O kol Hiltonas su Ramada buvo užmigę, už langų susiginčijo maitvanagis, hiena ir šūdvabalis, į kurį iš jų panašiausias turistas.

– Turistai nevalyvi ir godūs. Jiems rūpi liekanos ir trūnėsiai, visa, kas sena ir netinkama naudoti žmonėms, – visai kaip ir man. Be to, jie, kaip ir aš, mėgsta dairytis į miestą iš aukštai, kur geras vjūpointas. Ir kaip aš akimis įsispitriju į lavoną, taip jie fotografuoja šlykštynes ir paskui tais atvaizdais sotinasi. Tik aklas nematytų, koks aš panašus į turistą, kone mažasis jų brolis!

Taip jis kalbėjo, tačiau kitų padarų jo žodžiai neįtikino.

– Niekus tauziji, – kalbėjo hiena, – turistai panašiausi į mane, nes ėda visokį šlamštą, ir, taip pat kaip aš, yra plėšrūs. Jie naudingi ir reikalingi ekonomikai, bet jų, kaip ir manęs, vengia kas gyvas. Kaip niekas negerbia mano stiprumo ir ištvermės, taip niekas nevertina turistų įrangos naujumo ir jų pačių sumanumo. Man lemti niūrūs lavonai, jiems – tropinės bakterijos ir drumzlinos tupyklų akys.

Paskiausiai į pokalbį įsijungė šūdvabalis:

– Mielieji, savimi aš atskleidžiu pačią turizmo esmę, kadangi esu įnikęs į šūdą ir rausiu jį akių nepakeldamas taip, kaip turistai pripuolę ir nugrimzdę į savo fotoaparatus ir lonelyplanetus. Manęs niekas nepasigenda, bet kiekviename šūde manęs knibždėte knibžda – kaip ir turistų knibžda ten, kur jų niekas nelaukia. Man pasirodžius, bet kokia vieta tampa abejotinos reputacijos ir nepakenčiama gyventi.

Taip jie visi ginčijosi, kol atėjo rytas, o tada žmonės sučiupo hieną ir išvedė ją į zoologijos sodą, nušovė maitvanagį ir pašoko ant jo maitos vietinį klumpakojį, o šūdvabalis liko ramiai sau murksoti šūde.

– Žiūrėk, šūdvabalis, – pasakė Ramada ir jį nufotografavo. Šūdvabaliui – kaip artefaktas, kad jiedu buvo susitikę, – liko Ramados kojos antspaudas bjaurastyje. Šūdvabalis įropojo į jį ir paskui visą likusį gyvenimą gyrėsi savo draugams šūdvabaliams intymiai pabendravęs su europiete.

 

Rytą atsibudę vėl vaikšto Hiltonas su Ramada po miestą, dairosi, stebisi, fotografuoja. Tik šast prie jų prikepa kažkokie žmonės, iš pažiūros labai malonūs. Kažką čiauška, rodo, kad nori pasidaryti su jais selfį.

Pasidarė prie vieno namo, pasidarė prie kito, sako, užeikim, va, čia truputį, į šią tarpuvartę, labai ten geras vaizdas atsiveria, nusipaveiksluosim kartu ir jau galėsit ramūs eiti. O kai tik įėjo į kiemą, tie žmonės įstūmė juos į tamsų kampą ir sako:

– Reikia mokėti mani, daug mani.

Nesupranta Hiltonas su Ramada, kas čia dedasi, pučia akis.

– Mūsų valstybėje selfiai veri ekspensiv, ma frend. Reikia pei, – net suplukę aiškina tie.

Jau ketino Hiltonas su Ramada ir vėl kišenes išversti, bet prisiminė juodu, ką laikraščiuose buvo skaitę, – kad reikia čionykščiams negailėti pinigų, nes jų bloga valdžia. Na, ir atidavė jiems viską, kas maiše buvo likę, ir šie išgaravo, pažadėję selfius kitądien atsiųsti.

