Wacławas Oszajca gimė 1947 m. Zviartove, Zamostės krašte. Liublino katalikiškojo universiteto absolventas, teologas, katalikų kunigas, jėzuitas. Per karą buvo Pagalbos internuotiems ir represuotiems komiteto pirmininku. Išleido per 20 knygų, daugiausia poezijos: „Sumanymas“ (1979), „Iš šešėlio gelmių“ (1981), „Laiškai iš streiko“ (1983), „Namų švelnumas“ (1984), „Numylėtojo vėrinys“ (1984), „Nebijok manęs“ (1989), „Urijo sugrįžimas ir kiti eilėraščiai“ (1992), „Diena po dienos“ (1994), „Pakeliui surinkti“ (1998) etc. Taip pat vertėjas, spaudos, radijo ir televizijos žurnalistas, rašo knygas vaikams ir pjeses Lenkijos radijo teatrui. Dėsto Varšuvos universiteto Popiežiaus teologijos fakultete „Collegium Bobolanum“, yra Žurnalistikos ir politikos mokslų fakulteto dėstytojas emeritas. Apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino Komandoro kryžiumi (2011).

 

 

sulaukiau

 

atrodė
niekaip neįmanoma

daviau tau kumščiu tarpumentin
net sulinkai
atsitiesęs
stvėrei mane per pusiaują
pargriovei
į sniegą
žolę
vandenyno bedugnę
platybes žvaigždžių

juokdamies

kelkimės
eikim

 

 

prieš patekant saulei

 

birželio septynioliktą
per radiją sako
dieną
nenugirdau
sutrumpėjus
ar pailgėjus
pora minučių

prisiminiau
gegužės dvidešimt aštuntą
lietingą
audringą
vaivorykštingą
kai aukščiausiasis kunigas
klausė savo dievo
kodėl šis tyli
nesuskaičiau
nors ir stengiausi
visų dievo veidų
vieną pražiūrėjau

už lapotos jovarų
ir klevų sienos
ima liepsnoti
branduolinis reaktorius
atominė bomba

švelnioje žydrynėje
rytmečio vėsoje
teka saulė

todėl niekada niekas negali žinoti
kaip pęksowy brzyzeko kapinėse*
kur ant
marko łabunowicziaus
ir
bartko olszańskio kapo
ir
birkenau barako pamatų kampe
kasmet
sužysta
suraudonija
saldžios
žemuogės

* Pęksowy Brzyzek – kapinės Zakopanėje. (Vert. past.)

 

 

mano credo

 

ar tiki dievą
ne
noriu tikėti dievą
bet tik tokį
kurs vienu atsikvėpimu ištaria taip ir ne
netikiu dievais
kurie savo gerbėjams
paveda išmatuoti
tiesą ir klastą
blogį ir gėrį
ir jiems perleidžia savo visagalybę

kas rytą
nuo tokio tikėjimo
mane pasergsti veidrodis
ir skutamoji mašinėlė

 

 

o kai numirsiu

 

kaip bus kai numirsiu

paprastai
kaimynas padės žiūronus
ar veikiau ims šniukštinėti
mane pakeitusį įnamį

mano priešai patvirtins
nudžiugs ir sakys
pagaliau
puikumėlis
ir tai bus gražiausia
tiesa apie mano mirtį

bičiuliai pridurs
gaila
tad gražumas dar pagražės
tas gailesys
juk neištikimybė mirčiai

o aš
kaip liudija patirtis
pagaliau tylėsiu

kam kalbėti
jeigu aš tu mes
o pirmučiausia dievas
kalbėdami
nori nenori meluojam

 

 

pavasario peizažas

 

keliolikmetis rumunas
geras piemuo
stveria metinį ėriuką
postambį avinioką
koks nartus būtų buvęs šis aviniokas

rytą tekėlu išgalando peilį
plonas kaip beržo lapelis
kaip laumžirgio sparnas

švelniai persimeta ėriuką per pečius
nešasi iš avidės po žydru dangum
į kalvos viršūnę
į tolimą slėnį
iš rytų užvertą vienuolyno
į reginį saulei žvaigždėms ir mėnuliui
ir
vienu pjūviu
atveria avinėlio gerklę

kanopėlės virpt virpt
aleliuja

 

 

maldos už mirusius

 

heshamas 23 metų žemės ūkio studentas
ali 22 metų rangovas
tawfigas 20 metų teisės studentas
waresas 26 metų verslininkas
ismailas 18 metų vidurinės mokyklos mokinys
mohammedas 18 metų vidurinės mokyklos mokinys
ibrahimas 20 metų anglistikos studentas

jie mirė garbingai

vadinas
mūsų automobiliai
varomi krauju

 

Iš lenkų kalbos vertė Vladas Braziūnas