Pastaraisiais metais Lenkijoje nemažai poetų debiutavo kaip prozininkai, dažno jų pirmieji romanai ir apsakymų rinkiniai buvo gerai įvertinti, pelnė įvairių premijų. Viena iš tokių autorių – Urszula Honek. Parašiusi tris poezijos knygas, ji išleido apsakymų rinkinį „Baltosios naktys“ („Białe noce“, 2022). Šis prozos debiutas įvertintas Kościelskių ir Conrado premijomis, o „Baltųjų naktų“ vertimas į anglų kalbą (vertė Kate Webster) pateko į Tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą.
„Baltosios naktys“ – tarpusavyje susijusių trylikos apsakymų rinkinys, kuriame, anot anotacijos, „kasdienybė ima kelti nerimą ir tampa niūri, nors grėsmės šaltinio atsekti neįmanoma. Žmonės gimsta ir miršta, ilgisi ir svajoja, liūdi ir bijo, kol galų gale netenka sveiko proto. Čia pinasi laiko perspektyvos, keičiasi pasakotojai, kažkas vyksta realybėje, kažkas pamišėlio galvoje, o į kalnų slėnį leidžiasi tamsa“.
Vertėjas
Rafał Komorowski nuotrauka iš „Wikimedia Commons“
Varpelis
Kambarys – didelis ir tamsus. Sena moteris sėdi fotelyje, o šalia jos – ne ant tokios patogios kėdės – mergaitė. Mėlynas televizoriaus švytėjimas nušviečia jų veidus. Ant stalo guli skaitymo akiniai, šviežias laikraštis su televizijos programa, plastikinėje pintinėje – vaistai ir išmėtyti informaciniai lapeliai su vartojimo aprašais. Pačiame stalo viduryje padėti cukrumi pabarstyti sviestiniai sausainiai ir šiek tiek praaušusi arbata su citrina. Sena moteris su kiekvienu kąsniu prie smakro pasikiša į laivelį sudėtą delną, kad nepritrupintų, o paskui ranką pakiša šuniui, kad tas nulaižytų. Pimpekui septyniolika metų, jis visiškai kurčias ir aklas. Kai moteris atsisėda į fotelį, jis visada užšoka pas ją ir gulasi prie dešinio šono, o jai mėginant jį pastumti ar nuvyti, urzgia ir rodo bedančius nasrus. Mergaitė dėvi spalvotą virbalais nertą megztinį, šviesiai violetines blauzdines, šlepetes su avikailiu, o ant pečių krinta ilgos, šviesios kasos. Prieina prie lango. Namas stovi aukštumoje, tad matyti gretimo miestelio šviesos.
– O kada mama pareis? – tyliai klausia.
– Dar nežinau. Eikš, pažiūrėk filmą, – atsako močiutė.
Mergaitė klusniai grįžta į vietą. Truputį susikūprinusi žvelgia į ekraną. Mato moterį garbanotais rusvais plaukais, kuri užsidengia veidą rankomis ir verkia, vyras sparčiai kraunasi lagaminus ir mėgina užsirišti kaklaraištį. Moters nagai nepaprastai ilgi, raudoni, ją purto drebulys, tarsi jai būtų šalta.
– Čia nuo verkimo, – paaiškina močiutė. – Kai žmogus įsiverkia, paskui būna kaip ligotas, visą laiką kratosi. Bet tau to dar nereikia žinoti.
Mergaitės akys pritvinksta ašarų. Ji vėl prieina prie lango, raudonos šviesos tolumoje užsidega ir užgęsta. Gamtovaizdis jai primena eglutę su mirgančiomis lemputėmis, o mėnulis – kaip žvaigždė, kurią motina pakabina pačioje viršūnėje. Gal ji kažkur ten tarp švieselių ir netrukus grįš, o gal ta, kuri mirksi, ir yra kaip tik ji? – galvoja mergaitė ir vėl atsisėda. Močiutė nušluosto nuo skruostų ašaras. Filme moteris guli ankštame karste, jos lūpos nudažytos vyšnių spalva. Šalia stovi mažas karstas ir besišypsančio kūdikio vonioje nuotrauka. Mergaitė žiūri į savo šlepetes ir tabaluoja kojomis. Mano kojos kaip karuselė, negali nustoti suktis, – mąsto.
