Viena menininkė konceptualistė kartą pasiskundė gavusi pasiūlymą sukurti ką nors gražaus. Skundas giliai įsirėžė į atmintį. Be istorijos, be konteksto, be konkretybių šis siūlymas galėtų būti interpretuojamas kaip kažkas neutralaus arba pozityvaus. Grožis, tauta, Dievas, Tėvynė – visos šios sąvokos, paskui save tempiančios teigiamą konotaciją, skirtinguose kontekstuose gali tapti blogio šaltiniais. Pačios savaime, sureikšmintos, išrengtos iš konteksto ir pateiktos esencialistiškai, jos niekada nėra neutralios, nors tokiomis apsimeta. Meno kūrinio grožis nėra neutralus. Vienaip ar kitaip kūrinys ir jo autorius dalyvauja sociokultūrinės vaizduotės reikšmių, normų ir vertybių formavimo lauke, atstovauja platesnėms socialinėms grupėms, tapatybėms, pasaulėžiūroms, ideologijoms.

Šis skundas įsirėžė į atmintį, nes buvo įkūnytas. Su smulkmenomis papasakotos istorijos, šiurpstančios odos, nervingai nuo veido nubrauktos plaukų sruogos, atšalusios kavos gurkšnio, nervingo juoko. Kai menininkei siūloma sukurti „ką nors gražaus“, tai nėra visai nekaltas prašymas, o reikalavimas prisitaikyti prie egzistuojančių sistemų. Šiuo atveju „gražu“ reiškė ne tiek vizualinį patrauklumą, kiek saugumą – prašoma meno, kuris neginčija to, ko nereikia, nesikerta su vyraujančiomis normomis, nekelia nepatogumų ir padeda išlaikyti status quo.

Neapsimetinėsiu itin empatiška klausytoja, neprisimenu, ar tas menininkės išreikštas nepasitenkinimas išgyvenamos neteisybės akivaizdoje mane sujaudino, ar tuomet radau tinkamų paguodos žodžių. Mane sudomino pati idėja apie esencializuojamo grožio blogį.

Kūrinio vertės nustatymo mechanizmuose susipina intuityvios patirtys su ekspertinėmis žiniomis, kurios remiasi istoriškai ir kultūriškai sukonstruotais kriterijais. Nors šiuos kriterijus tam tikrais atvejais galime įvardinti kaip savotiškas klišes, aš pasitikiu kompetencija praturtinta intuicija – ji atveria duris į suvokimą kūrinių, kurie dar nepatinka, dar nėra gražūs, bet tu žinai, kad ims patikti, kad atidarys dar vienas dureles į tamsų kambarį, apie kurį iki šiol nežinojai. Kai kurios tradicijos vertinimo ar analizės procese mėgina atskirti meno kūrinio formą nuo jo turinio, tarsi forma galėtų egzistuoti kaip neutralus estetinis objektas. Tačiau forma yra kultūrinis tekstas, prikimštas reikšmių, forma visuomet yra turinio dalis. Meno kūrinio vertės centrą nustato autoriaus simbolinis kapitalas, kuris prisideda prie žinių formavimo ir kartu pats yra jų formuojamas.

 

Agnė Gintalaitė, iš ciklo ,,Besivejant skaitmeninę tiesą“

 

Pasak Pierre’o Bourdieu, simbolinis kapitalas – tai pripažinimas, prestižas, autoritetas ar kiti nematerialūs ištekliai, kuriuos individas ar grupė gali sukaupti ir panaudoti socialinėje sąveikoje. Simbolinis kapitalas nėra autonomiškas, veikiau kitų kapitalo formų (ekonominio, kultūrinio ar socialinio) pripažinimo išraiška. Tai reiškia, kad tam tikri ekonominiai ar kultūriniai ištekliai įgauna papildomą vertę tada, kai jie yra suvokiami kaip teisėti ir vertingi tam tikroje socialinėje erdvėje.

Svarbu tai, kad simbolinis kapitalas yra neatsiejamas nuo simbolinės prievartos – mechanizmo, per kurį tam tikros socialinės struktūros yra pateikiamos kaip natūralios ir savaime suprantamos, nors iš tiesų jos yra sukonstruotos ir kažkam paprasčiausiai naudingos. Tokiu būdu tie, kurie neturi simbolinio kapitalo, gali priimti savo padėtį kaip natūralią. Simbolinis kapitalas gali tapti toks sunkus, taip stipriai tempti paskui save vertės centrą, kad išprovokuoja afektus, kuriuos neatidi kritikė supainioja su meno kūrinio keliamu katarsiu.