 

Džiaugėsi Hiltonas su Ramada, šitaip smarkiai padėję skurstantiesiems, šalies ekonomiką pakėlę. Bet vakarop pilvai ėmė urgzti, ir Ramada ėmė kumščiuoti Hiltoną:

– Prašyk Dievo dar pinigų!

– Tai tu prašyk!

– Ne, tu!

– Ne, tu!

Taip jie žodžiavosi, kol rimtai vienas ant kito įtūžo, ir tada Hiltonas, kaip tik­ram vyrui dera, prikūlė bobą ir paliko ją vieną.

 

Kai tik jis užėjo už kampo, prie Ramados prisliūkino Žmogbybis, kuris klausėsi jų kivirčo, ir ėmė suokti:

– Tavo lašiniai spindi saulėje, jie tviska mėnulio šviesoje, tu riebi kaip Vakarų kultūra, myliu tave, storašikne!

– Ak, kokie puikūs tavo žali, lašinių pantie, kaip jie šiugžda ir žiugžda, čeža ir traška, trakši ir brakši – leisk mane prie jų!

– Tavo žali kaip ryto rasa, nusiprausiu jais ir sustiprėsiu, tada tave minkysiu ir risiu, niekada nesustosiu!

Ramadai patiko, kaip jis šneka, bet ji žinojo esanti be pinigų, tai jį atstūmė sakydama:

– Vai, neturiu aš žalių, Žmogbybi! Mano žali nugaravo kaip ryto rasa, nukrito kaip medžių lapai rudenį, ir Dievas daugiau nebeduos.

– Tai tada išsivežk, bjaurybe, mane į savo amerikas ar europas, ten tave nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto risiu, niekada nesustosiu.

– Nevešiu tavęs į europas ir amerikas, Žmogbybi, – liūdnai giedojo Ramada, – nes tu ten pasiprašysi politinio prieglobsčio, paskui įsteigsi kokį indišką restoraną ir nebenorėsi manęs risti, neberūpės tau mano žali.

Taip jiedu šnekučiavosi ir galop vis dėlto sutarė, kad ji išprašys iš Dievo pinigų ir atiduos Žmogbybiui, ir tada jau jiedu atsidės malonumams.

Bet reikia kažkaip atsikratyti Hiltonu. Tada Žmogbybis, susivyniojęs savo padargą ir ant jo atsisėdęs, sako:

– Kai sugrįš, duok Hiltonui šių dolerių, o jie yra padirbti – aš juos vakar pats atspausdinau, ir paprašyk, kad nueitų pas valiutos keitėją ir iškeistų į čionykščius pinigus. O tas keitėjas yra aligatorius, aš su juo susitarsiu, jis suės Hiltoną, ir šis daugiau mums nebetrukdys. Ir jau aš tave galėsiu be paliovos risti, niekada nesustoti!

Patiko Ramadai mintis, ir jiedu ėmė laukti Hiltono grįžtant.

Tuo metu Hiltonas ėjo gatvėmis, ir aplink jį dideliais pulkais spietėsi kurvos ir dainavo:

 

Mes iškrušim šį vienišą turistą

Pro visus galus, pro visus galus

Kad kelionė sunki jam neįgrįstų

Būtų jis ramus, būtų jis ramus.

 

Pinigus paimsim pinigus paimsim

Vienišo turisto,

Baksais klosim, baksais klosim

Na, o eurais risim.

 

Jos dainavo kažkaip panašiai, tik dvasingiau, ir Hiltonui pasirodė šiek tiek keista, kad tos, kurias pats pavadintų geriausiu atveju kurvomis, taip dvasingai dainuoja, bet jos buvo gražios, o Hiltonas jautėsi vienišas, ir taip jau atsitiko, kad netrukus jis pasijuto ratelio viduryje kartu su jomis dainuojantis iš šokantis.

