Ugnės Žilytės piešinys

6.

Ir tada aš pratrūkau visu škvalu juodų, kvailokų frazių:
– Čia viskas pasikeitė, iš „visko“ neliko nė žodžio, nė atodūsio. Visi balagano pajacai, mistikai, išverstagerkliai, fokusininkai, neurotikai, žvaigždininkai – visi kažkaip išsisklaidė po užsienius dar iki tavo mirties. Arba jau po tavo mirties savo namuose Rusijoje išmirė-išsikarstė. Ir turbūt ačiū Dievui. Liko protingi, paprasti, sąžiningi ir darbštūs. Šūdo nėra ir juo nekvepia, liko deimantai ir smaragdai. Tik aš vienintelis – kvepiu. Na, ir dar keli atskalūnai kvepia...

Mes gyvename trumpai ir kvailai, jie gyvena ilgai ir protingai. Nespėję gimti jau dvesiame. O jie, niekšai, ilgaamžiai ir gyvuos amžinai. Žydas nežinia kodėl amžinas. Kaščėjus nežinia kodėl nemirtingas. Visos jų idėjos nemarios, jiems skirta augti, o mums – mažėti. Prometėjas ne mums, parazitams, pavogė ugnį iš Olimpo, jis jiems pavogė ugnį, niekšams...

– Oi, nutilk, – į mano žodžius atsakė Rozanovas, – nustok sapalioti...

– Jei aš nutilsiu ir nustosiu sapalioti, – atsakiau, – tada akmenys prabils. Ir ims sapalioti. Taip.

Išsišnirpščiau ir tęsiau:

– Jie nieko nežino. „Siaubingoji Edipo nežinia“, tik atvirkščiai, Edipas papjovė tėvą ir vedė motiną dėl nežinojimo, jis nė nenujautė, kad tai jo tėvas ir motina, nebūtų taip elgęsis, jei būtų žinojęs. O jie – ne, jie kitaip. Jie veda motinas ir pjauna tėvus nė neįsivaizduodami, kad tai mažų mažiausiai negražu. Ir kad tu žinotum, kokie jie visi galiūnai, dabartiniai rusai. Niekas Rusijoje nebijo kutulio, aš vienintelis visoje Rusijoje kvatoju kutenamas. Pats kutenau tris mergas ir per dešimtį bernų – niekas nei vyptelėjo, nei susijuokė. Jiems visiems kirtau delno briauna per keliukus – jokio sausgyslių reflekso. Vyzdžiai į šviesą, tiesa, reaguoja, bet silpnai. Niekam nei inkstuose akmenuko, nei galūnių virpulio, nei širdies glebulio, nei baltymo šlapime. Iš visų mano kartos žmonių manęs vienintelio nepaėmė į Raudonąją armiją, ir taip atsitiko vien dėl rėmens ir dviejų spuogelių ant nugaros...

(„Cho cho! – tarė pašnekovas. – Puikumėlis!“)

– Štai mane ir drasko kontrastas tarp jų ir manęs. „Verkia idiotai iš prigimties, – sakė Darwinas, – o kretinai niekad nelieja ašarų.“ Vadinasi, jie kretinai, o aš – idiotas iš prigimties. Tiksliau, ne, mes skiriamės, kaip idioto ašara nuo kretino šypsenos, kaip viduriavimas nuo užkietėjimo, kaip mano lengvas paikumas nuo jų visiško pyzdagalviškumo (baisingai atsiprašau). Jie neleidžia man įkvėpti ir iškvėpti, baimės apgulė mano sielą iš visų pusių, nieko iš jų nesitikiu, tiksliau, vėlgi ne, tikiuosi iš jų pasakiško nuožmumo ir neapsakomo storžieviškumo, tai tuojau nutiks, ateis iš Rytų ar iš Vakarų, bet tuojau nutiks. Ir kai prasidės – aš išeisiu, iškart, nesvarstęs išeisiu, turiu tokios patirties, po ranka – nuodų, dėkui Dievui. Išeisiu, kad neišvysčiau žmonių beprotybės...