– Visada taip baigiasi, – sako močiutė. – Lieki vienas, ir niekas net nepaklaus, ar anksti kėlei arba kokia spalva tau patinka. Kada nors pamatysi.
Mergaitė neatsako. Tušinuku užpaišo aktorės iš pirmo laikraščio puslapio dantis, nors žino, kad močiutei tai nepatinka.
– Dorotka, o tu norėtum, kad tavo dantys būtų tokie juodi? – klausia. – Niekas nenorėtų. Na, einam miegoti.
Dorotka prieina prie fotelio, ant kurio guli šuo, ir atsargiai padeda jam ant keteros galvą. Pimpekas sunarna ir sunkiai atsidūsta. Jo kailis vis dar spindi, bet kūnas nebėra toks šiltas kaip kadaise. Kai paseno, jam užtenka atsisėsti ant ko nors minkšto – iš karto nuvirsta ant šono ir užmiega. Dorotka pakelia ir pabučiuoja kiekvieną jo leteną. Apsižvalgo po kambarį, šviesa jau išjungta. Šešėliai slenka baldais, grindimis ir sienomis. Norėdama perprasti šį šokį, ji sukasi ratu.
– Eikš jau, eikš! – kviečia močiutė anapus durų.
Ji klūpi alkūnes parėmusi į lovą ir greitai krutina lūpas, iš kurių kartkarčiais pavyksta nugirsti pavienius žodžius. Dorotka atsiklaupia greta ir mėgina mėgdžioti; jos burna kruta be garso.
– Išgirsk mūsų raudas, – staiga pakiliu tonu sako močiutė, mergaitę net šiurpas nupurto. – Pažvelk į šią mergaitę, kuri klūpi priešais, kupina sielvarto ir vilties širdimi ji prašo tavęs palaikymo ir pasigailėjimo. Išklausyk ir atpirk mūsų nuodėmes, – maldaujamai prašo. Po akimirkos sąmokslininkiškai priduria: – Taip reikia Viešpačiui Dievui, garsiai. Dievui patinka, kai žmogus su užsidegimu pas jį ateina ir su nuolankumu. Atmink tai. – Žvelgia mergaitei tiesiai į akis.
– O jis žino, kada mama pareis? – tyliai klausia Dorotka.
– Viską žino, – užtikrintai atsako močiutė.
– Tai tegul tuojau pat pasako!
– Per pyktį nieko nepasieksi. Visi galvoja, kad Viešpaties Dievo paprašys ar paklaus, o jis jiems ims ir iš karto duos ar atsakys. Man niekas neišsipildė, nors kas rytą ir vakarą klupiu prie šios lovos.
Patalai kvepia skalbimo milteliais, švarūs ir standūs. Močiutė prie lovos pasistačiusi lempą ir laikraštinę, kurioje guli „Namų patarėjas“, „Šeimininkė“ ir „Akimirka tau“. Visada prieš miegą bent pusvalandį paskaito.
– Žiūrėk, čia „Mis Lenkija“, apie penkiolika kilometrų nuo mūsų gimė, o dabar prašom – šitaip išgarsėjo visame pasaulyje. Norėtum taip, kaip ji?
Mergaitė papurto galvą ir džiaugiasi, kad moteris plačiai išsišiepusi, nes rytoj planuoja užpaišyti jai dvi iltis ir vieną apatinį dantį.
