Vytautas Landsbergis. Keiktis ar nesikeikti?

Povelnickas iš prigimties buvo švelnaus, taikaus būdo. Tačiau gyvenimas taip viską malė, kad žmogus darėsi kaskart ir kasmet vis aršesnis ir aršesnis.

– Jonai, – sakydavo jam artimieji ir tolimieji, tad bendradarbiai ir šeima, kitąkart net partija ir vyriausybė.

– Jonai, nebūk toks keikūnas.

– O kaip nesikeiksi, kad liūdna, – atšaudavo Povelnickas, nesąmoningai pagal Brazdžionį.

Jis (Povelnickas) nebuvo nei mūrininkas, nei jūrininkas, bet žodyno nestokojo. Čia ir dabar cituoti nebūtina, svarbiau raiškos dažnis ir jėga. To Jonas juolab turėjo, neabejokime.

Savo ruožtu, kasdien blogėjo lietuvių gyvenimas, tad Jonas Povelnickas darėsi žinomas kaip Tautos sąžinė. Sykiu – folk­loras. Jį, kaip nelaimingo ir pikto lietuvio pavyzdį, net buvo nuvežę į tarptautinę globalių problemų konferenciją. Laimėjo ten pirmąją vietą, bet laikraščiai parašė, kad ir tai blogai. Jonas neliko skolingas, jis iškeikė sup... laikraščius, turbūt supūstus, kaip ir visą, atsiprašant, supeštą gyvenimą.

Taip tie dalykai tęsėsi kylančia linija, kol atėjo lūžis. Panašu į pasaką.

Visi prisimename, kaip raganos duktė baisiai plūdosi, o Dievas ją nubaudė –­ užkeikė. Sulig keiksmu tai nedorėlei iš burnos krisdavo rupūžės bei gyvatės. Ir štai mūsų Jonas, išplūdęs patį Dievą, o dar svetima kalba, sulaukė analogiškos sankcijos. Iš burnos jam krito anie gamtos ropliai, bet ir grūdosi, stumdydami vienas kitą, uodeguoti, raguoti sutvėrimai iš Jono Basanavičiaus raštų. Dar blogiau, kad jam (Povelnickui) byrėjo žmogaus bei moters (lietuviškai: žmonos) kūno dalys. Ir vis iš Jono burnos! Tokios tarptautinės šlovės jis jau nebenorėjo, sutiko eiti į derybas.

Pirmiausiai tarpininkai (tarp Dievo ir Jono) sprendė, ar derybose reikalingi tarpininkai. Gerai, reikalingi. O derybų objektas?

Čia į pagalbą atėjo klasika.

Jei keiktis reiškia būti, tai verčiau nebūti. Taip mąstė Povelnickas, ir ši idėja tiko jo būdui. Ne organiškajam, nes organiškai Jonas negalėjo nesiplūsti. Tas pat, kaip tuštintis (mąstė Jonas). Bet jis jau buvo sumąstęs, po velnių, kad žmogus tai ne vien organika.

Tik mat gyvendamas jis vis tiek organiškai plinta ir platina. Deja, ir nešvarumus. Ir rupūžes, ir velnius, ir kūno dalis. Užburtas ratas?

Jonas nutarė jį sulaužyti. Nusikeikė su visais žodynais ir gūglais paskutinį kartą. Tartum užkeikdamas – viskas!

Žinojo, kad daugiau nesikeiks nors į gabalus pjaustomas. Atsigulė ir laukė mirties.