Tomas Dirgėla. Tavo galas. Ir Maironio

„Iš esmės žmonijos istorija per pastaruosius dešimt tūkstančių metų vien tik ir peržiūrinėja privatizavimo rezultatus.“
                            Viktor Pelevin


Pirmas paveikslas

Vidury virtuvės kėdėje linguoja Senelė. Sena kaip Matuzalis. Senelė įnikusi mezga, po kojomis raičiojasi siūlų kamuolys, keptuvėje kažkas kepa. Senelė kartkartėm atsistoja ir pamaišo.

SENELĖ (maišydama mentele). Ir seneliui, ir Jonukui...

Staiga Senelė pravirksta. Bet ir toliau maišo, retkarčiais nubraukdama ašarą.

SENELĖ. Šiandien Jonukui jau būtų šimtas metų. Aš jį ant rankų išnešiojau... Jis augo kaip pupa, krykštavo... Ir jokio vargo nežinojo, tai buvo dienos...

Senelė ima balsu raudoti.
Netrukus koridoriuje suskamba telefonas. Senelė neskubėdama, ranka nusišluostydama ašaras, nueina prie jo ir pakelia ragelį.

SENELĖ. Klausau?
VADYBININKĖ. Laba diena.
SENELĖ. Sveiki.
VADYBININKĖ. Ar kalbuosi su ponia Senele?
SENELĖ. Taip, o su kuo kalbuosi aš?
VADYBININKĖ. O Jūs kalbatės su manimi. Esu vienos firmos darbuotoja ir norėčiau užduoti keletą klausimų. Ponia Senele, ar turėtumėte laiko į juos atsakyti?
SENELĖ. Kad nelabai, virtuvėje kepa. Ir seneliui, ir Jonukui... Tau, Jonuk.
VADYBININKĖ. Ponia Senele, mes labai greitai, užtruksime vos porą minučių.
SENELĖ. Gerai, klauskite.
VADYBININKĖ. Ar esate girdėjusi apie firmą „Tavo galas“?
SENELĖ. Galas, galas... Ne, Jonukas gyvas... Gal kažką girdėjau.
VADYBININKĖ. O kur apie mūsų firmą išgirdote?
SENELĖ. Ar ne per daug nori žinoti? Kambarys. Jonuko kambarys. Nepamenu. Gal per Marytės laidotuves mačiau tą reklamą? Kepa, sudegs, bėgu pamaišyti. Jonukas...
VADYBININKĖ. Pone Senele, mes tuoj baigsime, turėkite kantrybės. Ar žinote, kuo firma „Tavo galas“ užsiima?
SENELĖ. Nežinau, tikrai nežinau. Bet gal skirta vyrams? Gal paskambinkit už valandos, grįš senelis... Mano Jonukas kraujais pasruvo.
VADYBININKĖ. Ne ne, ponia Senele, mes teikiame paslaugas visiems, nepriklausomai nei nuo lyties, nei nuo amžiaus. O ar norėtumėte sužinoti, kokia mūsų firmos veikla?
SENELĖ. Gal ir norėčiau, bet reikia pamaišyti, jau svyla... Lieknas kaip nend­rė.
VADYBININKĖ. Spėsite, tikrai spėsite pamaišyti, ponia Senele, aš labai trumpai.
SENELĖ. Gerai, tik greičiau. Juk jau beveik vidurnaktis.
VADYBININKĖ. Mūsų firma vykdo tam tikrus užsakymus.
SENELĖ. Pale face, reikia pamaišyti...
VADYBININKĖ. Tuoj, ponia Senele, tuoj galėsite. Žinokite – kai gauname prašymą iš darbdavio, kad jau laikas, netrukus imamės savo veiklos.
SENELĖ. Gerai. Bet dūmai...
VADYBININKĖ. Palaukite, jau tuoj baigsiu.
SENELĖ. Greičiau, tik greičiau. Ir seneliui, ir Jonukui...
VADYBININKĖ. Mes  norime maloniai jums pranešti, jog netrukus tapsite mūsų kliente. Ar džiaugiatės?
SENELĖ. Aš nieko nepirksiu. Nėra Jonuko...
VADYBININKĖ. „Tavo galas“ tuo ir ypatingas, kad čia Jūs neišleisite nė cento. Ponia Senele, nuoširdžiai sveikiname.
SENELĖ. Tikrai nepirksiu Jonuko. Dūmai, dūmai...
VADYBININKĖ. Dūmai – tai dar ne ugnis.
SENELĖ. Graužia akis... Tvirtas kaip ąžuolas, žvalus... Ne, ne Jonukas...
VADYBININKĖ. Puiku, ponia Senele, džiaugiamės Jūsų būsimu lojalumu.
SENELĖ. Bet... Aš...
VADYBININKĖ. Taip, ponia Senele, būtent Jūs.
SENELĖ. O mudu šią naktį... Ilgai miegosim... Oro...
VADYBININKĖ. Didelis sveikinimas nuo mūsų kolektyvo!


