai už vairo!
Nors ir kožnas ant tokių galvočių burną tik rėžia ir baudžia,
Bet už viską svarbiau šiam pasauly yr tiktai tamstos saugumas!

 

Vilkas ir zuikis

Kartą zuikis miške gūdžią naktį vilką sutiko,
Žvairaakis iš baimės drebėdams mitriaĩ apsišiko.
Dėl to vilkui apetitas kaip mat išgaravo ir dingo,
Ir zuikelį, prasmirdusį baisiai, gyventi ant svieto paliko.

Ir tu, kai sutiksi kur žmogų tamsoj labai piktą,
Kurs norės iš tavęs pasisavint tav daiktą sunkiai uždirbtą –
Prisimink zuikelio išmintį ir imk smarkiai stenėti!
Jei nepavyks, tai terboj kitą sykį laisvinamųjų turėki.

 

Povo plunksnų šarka

Povs išbėrė plunksnas, o šarka susirinko,
Apsirėdžius sako: „Ak, kaip man pritinka!"
Stebėjos miško žvėrys, šarkelę kai pamatė –
Labiausiai jiems patiko, kai plunksnas ji pakrato.
Netrukus gavo darbą, turtingą storą vyrą,
Miške ir pamiškėj greit tapo įtakinga.
Nors povo plunksnų šarka balselio neturėjo,
Netrukus su lakštingalom drauge dainuot pradėjo...
Bet pasirodė strielčius, gimtadienį atšventęs,
Ir nudobė tą šarką, su povu ją sumaišęs.

Tad tu kaip šarka būki, o ne koks šūds eilinis –
Žinok, kad viską lemia grožis. Ir – tik išorinis!
Beje, ir kai medžioti eisi, tai gal eiki blaivas –
Vietoj povo gavęs šarką pasijusi kvailas.