Augustas Sireikis. Ką daryti su suteptu kūriniu?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Praėjusio mėnesio pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko diskusija „Ar pasmerksime meno kūrinį?“. Reaguojant į vis didesnį mastą įgaunantį #metoo judėjimą svarstyta, koks turėtų būti santykis su tuo meno kūriniu, kurio autorius pasirodė moraliai smerktinas. Ar reikėtų skirti žmogų, kaip menininką, ir žmogų, kaip pilietį? O autorių ir kūrinį? Kaip elgtis, kai estetika ir moralinė atsakomybė pradeda, rodos, viena kitai prieštarauti – pasirinkti vieną jų ar ieškoti kompromiso? Tuo metu viešojoje erdvėje pasklido istorijos apie savo galia akademinėje aplinkoje piktnaudžiavusius Vilniaus dailės akademijos dėstytojus. Ilgainiui pati seksualinio priekabiavimo ir išnaudojimo tema pasirodė besanti auglys, pūvantis beveik visose šalies gyvenimo srityse. Sublimuotas metų metus jis galiausiai tartum spyruoklė iššoko, virto tam tikra grandinine reakcija. Turint omenyje tai, jog šios reakcijos platumas gali augti dar labiau, minėtoje diskusijoje kelti klausimai įgauna ypatingą aktualumą.

LNDT rengtas pokalbis reikšmingas jau vien tuo, jog įvyko. Kūrinio statuso ir santykio su juo klausimas sudėtingas, todėl paprasto atsakymo tikėtis neverta, vis dėlto dialogo vyksmas sveikintinas. Ir nors tenka pripažinti, kad į tokius renginius dažniausiai susirenka gan vienalytė publika tiek ideologiškai, tiek moraliai, tiek ir pagal asmenines įvykių interpretacijas, tačiau tai vis vien produktyvesnė alterntyva nei drabstymosi purvu tradicija, įsišaknijusi socialiniuose tinkluose. Bet reikėtų pažymėti, jog diskusija greit nukrypo nuo kūrinio prie paties kūrėjo. Žinoma, moralinis viešų autoritetų nuosmukis – skaudus smūgis visuomenei, tačiau santykio su kūriniu kaip objektu problema, rodos, diskusijoje buvo primiršta. Būtent prie šio klausimo ir norisi sugrįžti ne oponuojant pokalbiui, o veikiau pratęsiant jį, atsispiriant nuo kai kurių itin vertingų išsakytų idėjų.

Kūrinio problema taip glaudžiai susijusi su moraliniu menininko vertinimu, kad sunku atskirti. Net jei situaciją iš šalies vertinantis žmogus dar tik abejoja menininko atlikto nusižengimo realumu, jo sąmonėje vis vien paprastai pasireiškia sutrikimas: „O ar dar galima jį mėgti?“ Šis „galima / negalima“ susijęs ne tik su aplinkiniais, visuomene ir gėda jos akivaizdoje, bet – gal net dar labiau – ir su kalte sau pačiam bei vidiniu noru išlikti moraliai integraliam ir nuosekliam. Šis integralumo siekis yra vienas geriausių žmogaus bruožų, ugdantis socialinę bei moralinę atsakomybę ir užkertantis kelią įvairioms veidmainystėms, kai viešai skelbiama tai, kuo asmeniniame gyvenime visiškai nesivadovaujama. Šiuolaikinė kultūra puikiai išlavinusi analogiškų prieštaravimų slėpimo strategijas: besišypsantys paršeliai ant kiaulienos pakuočių, blaivybę skelbiantys buitiniai alkoholikai – kasdien susiduriame su produktais, objektais bei idėjomis, kurių nemalonias ištakas rinkodara puikiai apdangsto. Būtent todėl šio sutrikimo neverta baidytis, kaip tik atvirkščiai – jį reikėtų puoselėti, o nė akimirką nesuabejoję visažiniai turėtų kelti įtarimą.

