Solo keliautojų moterų sekėjų socialiniuose tinkluose komentarus nesunkiai galiu suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni stebisi ir gėrisi jomis kaip išskirtinėmis herojėmis, savotiškai „įveikusiomis“ moteriškumą (jis šiame kontekste suprantamas kaip silpnumas). Kiti primena tiksintį biologinį laikrodį: „o kada gi lėliukas?“, „kada sustosi?“, „kada imsi kurti namus?“. Ir susižavėjimas, ir pasmerkimas čia kyla iš tos pačios nuostatos – moteris kelyje yra reiškinys, reikalaujantis komentaro. Vyras kelyje – tiesiog vyras kelyje, tai jo laisvas pasirinkimas.

Pokalbiuose su keliautojomis ir vėl išgirstu tuos pačius joms užduodamus klausimus. Kodėl viena? Kodėl dar negrįžai? Kodėl neužtenka to, ko moteriai „natūraliai“ turėtų norėtis? Kartais to klausia mama. Kartais draugės. Kartais visiškai nepažįstami žmonės.

Šie klausimai skamba lyg rūpestis. Bet iš tiesų jie disciplinuoja. Parodo, kokį gyvenimo būdą artima aplinka laiko norma, kiek ir ko priimtina norėti, kur ta riba, kurią peržengus keliautoja tampa savanaudė, nebrandi ar moraliai įtartina. 

Kelionių literatūros tyrinėtojai pastebi, kad Viktorijos laikų moterų keliautojų specifiniai ilgi intarpai memuaruose apie būtinas kelionių priežastis ar namų ilgesį nebuvo laisvo pasakojimo elementas – tam, kad moraliai nesusikompromituotų, jos privalėjo pasiaiškinti skaitytojams, kodėl neliko kurstyti namų židinio. Jos rašė žinodamos, kad bus vertinamos ne tik kaip keliautojos, bet visų pirma kaip moterys. Keista, tačiau ir XXI a. moterims neretai tenka labai panašiai aiškintis. Kodėl?

 

 

Kadras iš filmo „Edenas“

 

Filosofas Didier Fassinas nevienodą supratimo, atlaidumo, pagarbos ir įtarumo paskirstymą visuomenėje vadina moraline ekonomika. Vienų pasirinkimai laikomi natūraliais ir suprantamais, kitų tokie patys – nuolat vertinami ir moralizuojami. Moterų kelionė ir šiandien pernelyg dažnai nėra tiesiog kelionė. Ji vis dar paverčiama klausimu apie jos vertę, brandą, moteriškumą; klausimu, ar ji laiku sugrįš ten, kur, kitų manymu, jai priklauso būti. Moralizuojantis žvilgsnis į moterį yra palaikomas viešo diskurso – net tokių kultūrinių pasakojimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tik kaip pramoga ar nekalta tikros istorijos interpretacija. 

Tikrais įvykiais paremto filmo ,,Edenas“ (rež. Ronas Howardas, 2024) peržiūros vakaras su draugais ir bendražygiais Fuerteventūroje man įstrigo į atmintį ne todėl, kad būčiau pajutusi bendrumą su Galapagų naujakuriais. Personažų schematiškumas tapatinimosi galimybę labai greitai sunaikino. 

Schema, kurią noriu išryškinti ir aptarti, ypač aiškiai atsiskleidė per dviejų moterų figūras. Baroniene apsimetanti Eloise Wehrborn de Wagner-Bosquet atvyksta į salą su dviem vyrais ir ambicija kurti viešbučių verslą. Filme ši moteris iš karto koduojama taip, kad žiūrovui nebūtų gaila, kuomet ji bus žudoma: ji ištvirkusi, konfliktiška, manipuliatyvi, pernelyg geidžianti galios. O Margret Wittmer kuriama kaip visiška jos priešingybė: kukli, darbšti, tiesiog didvyriška namų židinio saugotoja, lojali sutuoktiniui, besirūpinanti kitais, be viso to, dar ir pagimdo kūdikį itin dramatiškomis aplinkybėmis. Tiesa, ji prisideda prie nusikaltimo, bet labai subtiliai, laiku pasitraukia su vaikais į šalį, kol vyrai ,,sprendžia problemą“ – žudo neteisingai besielgiančią žlugusios moralės baronienę. Būtent čia ir išryškėja, kaip stipriai filmo scenarijus nutolsta nuo tikros istorijos. Tikrovėje baronienės dingimo aplinkybės ir mirties priežastys nėra aiškios. Istorinė medžiaga palieka vietos abejonėms, nežinomybei ir vienas kitam prieštaraujantiems liudijimams. 