Visa tai ištariau springdamas ašaromis. O nutilęs atsilošiau į kėdės atkaltę, pamirksėjau ir ėmiau tirtėti. Pašnekovas stebėjo mane minutę, o paskui pasakė:

7.

– Nesisielok, bičiuli, kam sielotis? Nustok tirtėti, impulsyvusis žmogau! Pats kasdien padarai po trisdešimt vienetų sąmoningų nuodėmių ir po šimtą trisdešimt nesąmoningų, rūpinkis iš pradžių jomis. Kam tau gailėtis dėl pasaulio nuodėmių ir kam tau jų našta? Pirmiausia rūpinkis savosiomis. Visuotinėje „žmonių beprotybėje“ yra vietos ir tavo (kaip tu smagiai pavadinai) pyzdagalviškumui.

„Pasaulis amžiais nerimauja, ir tuo gyvena.“ Ir netgi nepaisant to: „Dažnai būnam netiesmuki, kad nesuteiktume vienas kitam papildomo skausmo.“ O jis nuolat tiesmukas. Būk palaimintas, jei išvysi Jį ir seksi. Kristaus garbinimo kelias iš esmės tik prasideda. Taigi: ar daug nugyvenai, bičiuli? A – visai niekingas laiko tarpas, juk nuo Nukryžiavimo praėjo tik šešiasdešimt tokių atkarpų. Viskas buvo neseniai. „Ir nustok išpūstažodžiauti“, viskas tik prasideda.

Na ir kas, kad sakoma, jog maldos namų, tapusių plėšikų lindyne, nebepaversi maldos namais. „Bet gležna idėja pergyvens geležines idėjas. Sutrūkinės bėgiai. Sulūš mašinos. O kad žmogus negali sulaikyti ašarų vien kilus grėsmei amžinai išsiskirti – tai niekada nesutrūks ir nesunyks.“ „Derėtų mesti geležį, ji voratinklis, ir patikėti gležna idėja.“ „Tikroji geležis – ašaros, atodūsiai ir širdgėla. Tikroji, kuri niekada nesuirs, – vienintelė tauri.“

Jis dar daug kalbėjo, bet jau ne taip gerai ir ne taip noriai. Ir siūbuodamas kaip ryto rūkas pakilo nuo kanapos ir kaip ryto rūkas suliūliavo, o paskui pasakė dar kelis geriausius žodžius – apie atodūsį, geldą ir kiaules – ir dingo kaip ryto rūkas.

Puikiai pasakyta: „Viskas tik prasideda!“ Ne, aš ne apie tai, aš ne apie save, man viskas prasidėjo jau seniai ir ne nuo Vasilijaus Rozanovo, jis tik įžiebė man viltį. Man prasidėjo dar dešimt metų iki to – viskas, kas įpilta į mane paauglystėje, teliūskavo viduje kaip pamazgos, perpildė pilvą ir sielą ir prašėsi lauk – liko griebtis patikimiausios priemonės: išvemti viską pasitelkus du pirštus. Vienu pirštu tapo Naujasis Testamentas, antru – rusų poezija, tai yra visa rusų poezija nuo Gavrilos Deržavino iki Marinos (Marinos, iš didžiosios raidės rašančios „Bėda“).

Man palengvėjo. Bet dar ilgai buvau nusilpęs ir išbalęs. Aukštesniosios smegenų funkcijos geso nuo to, kad veiksmingai buvo sužadintas tik vienas smegenų gabaliukas – pailgųjų smegenų vėmimo cent­ras. Reikėjo ko nors stiprinančio, ir štai šis numizmatas mane sustiprino – tą dieną, kai buvau be galo be krašto nusilpęs ir perbalęs.

Jis atliko bosnio studento, suvariusio kulką erchercogui Pranciškui Ferdinandui, funkciją. Iki jo buvo pretekstų sankaupa, bet taip ir būtų likusi pretekstų sankaupa. Nuo jo, tiesą sakant, niekas neprasidėjo, tik viskas išsisprendė, bet be jo, erchercogo žudiko, tiesą sakant, niekas ir neprasidėtų.