Antras paveikslas

Ostrausko darbo kambarys. Rašomasis stalas. Ant jo – rašomoji mašinėlė, popierius, kelios knygos. Šalimais – popierdėžė, toliau knygų lentyna – žodžiai, enciklopedijos. Prie sienos – sofa. Greta jos staliukas, o ant jo – lempa ir laikrodis.
Ateina Ostrauskas ir žiūri į rašomąją mašinėlę. Pastoviniuoja, apsisuka ir išeina. Netrukus vėl grįžta. Atsisėda prie stalo, įsuka į mašinėlę popieriaus lapą ir ilgai į jį žiūri. Pagaliau pakyla, prieina prie lango ir dairosi kažkur į tolį.

OSTRAUSKAS. Pradžioje buvo žodis.

Pereina per kambarį. Netrukus koridoriuje suskamba telefonas. Ostrauskas neskubėdamas nueina prie jo ir pakelia ragelį.
Ostrauskas tyli.

VADYBININKĖ. Hm...

Ostrauskas tyli.

VADYBININKĖ. Hmmmm!

Ostrauskas tyli.

VADYBININKĖ. Alio!
OSTRAUSKAS. Tralialia...
VADYBININKĖ. Atsiprašau?
OSTRAUSKAS. Neatsiprašinėkite. Jūs nekalta. Toks Jūsų darbas.
VADYBININKĖ. Koks darbas?
OSTRAUSKAS. Senelių žudymas.
VADYBININKĖ. Kodėl tik senelių? Štai ir rašyto... Noriu pasakyti, kad... Na...
OSTRAUSKAS. Tai paskambinote, nes man jau laikas?
VADYBININKĖ. Taip, laikas. Koks supratingas. Jei dar suprastumėte, už ką... Tai ar kepate ką nors? Nedaug turiu laiko...
OSTRAUSKAS. Nekepu. Virtuvė man ne draugas.
VADYBININKĖ. Net nežinau, kaip čia greičiau viską baigus... Gal dujas atsukit?
OSTRAUSKAS. Tačiau kur tas žodis? Kur?
VADYBININKĖ. Koks žodis?
OSTRAUSKAS. Mama mala. Tėtė aria.
VADYBININKĖ. Ką?
OSTRAUSKAS. M-a-m-a m-a-l-a. T-ė-t-ė- a-r-i-a.
VADYBININKĖ. Ponas Kostai, esate suaugęs ir protingas, o elgiatės kaip mažas vaikas. Nors šitaip, anot mūsų užsakovo, elgiatės visą savo gyvenimą...
OSTRAUSKAS. Kaži, ar „tysoti“ rašoma su nosine, ar „i“ ilgoji?

Iš Vadybininkės ragelį perima Maironis.

MAIRONIS (perpykęs). Viskas! Nebegaliu! O tempora, o mores!
OSTRAUSKAS. Klebone Jonai?
MAIRONIS. Aš joks klebonas! Tu, parše... Sunku gyventi žmogui ant svieto, visur tik vargas, o dar ir Ostrauskas...
OSTRAUSKAS. Ir sparnas miego malonaus nemigdo tik jaunos krūtinės, kuri pripildyta alum, o dar daugiau ten – nikotino... Matot, klebonėli, ir eilėraštį Jūsų išmokau.

Kitoje ragelio pusėje pasigirsta šūvis. Netrukus – ir cypiančios Vadybininkės balsas.

VADYBININKĖ. Vai Dieve Dieve, Jonas nusišovė!

Ostrauskas prieina prie savo knygų lentynos ir išsitraukia Maironio „Pavasario balsus“. Atsiverčia turinį, paskui – knygos vidurį, tyliai perskaito eilėraštį „Užmigo žemė“. Stovi pasimetęs.

OSTRAUSKAS. Truputį suklydau. Na, bet gal neįsižeidė...

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. „Godumas“. 2010. Metalinis šaukštas. Siuvinėjimas kryželiu, gręžimas

Draugai