Tomas Rekys. Gelbstint eilinį šunį

„Taip, vietoj Lenino skulptūros reikia įsivaizduoti gražuolį su smokingu. Vieną dieną taip ir atsitiks. O eisenoje ir vėl dalyvaus tos pačios trys kategorijos: taikūs lunatikai – dauguma, pašaipūnai ir keli atskalūnai maištininkai...“

Andreï Makine


Alio Balbieriaus nuotrauka

Sėdžiu namie prie televizoriaus. Spoksau. Žinios. Žiūriu, vyksta kažkas įdomaus. Rodo paklydusį užšalusiame Mičigano ežere šunį. Gražus šuo, lyg paprastas kiemsargis, bent jau spalva natūrali, kaip šunims ir priklauso –­ toks šviesiai rudas. Į mano sūnaus draugo šunį Pifą panašus – toptelėjo. Gi tikrai jis!.. Skambinu sūnui. Šis jau žino, mato, –­ taip, tai tas pats šuo, jis dingęs iš namų jau visos devynios dienos. Draugas buvo praradęs viltį jį surasti, o čia štai... Sūnus jau skubiai skambina draugui, o aš dar įdėmiau įnikau į televizorių.
Ežeras užšalęs ne visas: arčiau kranto plūduriuoja ledo lytys, tik toliau jis padengtas ledu. Ten šuo ir laksto, nerasdamas kelio į krantą. Ežeras driekiasi kaip Baltijos jūra – į kitą pusę nenubėgsi, o ir grįžti jau nėra kaip.
Šunį pastebėjo pakrante vaikščiojanti moteris su vaiku. Tiksliau, vaikas pamatė ir atkreipė mamos dėmesį. Ta tuoj surinko savo mobiliuoju 911...
Ir atlėkė. Staugiančios policijos mašinos, gyvūnų apsaugos komanda, ugniagesiai (šie tai visada važiuoja, kad ir kas atsitiktų, – taip priimta), televizijos žurnalistai. Ir šiaip žioplių visa pakrantė susirinko, nors vakaras buvo šaltokas.
Tolumoje pasirodė didžiulis gaisrininkų kateris. Ne bet koks, o ledlaužis – galingas toks. Jis priartėjo, bet kas iš to. Šuns iš aukšto borto nepagriebsi, o ir išsigando šuo tokio niekad nematyto mechanizmo, lekia šalin. Iš viršaus ėmė manevruoti gelbėtojų sraigtasparnis – bet iš jo to šuns irgi nenutversi. Tada misijos ėmėsi vienas toks jaunas vyras – užsivilko specialų guminį kostiumą ir sėdo į kanoją. Tačiau ir jo šuo bijo – bėga tolyn lytimis kiek tik gali. Situacija sudėtinga: tą šunį reikia bent jau perkelti į kokią arčiau kranto esančią lytį, ar paskatinti, kad jis pats iki jos nuplauktų, o ten jau kaip nors nusigautų į krantą.
Tačiau šuo iš baimės nieko neklausė. Vis dėlto prisiversdamas šiaip taip nušoko į vandenį, tik jame pakriko – nežino, kur plaukti. Ir tada gelbėtojas ėmėsi drastiško pasiaukojančio veiksmo – pats iš kanojos išvirto į ledinį vandenį ir, ragindamas šunį, ėmė plaukti arčiau kranto esančios lyties link. Šuo pasekė jo pavyzdžiu, priplaukė ledo kraštą ir sėkmingai užsiropštęs nurūko šuoliais per ledų sangrūdas į krantą. Ten šuns laukė vyrai iš gyvūnų apsaugos draugijos. Sovietinėje sistemoje tokie vadinosi šungaudžiais... Tiesa, vargu ar mūsų šungaudžiai būtų gaudę kažkokį paklydusį šunį – jis puikiausiai nuskęstų ir be jų pagalbos. Bet čia Amerika, ir šunys čia gaudomi kitais tikslais.
Nespėjo gelbėtojai pačiupti to šuns, kaip televizija skelbia dar vieną džiugią informaciją – atsirado šeimininkas! Jis jau paskambino į televizijos studiją. Tik šunį atsiimti jam teks vėliau, kitą dieną. Bus suruoštas specialus renginys, bus daug žmonių, laidos dalyvių: ypatingas reportažas apie laimingą šeimininko ir jo šuns susitikimą...
Vis tik tą patį vakarą, gal įsitikinimui, į šeimininko namus atvyko visa reporterių komanda – filmavo, žiūrinėjo šuns nuotraukas. Dar vėliau skambutis iš paties Niujorko – šeimininkas kviečiamas su šunimi vykti į televizijos kompaniją interviu –­ papasakos apie šunį, įspūdžiai, išgyvenimai... Ir t. t. Iš proto galima išeiti.
Bet kita diena kiek prablaivė. Tiks­liau, viskas susistatė į savo vėžes. Vienas dalykas amerikinis dėmesys ir meilė gyvūnams, – kitas – amerikietiškas apiforminimas. Šuns šeimininko laukia smagios išlaidos. Reikės sumokėti už visus įmanomus šuniui skiepus (kad šis jų neturi, išsiaiškino apsilankę namie). Dar už įvedamą į šunį vadinamąjį čipą (mikro­schemą) – kad kitą kartą sugavus augintinį būtų iš karto aišku, kieno tai šuo, iš ko baudas išlupti (jei tas šuo, pavyzdžiui, laksto gatvėje be antkaklio). Ir pagaliau mokestis už šuns iškastravimą... Visos tos procedūros privalomos pagal įstatymą.
Tad išgelbėtasis sugrįžta pas šeimininką jau amerikietiškai apiformintas: su visomis injekcijomis, su čipu ir be kiaušų... Kaip ir turi būti, jei žvelgti iš esmės – visiem kapitalistinėje sistemoje. Šuns kiaušams išlaikyti šeimininkas turėtų pateikti licenciją, leidžiančia užsiimti šunų veislininkyste. Bet jis tokios neturi. Be biznio Amerikoje egzistencijos nėra...
 
2013 02 26