 

Amerikietė keliautoja Chalmers Adams ( 1875–1937) Gobio dykumoje. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Filme pasirenkamas aiškus naratyvinis sprendimas, kuris labai tvarkingai atitinka seną stereotipinę moralinę logiką: ambicinga, netinkamai seksuali ir socialinėms normoms nepaklūstanti moteris paverčiama problema, o jos pašalinimas – problemos sprendimu. Tačiau kita moteris ne tik paliekama gyva, bet ir apdovanojama tęstinumu. Filmo pabaigoje parodoma tikrosios M. Wittmer nuotrauka ir patvirtinama, kad ji čia, kartu su vyru įkurtuose namuose, išgyveno iki 96 metų, o šeimos įkurtą viešbutį iki šiol administruoja palikuonys. Tai nėra nekalta kinematografiška detalė – tikrovės faktai pasitelkiami siekiant sustiprinti moralizuojantį neaiškios istorijos sutvarkymą. Moteris, kuri buvo ambicinga, ryžtinga ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis, gauna istoriją, paaiškinančią jos mirtį kaip nulemtą ,,netikusio“ charakterio. Moteris, kuri liko namų sferoje plačiąja prasme, apdovanojama pasakiška istorijos pabaiga – ,,ilgai ir laimingai“. Taip iškraipoma istorinė atmintis.

Man pačiai šią schemą atpažinti leido ne kokia nors ypatinga intuicija, o sutapimai. Jei būčiau filmą žiūrėjusi prieš metus, tikriausiai nebūčiau taip aiškiai supratusi. Tačiau tuo metu kaip tik intensyviai studijavau kelionių literatūros analizes, kuriose vis grįžtama prie to paties fakto: keliaujanti moteris Vakarų vaizduotėje ilgai buvo vertinama kaip morališkai įtartina. Žiūrėdama ,,Edeną“ pamačiau, kad ši schema niekur nedingo. Tačiau emociškai sunkiausia buvo ne tai, kas vyko ekrane. Sunkiausia buvo matyti, kaip lengvai šiam pasakojimui pasidavė mano draugės ir bendražygės – moterys, kurios, kaip ir aš, išvyko ieškodamos daugiau laisvės, daugiau erdvės sau, daugiau galimybių gyventi kitaip. Moterys, kurių gyvenimo pasirinkimai yra transgresiški ir todėl taip pat gali būti vertinami kaip moraliai įtartini, vis dėlto priėmė filmo logiką beveik be pasipriešinimo. Tada man pasidarė ypač aišku, kad kalbame ne apie pavienį siužeto sprendimą, o apie daug gilesnį mechanizmą. 

Būtent todėl Simone de Beauvoir mintys tebėra aktualios. Ji neaprašė istorinės būklės, kuri baigėsi su antrosios bangos feminizmu. Ji aprašė binarinę gramatiką, kuri lieka veikli tol, kol transcendencijos ir imanencijos asimetrija yra atkuriama, o filmo „Edenas“ peržiūra 2026 m. patvirtina, kad ši asimetrija atkuriama realiuoju laiku ir priimama kaip ,,natūrali“ moralinė logika. Tam, kad šią tezę pagrįsčiau, neturiu kitos išeities, kaip leistis į trumpą feminizmo idėjų raidos apžvalgą, iš kurios taps aišku, kodėl, nepaisant beveik šimtmetį trukusių pastangų, moterys vis dar vertinamos per namų, rūpesčio ir reprodukcijos sferą, o jų išėjimas į judėjimo, savirealizacijos ir individuacijos erdvę tebelaikomas ne savaime suprantamu žmogišku pasirinkimu, bet morališkai įtartinu nukrypimu, kurį reikia paaiškinti, heroizuojant pateisinti arba sugrąžinti į normą.