– Tik kad man šito neliestum! Čia atminimui. Žmonės iš laikraščio gerai mato, ką jiems darai, kaip ir tie iš televizoriaus. Vienas neteisingas žvilgsnis, ir iš karto visai Lenkijai gali pasakyti, kad Dorotka iš Binarovos turi išgedusių dantų ir smirdinčiai gadina orą, – rimtai sako močiutė. – O aš tai norėčiau būti tokia garsi, – netikėtai priduria. – Susiremontuočiau priemenę, nes durys sulūžo ir žiemą traukia, išdažyčiau visus kambarius ir nusipirkčiau naujus batus, kailinius. Viskas mano jau taip nudrengta. – Močiutė sugriebia naktinius marškinius ir ištempia prieš save. – Kabo kaip ant lavono, tau taip neatrodo? Ant visų numirėlių taip kabojo, be išimties. O kol dar gyvenu, noriu atrodyti kaip gyva. Toje pusėje, kur tu miegi, kadaise miegodavau aš, o senelis toje, kurioje aš dabar. Neįdomu tau, kodėl taip buvo? Anksti keldavosi, eidavo į darbą ir, kad manęs nepažadintų, gulėsi arčiau išėjimo. Bet, po teisybei, tai aš pirma keldavausi, nuslinkdavau į patį lovos galą ir eidavau kavos virti, ruošiau sumuštinius, paprastai varškės sūrio uždėdavau. Na, maniau, kad visą gyvenimą taip lėtai lėtai stumsiuosi į lovos galą. – Močiutė ima kitą laikraštį ir įdėmiai jį peržvelgia. – O tu nusisuk ir miegok.
Dorotka gulasi ant kairiojo šono, bet akių neužmerkia. Prisimena rytą, kai ją pažadino tyli iš radijo sklindanti muzika. Vyras dainavo aukštu balsu, o moteris leido gerklinius, žemus garsus. Įsiklausė į kasdienį bruzdesį, varstomas spinteles, šaldytuvo durų girgždesį, vandens čiurlenimą į indus. Močiutė judėjo greitai ir tyliai. Ryto šviesa užliejo kambarį, nebeleido užmigti. Dorotka gulėjo plačiai atmerktomis akimis, staiga visi garsai nutilo. Ji priėjo prie durų norėdama pažvelgti pro plyšį. Močiutė tiesia nugara sėdėjo prie kakavos puodelio, abi rankas padėjusi ant stalo. Buvo sustingusi kaip žvėries iškamša.
– Jau sapnuoji? – staiga klausia močiutė. – Sakau tau, kaip man buvo baisu, kai senelis mirė. Blogiausia būdavo naktį, nes jo vieta lovoje liko šalta. Tada ir persikėliau į tą pusę. Iš pradžių gulėdavau šiek tiek čia, šiek tiek ten, abi puses bandžiau sušildyti, o kai kuri nors atvėsdavo, greitai persirangydavau. Visada maniau, kad žmogaus kūno palikta šiluma išlieka ilgiau, o tada sužinojau, kad ne. Ar jau sakiau, ką dariau, kai atėjo pranešti, kad Juzekas nebegrįš? Vėriau į jo batus naujus raištelius ir, įsivaizduok, nenustojau vėrusi. O prieš kelias dienas jis taip spyrėsi, kad juos nupirkčiau! Jei būtų žinojęs, kad jau nenutrins padų vaikščiodamas minkštais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus takais, gal nebūtų pragaro kėlęs? O ar tau kas sakė, ką deda mirusiajam į karstą? Atmink, geriausia dėti laikrodį, kad jis galėtų skaičiuoti laiką iki susitikimo su mumis, o kad jam neprailgtų, galima įdėti cigarečių pakelį, jeigu rūkantis, arba kortas, jei ne iš tų, kur visą turtą vėjais paleido. Nėra ko ir anapus mirusiųjų skatinti. Vertėtų varpelį įdėti, kad rastume juos tamsybėse, nes niekas nežino, ar tik ne naktį teks jų ieškoti. Dar galima bendrą nuotrauką, nes per daugybę metų lengva pamiršti, kaip vyras ar žmona atrodė, nors neva sakoma: „Niekada tavęs nepamiršiu“, bet tik žemėje privalai nepamiršti, o danguje jau kita tvarka. Tenai žmonės kaip dūmai ir, jei kurį palieti, gali jį kiaurai pereiti arba jo pavidalą išsklaidyti, – močiutė nutyla, ištiesia ranką ir dedasi išplaikstanti nematomas dulkes. – Pabandyk ir tu, – siūlo.
Mergaitė iškelia plaštakas ir judina pirštus.
– Dorotka! – staiga sustabdo močiutė. – Tik nekutenk jų. Mirusieji kaip ir gyvieji gali susierzinti.