Atidi kritikė akistatoje su simboliniu kapitalu, didesniu už jos, supranta, kad neturi balso. Ji linkusi patylėti. Gal net sau pasiaiškinti, kad, tarkim, vyresnių žmonių kritikuoti nereikia dėl jų sveikatos būklės ar su šiais asmenimis susijusio romantizuoto reprezentacinio lauko, įtraukiančio ir gebančio sudominti ne tik vietinės kultūros autochtonus. Gayatri Chakravorty Spivak pabrėžia, kad subalternas dažnai yra ne tik nutildomas, bet ir pats nesuvokia, kad galėtų kalbėti. Simbolinio kapitalo persvara kuria tokią situaciją, kai kritikė, susidurdama su pripažintu menininku ar kita vieša figūra, intuityviai pajunta savo balso ribotumą. Romantizuoti reprezentaciniai laukai, palaikantys tam tikrų asmenų statusą, sukuria neformalius tabu. Tokių laukų kuriamas naratyvas tampa vyraujančia tikrove, o bet kokia kritika atrodo netinkama. Atidžiai kritikei lieka rinktis tarp viešai išsakytos pastabos, kuri gali reikšti jos pačios marginalizaciją, ir pasirinkimo patylėti, prisitaikant prie egzistuojančių galios struktūrų.

Tad tyla šiuo atveju yra ne tik strateginis veiksmas, bet ir hegemoninio simbolinio kapitalo padiktuota neišvengiamybė, kurioje atidaus subjekto kritika ištirpsta galios hierarchijose, net jei kartais atsitinka taip, kad kritikė pasirenka netylėti. Ji rašo mesendžerio žinutes kitoms kritikėms, tikrina savo intuiciją su kitomis intuicijomis.

Tebevykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, JAV tampant agresorių palaikančiu totalitariniu režimu, informacijos ir dezinformacijos visuomenėje kultūros laukas tampa „minkštosios galios“ (soft power) frontu, o Lietuva dėl savo geokultūrinės situacijos išstumiama į šio fronto pirmąsias pozicijas. Šioje situacijoje atidi kritikė negali neprisiminti Hannah Arendt minties, kad tyla ir neutrali pozicija totalitarizmo akivaizdoje gali transformuotis į pasyvią paramą represiniams režimams.

Šio teksto priežastimi tapo noras suprasti, kodėl didelę simbolinio kapitalo galią turintys kultūros lauko atstovai, tie, kurių balsas plačiai girdimas, renkasi ambivalentišką ,,nemaišykime meno su politika“ poziciją, siekia išsaugoti tapatybinį ryšį su Rusijos kultūra (kad ir rezistencine) ir kodėl aplinka juos palaiko arba tyli. Tokios situacijos pasireiškia ne metanaratyvuose, bet smulkmenose, paraštėse, užuominose. Jos beveik nepastebimos, nesiduoda sugaunamos už uodegos kaip kokios pelės, tačiau sociokultūrinės vaizduotės maišas pragraužtas, vertybės byra, o gal jos tampa neaiškios, užterštos mažyčiais pelių kakaliukais. Tuščia vieta maiše neretai užpildoma grožiu.

Tokios ambivalentiškos situacijos atpažįstamos kaip niežulys ar uždegimas, kylantis jas pastebint, mintyse, kažkur ten, kur negali nei pasikasyti, nei užsiklijuoti pleistro. Jos aptakios, nekonkrečios, verčiančios abejoti, ar jos apskritai egzistuoja, ar tai tik suvokėjo paranoja, išprovokuota karo nerimo. Pavyzdžiui, tas keistas proto niežulys kyla netikėtai pastebėjus Antano Sutkaus pavardę tarp atstovaujamų menininkų mažoje ir nereikšmingoje meno galerijoje Paryžiuje, pristatančioje rusų kultūrą. Arba patiriant kūrybinę garsaus eseisto, menotyrininko ir poeto Alfonso Andriuškevičiaus raišką, kuri persunkta neutralumu, esencializuotu dvasingumu grožintis ir demonstruojant erudiciją bei artimą mentalinį ryšį su įvairiais žymiais autoriais jo naujoje, ką tik išleistoje knygoje ,,12 esė ir A. A. biblioteka“, kur autorius pateikia neverstas citatas anglų ir rusų kalbomis. Viena jų labai atpažįstama, paauglystėje net mokėjau ją mintinai, tačiau naujoje lietuvių autoriaus knygoje kirilica ir rusų kalba ji nuskamba kitaip ir sukelia nejauką. Pasak Sigmundo Freudo, nejauka (das Unheimliche) kyla tada, kai kažkas pažįstama tampa svetima, trikdomai keista. Tai Michailo Bulgakovo romano ,,Meistras ir Margarita“ citata apie besileidžiančią saulę ir iš vakarų kylantį tamsų audros debesį.

