Juga Mišiuginas. O jeigu kičas?

Labas.
Čia aš – Mišiuginas. Tupiu krūmuose. Nežinau, ar visi mokesčių mokėtojai pastebėjo, bet vyksta nuožmus karas tarp įsimylėjusiųjų „Vamzdį“. Aš tupiu krūmuose ir juos stebiu. Kraujas nesilieja, bet vyksta karštos diskusijos. Netgi su parašais. Manding, jį myli ir tie, ir tie. Tą vamzdį. Apie tai netgi buvo užsiminta. Be to, prisiminkime Otelo atvejį – smaugė mylėdamas.
Žodžiu, problema (jeigu tai apskritai problema) – žodžiai. Kas yra menas, pavyzdžiui? Kas yra skulptūra? Kas yra muzika? Jeigu tai būtų taip pat aišku, kaip, tarkim, alga (pinigai už tam tikrą atliktą ar menamą darbą), nebūtų ir diskusijų, o dabar...
Žodžiu, vamzdėc* – esam šiokioj tokioj aklavietėj. Ir toje aklavietėje nesulaikomai (kaip sakė Končita) daugėja menininkų ir objektų. Kas tai yra tiesiog menininkas, aiškinti nedrįstu, o objektas turbūt – kažkas. Taip manau. Spėju.

 „Mes budim“ arba „Maksimaliai atvertos akys“ (Karaliaus Mindaugo gatvė)

Žodžiai, žodžiai, žodžiai, kaip sakė Danijos princas. Kažkada vienam velnių prišveitusiam dailininkui sakiau, ir jis su manimi beveik sutiko, kad paveikslai, skulptūros, taip pat ir kažkas neturėtų būti pavadinti. Sakykim, „Laiptai į dangų“ arba „Kėdė“, pavyzdžiui. Turėtų būti ir taip aišku, kad šitas kažkas – tai „Vienakojis trikojis“ arba „Pakankami nuostoliai“ ir panašiai.
Žodžiu, kaip be žodžių atspėti, kad kažkas yra menas, štai kur kebeknė, kaip sako jau minėtas Hamletas ir mano vyresnysis brolis Alexas.

Parko suoliukas „Yetti-tvoyumatj“ (Santaka)

Ir tai dar tik pusė bėdos. Antra pusė, kad aš irgi norėčiau dalyvauti toje mugėje, būti apyvartoje, įsivietinti, kaip jau buvo sakyta minėtose diskusijose. Beje, „Kablys“, mano giliu įsitikinimu, yra ne įvietintas, o įskiepytas, nes įvietintas (gal ir ne visai vietoje) pats Geležinkelininkų klubas. Nepradėsiu aiškinti, kas tai yra ir iš kur čia atsirado „Kablys“, tiesiog dažniau pakelkim akis į dangų. Grįžtam prie Vamzdžio...

„Šančių vamzdžiai“ (Geležinkelio tilto rajonas). Autoriaus nuotraukos

Štai kas mane graudina, mano broliai ir sesės kultūroje... Mes kalbamės, nutaisę tokias rimtas nosis, tarsi būtume iš tikrųjų. Nors verk. Nors griūk ant grindų ir mataruok kojomis rėkdamas. Nelabai žinau, ką turėtų reikšti tas „iš tikrųjų“, bet paaiškinti galėčiau. Tačiau taip painiai ir miglotai, kad gal tiek to...
Žodžiu (pastebėjau, kad dažnokai sakau „žodžiu“, matyt, tai kažkokia išlyga, atsiprašymas, abejonės ir dvejonės, žodžiu, taip ir turi būti), pateikiu keletą savo „kažko“ projektų eskizų kaip paraišką, nes dabar manęs kaip ir nėra...
Vis dėlto savo „kažką“ kol kas įvardijau, o įsivietino jie savaime.* Žemaičių išrastas žodis, artimas mūsų „šakėms“.

„Vengiančio mokėti mokesčius mokesčių mokėtojo poilsis“ arba „Neatpažintas gulintis objektas“ (Pirmoji Prezidentūra)

Draugai