 

Lenkė Krystyna Chojnowska-Liskiewicz – pirmoji moteris, viena apiplaukusi pasaulį. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

S. de Beauvoir garsiajame veikale ,,Antroji lytis“ moters padėtį apmąsto per imanencijos ir transcendencijos skirtį. Moteris moderniose Vakarų visuomenėse aprašoma kaip socializuojama į imanenciją – t. y. ji normatyviai pririšama prie namų ūkio, vaikų, reprodukcinio darbo ir kasdienės rutinos, palaikančios kitų gyvenimus. Transcendenciją S. de Beauvoir sieja su veikimu, politine ir kūrybine praktika, gebėjimu inicijuoti naujas veiklas, formuoti ir keisti pasaulį, o ne vien jį palaikyti. Nors S. de Beauvoir tiesiogiai nekuria kelionių teorijos, jos pasiūlyta skirtis leidžia moters mobilumą – ypač radikalesnius išvykimo judesius – interpretuoti kaip perėjimą į transcendenciją ir bandymą perkonstruoti savo socialinę padėtį. Ši skirtis leidžia apie kelionę ir išėjimą iš namų mąstyti kaip apie subjektiškumo plėtrą, tačiau ji iki galo tarsi nepaaiškina, kodėl „namai“ taip atkakliai priskiriami moteriai kaip tariamai natūrali jos vieta. Šią priskyrimo logiką galima tikslinti pasitelkiant antropologės Sherry Ortner argumentą apie kultūrines klasifikacijas, kuriose moteris nuosekliai siejama su gamta ir kūniškumu, o vyras su kultūra ir protu, todėl namų, vaikų ir reprodukcijos sfera tampa ne tik praktine, bet ir simboline moters teritorija. 

Klasikinė feminisčių diskusija išryškina, kad namai nėra vienareikšmė kategorija – čia ypač svarbus rašytojos ir filosofės Hélene Cixous tekstas ,,Išėjimai“. H. Cixous, panašiai kaip ir anksčiau minėtos mąstytojos, namus ir išėjimus iš jų apmąsto kaip simbolines ir diskursyvias pozicijas, kurios Vakarų kultūroje yra sukonstruotos per hierarchines opozicijas. Simboliniai išėjimai – rašymas, mąstymas, pasak H. Cixous, yra būdai ištrūkti iš binarinių opozicijų, o ne tiesiog pereiti į kitą hierarchijos polių (pavyzdžiui, iš privačios sferos į viešą). Kitaip tariant, tikslas nėra tiesiog palikti namus ir įeiti į vyriškai sukonstruotą viešumos tvarką, o suardyti pačią hierarchiją, kur vienas polius laikomas aukštesniu. Šiuo požiūriu kai kurios moterų kelionės tampa artimos rašymo ir mąstymo judesiams: išėjimas yra perėjimas, persikėlimas, „išnešimas“ savęs iš priskirtos vietos. Pati H. Cixous ironiškai vartoja sąvoką „kelionė“, rašydama apie lovą kaip moteriai priskirtą kelionės per gyvenimą vietą. Lova, be abejo, čia simbolizuoja namų sferą. Tai nėra buitinis aprašymas, o įprastų kultūrinių scenarijų kritika parodant, kam leidžiama keliauti plačiąja prasme, o kam liepiama būti stotele kito kelionėje.

Politikos teoretikė Iris Marion Young teigia, kad Vakarų kultūroje namai yra dviprasmis konstruktas: istoriškai namų steigimo (ir fizinio statymo) pareiga palaikė vyrišką subjektyvumą, o moterims buvo priskirtas suvaržytas aptarnaujantis vaidmuo, tačiau tuo pačiu metu namų kaip saugumo erdvės ir tapatybės atrama išlieka joms patraukli. Pasitelkdama filosofės Luce Irigaray mintis, I. M. Young parodo, kaip patriarchalinėje schemoje moteris paverčiama namais vyrui, o jos pačios subjektyvumas lieka be simetriškos atramos. I. M. Young kritiškai peržiūri ir S. de Beauvoir namų darbų nuvertinimą: sutinka, kad rutininis valymas ir priežiūra dažnai yra slegiantis sizifiškas darbas, bet teigia, kad S. de Beauvoir per daug sutapatina visą namų veiklą su imanentiškumu ir taip praleidžia kūrybišką, istorišką namų palaikymo dimensiją. 