Jeigu jis dabar manęs paklaustų:

– Ar jauti, kaip tavo pasišlykštėtina siela po truputį deifikuojasi?

Atsakyčiau:

– Jaučiu. Deifikuojasi.

Ir atsakyčiau kitaip, nei dar užvakar būčiau atsakęs. Anksčiau kalbėjau kvailoku, apgailėtinu balsu, kuriame girdėti vien tik skambesys ir mekenimas, pasiklydusios avies mekenimas ir pamestos drachmos skambesys pramaišiui. Dabar jau kai ką žinojau apie naujo pavyzdžio misionierystę ir buvau pasirengęs vadovautis ja net neprašytas. „Nemokšiškai“ daryti gera ir „už menkniekius“ skelbti anatemas.

Puikiai pasakyta: „Žmonės, kodėl nesivadovaujate gležnomis idėjomis?“ Tai primena kažkokio brito klausimą Kalimantano kanibalų vadui: „Sere, kodėl jūs valgote savo žmonas?“ Manau, nėra geresnio misionieriaus už pasivoliojusį ant mano kanapos Vasilijų Rozanovą.

Tiesa, ką jis pasakė išeidamas? Apie atodūsį, apie kiaules?

„Atodūsis turtingesnis už karalystę, turtingesnis už Rothschildą. Atodūsis – pasaulio istorija, jos pradžia ir amžinasis gyvenimas.“ Mes šventi, o jie korektiški. Atodūsį Dievas aplankys. Mus aplankys. Bet prašom pasakyti, negi Dievas aplankys korektišką žmogų? Mes turime atodūsį, jie neturi atodūsio.

Ir tada supratau, kur gelda ir kiaulės,

8.

o kur erškėčių vainikas, vinys ir kančia.

Ir jei reikės, apginsiu visa tai kaip sugebu.

O jei kas ims teigti, kad Rozanovas buvo bailokas kasdieniame gyvenime, aš pirmiausia pasakysiu, kad tai melas, juk išskyrus tai, ką žinome, nežinome visai nieko. Bet jei tai tiesa, galima išsisukti kokiu nors apgailėtinu kalambūru, pavyzdžiui, kažkuo tokio, kad bailumas – gerai, kad bailumas yra pozityvus ir paremtas giliomis žiniomis apie dalykus, taigi ir jų baime. O bet kokia drąsa – iš tikrųjų negatyvi savybė, kurios esmė – baimės neturėjimas. Ir kas aiškins atvirkščiai – tas pusgalvis.

Jei man kas pasakys: jis, pasitaikydavo, krėtė stambias ir smulkias niekšybes, retkarčiais susiviliodavo renegatiškumu ir, rodės, būdamas tvirtų principų, kaip pats prisipažino, „keitė įsitikinimus kaip pirštines“, drauge įtikinėjo, jog po kiekvienos išdavystės seka atgimimas, – jeigu kas taip pasakys, atsakysiu jų pačių maniera: visa tai deklaravo žmogus, kuris skundėsi savo „smulkmenų fetišizmu“ ir kuriam (galbūt net vieninteliam Rusijoje) nė viena smulkmena nė karto neužtemdė akių.

Taip, šis žmogus nė karto gyvenime neapsimetė esąs dorybingas, juolab kad apsimetinėjo visi. O už aistringą dorybingumą galima atleisti menkas ydas. Kad išvengtum puristų nuosprendžio, pati yda turi būti be jokių ekstremumų. Kad išvengtum protkrušių kaip princas Hamletas ar karalienė Gertrūda priekaištų, prieš einant prie altoriaus, reikia tiesiog spėti sunešioti savo kurpes. Atpirkėjas buvo visaip gundomas, tačiau nenusidėjo. Ir mes tikriausiai buvome visaip gundomi, kad žinotume to kainą ir galėtume visko išsižadėti. Galima įsipainioti į menką melą, galima įjunkti į dėmesio nevertas neteisybes – prašom – tai kaip skiepai nuo raupų – gelbėja nuo to milžiniško melo (kiekvienam durniui aišku, apie ką kalbu).

