KAIP PAGYTI BE CHEMIJOS?

Vieną pripažintą gražuolę užpuolė liga ir niekaip nuo jos neatstojo, nepadėjo net gydytojo paskirti vaistai. Tada gražuolė neapsikentė (jos nekantrios) ir apšaukė ligą:

– Klausyk tu, kekše, ar nematai, kokia aš graži, nežinai, kad mane fotografuoja blizgantiems žurnalams, kartais net kaip gimusią, nes kiekvienas mano kvadratinis centimetras kelia pasigėrėjimą ir džiugina žmones. Ir kas bus, jei aš per tave suvysiu, kiek jų, vargšų, dėl to nusimins, nukabins nosis, praras gyvenimo džiaugsmą ir galbūt net padės šaukštą? Kaip tu to nesupranti, kvaiša?

Ir patikėsit ar ne, liga kaipmat praėjo. Matyt, iš tiesų buvo priekvaišė, nesuprato, su kuo prasidėjo, ir paskui, atvesta į protą, susigėdusi spruko, gražuolei net neišgėrus visų paskirtų tablečių.

Todėl savo vertę suvokiančiam žmogui, jei jau atsitinka tokia bėda, matyt, reikėtų šnektelėti su savo negalia, jai suprantama kalba ir būdu paaiškinti savo statusą, priminti, ką jis reiškia pasauliui, ir tada galbūt galės apsieiti be chemijos.

 

KAIP VIENAS ŽILIUS MAUSTĖ BENOSĘ

Vienas autorius, pažįstamas žmogus, nevaikščiojo į laidotuves ir taip aiškino tokį savo apskritai nelabai gražų elgesį.

– Tokiuose susiėjimuose, – sakė jis, –­ visuomet sukinėjasi ta senė su dalgiu ir žiūri į galvas, renkasi kieno žiliausia. Tada paseka tą didžiausią žilių, įsidėmi jo adresą ir patykojusi papjauna. Aš, kaip matote, esu absoliučiai žilas, todėl nelendu jai į akis ir kol kas dar esu tarp jūsų.

Ir vis vengė laidotuvių, nesirodė ten, kur privalu nusiimti kepurę, ilgai džiaugėsi šiuo pasauliu. Tačiau numirė jo žmona, ir jam jau nebuvo kaip toliau laikytis to savo įpročio. Tada benosė iškart pastebėjo jį, pamatė jo žilą labuonę, nusikvatojo, supratusi, kas čia per fruktas, pagrūmojo pirštu ir netrukus mostelėjo savo dalgiu. Tuo patvirtindama taisyklę – jos neišvengsi. Tiktai kokia čia, atsiprašant, taisyklė, jei neturi išimčių.