Meno ir smurto problema yra skirčių klausimas. Ir nors tai akivaizdi banalybė, reiktų aiškiai įvardyti, jog skirtis tarp žmogaus, kaip menininko, ir žmogaus, kaip piliečio, yra absurdiška, nereikalinga ir atmestina. Minėtoje diskusijoje ne kartą buvo kritikuotas naivus menininkų idealizavimas, kurio vienas iš rezultatų yra neatleistinas moralinis atlaidumas. Ir nors paties kūrinio statuso problemos tai neišsprendžia, tačiau kaip atspirties taškas ši aksioma būtina – menininkas yra lygiai taip pat atsakingas už savo poelgius, kaip ir visi kiti. Kaip ir verslininkas, mokytojas ar vaistininkas, jis negali būti išimtis. Jei seksualinį priekabiavimą, fizinį ar psichologinį smurtą pateisiname tariamo įkvėpimo ar polėkio kupinos kūrybos atveju, tai esame per vieną žingsnį nuo tų pačių reiškinių pateisinimo ir kitose gyvenimo srityse. Prisimenant VDA atvejį, tai nereiškia, kad dailininkų ar aktorių ugdymas turėtų vykti be jokio spaudimo, mat tobulėjimas apskritai įmanomas tik diskomforto sąlygomis, o visiškas intelektualinis saugumas, pataikavimas ir patogumas marina bet kokią ambiciją. Tačiau yra skirtis tarp idėjų ar darbo kritikos ir asmens žlugdymo. Be abejo, riba kartais itin blanki, tačiau dėl to nereiktų į patį iššūkį numoti ranka. Tikroji pedagoginė meist­rystė yra gebėjimas su vaiku žaisti šachmatais taip, kad jis visąlaik būtų per vieną žingsnį nuo pergalės, t. y. sulauktų pasipriešinimo ir iššūkio, tačiau nebūtų sutrintas į miltus.

Galima net teigti, jog tariamai genialieji menininkai moraline prasme turėtų būti vertinami kaip tik griežčiau nei kiti. Žinoma, tobuloje visuomenėje visi būtų vertinami lygiai ir etinė saviugda vyktų pagal principus bei idėjas, o ne pagal žinomų asmenybių pavyzdžius. Tačiau kol tokio sąmonės lygio nepasiekėme, reikėtų tik džiaugtis, jei daugiau pasiekusiųjų ir daugiau galios turinčiųjų veiksmai vertinami atidžiau nei likusiųjų. Jei norime būti sąmoninga visuomenė, tai siekime to ligi galo, atsikratykime pateisinimų „bet jis menininkas“, „bet jis nuostabiai kuria“, „bet visi taip mėgstam jo filmus“ ir t. t. Išaukime iš vergiško padlaižiavimo naujienų portaluose bei televizijos ekranuose mirgantiems šventiesiems ir liaukimės desperatiškai ieškoti jų nuodėmes pateisinančių išlygų.

Daug mažiau esame linkę idealizuoti tuos, kurių darbo rezultatas nėra estetinis. Naudojamės vaistu, skalbimo mašina, baldu ar kompiuteriu, tačiau nemanome, jog jų kūrėjai turėtų būti vertinami taikant moralines išlygas. Objektas yra objektas, o jo nauda ar vertė niekaip nepateisina autoriaus nusikaltimo. Būtent todėl skirtis reikalinga ne tarp menininko ir jo paties kaip žmogaus ar piliečio, o tarp menininko ir kūrinio. Jei ši tezė skamba kaip kūrėjo pateisinimas, tuomet mąstoma visiškai neatsisakius minėtos idealizacijos. Kitaip tariant, kvietimas svarstyti, ar kūrinys prasmingas, ar aktualus, ar originalus, ar reikšmingas bendrajame kultūros, meno, politikos ir t. t. diskurse, nepriklausomai nuo to, ar jo autorius moraliai smerktinas. Vadinasi, menininko nusižengimai yra smerktini ir baustini net jei kūrinys originalus, aktualus, reikšmingas ir t. t. Net jei farmacininkas sukurtų vaistus nuo vėžio, turėtų būti lygiai taip pat teisiamas už nusižengimus gamybos procese kaip bet kas kitas.