– Ar tu turi pakankamai pinigų, kad su mumis šoktum ir dainuotum? – susizgribo kurvos.

– Ar lengvai atsiveria, ar negirgžda tavo piniginė, ponuli? – šlamėjo sijonais transvestitai.

– Timeo Danaos et dona ferentes, – čiulbėjo upelyje krokodilas.

– Luktelėkit minutėlę, – tarė Hiltonas, nuėjo už tupyklos ir pakėlęs akis į dangų griežtai pasakė, – Dieve, duok pinigų.

– Kurvoms – visada. Tik šįsyk imk be tarpininkų grynaisiais, – tarė Dievas ir Hiltono rankose atsidūrė pinigų pundas.

 

Grįžęs Hiltonas gerai pasilinksmino ir jo pyktis ant Ramados pamažu išgaravo. Ir nusprendė jis tada grįžt į viešbutį, kuriame jiedu buvo apsistoję. Tačiau nė varsto nenuėjęs pakliuvo jis į nagus vietiniams mentams, kurie krūmuose lūkuriavo paklydusios avies, sau panosėj niūniuodami dainelę:

 

Tuoj avelę mes sugausim

Ir nugręšim, ir nuskalbsim,

Ir nupešim, ir nurausim,

Ir įstumsim, ir ištrauksim!

 

Pus pus pus

Pus pus pus

Tuoj avelė

Mūsų bus!

 

Sučiupo jie Hiltoną ir tempiasi į krūmus.

– Klok visus pinigus, o jei ne, tai būsi mums už avelę, – mauroja.

Mato Hiltonas, kad jie tokie liūdni, susirūpinę, visiškai iškamuoti gyvenimo šalyje, tokioje panašioje į Indiją ir Tailandą kartu sudėjus.

Hiltonas paprašė jį minutėlei palikti vieną, sunėrė rankas tarsi maldai ir kreipėsi į Viešpatį: taip ir anaip, – sako, – mentai sučiupo, pinigų reikalauja. Duok vėl dolerių maišą – gaila tų vargšų. Tik ne per didelį, nes pinigų irgi gaila.

Pyst, ir išdygo dolerių maišas. Tuoj grįžo Hiltonas pas mentus, atpylė kiek­vienam iš jų po saują dolerių ir atsibučiavę išsiskyrė – Hiltonas aniems gero linkėdamas, o mentai – besvarstydami, kaip čia dar apmulkinti durnelį sahibą.

 

Eina Hiltonas toliau ir sutinka aligatorių. O anas besąs valiutos keitėjas.

– Labai ne kažką diena šiandien, – guodžiasi. – Klausyk, aš iškeisiu tavo valiutą veri bed kursu, jū andestend? Pats daug neprarasi, o man nuotaika kaipmat pagerės. Ir tavęs nesuėsiu.

– Palauk, – tarė Hiltonas. Vėl paėjo kelis žingsnius į šalį ir paprašė Dievo dolerių maišo, o šis jį ir davė.

Iškeitė aligatorius tuos dolerius į pinigus, panašius į rupijas arba batus, ir sako jam:

– Mat, kaip man pagerėjo nuotaika. Noriu atsidėkoti tau už tavo gausias babkes, gerasis žmogau. Klausyk, ką tau pasakysiu. Kai tik tu išėjai, Ramadą prikūlęs, jinai susidėjo su Žmogbybiu ir dieną naktį ritasi, niekada nesustoja. Tai jie pasamdė mane, kad tave sudoročiau, kai atneši keisti dolerius, kuriuos anie tau įkiš, prieš tai pažymėję. Atiduok man pinigus, aš nueisiu pas Ramadą tavimi apsimetęs ir iškeisiu

Žmogbybiui valiutą taip, kad jo bizniui bus ragai. O tu, gerasis žmogau, gali tuo metu grįžti ramiai sau pas kurvas ir toliau linksmintis.

