Jeffo Parkerio debiutinį romaną „Krosniažmogis" („Ovenman") išleido „Tin House Books" leidykla 2007 m. serijoje „Nauji balsai" („New Voices"). Kitos šio amerikiečio knygos – apsakymų rinkinys „Skatiko skonis" („The Taste of Penny", leidykla „Dzanc Books", 2010) ir kelionių užrašai „Kur gatvėmis bastosi meškos: dienoraštis iš Rusijos" („Where Bears Roam the Streets: a Russian Journal", „HarperCollins", 2014). Jeffas taip pat išvertė į anglų kalbą Zacharo Prilepino romaną „Sankė" („Sankya", „Glagoslav Publications", 2014) ir drauge su Michailu Joseliu redagavo šiuolaikinių rusų rašytojų kūrybos rinkinius (juos išleido „Dalkey Archive", 2004, ir „Tin House Books", 2009). Dabar J. Parkeris dėsto magistrantūros studijų programą poetams ir rašytojams Masačusetso universitete Amherste.

Vertėja

---

Mano jaunystės gaidys buvo Jo Vyresnybė Generolas Araucho Puma Aligatorius Sakalas Anto­nijus, bet be manęs to niekas neatsimindavo ir todėl jis tebuvo Generolas Sakalas.
Su juo praleisdavau visą savo laiką. Kai jis buvo margas apsiplunksnavęs viščiukas, sėdėdavome kartu aukštoje žolėje, jo išmatos vis kapsėdavo man į sterblę ir, kol jis knebendavo purs­luotus it seilės medvarlių kurkulus, laikydavau jį apglėbęs iš visų jėgų. Apgindavau nuo chuliganių vištų.
Su laiku jam išdygo skiauterė. Pentinai išaugo į aštrius gumbus – kiek mėsos juose, tiek ir kaulo. Tačiau pakito ir jo elgesys.
Vieną dieną įėjęs į vištidę išreiškiau pagarbą ir kaip įprastai raportavau:
– Jūsų paslaugoms, vade Generole Sakale.

Jis pasigalando koją smėlyje ir palenkė galvytę. Atsirūgo žemu gerkliniu balsu. Akys įsmeigtos į mane. Išpūtė krūtinę ir pasipurtė. Paskirsčiau lesalą į lovelius, viena akimi sekdamas žemę, kad neįlipčiau į visur pūpsančius vištašūdžius, kitos nenuleisdamas nuo Generolo Sakalo.
Esama tokios srovės, kuri nuvilnija tiek žmogaus, tiek naminio paukščio kūnu prieš pat puolimą. Kūnas kaipmat įkūnija, ką galva sugalvoja. Pagal srovę nustačiau, kad Generolas Sakalas tuoj mesis į priekį, ir instinkto vedamas jį paspyriau.
Nuojauta man sakė, kad turėčiau jį pakelt, nuvalyt plunksnas, ištaisyti, ką pridirbau. Tačiau pabėgau. Sprukau laukan pro vištidės duris. Pasileidau kalva žemyn, dirsčiodamas sau per petį. Ir gerai padariau, kad nepaklausiau nuojautos. Generolas Sakalas lipo man ant kulnų.
Pražiojęs snapą jis siaubingai suriko. Pirmąsyk gyvenime supratau, ką reiškia iš baimės prikraut į kelnes. Iki šios dienos jis buvo mano geriausias draugas. Ir štai – kad ir tas siaubas, ta išdavystė ar tai, jog jis mane tą akimirką vijosi –­ kojytės lapatuoja pirmos, pentinai braižo man nugarą, o kur dar tas neapsakomai siaubingas riksmas, –­ kaltė vis vien užliejo man krūtinę.
Generolas vėl pasišokėjo ir galiausiai mane pričiupo, pentinus susmeigęs man į mentikaulius, o snapą suvaręs į kaklą. Puoliau skeryčiotis, mataruot rankom ir jis dribo žemėn. Pasiekiau mūsų namų – kitos vištidės –­ duris ir užtrenkiau jas sau už nugaros. Generolas Sakalas dar kiek baladojosi, o tada visur stojo tyla.
Motina rado mane sėdintį kraujuota nugara į duris ir nusivedė į vonią. Kol ji rinko Generolo Sakalo pūkus man iš plaukų ir valė žaizdas vandenilio peroksidu, ieškojau paaiškinimo: gal tądien Generolas Sakalas tiesiog buvo nekokios nuotaikos. Gal tai aš jį išprovokavau. Gal dėl visko buvau kaltas aš. Gal jam atėjo tas laikas. Gal Generolas pasikeis. Galgi gal.
Kitą dieną susimeistravau šiokį tokį skydą iš tuščių keturiasdešimties kilogramų „Flint River Mills" lesalo maišų ir apsiginklavau geltona žiemos beisbolo lazda.
– Jūsų paslaugoms, vade Generole Sakale, – raportavau.
Taip pirmą kartą uoliai ir linksmai pasveikinau priešiškumą. Generolas kibo į lesalo maišą. Vožiau per jį lazda, kad Generolas išsigąstų. Jei mane pažįstate, dabar linkčiojate galvomis.
Tačiau jei išprovokavau Generolą Sakalą ar kažką jam padariau, o gal kažko nepadariau, su nuotaika ar su laiko tarpsniu tai neturėjo nieko bendra. Buvau čia niekuo dėtas. Jis nesikeitė. Problema buvo jame. Mano motina sutarė su moterim, gyvenančia kelio gale, jog ši padarys ką reikia. Kūčių vakarą išėjau laukan apsiginklavęs savo skydu iš lesalo maišo ir geltonąja lazda-kalaviju, tačiau Generolo Sakalo nebebuvo nė kvapo.
Jis pasirodė ant lėkštės per pietus – niekas nieko nesakė, bet visi žinojom. Dalykas rimtas ir malonumo buvo ne kažkiek.
Noriu pasakyti, kad valgant Jo Vyresnybę Generolą Araucho Pumą Aligatorių Sakalą Antonijų kalėdiniams pietums, jo negyvas kūnelis buvo pilkas ir gyslotas, toks pat kietas ir sprangus kaip vinys.