Problemiškoji skirties tarp kūrėjo ir jo kūrinio dalis, kad būtų absurdiška šių vaistų atsisakyti. Kitaip tariant, jei kūrinys nepateisina kūrėjo, tai kūrėjas nesuteršia kūrinio. Žinoma, tai sunkiai priimtina tezė, tačiau mąstant nuosekliai ji neišvengiama. Kūrinio vertės ir moralinės menininko atsakomybės klausimas – du skirtingi dalykai. Tam tikruose taškuose jie persidengia, šį aspektą tuoj svarstysiu, tačiau bendrasis principas reikalauja atskirti autoriaus gyvenimą nuo jo darbo interpretacijos. Ši nuostata neatrodytų tokia keista, jei prisimintume tuos meno kritikos principus, kuriais vadovaujamasi mažiau problemiškų kūrinių supratimo atvejais. Tiek literatūros pamokose mokykloje, tiek universitetuose, tiek įvairiausio plauko recenzijose vengiama konkrečius kūrinio elementus bei jo turinį apskritai aiškinti pasitelkiant žinias apie kūrėjo gyvenimą. Biografijos integruotos ir į humanitarinio mokymosi procesą, ir į mūsų kultūrinį diskursą, bet konkretaus darbo interpretavimas vien biografiškai ne veltui laikomas naiviu ir neprofesionaliu. Tad jei apsakyme veikėjo tėvo mirtis negali būti paaiškinta tuo, jog miręs yra ir autoriaus tėvas, reikia pripažinti, kad taip pat naivu ir neatsakinga būtų pasmerkti kūrinį, kadangi jo autorius pasirodė besąs nusikaltėlis.

Jei atsisakysime kūrinių, kurių autorių veiksmai nepateisinami, apvogsime save pačius. Iš pradžių gali atrodyti, jog atsisakymas veikia kaip pilietinė pareiga ir yra grįstas moraline atsakomybe, tačiau absoliutus nuoseklumas reikalautų atsisakyti daug didesnės dalies kultūros, nei įsivaizduojame. Kiekvienas antikos poetas bei filosofas turėtų būti atmestas, nes nė karto nepasmerkė tuo laiku egzistavusios vergijos. Analogiškos nuodėmės gali būti įžvelgtos viduramžiais, Renesanse ir daugelyje tekstų, kuriuos laikome lietuviškos arba vakarietiškos kultūros pamatais. Klausimas, ar menas turėtų ugdyti tautos arba bendruomenės dvasinę savimonę, reikalautų atskirų dešimties tomų, tačiau jei kaip prielaidą priimame teigiamą atsakymą, kūrinius reikia vertinti. Vertinti ne garbinant ir besąlygiškai sudievinant, o kritiškai ir atidžiai, tačiau jokiu atveju neatsiriboti. Ir jei atrodo, kad atsisakymas pasmerkti ar atmesti prievartautojo arba žudiko kūrinį implikuoja autoriaus pateisinimą, tai prisiminkime: kūrinio ir kūrėjo skirtis teigia visiškai priešingai – menininkas, kad ir koks tariamai genialus būtų, turėtų būti vertinamas nepriklausomai nuo savo kūrybos. Kitaip tariant, kūrinio autonomija negalima be autoriaus autonomijos. Postmodernistai mus gan vykusiai, nors akivaizdžiai ne iki galo išmokė pirmojo principo, kurį šiandien prisimename kaip autoriaus mirtį. Tačiau antrąją šios formulės dalį priimti daug sunkiau. Tai natūralu, nes visuomenei reikia idealizuotų stabukų, į kuriuos būtų galima lygintis. Tačiau ar neatėjo laikas būti sąmoningiems ir racionaliems?

Visišką autoriaus autonomijos principo įsigalėjimą įsivaizduoti sunku, ypač turint omenyje, kad pastaruoju metu visuomenėje pasitaiko nemažai priešingomis prielaidomis paremtų pasisakymų. Ne tik šiuolaikiniai, bet ir klasikiniais laikomi kūrėjai viešai pasmerkiami, nes išaiškėja nepateisinamos jų moralinės ar politinės laikysenos. Pats savaime šis judesys nėra blogas, netgi priešingai – prisitaikėliško tam tikro poeto gyvenimo atskleidimas naudingas, nes galbūt padės liautis jį idealizavus. Toks stabų griovimas turėtų ugdyti mūsų mąstymo savarankiškumą ir išlaisvinti iš kultūrinės bestuburystės. Tačiau liūdniausia, jog šis išaiškinimas dažniausiai pasitelkiamas tam, kad būtų pasmerkta ir autoriaus poezija, dramaturgija, dailė ir pan. Tekstas ar paveikslas mūsuose beveik nemoka gyventi savo gyvenimo, o visuomenė nelabai sugeba vertinti idėjas, poetiką, aktualumą ir kitus svarbius principus, nesiedama jų su kūrėjo veidu. Teorinėje plotmėje autoriaus kultas senokai pasmerktas, tačiau kasdienei mūsų sąmonei tai vis dar iššūkis.