Iš vakarų. Audros. Debesį. Kirilica.

Pokolonijinė teorija atidžiai kritikei padeda suprasti, kaip posovietinė tapatybė lemia ambivalentišką santykį su Rusijos kultūra. Frantzas Fanonas jau XX a. šeštąjį dešimtmetį analizavo psichologinį kolonializmo poveikį. Remdamasis Jacques’o Lacano psichoanalizės teorija, F. Fanonas teigė, kad kolonizuoti žmonės perima kolonijinį diskursą, o tai lemia savęs nuvertinimą ir siekį asimiliuotis su „aukštesne“ (t. y. kolonizatoriaus) kultūra. F. Fanonas ypač rėmėsi J. Lacano veidrodžio stadijos samprata, kuri paaiškina, kaip individai formuoja savo tapatybę per tai, kaip juos mato kiti. Kolonizuotas subjektas mato save ne per subjektyvią patirtį, bet per kolonizatoriaus žvilgsnį, kuris subjektą traktuoja kaip nevisavertį. Šitaip kolonizuotas asmuo, tapatindamasis su kolonizatoriaus kultūra, stengiasi tapti tuo „idealiuoju aš“, kurį primeta kolonijinė hegemonija. Tačiau toks tapatinimasis negali būti iki galo įgyvendintas, nes kolonizatorius niekada nepripažins kolonizuoto asmens kaip lygiaverčio.

Šį procesą galime pritaikyti ir posovietinei Lietuvos situacijai: sovietų okupacijos laikotarpiu lietuvių intelektualiniam ir kultūriniam elitui tokia „aukštesnė“ kultūra tapo rusiškoji. Pokolonijinė teorija padeda suprasti, kad lemiamą vaidmenį atliko ne sovietų sistemos ideologiją skleidę autoriai, o kur kas subtilesni mechanizmai. Sovietinė ideologija buvo lengvai atpažįstama ir todėl atmetama, tačiau sociokultūrinio vaizduotės lauko perėmimas vyko per rusų kalbą, klasikinę literatūrą, kuri analizavo „universalias egzistencines tiesas“, net per slapta platinamą uždraustą rezistentų kūrybą. Kolonizuoto asmens savivaizdis dažnai formuojamas ne tiesioginės prievartos būdu, bet per kultūrinę hegemoniją ir literatūros kanoną – rusų literatūra veikė kaip svarbus kolonijinio diskurso formavimo įrankis. Kultūros kontrolė ir biurokratiniai mechanizmai taip pat atliko svarbų vaidmenį periferijai primetant metropolijos kultūrinį lauką.

Pokolonijinės tapatybės inercija tęsėsi net atgavus nepriklausomybę. Mes noriai dalyvavome rusiškame kultūros lauke, kai kurie – iki pat Rusijai užpuolant Ukrainą 2022-aisiais. Anot Homi Bhabhos, kolonizuoti subjektai kartu ir atmeta, ir trokšta kolonijinės kultūros. H. Bhabhos mimikrijos samprata gali būti taikoma aiškinant, kaip kai kurie lietuvių kūrėjai sąmoningai ar nesąmoningai siekia išsaugoti rusiškojo intelektualinio diskurso bruožus savo kūryboje. Galime tai laikyti tam tikru „posovietinės mimikrijos“ modeliu, kur kultūrinis elitas rusų kultūros erdvę vis dar mato kaip vertingą, o ne pavojingą.