Laikas ėjo ir tik po pusšimtmečio išdrįsau priimti į savo gretas kitą gaidį. Susiturėjau ir nedaviau jam normalaus krikščioniško vardo, tad net ir dabar, galvodamas apie jį, –­ o galvoju apie jį dažnai, – vadinu jį vėlesniųjų metų gaidžiu.
Iš pradžių laikiausi šiokio tokio atstumo, tačiau kassyk, kai jį išvysdavau, mane užplūsdavo šilti jaunystės prisiminimai apie Generolą Sakalą iki jo pasikeitimo. Netrukus visą savo laiką jau praleisdavau su vėlesniųjų metų gaidžiu: lepindavau jį, myluodavau, bučiuodavau – o taip, aš jį myluodavau, aš jį bučiuodavau. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pirkdavau keturiasdešimties kilogramų „Flint River Mills" kukurūzų lesalo maišus. Lesindavau jį tais kukurūzais tiesiai iš delno.
Jis gyveno kartu su nuobodom dedeklėm vištidėj už namo po milžiniška vyšnia. Praėjo visas sezonas, o jis nerodė jokio susidomėjimo uogomis. Vyšnios nubyrėjo. Supuvusios ir išrūgusios jos pasklido po kiemą ir vištidės purvus. Kas žino, kodėl vieną dieną mano vėlesniųjų metų gaidžiui parūpo sulesti vyšnaitę? Man dingtelėjo, kad aukštoj žolėj berūgstančioj uogoj jis bus užuodęs maniškį alkoholio kvapą – gal nuo vaisių vyno.
Kad ir kaip būtų, nutiko tai, kas nutiko. Išaušo naujas metų laikas ir vos uogos ėmė byrėti, pastebėjau vėlesniųjų metų gaidį juokingai šlitiniuojantį po kiemą. Palaida nusitašiusio žmogaus eisena gąsdina, tačiau tokį viščiuką matyti miela ir žavu. Jis patraukliai svirdinėjo tai į kairę, tai į dešinę, o kaklas lingavo pirmyn atgal. Valgiau vakarienę kiemelyje, žiūrėjau į jį ir turiu pripažinti, jog kurį laiką jo kvailionės mane be galo linksmino. Jis nusilenkė stojiškai voverei. Korėsi ant kažkiek vištą primenančio akmens. Galva nurideno į kiemą kiaušinį.
Turėjau numatyti pasekmes. Kiek jis pajėgė „išgerti", kai kiekviena išrūgusi vyšnia dydžiu pranoko jo smegenis –­ bala žino, kiek stiklelių spirito būtų prireikę žmogui?
Greitai jis pataikė į rožyną ir išsidūrė akį. Paskui visa galva įsirėžė į plytinį namo šoną ir griuvo be sąmonės. Dar jis išklydo į kelią, tikiu, supainiojęs siaurą kelio juostą su mūsų plačiuoju kiemu.
Mėginau įsikišti, perkėliau jį į atskirą gardą mūsų kiemo pakraštyje kuo toliau nuo vyšnios, tačiau baltosios karštinės nereikėjo ilgai laukti. Dar iki sutemų jis spėjo nusikapoti du pirštus. Tad paleidau lauk ir jis šovė prie medžio, pakeliui lapnodamas vyšnias.