Pats kūrybos procesas, kaip ir meninė edukacija, priklauso menininko veiklos sričiai, todėl pradėjus smurtauti ar kitaip nusižengti filmo, spektaklio ar kito kūrinio kūrimas turėtų būti stabdomas, o autorius atitinkamai baudžiamas. Kūrinio autonomija galioja tik tada, kai jis jau baigtas. Menas, kurio rezultatas yra atlikimas, o procesas ištęstinis, pavyzdžiui, spektaklis, turėtų visada būti stabdomas, jei jam vykstant realiai smurtaujama. Bet kokios kalbos apie tariamosios ar menamosios tikrovės formavimą šiuo atveju tėra paiki tauškalai. Visų pirma esame moraliai atsakingos būtybės, o tik paskui meno suvokėjai ar interpretuotojai.

REdraw piešinys

Išsakytos pozicijos kritikai galėtų teigti, jog šie teoriniai išvedžiojimai nekeičia fakto, kad jei eini į kino teatrą ir moki pinigus už smurtaujančio autoriaus sukurtą filmą, tai ne tik finansiškai, bet ir ideologiškai palaikai praktiką, kurios negalima pateisinti. Šios prob­lemos sprendimas reikalauja dviejų dalykų. Pirmasis – drąsos kovoti su smurtu. Nors ir lėtai, tačiau, panašu, pradedame laisvintis iš tarno pozicijos, kai pateisinamas bet koks galingojo pono elgesys, o visi jam mesti kaltinimai pasmerkiami kaip tuščias šmeižtas. Žingsnis po žingsnio, rodos, liaujamės kaltinti vien smurto aukas ir, nors milžiniška visuomenės dalis šiam pokyčiui vis dar priešinasi, norisi tikėti, jog abejingumo ateityje bus vis mažiau. Svarbu, jog drąsa priešintis būtų tikslinga: reikėtų siekti, kad kūrybos procese nusikaltęs menininkas negautų nė cento už nusipirktą bilietą, knygos egzempliorių ar filmo diską. Tyla ir gėda yra galingųjų ginklas, todėl, jei norime ne tik užkirsti kelią neteisėtam galios panaudojimui, tačiau ir neapvogti savęs atsisakant vertingų kūrinių, ateityje reikėtų turėti drąsos kalbėti iškart. Nors, atsižvelgiant į pastarųjų mėnesių įvykius, tebegalioja banalusis principas „geriau vėliau negu niekad“.

Vis dėlto laukti, kol trokštamoji sistema bei sąmoningumo lygis taps realybe, pernelyg didelė prabanga. Dabar gyvenimas netobuloje visuomenėje reikalauja imtis netobulų priemonių. Būtent todėl visais atvejais, kai menininko kaltė akivaizdi, tačiau institucinis teisingumo siekis apsiriboja tuščia biurokratija, norėtųsi pasiūlyti drąsiai imtis netradicinių taktikų – „Linkomanijos“, „Piratebay’aus“ ir panašių meno „archyvų“. Tais atvejais, kai autoriaus kūrybą vertiname ir gerbiame, nelegalus filmo siuntimasis yra mažų mažiausiai veidmainiškas (ta pačia prasme, kuri, kaip minėta, itin būdinga šiuolaikinei kultūrai), tačiau nusikaltusio autoriaus atveju kūrinių piratavimas – labai logiška išeitis. Jei kartkartėmis vis išgirstame padrąsinimą: „Patiko filmas? Paremk autorių ir nueik į kino teatrą“, kodėl negalėtume formuluoti atvirkštinio patarimo, šįkart orientuoto į autorių? Jei kūrinys išties vertingas, tuomet jį ignoruodami apvogsime patys save, o kūrinio parsisiuntimas iš „Linkomanijos“, švelniai šmaikštaujant, galėtų būti suprantamas kaip į smerktiną menininko veiklą atsakanti vagystė iš jo paties. Socialinė bei galios nelygybė šiandien paslėpta po gražių žodžių ir frazių lavina, todėl visiškai natūralu, kad kovoti su ja taip sunku. Savo pozicija piktnaudžiaujantieji pernelyg slidūs, jų taip paprastai nesučiupsi, o atviras tiesos ieškojimas pernelyg dažnai ne tik pasmerkiamas, bet ir išjuokiamas. Tokiame kontekste torentas – tai partizaninis ginklas, kurio visiškai nereikėtų gėdytis. Be to, reikia pastabėti, jog analogiškos taktikos pasistengus įmanomos ir teatro, ir dailės, ir kitų internete nerandamų meno rūšių atvejais.