Sustingusi močiutė nuleidžia rankas ant antklodės ir tyli, o anūkė kelias sekundes akis tai užmerkia, tai atmerkia, nes norėtų kurį nors sykį išvysti kokį nors mirusįjį, bet prisimena tik prosenelę Stefaniją. Dar neseniai sėdėjo susikūprinusi didelėje medinėje lovoje kairiajame virtuvės kampe, o jos galva greitai sukiojosi į visas puses. Buvo panaši į raudonas vištas, nuo kurių vaikai kieme sprukdavo. Vieta, kurioje stovėjo jos lova, visada buvo tamsi, o virtuvė šalta ir didelė.
– Neisi pasisveikinti? – klausdavo motina ir švelniai stumtelėdavo Dorotką pirmyn.
Iš prietemos išnirdavo sausa, kretanti ranka ir bandydavo paglostyti jai galvą, bet braukdavo per veidą, kaktą ar orą. Dorotka skaičiuodavo iki dešimties, nusisukdavo ir tik tada atsimerkdavo. Laidotuvių dieną saulė nepasirodė nė akimirką, drėgnas ir šaltas oras greitai palįsdavo po paltais ir atvėsindavo kūnus, o lietus palikdavo ant blakstienų lašelius. Dorotka ėjo netoli motinos ir bandė išgirsti, ar prosenelė karste nesukioja galvos. Prie kapo buvo tylu.
– Vaikeli, o tu verktum, jei mirtų mama ar dėdė? – Močiutė atsisuka ir įdėmiai žiūri į mergaitę. – Nes aš pačioje pradžioje, kai sužinojau, kad Juzekas nebegrįš, negalėjau nė žodžio ištarti. Toliau raišiojau batus, lėčiau, nei galėčiau, skylutė po skylutės, tarsi tai galėtų atgręžti laiką, atsukti filmą, kad Jurekas su Halina žengtų atbuli, atsukę veidus į mane išeitų per sodą, paskui per Pabišų laukus, atsisėstų prie stalo, išgerta kava gurkšnis po gurkšnio, gurkšnis po gurkšnio vėl užpildytų stiklines, o jų name niekada nesuskambėtų telefonas ir niekas neištartų: „Juzekas mirė.“ Girdėjau, garbės žodis, girdėjau, nors buvo uždarytos visos durys ir langai, aukštą, pratisą tavo motinos verksmą, kai ji nuėjo į sodą sužinojusi, kad jos tėvas, tavo senelis, mirė. O paskui, garbės žodis, visi šunys ėmė jai antrinti, o aš stovėjau, negalėjau pajudėti iš vietos. Per naktų naktis sapnuoju tą verksmą, tą kaukimą tamsoje, noriu bėgti, bet negaliu nė rankos pakrutinti. Blogiausia, kad viskas staiga nutyla, bet po akimirkos vėl pratrūksta, vis garsiau ir garsiau. Tada tavo motina atraudojo už mus visus, dabar man taip rodos, todėl galvoju, ar tik tavy nėra kažko panašaus, kad imtum viską į širdį, netgi jei tavo širdis nuo to taptų juoda kaip paskutinė malka blėstančiame lauže. Kaip tau atrodo? – laukia atsakymo močiutė.
Mergaitė trukteli pečiais ir nusuka žvilgsnį į langą, už kurio vis dar matyti miestelio šviesos.
– Nežinau, močiute, – atsako po akimirkos.
– O mane už parankių vedė per laidotuves, – toliau kalba močiutė. – Tavo mama su dėde taip mane palydėjo iki pat kapinių kalnelio. – Ji pakelia pečius ir rodo. – Žiūrėk, mane beveik pakėlė virš žemės, man atrodė, kad nieko nesveriu. Bet dabar miegokime, tegul mums niekas neprisisapnuoja.
Mergaitė pabunda pirmoji. Močiutė miega atsukusi nugarą. Į kambarį krinta pirmi ryto spinduliai, ant kilimo piešia juostas ir dėmes. Dorotka norėtų likti lovoje ir jas stebėti, bet prisimena, kad reikia kasryt išleisti į sodelį šunį. Lėtai slenkasi į lovos galą ir tyliai praveria duris.