 

Prancūzė keliautoja Octavie Coudreau (1867–1938), tyrinėjusi Pietų Ameriką. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Knygoje ,,Judantys gyvenimai: XX amžiaus moterų kelionių literatūra“ („Moving Lives: Twentieth-Century Women’s Travel Writing“) lyčių studijų profesorė Sidonie Smith analizuoja, kaip XX a. moterų kelionių literatūra formuoja subjektyvumą ir tapatybę per konkrečias judėjimo formas ir infrastruktūras. S. Smith remiasi prielaida, kad Vakarų kultūroje kelionės vaizdinys istoriškai prisikaupė reikšmių, kurios ypač stipriai suaugusios su tuo, ką ji pavadina ,,klajojančiu vyriškumu“ (itinerant masculinity). Šią prielaidą ji grindžia antropologo Victoro Turnerio mintimi, kad kelionė nuo ankstyvųjų mitinių pasakojimų veikia kaip vyriškumo kūrimo terpė. T. y. kelionė sukonstruota kaip vyriškumo įrodymo ir matomumo scena, kur tampama vyru įgyvendinant vyriškus tikslus, elgesio normas, laikysenas, perspektyvas. Kaip ir anksčiau minėtos mąstytojos feministės, S. Smith teigia, kad moteris ne tik normatyviai pririšama prie namų, bet ir sutapatinama su namais. Todėl namai, prilyginti moteriai, tampa erdve, kurią ji turi palikti, jei nori tapti ne tik kitų gyvenimo fonu, bet savarankiška savo gyvenimo kūrėja, nes tokia laisvė kultūriškai vis dar siejama su išėjimu, judėjimu ir atsiskyrimu nuo namų. Šitaip moteris kelyje tampa moterimi „ne vietoje“, nes pati jos judėjimo situacija rodo moteriškumo sutrikdymą. Būtent dėl to, pasak autorės, moterų kelionių pasakojimuose atsiranda derybų su normomis sluoksnis: jos numato skaitytoją kaip normų prižiūrėtoją, todėl jaučiasi privalančios atsargiai valdyti autorystės poziciją, mažinti heroizavimo registrą, maskuoti smalsumą, o motyvus ir temas dažnai derinti prie to, kas laikoma leistina moteriai. 

Taip S. Smith parodo paradoksą: įsitraukimas į kelionę kaip savęs perkūrimo praktiką gali suteikti dalinę nepriklausomybę ir kultūrinę autorystę, bet jis vyksta per „vertimą“ į vyrišką logiką ir jos taisykles, todėl moters mobilumas nėra savaime emancipacinis, o greičiau tampa nuolatiniu statuso ir tapatybės derinimu tarp privalomos ,,namų“ sferos ir mobilumo kaip autonomiškumo ir gebėjimo veikti įrodymo. S. Smith teigia: nors kelionė Vakarų kultūroje istoriškai buvo sukonstruota kaip vyriškai koduotos savikūros erdvė, moterys visada keliavo, todėl klausimas yra ne „ar keliavo“, o ką kelionė „padaro“ moteriai, kuri kultūriškai siejama su namais ir sėslumu. Kelionė šioje logikoje gali funkcionuoti kaip geografiškai išplėsta išėjimo iš namų sferos forma, nors ne visos kelionės šią funkciją atlieka – fizinis išvykimas iš namų nebūtinai reiškia išsivadavimą iš rūpesčio, darbo ir visų kitų su namų sfera susijusių pareigų. Kita vertus, namų sfera gali būti interpretuojama ir kaip saugumo, kūrybiškumo erdvė, todėl jos atsisakymas ne visuomet yra pageidaujamas ar vienareikšmiškai emancipacinis. 

Feministėms analizuojant namų erdvę išryškėja politinis aspektas – moterims svarbu ne tiesiog palikti namų sferą ir pereiti į aukštesnį šios hierarchijos polių, atitekusį vyrams, o suardyti šią hierarchiją. Panašią logiką perkeliant į keliones, tampa aišku, kad kelionė nėra savaiminė emancipacija ar automatinis perėjimas į transcendenciją, o socialiai ir morališkai reguliuojama praktika, kuri gali ir perkonstruoti, ir atkartoti lyčių normas. Kelionė gali būti suvokiama kaip vienas iš būdų išeiti iš namų plačiąja prasme, kurti savo tapatybę kitaip, ne tik per motinos, žmonos, besirūpinančiosios vaidmenis, bet ir neatsisakant jų, įgyti naujų patirčių bei žinojimo formų ir įgauti galios veikiant viešojoje sferoje. 