Taip jiedu sulygo, ir Hiltonas grįžo pas kurvas, o aligatorius iškeliavo pas Ramadą su Žmogbybiu valiutos keisti.

Ateina jis pas Ramadą, o ši meiliai jį bučiuoja ir kiša pinigus – atseit, iškeisk mielasis ir tada jau vartysimės kaip inkstai taukuos.

O aligatorius jai ir sako:

– Aš nesu, Ramada, Hiltonas, kaip tu galvoji. Aš esu piktas aligatorius, kurį buvo papirkęs Žmogbybis, bet Hiltonas man sumokėjo daugiau ir nuo šiol aš dirbu jam. Tuoj pat sakyk, kur Žmogbybis, ir aš paliksiu tave ramybėj. O jei ne, tai taip ir žinokis!

Gaila Ramadai Žmogbybio, bet baisu nepaklusti aligatoriui. Ką darys – atidarė skladuką ir atidavė jam Žmogbybį, o šis – šmaukšt! – pasikišo jį po pažasčia ir išsinešė atiduoti mentams už avį, mat tikėjosi, kad kol bus šituo užsiėmę, nesimaišys jam po kojų ir netrukdys valiutą keisti.

Grįžo Hiltonas iš kurvų ir rado Ramadą vieną jau nudžiūvusiom akim. Jie vėl meiliai apsikabino, išsibučiavo tarsi nieko nebūtų buvę ir iškeliavo. O kadangi kišenėse švilpė vėjai, tai patraukė jiedu į trasą stabdyti pakeleivingų mašinų.

Bet ne taip lengva ištrūkti iš miesto. Suvenyrų prekijai gulėsi jiems po kojų ir šaukė:

– Niekuomet jūsų nepaleisime, taip jus mylime!

Tačiau jie parodė tuščias kišenes ir anie rėkdami pabėgo. Tada juos pasigavo elgetos bei ligoniai ir maldavo sušelpti duonos kąsniui ir vandens šlakui. Jie ir vėl parodė tuščias kišenes, ir elgetos bei ligoniai tuoj pasveiko, metė savo lazdas ir piktai burbėdami ir spjaudydamiesi pasuko atgal.

– Bonbons! Bonbons! – klykė vaikučiai. O anie ir vėl parodė tuščias kišenes.

– Fakof mai frends, – ėmė jie staugti ir mėtyti akmenis. Bet toliau eiti nebedrįso – liko stovėti ant miesto ribos bjauriai plūsdamiesi ir visokius negražius ženklus jiems rodydami.

 

Galiausiai vargais negalais pasiekė tranzavietę. Stypso valandą, stypso kitą – niekas nestoja.

Pasidarė nyku ir liūdna laukuose, juoba kad jau norėjosi ir valgyti, ir gerti. Hiltonui dingtelėjo mintis, ar galėtų, jei prireiktų, suvalgyti Ramadą ir ar ji būtų skani. Tuotarp Ramada pati sau pamąstė, su kokiu padažu reikėtų valgyti Hiltono mėsą, jei kada atsitiktų toks reikalas.

– Atleisk man, Hiltonai, kad buvau susidėjusi su Žmogbybiu, – tarė Ramada, kai jiems nestojo šimtas antra iš eilės mašina.

– Atleisk ir man, Ramada, kad vienas linksminausi su kurvomis, – nubraukė ašarą Hiltonas.

Jie meiliai apsikabino ir – pokšt! – tą akimirką prie jų sustojo naujutėlis mersas.

Kol aniedu aiškino, kur jiems reikia patekt, vairuotojas tik linkčiojo galva – visur nuvešiąs. Ir vežė juos per kalnus ir klonius visur sustodamas, šalies istoriją pasakodamas. Kiekvienoje kavinėje pirko jiems sočius pietus, girdė gardžiausiais gėrimais, o kai ėmė temti, užsakė jiems patį brangiausią viešbutį.