Žinoma, užsispyręs kritikas teigtų, jog net jei menininko neremiame finansiškai, pats kūrinio vartojimas, jo apmąstymas, galų gale net diskutavimas apie jį jau yra tam tikra autoriaus palaikymo forma. Mat jei kūrinys geras, tuomet moraliai smerktino autoriaus populiarumas didėja, o prestižas bei galia nuo to auga. Šiuo atveju tenka trečią, bet jau paskutinį sykį grįžti prie kūrinio ir kūrėjo skirties. Taip, kol kas gyvename visuomenėje, kur geras meno kūrinys suteikia autoriui moraliai aukštesnę poziciją, tam tikrą etinį „imunitetą“, tačiau taip neturėtų būti. Pirminė ir pamatinė šiame tekste ginamos skirties prielaida ta, kad kūrinys autoriaus nepateisina. Niekada ir jokiais atvejais. Tai nereiškia, jog biografijos turėtų būti išmestos iš mūsų kultūrinio diskurso, tiesiog reikia nustoti aprašytuosius garbinti it krištolinius stabukus. Reikėtų ugdyti tokią sąmonę, kuriai autoriteto funkciją atlieka idėjos ir principai, o ne idealizuota, bet realiai nei artima, nei pažinta asmenybė. Autoritetu gali būti ir artimas žmogus, kuriuo pasitikime, bet negalima leisti jo taip sureikšminti, kad tai taptų minėtu „etiniu imunitetu“.

Šis principas galėtų būti taikomas ir kitų to paties menininko kūrinių atžvilgiu. Jei mokykloje ar universitete kalbame apie neoromantinę XX a. poezijos tradiciją, apie žanro specifiką ir ypatybes, tuomet nevertėtų ignoruoti šia tema svarbaus ir aktualaus eilėraščių rinkinio vien dėl to, jog autorius anksčiau ar vėliau rašė ideologiškai prisitaikėliškus kūrinius. Šis faktas neturėtų būti nutylėtas, jį aptarti būtina, bet jei kalbame apie poeziją, kalbėkime apie poeziją. Šiai nuostatai artimas Algirdo Juliaus Greimo semiotikoje naudojamas imanencijos principas, kuriuo remiantis kūrinio analizėje visas kontekstas, įskaitant ir kitus to paties kūrėjo kūrinius, ir sukūrimo aplinkybes, ir autoriaus intencijas ir t. t., yra „suspenduojamas žinant“. Neturėtume apsimesti naiviais ir neigti visų Stalinui ar Leninui skirtų eilėraščių egzistavimo, tačiau taip pat neturėtume leisti šioms tendencijoms iš mūsų atimti estetiškai vertingų kūrinių.

Be abejo, mano išsakyta pozicija yra tik vienas teorinio orientyro variantas. Net pripažinus tokio požiūrio loginį nuoseklumą, kai kuriais atvejais menininko elgesys bus toks bjaurus, kad apie jo kūrinių peržiūrą ar analizę negalės būti nė kalbos. Kai kuriais atvejais tai nebus joks kultūrinis praradimas, nes kūriniai, šiaip ar taip, beverčiai. Tačiau nūdienos kontekste norisi pabrėžti bendrąją šio atsisakymo riziką. Kadangi moraliai smerktinų autorių ratas daug didesnis, nei daugelis mūsų gali įsivaizduoti, nesinori, jog teisingumo siekis atimtų iš mūsų kultūrą. Nesinori rinktis tarp saugios ir kultūriškai turtingos visuomenės. Kūrinio ir kūrėjo autonomijos principas – trečias kelias, kuris į pradžioje minėtą klausimą, „ar dar galima šį menininką mėgti?“, atsako labai paprastai: „Ne, bet gali mėgti kūrinį.“ Žinoma, nei moraliai, nei praktiškai šio principo laikytis nėra lengva, tačiau jį galima suprasti ir kaip bausmę smerktinam kūrėjui: iš galia piktnaudžiaujančio menininko reikia atimti ne tik jo prestižą bei statusą, bet ir tai, kas jam brangiausia – jo paties kūrinį.

Draugai