Būdavo, kad jis mane pavaikydavo, tačiau šiems nevykusiems puolimams nereikėdavo nei „Flint River Mills" maišo, nei žiemos beisbolo lazdos. Jo kūnu nevilnydavo srovės. Kai jis piktai pavirsdavo manęs link, tereikėdavo pasitraukt į šoną.
Tačiau jau ką jis mokėjo, tai mokėjo – rymoti. Tiesą pasakius, nesu matęs, kad kitas paukštis tą mokėtų. Jis valandų valandas išrymodavo prie vištidės šono su giesme gerklėj, akies tuštuma panaši į užsitęsusį mirksnį, o su įsprausta cigarete tarp sveikų sužalotos kojos pirštų nebūtum atskyręs jo nuo „viščiuko" Džeimso Dyno. Galantiškas, išvaizdus, nerūpestingas –­ tarsi iš akies trauktas jo mokytojas.
Būdavo naktų, kai išėjęs rymodavau prie namo ir stebėdavau jį, rymantį prie vištidės. Rymodavom ir lakdavom –­ aš savo, o jis savo nuodus. Praėjo dar kiek laiko ir stojau jam į kompaniją, mėnesienoj kartu svyruodavom, rūgaudavom ir virsdavom iš kojų. Ne vieną rytą esu atsibudęs šalia jo po vyšnia. Pažvelgdavau į krauju pasruvusią akį ir jausdavau, kad turiu tikrą draugą, kad mane ir gaidį sieja stipriausi ryšiai, kokius gali jausti dar neiškrypęs žmogus. Tuomet traukdavau vidun naujo butelio, o mano vėlesniųjų metų gaidys ardavo žemę, ieškodamas savųjų svaigalų.
Vieną dieną, artindamasis prie vištidės, traiškydamas sau po kojom vyšnias, pastebėjau jį dar iš tolo ir iš pradžių pamaniau, kad godžiai siurbia vandenį. Mačiau jo dailią, viršun iškeltą uodegytę. Tačiau man artinantis jis nesitiesė. Atkreipiau dėmesį į keistoką kūnelio padėtį – kojos kiek pakilusios nuo žemės, likę du pirštukai nukreipti žemyn.
Įpusėjus praėjusiai nakčiai svarsčiau apie galimybę išeiti ir sugerti su juo kaip įprastai. Jei būčiau prisijungęs, mąsčiau, gal būčiau išgelbėjęs savo romų, stikliuko nevengusį draugą, o gal vis dėlto būtume kartu prigėrę jo vandens dubenėlyje? Beprasmiai klausimai, nes pasidaviau žmogiškai prigimčiai ir užmigau priešais televizorių.
Jo kūnelis jau buvo sustingęs, o snapą išmušęs raudonis. Šalia vyšnios iškasiau gilią duobę ir jį palaidojau. Liūdni laikai. Lai jis tręšia savo priklausomybę, nusprendžiau, kiek tik amžinybė jam leis. O dėl manosios, tai sėdžiu aš čia galiniame kiemelyje ir žiūriu į grupelę blaivių supistų vištų.

Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė

Jeff Parker, „Two Roosters in Fifty Years", Salt Hill Journal, 2014 m. ruduo, Nr. 33.