– Kažkas čia ne taip, – ilgai stebėjęsis ir laužęs galvą, kas gi čia dedas, nusprendė Hiltonas. – Jis paskui pareikalaus pinigų. Veri mač mani.

O jie dar pastebėjo, kad vairuotojas kažkur ne ten veža, nuo pagrindinio kelio nusukęs.

– Parodykime jam tuščias kišenes ir jis rėkdamas pabėgs, o mes tranzuosim toliau, – nusprendė Hiltonas.

Kaip tarė, taip padarė – kitą rytą, kai vairuotojas ir vėl užmokėjo už jų pusryčius, parodė jam tuščias kišenes. Tačiau vairuotojas tik sunkiai atsiduso ir mostelėjo ranka, iš ko Hiltonas pažino, jog tai pats Dievas, jų ir visatos kūrėjas. Matyt, paslapčia vykęs nuo kurvų, nenorėjo, kad kas jį atpažintų.

Pamatęs, kad Hiltonas įtaria, kas jis toks, Dievas greit sugrūdo juodu į mašiną ir nestodamas ir nieko nesakydamas vežė per devynis kalnus ir devynis miškus, kol atvežė į kažkokią labai gūdžią vietą.

– Pasiimkit kuprines, – sako. – Atvažiavom.

Dairosi Hiltonas su Ramada, nieko nesupranta, bet ką darys – ropščiasi lauk, kuprines kelia, Dievui dėkoja. O šis iš bagažinės traukia maišus su doleriais ir jiems duoda – kiekvienam po tris.

– Taškykitės į sveikatą, – braukė ašarą ir tarsi bijodamas, kad visai nepraskystų, tuoj šoko į savo mersą ir nurūko, palikęs tuodu likimo valioj.

 

Stovi aniedu, muistosi. Doleriai džiugina, bet vis tiek nejauku. Nėr kas daryt. Aplinkui nėra nei akmens ant akmens, nei medžio, nei kokio žmogaus. Viskas sumaitota, sugriauta, sutrypta, bet kaip sumesta, užteršta, pridergta. Net dangus ir tas, atrodo, apiplėštas ir sutrūnijęs. O saulė išvis kaip niūri klozeto kiaurymė kokiam Mianmaro viešbuty.

Pašlamina doleriais – niekas iš žemės neišdygsta ir neištrykšta. Nejaukiai čeža šiukšlės. Romus kaip Rio de Žaneiro Jėzus ant kalvelės tupi maitvanagėlis.

Vaikšto, abudu dairosi – atrodo, lyg kažkada jau būtų čia buvę. Staiga kažkas po kojom dzingteli – ogi myžančio berniuko, kurio čiurkšlele pradžių pradžioje džiaugėsi, nuskilęs ir apsibraižęs pimpis.

Ir tada jiedviem atsivėrė akys: aure tas pats kalnelis, kur jie po sutvėrimo atsibudo, o štai ten būta upelio, anen žaltys obuolį kišęs, o štai toje vietoje jiedu pirmąsyk nusipaveikslavę selfių dronu. Ir suprato jie, kad Dievas juos čia atvežė pražūti.

Šiurpas paėmė Hiltoną su Ramada –­ net ir dideli kelionių sunkumai rodėsi niekis, palyginti su lemtimi amžinai likti vietose, kurias pati turizmo indust­rija nugyveno. Bet ką darys – reikia kažkaip suktis. Ant selfių stikų ištempę kuprinių medžiagas ir jų kraštus prislėgę sunkiais akmenimis, pasistatė namus. Doleriais pasiklojo, kad minkščiau būtų. Tempdami už dirželių fotoaparatais aparė lauką priešais namą, apsėjo jį ir apdangstė lysves nuo kaitrios saulės žemėlapiais ir drabužiais. Prausėsi, kol turėjo dezinfekcinio skysčio, o paskui purvai pridžiuvo prie odos ir ėmė jiedu tuos purvus dėvėti vietoj drabužių.