O jeigu bobos sakys, kad jis atrodė nuostabiai, kad jo nosis buvo mėsinga, o mažos akys nuolat klaidžiojo ir nemaloniai dvokė iš burnos, ir panašiai, joms, nuokrušoms, atsakysiu taip: „Na ir kas, kad nuolat klaidžiojo? Dorą žmogų tik pagal šį požymį ir galima atpažinti: akys laksto. Vadinasi, žmogus sąžiningas, negabus stambaus plano įžūlybėms. Didžiųjų nusikaltėlių akys nekruta. Garbingiausių mano pažįstamų – laksto. Bonaparto akys nejudėjo. O Rozanovas sakė, kad būtų nukandęs Bonapartui galvą, jei būtų kur nors sutikęs. Na, ir koks gali būti burnos kvapas žmogaus, kuris, kad ir mintimis, nukando Bonapartui makaulę?..“

Jis nebuvo nei uždaras, nei žiaurus, tegul netauškia niekų žinantys, kad pasaulyje viskas – ne juokai (o jis tai žinojo geriausiai). Šie žmonės linksmi ir geri, o jis dėl to buvo linksmiausias ir geriausias iš visų. Tik lengvabūdžiai žmonės uždari ir žiaurūs.

O jeigu (kaip šlykštu!), o jeigu prabiltų apie Rozanovo liūdnai pagarsėjusius „erotinius negalavimus“ – šičia nieko ir nepaprieštarausi. Tam, kurio sieloje nuo jaunystės iki mirties tvirtai stovėjo vienuolynas, kodėl gi retkarčiais nepasilinksminus pagoniškais pokštais, jei tai, tarkim, ir iš tiesų būtų buvę tik pokštai ir žaidimai? Ir kodėl reikėtų neleisti ekskurso į seksualinę patologiją tam, kurio širdis buvo ištikima Skaisčiausiajai Mergelei? Jokios žalos nei Rozanovui, nei Skaisčiausiajai Mergelei.

Jam reikia pastatyti monumentą, kad ir kas būtų kalbama. Jam reikia pastatyti tris monumentus: gimtinėje, Peterburge ir Maskvoje. Jeigu man primins, jog pats velionis reikalavo: „Žmogaus vertas pamink­las tik vienas – žemės kapas ir medinis kryžius, o monumento nusipelno tik šuo“, aš jiems, kvailiams, pasakysiu, kad jei tikrai kam nors tinka monumentai, tai pirmiausia priminti tai, kas dėl nuo mūsų priklausančių ar nepriklausančių priežasčių nepelnytai prapuolė iš mūsų atminties. Antonui Čechovui Jaltoje neverta statyti paminklo, ten ir taip jį kiekvienas šuo žino. O štai Antonui Denikinui Voroneže – derėtų, kiekvienas tenykštis šuo jį pamiršo, o reikia, kad prisimintų kiekvienas šuo.

9.

Žodžiu, taip. Šitas bjaurus, nuodingas fanatikas, šitas toksiškas seniokas, jis – ne, jis man visiškai neišgydė moralinių negalavimų, – bet išgelbėjo mano garbę ir kvėpavimą (nei daugiau, nei mažiau – garbę ir kvėpavimą). Visi trisdešimt šeši jo veikalai, nuo pačių storiausių iki pačių menkiausių, įsmigo man į sielą ir dabar styro iš jos, kaip styro trys tuzinai strėlių iš švento Sebastijono pilvūzo.