– Pimpciau, Pimpciau, reikia pasiusioti, – šnabžda.
Šuo guli susisukęs į kamuoliuką, godžiai įkvepia oro ir greitai išleidžia, tarsi žinotų, kad negalima daryti pertraukų. Dar sykį bando jį pašaukti, bet tik priliestas šuo pakelia galvą, atrodo, kad sutrikusiomis, nuo kataraktos nematančiomis akimis dairosi į šalis. Suvytusi kaktos oda per akimirką įsitempia, palieka tik kelias nuplikusias raukšleles, bet glostomas šuo atsipalaiduoja, švelnėja ir vėl bando užmigti. Dorotka atsitupia ir ruošiasi jį pakelti, bet tada gyvūnas staigiu judesiu taukšteli bedančiais žandikauliais, bet nepataiko jai į ranką. Dorotka atsitraukia ir spriegia jam į ausį.
– Gavai, byby, ko nusipelnęs, – pasako ir kikena iš ištarto keiksmo.
Šuo lėtai pakyla ir seka paskui mergaitę.
– Dabar jau klausysi šeimininkės? Nes jei ne, parodysiu, iš kur kojos dygsta, – ištaria žodžius, kuriuos vakar išgirdo žiūrėdama filmą.
Rytas gaivus. Dorotka sėdasi ant neaukštų priemenės laiptų ir stebi, kaip šuo sunkiai pakelia leteną norėdamas apšlapinti rožių krūmą. Ji atsistoja ir taip pat kilsteli kairę koją į šoną.
– Žiūrėk, kaip reikia daryti, kapitone! – pribėga prie šuns ir bučiuoja jam ausį, į kurią prieš akimirką sprigtelėjo. – Eime, pasėdėsim, jau neišsisuksi, nužiūrėjau tave, mažuli, – beria neužsikirsdama. Pakelia šunį ir pasodina šalia savęs ant laiptų. – O tu žinai, kada mama grįš? – tyliai klausia. – Kartą išėjau jos su pižama, tik niekam nesakyk.
Mergaitė prisimena naktį, kai išėjo priešais namą pašaukti motinos. Tvarte degė sena liuminescencinė lempa, kuri kas akimirką geso. Dorotka ilgai žiurksojo į tamsą, laukdama kokio nors judesio, šešėlio, kuris patvirtintų, kad motina tenai. Staiga iš juodumos išniro pažįstamas siluetas ir pastatė priešais ją bidoną pieno. Drabužiai kvepėjo šalčiu, tarsi būtų grįžusi iš ano pasaulio.
– Jei nieko nežinai apie mamą, paklausiu ko nors kito. O tu niekur nedink, dar nebaigiau su tavim.
Močiutės kambaryje vis dar tvyro prietema. Ji miega, neapsivertė nei ant kito šono, nei ant nugaros, kaip jai patinka, – mąsto mergaitė. Atsistoja priešais ją ir beveik negirdimai klausia:
– Kada pareis mama? Pasakyk, pasakyk, prašau. Grįšiu po penkiolikos minučių ir, jei nebūsi pasiruošusi pusryčiauti, atsiimsi. Kas čia dabar? Saulė šviečia, o dar su pižama! Dar neprikirmijai?! – pakelia balsą. Apžvelgia kambarį ir pamato laikraštį su „Mis Lenkija“. Mėgina dėlioti raides: – Čia parašyta E-vė-a. Eva, – sako močiutei. Po akimirkos prieina ir rodo, kaip moteriai užpaišė dantis. – Gavai, ko nusipelniusi. Susikimšk ir apsivemk, – priduria verksmingai.
Pimpekas nosimi paliečia jai koją.
– Močiutė dar miega. Eikš, duosiu tau dešrytės, – sako šuniui.
Iš šaldytuvo išima kaimiškos dešros gabalą, margariną ir varškės sūrį, o iš sandėliuko atneša į laikraštį suvyniotą duoną. Spintelėje padėtas peilis, kuriuo močiutė visada raiko. Meta ant grindų dešros gabalėlius, Pimpekas atgyja ir uostydamas grindis mėgina juos atrasti. Mergaitė užtepa duoną, tvarkingai sudėlioja dešrą, o ant viršaus deda varškės sūrio. Į stiklinę įpila vandens ir per daug aviečių sulčių, gėrimas tampa tirštas, lipnūs lašai varva per kraštus. Nunešiu močiutei, užkvips, ir ta atsikels, – galvoja Dorotka.