Vargais negalais prasigyveno, gražiai apsidėliojo sodybą akmenėliais, net maitvanagiui patogų inkilą Hiltonas sukalė.

Ir nuo to laiko ilgai ir laimingai leido dienas, vargo nematydami, vis pakeiksnodami turizmo industriją bei Dievą, juodu šičia klasta atvežusį ir palikusį.

 

Gal būtų taip ramiai ir pasaulio pabaigos sulaukę, bet vieną dieną žiūri Hiltonas – tolumoje dūmų stulpai. Dešimt turistinių autobusų beatvykstančių. Jiems iš paskos – dar šimtas. O jiems įkandin atburzgia du šimtai sraigtasparnių, trys šimtai oro balionų atsklendžia, tūkstantis turistų grupių asilais atjoja, dar dešimt tūkstančių turistų atveža pakeleivingos mašinos arba jie pėsčiom ateina per sukietėjusį nieką, kuris skyrė Hiltono ir Ramados buveinę nuo turizmo industrijos centrinių rūmų. Ir visi tik spiečiasi, tik fotografuoja – ir ne ką kita, o juos, Hiltoną su Ramada.

– Pašokit savo nacionalinį šokį, – šūkavo vieni.

– Kur galima gauti jūsų genties suvenyrų? – teiravosi kiti, tiesdami dolerius.

– Žiūrėkit, kaip jie nevertina pinigų, – aiškino dar kiti, rodydami į sugulėtus ir visiškai sutrintus dolerius.

Buvo ir tokių, kurie kišo saldainių popierėlius, tikėdamiesi iš jų aukso.

– Bum burum taram baram hip hip ha ho ho, – kriokavo aniedu, mat jau buvo primiršę žmonių kalbą, vien su maitvanagiu ir akmenėliais bendraudami.

– Kokia graži kalba! – klykė minia. – Kur ir už kiek galėtume jos išmokti?

 

Greit jiems išrašė pažymėjimus, kad dirba rezervate laukiniais, ir prisakė turistams visaip patarnauti, visus jų įgeidžius už dideles sumas tenkinti, ir jų norus nuspėti, o visus gautus pinigus turizmo industrijai atiduoti, kad atrodytų skurdžiai gyvenantys.

Taip vargo jie kurį laiką nuo ryto ligi vakaro ir nuo vakaro iki ryto, turistų lamdomi ir čiupinėjami, kol visai išseko. O laisvu nuo patarnavimo turistams ir jų apgaudinėjimo laiku sukrisdavo abudu ant žemės ir keikdavo Viešpatį Dievą, tokioms didelėms kančioms juodu pasmerkusį.

Vieną dieną žiūri – kažkoks keistas turistas ant kalvelės užsilipęs. Be foto­aparato, be kuprinės ir selfių stiko, stovi ir galvą nuleidęs ašarėlę braukia, pats sau kreivai šypsodamasis.

Pažino Hiltonas su Ramada savo Viešpatį ir puolė prie jo, pasiruošę skaudžiai pamokyti už išdavystę ir skriaudą. Pažiūrėjo į juos Viešpats Dievas ir akimirksniu atvertė juodu į vaikščiojimo lazdas, iš kurių anksčiau buvo sutvėręs, mat keliavo po labai sunkaus treko Himalajuose ir nebepajėgė paeiti savomis kojomis pas kurvas, dėl kurių širdį ilgesys spaudė ir ašara griaudi riedėjo skruostu.

Taip baigėsi Hiltono ir Ramados kančios, ir jiedu dar ilgai ir laimingai tarnavo savo Viešpačiui, kai šis susiruošdavo į kalnus arba jam reikėdavo išvanoti nugaras neliečiamiesiems kur nors Indijoje.

O kai sulūžo, parėmė Viešpats jomis vieną kurvyno kampą, smegti žemėn pradėjusį.

Taip viskas gražiai ir baigėsi ant amžių amžinųjų.

 

Užrašė Andrius Jakučiūnas