Feminizmo teoretikė Rosi Braidotti pasitelkia nomadiškumo figūrą kaip metaforą šiuolaikiniam subjektyvumui apmąstyti. Nomadiškumas nėra paprastas turistinis klajojimas, veikiau nuolatinio ribų kirtimo, prisirišimų ir atsižadėjimų, priklausomybių ir atsiskyrimų praktika, kuri perkonstruoja tapatybę ir priklausymą. Ši koncepcija rezonuoja su šiuolaikinių keliaujančių moterų pasakojimais, kuriuose jos atskleidžia, kodėl joms svarbios ir prasmingos kelionės, tačiau R. Braidotti pati perspėja nelyginti teorinio nomadiškumo su fiziniu mobilumu, kuris struktūriškai apribotas.

Šiuolaikinės pokolonijinės ir intersekcinės kritikos fone emancipuojanti kelionės idėja ne dingsta, bet transformuojasi: vakarietės, dažnai vidurinės klasės baltosios moters figūra įtvirtinama kaip jau „išsilaisvinusi“, turinti teisę ir pareigą realizuoti save per judėjimą, saviugdą ir individualius pasirinkimus. Tačiau neretai jos laisvė ir mobilumas vyksta kitų, silpnesnėse pozicijose atsidūrusių moterų prastai mokamo ar nelegalaus darbo sąskaita. Postfeminizmo sąlygomis emancipacija tampa ne tiek politiniu tikslu, kiek tarsi jau pasiekta prielaida, ant kurios statomas neoliberalus ,,gyvenimo kaip projekto“ režimas. Šiame režime kelionė ir persikraustymas į kitą vietą veikia dviprasmiškai: viena vertus, kaip pabėgimo nuo pervargimo, rūpesčio ir kasdienybės spaudimo pažadas, kita vertus, kaip privalomas socialinis atributas, rodantis, kad moteris investuoja į save. Postfeminizmo būklę aiškinantys kultūros tyrimai padeda dar geriau suprasti, kaip emancipacija, laisvė, geresnis gyvenimas gali transformuotis į normatyvinę pareigą.

Sociologė Angela McRobbie postfeminizmą apibrėžia kaip procesą, kuriame 1970–1980 m. feminizmo pasiekimai yra ardomi, ir šis ardymas ypač efektyviai vyksta populiariojoje kultūroje, kuri tuo pačiu metu gali atrodyti tarsi reaguojanti į feminizmą. Sociologė argumentuoja, kad postfeminizmas pateikia feminizmą kaip įgyvendintą – tarsi lygybė jau būtų pasiekta, – kad galėtų įdiegti naują prasmių repertuarą, kuriame feminizmas traktuojamas kaip nebereikalingas ir atgyvenęs, o jaunų  moterų istorijos susiejamos su laisvės ir pasirinkimo tropais, kurie feminizmą „pasendina“ ir stumia į šešėlį. Autorė teigia, kad vienu metu egzistuoja neokonservatyvios vertybės (lyties, seksualumo ar šeimos srityse) ir liberalizacija, susijusi su pasirinkimu bei įvairove intymiuose santykiuose. Šitaip feminizmas tampa tam tikra sveiko proto forma, bet kartu yra atmetamas kaip nebeaktualus, o toks dalinis įtrauktumas dar nuosekliau ardo feministinę politiką ir diskredituoja jos atnaujinimo poreikį.