Ilgą laiką manėme, kad problema yra ne pati Rusija, o tik Vladimiro Putino režimas. Net Krymo aneksija 2014 m. iš esmės nepakeitė šio požiūrio, – tikėtasi, kad Rusijos žmonės sukils, opozicija nuvers diktatorių, šalis sieks tikros demokratijos. Tai aiškiai matyti iš tuo metu vyravusios intelektualinės aplinkos – rusų literatūra, pvz., Viktoro Pelevino kūriniai, vis dar buvo verčiama ir skaitoma, Antono Čechovo pjesės statomos, kultūriniai mainai nenutrūko, išliko ir savotiško bendrumo su Rusijos kultūra pojūtis.

Tikriausiai Bučos skerdynės tapo radikaliu lūžio tašku. Tai, ką vadinu lūžiu, yra žaibiškas tapatybę dekolonizuojantis procesas, kuomet stiprus afektas per kūno patirtis leidžia atpažinti ir atmesti viską, kas siejasi su agresoriaus – buvusio kolonizatoriaus – kultūra. Prieš karą dirbau su Rusijos leidykla, vėliau, gal po metų, netikėtai palto kišenėje apčiuopiau Maskvos metro bilietą, kurį skubiai sviedžiau į šiukšliadėžę, o pirštai, ką tik jį čiupinėję, dar ilgai degė, tarsi nuplikyti rūgštimi. Sara Ahmed teigia, kad emocijos struktūruoja politinius ir kultūrinius pokyčius: afektas yra ne tik individuali reakcija, bet ir socialiai kuriamas mechanizmas, nukreipiantis kūną ir mintis tam tikra linkme. Bučos skerdynės nebuvo vien moralinis sukrėtimas – tai ir kūniškai išgyventa riba tarp „mūsų“ ir „jų“, patyrimas, paskatinęs permąstyti savo santykį su Rusijos kultūra. Permąstant, skaitant, gilinantis šis atotrūkis tik gilėjo. Anksčiau opoziciniai rusų kultūros veikėjai atrodė kaip sąjungininkai, tačiau pamažu atsiskleidė, kad imperinė logika vienija ir Kremliaus režimą, ir didelę dalį opozicijos, todėl tapatinimasis su ja tapo nebeįmanomas.

Josephas Nye „minkštąją galią“ apibrėžia kaip gebėjimą formuoti kitų valstybių nuostatas per kultūrą, ideologiją ir diplomatiją. Rusija aktyviai naudoja kultūrą kaip geopolitinės įtakos mechanizmą, todėl šiandieninės lietuviškos kultūros ir meno atsiskyrimas nuo rusiško sociokultūrinės sąmonės lauko yra būtina strategija siekiant išsaugoti autonomiją. Dėl savo pačių saugumo neturime suteikti jokio turinio, kuris galėtų būti pateiktas kaip argumentas, neva lietuvių ir rusų kultūra yra tas pats. Tai atrodo akivaizdu, daugybė šiuolaikinių kūrėjų jau atsiribojo, tačiau tenka konstatuoti, kad ne vienas vyresnės kartos kultūros ar meno kūrėjas internalizuotą rusišką kultūrą laiko pernelyg vertinga tapatybės dalimi, jos neatpažįsta kaip problemiškos, sąmoningai ar nevalingai nereflektuodamas išlikusio posovietinio nevisavertiškumo likučių.

Šiame tekste nekalbu apie atvirai pasisakančiuosius prieš paramą Ukrainai, euroskeptikus, tuos, kurie skelbia keistas politines pažiūras, – tai kitas klausimas ir kita problema. Dėmesį telkiu  į niuansus, neutralias zonas, plūduriuojančias abstrakčias estetines sistemas, kurios taikos atveju nekeltų grėsmės dėl to, kad nėra paaiškintos, įtvirtintos aiškaus geokultūrinio vertybinio inkaro. Tačiau šiuo metu neutralios zonos rizikuoja tapti blogu grožiu, autoriams gal net nesuvokiant. Jos lėtai pajuda traukiamos besikeičiančio pasaulio geopolitinio klimato srovių – tokio klimato, kuriame imperiniai ir kolonijiniai įsivaizdavimai, kaip viskas vyksta, įgauna vis daugiau pasaulį konstruojančios galios. Dėl šių priežasčių kylanti nejauka turi būti įvardinta. Pasiduoti dar per anksti. Kūrėjoms ir kritikėms dar ne laikas eiti siūtis ilgų sijonų. Mes turime būti itin atidžios.