1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar ji veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Perdegus kompiuteriui, tėvas atvežė radiją. Tuo metu įtampa Ukrainoje augo, anaiptol nebuvo ramu tiesiog sėdėti ir nieko nežinoti.

Radiją įsijungdavau anksti. Laukdama žinių, klausydavausi įvairių lai­dų. Pirmą „radijo šeštadienį" vėl išgirdau kažkada įstrigusią, bet per daugelį metų iš atminties išsitrynusią melodiją, – iš tų laikų, kai gyvenome R. Čarno gatvėje; melodija skambėdavo šeštadienio rytais, namiškiams ruošiantis tvarkyti namus, o man – į mokyklą.

Klausiausi S. Paltanavičiaus pasakojimo apie paukščius, galvodama, kiek dešimtmečių buvau pamiršusi ir laidą „Gamta – visų namai", ir ją lydintį muzikinį foną. Juk tiek daug nutiko, o ji, užmirštoji, visada tūnojo šalia, –­ radijo aparate.

Žiniasklaidos pasaulis toks ir yra, –­ ir ignoruojamas, ir nuolat sekamas. Ir melagingas, varginantis, ir konkretus, informatyvus. Priklauso nuo paties žmogaus, vadinamojo vartotojo.

Aš atsiribojusi negaliu gyventi. Į rankas pakliuvus laikraščiui, perskaitau ir užuojautas, skelbimus. Ypač jei tai provincijos spauda.

Apie pramogas galėčiau pasakyti tą patį: jei nori, išgirsti, atkreipi dėmesį į skelbimus, reklamas, planuoji šen bei ten nueiti. Kas neįdomu, nerūpi, praleidi pro ausis. Bet gal tos pramogos kitiems įdomios. Pramogų pasaulis juk netiesia rankos ir, žiūrėdamas į akis, neprašo: „Eik." Nereikia mandagiai išsisukinėti. Sunkiau, kai ką nors primygtinai ima brukti konkretus žmogus.

Kūrybą daug kas veikia, tik poveikis nėra tiesmukas. Rūpi detalės. Pavyzdžiui, jei retkarčiais peržiūri populiarių „pramogautojų" nuotraukas, paskui ir gatvėje gali atpažinti įvairias madingas veido išraiškas, gestus, pozas, atkartojamas kad ir ties Vilniaus katedra besi­fotografuojančių paauglių.

Panašiai nutinka ir su perskaitytomis knygomis, peržiūrėtais filmais. Turinys išsitrina, užsimiršta. Atminty lieka tik vienas kitas esminis įvykis, „patiko", „nelabai" ir keletas detalių. Pavyzdžiui, kad po Kareninos mirties stotyje sutiktam Vronskiui skaudėjo dantį, kad vieno Gombrowicziaus veikėjo nosis vijos kaip nasturtos stiebas...

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Džiugu, kad yra kolegų, kad gyvenu mieste, kur viskas greta – ir paro­dos, renginiai, ir drobės, dažų parduotuvės. Kad pati vis dar galiu tapyti. Jei tektų būti dailininke Plundakuose ar Abejutuose, būtų daug sunkiau.

Prieš daugelį metų teko pabūti ten, kur viso to trūko – nebuvo su kuo pasikalbėti, vaikštinėjau po miškus žinodama, kad savo eskizėliais galiu mėginti sudominti nebent karves. Neturėdama Robinzono Kruzo ar dykumų atsiskyrėlių stiprybės, vis labiau ilgėjausi miesto.

Nori ar nenori, lygini save su kitais. Galiu išsisukinėdama sakyti, kad tik džiaugiuosi, regėdama vykusius kitų darbus. Betgi suima ir apmaudas, kad pati dirbi, stengiesi, ir ne kažin kas išeina, o kitam – tik šmaukšt! – ir vėl puikiai pavyko. Įrodymas kabo tiesiai prieš akis.

Pasitaiko, iš anksto žinai, kad (viešai) privalėsi žavėtis – to ar ano autoriaus paroda tiesiog privalo būti gera, o darbai – puikūs. Taip rašyta daugybę metų, tarsi savaime suprantama. Vaikštai, žiūri, stoviniuoji, bandai žavėtis. Kiti klausia, ar patiko, ar gerai. Na, taip, patiko, viskas gerai, atsakai, o širdy – visiškas abejingumas. Pasitaiko, kad nelabai ko tikiesi iš parodos ir nustembi.

Šiaip pastaraisiais metais užsukusi į parodas regiu, kad besidominčių ar bandančių domėtis žiūrovų mažėja. Rodos, vaizduojamasis menas labiausiai rūpi patiems jo autoriams. Nors „Art Vilnius" mugėse, Nacionalinės dailės galerijos parodose gali justi pagyvėjimą.

Reklamuotis man atrodė, o ir tebeatrodo, neskoninga. Be to, paauglystėje žavėjausi visokiais autsaideriais, nevykėliais, J. Salingerio, E. Heming­way'aus ir E. M. Remar­que'o herojais. Nesistengdama persilaužti, išvengiau nemaloniosios konkurencijos. Turiu laimę bendrauti su žmonėmis, kuriems tai irgi nėra gyvenimo tikslas.