– Močiute, močiute, dešrytė iš kiaulytės, o sūriukas iš karvytės. – Pakiša lėkštę jai po nosim ir prideda stiklinę prie burnos. – Gerk, gerk gi, nes sudžiūsi kaip skiedra, liks iš tavęs tik trūnys ir įmes tave kaip pakurą į krosnį, – grasina. Šluoste nuvalo močiutei lūpas ir ant naktinių marškinių išlietą skystį. – Ne, tai ne. Dar tave badas prispaus, užaugs tau pilvas kaip vaikams iš televizoriaus, ir pati prašysi. O tada aš apsimesiu, kad negirdžiu, – mesteli pabaigai ir išeina.
Namas visada saugojo nuo kaitros, ypač didelė tamsi virtuvė. Žemi langai išėjo į nedidelį sodą, kuriame augo kelios laukinės obelys ir slyvos, o išsikerojusios avietės kasmet duodavo gausų derlių. Močiutė iš uogų spausdavo sultis. Mergaitė stovi prie lango virtuvėje, ir staiga jai pasirodo, kad tarp aukštų, tankių aviečių mato šviesius močiutės plaukus. Basa, ant laiptų užkabindama šunį, ji bėga į sodą.
– Močiute, močiute! Mačiau tave, nesislėpk nuo manęs! – verksmingai šaukia.
Įlenda į patį krūmų vidurį, kelis kartus apsisuka ir girdi vis garsėjantį čežesį.
– Močiute, čia tu? – viltingai klausia.
Pimpekas svirduliuodamas prieina prie mergaitės, aukštai pakelia galvą ir, kelis kartus sulojęs, laukia patvirtinimo, kad čia tikrai ji. Mergaitė pasilenkia ir jį stipriai apkabina. Kailyje randa sudžiūvusių aviečių lapų, šapų ir besirangančią kirmėlę. Sukaupia drąsą, nusirauna kuokštą aukštos žolės ir beveik užsimerkusi numeta ją nuo Pimpeko.
– Draugai visam gyvenimui, – sako šuniui, kuris nervingai muistosi, tarsi pamiršęs, kad jis iš viso į šią vietą būtų atėjęs.
Dorotka įsistebeilija į miestelį tolumoje. Dėl karšto oro mato neaiškiai, todėl pasitrina akis. Visai neverkiau, bet nelabai ką matau, – svarsto. Taip tylu, kad mergaitė rankomis užsidengia ausis norėdama išgirsti triukšmą.
– Būna baisu, kai nieko negirdžiu, – sako šuniui ir jam taip pat uždengia ausis.
Tik vėlyvą popietę vėl išeina priešais namą. Kaitra nuslūgo greičiau nei per kelias pastarąsias dienas. Žvelgia į sodą ir įsivaizduoja verkiančią motiną, o paskui mėgdžioja šuns lojimą:
– Aūūūūū, aūūūūū, aūūūūū, – kaskart kaukia vis garsiau, kol ima perštėti gerklę.
Name pasigirsta mažo varpelio skambesys, tokio, koks pakabinamas katėms, kad paukščiai spėtų pasprukti. Močiutė mane šaukia, – galvoja. – Gal per mažai pledų jai užklojau? Delnu sparčiai perbraukia per greta miegančio šuns keterą, žengia į priemenę, atidaro kambario duris ir mato, kad sulčių stiklinėje plaukioja kelios negyvos musės ir dar gyva širšė. Tyliai prislenka prie lovos ir visomis išgalėmis įsispraudžia močiutei į glėbį. Užmiega. Naktį išgirsta, kaip laukujų durų spynoje sugirgžda raktas. Mama grįžo, – pagalvoja. Varpelis netyla.
Vertė Rimvydas Strielkūnas
Urszula Honek, „Białe noce“, Wołowiec: Wydawnictwo Czarne, 2022