Ir aš išėjau iš namų į tą naktį, užsimetęs kažką panašaus į salopą, su knygomis po pažastim. Štai tokiu vėlyvu metu niekas neužsimeta salopo ir neina iš namų pas draugus farmacininkus su šovinistais po pažastim. O štai aš išėjau – į kelią, kurio dar niekas nebuvo nušvietęs, išskyrus blankius žvaigždynus. Kaitaliojosi Zodiako ženklai, ir aš atsidusau, taip giliai atsidusau, kad vos neišsinarinau visko, ką turiu. O atsidusęs pasakiau:

– Nusispjauti man ant Miklucho-Maklaujaus, kad ir ką jis maltų. Iki 30 metų, po 30 – koks skirtumas? Ir ką, tarkim, mano metų padarė imperatorius Neronas? Ničnieko nepadarė. Tiesa, jis spėjo nukirsti makaulę savo broliui, Britanikui. Bet svarbiausi darbai dar buvo priešaky: jis dar neišprievartavo nė vienos pusseserės, nepadegė Romos iš keturių pusių ir dar neuždusino mamos atlasine pagalve. Taigi

ir man dar viskas priešaky!

Cho cho, na ir kas, kad mes esam šuns šūdas, o jie briliantai, nusispjauti! Žinau, kokie jie briliantai. Ir kokių jie prikrės dar šlykštesnių dalykų, negu jau prikrėtė, irgi žinau! Nuplikyk jiems gerklas ir sielą, Kūrėjau, jie net nepastebės, kad Tu jiems nuplikei gerklas ir sielą, vis tiek – nuplikyk!

Štai, štai! Štai kas jiems dera, prisiminiau: senovinė atskyrimo ir prakeikimo formulė. „Būkit prakeikti savo namuose ir pataluose, sapne ir kelionėje, pokalbyje ir tylėjime. Tebūnie prakeikti visi jūsų jausmai: rega, klausa, uoslė, skonis ir visas jūsų kūnas nuo momens iki kojų padų!“ (Žavi formulė!)

Būkit prakeikti keliaudami namo ir keliaudami iš namų, miškuose ir kalnuose, su skydu ir ant skydo, ant lovos ir po lova, su pantalonais ir be pantalonų! Vargas jums, jei jums kiekviena miela diena pasišlykštėtina! Jeigu jums kiekviena miela diena gera – vargas jums! (Jeigu gera – keturiskart vargas!) Savo raštingume ir savo beraštystėje, visuose savo mokymuose ir visuose tuščiažodžiavimuose – būkit prakeikti!

Meilės guolyje ir posėdžių salėse, turguose ir prie piupitro, po mirties ir iki prasidėjimo – būkit prakeikti. Tebūnie taip. Amen.

Beje, jeigu sutiksite su šia sąlyga: mes jus, brangius, popinsime, o jūs mus puoselėsite, jei esate pasirengę ištirpti mano gerumo spinduliuose, kaip Jarilos spinduliuose ištirpo ta prokekšė Snieguolė, – jei sutinkate, panaikinu jūsų prakeiksmus. Mažiau reikėtų nerimauti dėl mano žemės likimo, jei sutiktumėte. Bet negi jus įkalbėsi, išgamos?

Taigi prakeiksmas lieka galioti.

Na ir kas, kad jūs – smaragdai, o mes – atvirkščiai. Jūs praeisite, reikia manyti, o mes liksime. Smaragdai nugrims į patį dugną, o mes plauksim, saikingai dyki, saikingai dvokiantys, – mes plauksim.

Štai dabar panėšėjau į mulkius riterius, apsilankiusius pas Petrą Atsiskyrėlį, kupinai prikimštus visokiausių niekų, pravalytomis smegenimis ir veidais, atsuktais į Kristaus kapo bažnyčią. Kaitaliojosi Zodia­ko ženklai. Žvaigždynai sukosi ratu ir mirgėjo. Ir aš jų paklausiau: „Žvaigždynai, na bent dabar – jūs man palankūs?“ – „Palankūs“, – atsakė žvaigždynai.

1973

Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas
„Зеркала“: альманах. Выпуск I. – Москва: „Московский рабочий“, 1989.