Tiesa, tapybos bėda, kad jai reikia erdvės: eksponuoti, kaupti, pačiam tapymui. Metai bėga, paveikslų krūvos auga. Gali save raminti, kad gal kada tų paveikslų prireiks, kai kurių dailininkų darbams taip net nutinka. Bet ir atmeni, kad dažna iliuzija turi savybę žlugti. Gal keletą darbų priglobs giminės, artimieji, o likę, didūs savo bergždybe, rymos kur ties konteineriu.

Seniai tapančiam žmogui nėra kur tų paveikslų dėti. Tai ne rankraščiai, telpantys į kokį lagaminą. Muzikams, rašytojams tuo požiūriu lengviau.

3. Ar skaitote kultūrinius leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Perku „Šiaurės Atėnus", labai dažnai – „Literatūrą ir meną". Kioske perverčiu „Metus", „Kultūros barus", „Naująjį židinį". Jei manau, kad skaitysiu, – nusiperku. Labai daug ką skaitau internete.
Manau, reikalingi abu variantai.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Laukiu „Kino pavasario", PDR. Nors pastarajame buvau tik vieną kartą ir labai seniai, bet feisbuke peržiūriu nuotraukas, spaudoje perskaitau tekstus. Dalyvauju virtualiai.

Smagu apsilankyti „Naujojo cirko savaitgalyje". Kažin kurį rudenį vyko labai patikusios paveldo dienos, buvo galima aplankyti įvairius, šiaip jau uždarus Vilniaus paveldo objektus.

Kasmet apsilankau provincijoje, ten išties trūksta profesionalaus meno renginių. Medinį paveldą graužia kirvarpos, mūrinį ardo plyšiuose kerojantys berželiai.

Kaip praėjusią vasarą nudžiugau, kai viename atokiame kaime išvydau porą puikiai rekonstruotų sodybų, – be lakuotų vežimų ratų ir plastikinių langų!

Manau, kad padoresnėje aplinkoje bus ir padoresnių pramogų. Pramogų kultūra neerzina, erzina beskonybė, įkyrus brukimas. O profesionalus menas su jomis nekonkuruoja, jo gerbėjų visada buvo ir bus mažiau. Net jeigu vidurinėse mokyklose būtų pradėta dėstyti meno, muzikos istorija, didžiajai daliai žmonių jis tebekels nuobodulį.

5. Įsteigtoji kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Aštuonios darbo valandos, buitis, tada – tapyti, rašyti? Šviesiai, aiškiai, konstruktyviai. Nebijoti improvizuoti, ryžtis netikėtiems minties šuoliams ar vingiams. Jokio smaksojimo nunarinus galvą, jokio snūduriavimo. Jokio savęs alinimo? Nelengva metai po metų šitaip tverti.

Viena iš man rūpinčių sričių – paveldas. Tiesiog norėčiau, kad atsirastų lėšų tvarkyti senąsias Vilniaus miesto kapines, ypač Šv. Petro ir Povilo (Saulės). Na, o Paupio gatvėje esantis apdegęs vienuolynas, susijęs ir su šv. Faustinos, ir su M. Sopočkos gyvenimais, matyt, taip ir sugrius.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, išliksiantį istorijoje?

Laikai, kai per dieną perskaitydavau kokį „Vargdienių" tomą, negrįš. Pastangas skaityti įveikia snaudulys. Knygų rietuvė po naktine lempele nemažėja. Yra ten ir V. Krėvė, ir šv. Kryžiaus Jonas. Džiaugiuosi, kad pavyko, netgi nesnūduriuojant, netgi pakankamai greitai, perskaityti R. Musilio, W. Faulknerio kūrinius, Kafkos „Dienoraščius".

Šiaip sunku atsakyti į šį klausimą. Daug ko nemačiau, negirdėjau. Perskaitau recenzijas, pagalvoju, kad būtų smagu nueiti į vieną ar kitą spektaklį, koncertą, bet nenueinu.
Dailės gyvenime, manau, svarbus Modernaus meno centro steigimas. Patiko VU biblioteka Saulėtekyje. Įdomu, kaip atrodys rekonstruoti Sapiegų rūmai.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savų įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Dienotvarkė nėra įdomi. Keliuosi, einu, tapau. Tokios tad dienos, kai galiu tapyti.

Į dirbtuvę patinka eiti pėsčiomis, palei upę, o ne važiuoti troleibusu. Tai toks tas paprotys (sakinys, nusižiūrėtas iš Herodoto).

Sėkmės supratimas keičiasi. Vaikystėje, prisiskaičiusi „Drąsiųjų kelių" ir jūrininkų žygių, svajodama tapti Kažkuo, sėkmę regėdavau taip: guliu ant laivo denio ar mirties patale, o aplink stovintieji susigraudinę šnabždasi: štai koks žmogus netruks apleisti šį pasaulį! Aš tai girdžiu, bet veidas mano nesikeičia. Išlieku rami ir didinga kaip koks Raudonasis Korsaras.

Dabar kūrybinė sėkmė – turėti savą kampą, lėšų ir laiko ramiam darbui. Džiaugčiausi, jei kada nors galėčiau pasakyti, kad vis dėlto pavyko nutapyti keletą neblogų paveikslų.