Postfeminizmas šiuolaikinių moterų gyvenimo būdo mobilumą veikia kaip kultūrinė logika, kuri tam tikras mobilumo formas (pvz., kelionę į Balį) padaro matomas kaip ,,natūralias“, geidžiamas ir savaime emancipuojančias. Kai lygybė suprantama kaip jau pasiekta, apie mobilumą lengvai pasakojama kaip apie gryno pasirinkimo ir savirealizacijos projektą, kuriam nebereikia kolektyvinės politinės kalbos. Sociologės Rosalind Gill aprašyta postfeministinė jausena (postfeminist sensibility) kelionėms suteikia tą patį konkretų scenarijų, kuris mėginamas išpildyti siekiant geresnio gyvenimo bet kokioje neoliberalistinėje socialinėje aplinkoje: individualizmas, pasirinkimo absoliutizavimas, įgalinimo retorika, nuolatinė savistaba ir savidisciplina, taip pat spaudimas nuolat ,,dirbti su savimi“. Visa tai apibrėžia būdus ne tik kaip „teisingai“ gyventi, bet ir kaip „teisingai“ keliauti. 

Tokioje sociokultūrinėje tikrovėje moteriškumas tampa projektu, kurį reikia nuolat tobulinti ir prižiūrėti, o šis procesas kultūroje įrėminamas kaip laisvo pasirinkimo rezultatas, nors iš tiesų remiasi rinkos siūlomomis disciplinavimo praktikomis ir moraliniais „teisingumo“ kriterijais. Kelionės ir persikraustymai ima veikti kaip dar viena savikūros, savirealizacijos ir „teisingų“ investicijų į save forma, kai mobilumas tampa ne tik judėjimu erdvėje, bet ir nuolatiniu „aš“ optimizavimo režimu. Ši sąveika kuria specifinį emancipacijos normatyvumą. Visų pirma, tam tikro socialinio sluoksnio moterų mobilumas reprezentuojamas kaip laisvo pasirinkimo ir savirealizacijos forma: galimybė nuolat judėti, gyventi (vis) kitoje vietoje tampa brandžios, savarankiškos, sėkmės lydimos moters atributu. Todėl tai tampa ir nauja pareiga: būti mobilioms, lanksčioms, pasirengusioms keisti vietą, „išeiti iš komforto zonos“, nuolat investuoti į savo kapitalus (socialinį, kultūrinį, sveikatos, emocinį), kad būtų išlaikytas normatyvus „gero gyvenimo“ standartas. 

Populiariojoje kultūroje postfeministinį moters emancipacijos, individuacijos ir savęs tobulinimo tropą puikiai reprezentuoja Elizabeth Gilbert bestseleris „Valgyk, melskis, mylėk“ ir filmas tuo pačiu pavadinimu, kuriuose herojė sprendžia egzistencinę krizę keliaudama: mėgaudamasi maistu, tobulindamasi per rytietiškas dvasingumo praktikas ir galų gale įgyvendindama neokonservatyvią Pelenės svajonę Balyje, kai ją įsimyli šiuolaikinis princo atitikmuo – stipriai ,,su savimi dirbantis“ gražuolis milijonierius. Šis sociokultūrinis vaizdinys – esą kelionė turi būti prasminga, užtikrinti geresnio gyvenimo naujoje vietoje, stiprėjančios autonomijos, laisvės bei kontrolės pojūtį ir kartu padedantis susirasti ,,kokybišką“ partnerį – tampa diskursyviu lūkesčių rinkiniu, pagal kurį vėliau vertinama, reprezentuojama ir naratyviškai organizuojama kelionių patirtis. 

Mobilumas pristatomas kaip „laisvė“ ir „savirealizacija“, bet tam, kad toks mobilumas būtų įmanomas, rūpesčio darbas niekur nedingsta: jis arba intensyvinamas (moteris „viską suvaldo“ per planavimą, emocinį darbą ir logistiką), arba išstumiamas ir paslepiamas, pavyzdžiui, perduodant jį kitoms, neretai labiau pažeidžiamoms moterims per mokamą priežiūrą, valymą, aptarnavimą. 

Postfeminizmas ne kovoja su nelygybe, bet ją užmaskuoja. Moteris yra laisva, bet tik tol, kol jos judėjimas sėkmingas; jei nepasiseka, – ji pati lieka kalta. Taip pat ginčijami pernelyg dideli siekiai bei gyvenimo būdas, atsietas nuo rūpesčio kitais ir reprodukcinės pareigos. Vos tik ribos peržengiamos, grįžta moralizuojantis žvilgsnis. Postfeminizmas stipriai prisideda prie to, kad istorija vėl imtų suktis tarsi iš naujo. Moteris kelyje ir šiandien vis dar nėra tiesiog žmogus kelyje.