Rimantas Kmita: „Timptelėti tikrovę“

× Judita Paužuolytė

Žongliruojant fikcijos ir tikrovės elementais, timptelėti vieną ar kitą arčiau savęs. Kurti tai, kas pirmiausia pačiam yra svarbu ir prasminga. Pokalbis su poetu, prozininku, literatūrologu, kritiku Rimantu Kmita.

 

Rimantas Kmita. Guodos Kavaliauskaitės nuotrauka
Rimantas Kmita. Guodos Kavaliauskaitės nuotrauka

 


Ir „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“, ir „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – monografijos, kuriose Sigitas Geda – labai svarbi figūra. Kokią įtaką poetas turėjo lietuvių literatūrai?

Debiutuodamas S. Geda parodė, ko lietuvių poezijoje dar nebuvo: mūsų istoriją ir pasaulėvaizdį permainančią vaizduotę, lanksčią kalbą, poetinę laisvę. Turėjo galingą poetinį mąstymą, sujungusį intelektą, kalbos pojūtį, platų akiratį, poezijos amato išmanymą, tradiciją.

Apie jo eilėraščius buvo aistringai diskutuojama: „Tai poezija ar ne?“ Tokie samprotavimai pirmiausia pasirodė studentiškuose laikraščiuose, vėliau respub­likinėje, kultūrinėje spaudoje. Vieni jį gynė, kiti peikė, bet niekas tokio precedento negalėjo ignoruoti. Juk negali sakyti, kad tai ne poezija, ir kūrybos išimti iš lietuvių literatūros. Taigi net ir bandydami kvestionuoti kritikai natūraliai legitimizavo tokį precedentą, o S. Gedos pripažinimas atvėrė duris daugeliui kitų autorių.


Bet buvo juk ir kitų, į modernėjimą linkstančių poetų?

Tiek kritikai, tiek S. Geda rėmėsi nemažai eksperimentavusio Eduardo Mieželaičio kūryba. Net iš jo kūrinių S. Geda rašė kursinį darbą. Bet galvodami apie kitus inovatorius pastebime, kad jie dažniausiai juda viena vaga – turi savitą braižą, sritį, o S. Geda – toks nepažabojamas, vitališkas, literatūroje daug erdvės užimantis kūrėjas, jo kūrybos arsenale miuziklai, vaikų ir suaugusių poezija, sudėtingi senosios literatūros vertimai, kritika, eseistika.

Be to, manau, šio poeto poveikis bent mano kartos kūrėjams juntamas ligi šiol. Tokiems kaip Dainius Gintalas, Gytis Norvilas jis tikrai padarė didžiulę įtaką. Gal net ir jaunesniems poetams S. Geda vis dar aktualus, o beveik 60 metų įtakos lietuvių poezijai – nemažai. Šiek tiek primena Maironio pėdsakus – jis sukūrė lietuvių bendrinės kalbos kanoną, o S. Geda formavo tokius dalykus, kuriuos jau galime vadinti kanonu šiandien. Jis parodė, kokia gali būti lietuvių kalba, kokia gali būti Lietuva. Turėjo ambiciją atskleisti, kad lietuviai turi ne prastesnę kultūrą, mitologiją, tradicijas nei japonai ar prancūzai. Tuo jis labai tikėjo ir stengėsi įrodyti savo darbais.


Galima sakyti, poezijos svarba visuomenėje turėjo įtakos tiek pačiam S. Gedai, tiek jo populiarumui?

Tuo metu, kai debiutavo S. Geda, poezija buvo daug svarbesnė. Proza reglamentuota socialistinio realizmo, trūko žodžio laisvės, todėl joje beveik nieko įdomaus nevyko. Nebuvo ir jokių inovacijų, eksperimentų, dygo tik pirmieji lyrinės prozos daigeliai. Skaitydami poeziją žmonės jautė, kad tai viena laisvesnių zonų, todėl ir poezijos rinktinių tiražai siekdavo net 10–30 tūkst. – sunku net ir įsivaizduoti. Knygos knygynuose tikrai neužsigulėdavo.


Monografija „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – kiek kitokia, linkstanti link grožinės kūrybos vandenų. Kaip jūs pats vertiname šių knygų (monografijų) rašymo procesus?

Lyginant monografijų rašymą, pirmiausia turbūt norisi kalbėti apie sukauptą patirtį. Pirmąją rašiau būdamas 30-ies iš disertacijos, o antroji gimė prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, per kurį tyrinėjau ir S. Gedą, ir sovietmetį, buvo daug kitų mokslinių darbų, kurie atskleidė to meto laikotarpį, kontekstą. Paminėčiau, kad per šį laiką turtėjo ir asmeninė patirtis, o visa tai suformavo visai kitą knygos kūrimo užmojį. Dirbdamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėstytojaudamas nemažai reflektuoju, klausiu savęs: kuo užsiimu, kam tai reikalinga? Mat mokslinės konferencijos dažnai vyksta tarp kolegų mokslininkų, dėstai studentams, o tai gana siauras ratas. Atlikti moksliniai literatūros tyrimai dažnai nepasiekia net pačių literatūros mokytojų. O viskas gana paprasta – mokslinių žurnalų nelabai kas nori skaityti, tai yra akademiniai tekstai, turintys specifinę kalbą – sąvokas, raiškos būdus, struktūrą. Moksleiviams ji – per sudėtinga, mokytojams irgi reikia papildomų pastangų ja domėtis.

Stiprėjo suvokimas, noras, kad reikia rašyti, kalbėti taip, jog tai būtų pasiekiama, įskaitoma platesnei auditorijai, nes vos tik pabandau papasakoti savaip, neįpareigojančia kalba apie tyrimų reikšmę, jų įtaką mūsų istorijai, literatūrai – matau, koks didelis susidomėjimas akyse atsiranda. Taip ir išėjo, kad parašiau monografiją, kurioje remiuosi teorinėmis prielaidomis, naujais faktais, bet ši informacija buvo nugramzdinta kažkur giliau. Ir rašiau vien tam, kad skaitytojas galėtų tekstą skaityti su malonumu, neapsisunkindamas akademinės kalbos išmanymu.


Drįsčiau teigti, kad toks požiūris – labiau tylus nei garsiai skelbiamas...

Manau, daugelis mokslininkų ir pasilieka prie tokio žanro ar kalbėjimo būdo, kokį išmoko studijuodami, rašydami disertaciją, ir, laikui bėgant, gilėja išmanymas, teorijų taikymo subtilumas, bet daug mažiau – pats kalbėjimo būdas. Tikrai nenoriu pasakyti, kad jis blogas, atvirkščiai – jo išmokstame per bakalauro, magistro, doktorantūros studijas, o kad tikrai jį esame įvaldę, parodome disertacijose. Bet toliau juk niekam nebereikia įrodinėti – jei ir kalbėsi šiek tiek kitaip, nereiškia, kad būsi mažiau mokslininkas ar kad tai mažesnis mokslas. Ypač tokią skirtį pastebiu skaitydamas užsienio mokslininkų darbus, jie būna visai kitokie, neįsprausti į griežtus rėmus. Yra visiškai nestandartinių humanitarinių knygų, kurios pripažįstamos kaip mokslas ir niekam didelių problemų nesukelia. Jei ten naujas turinys, požiūris, analizės – kodėl forma turi tapti problema? Man tai rūpėjo ir rūpi. Vis mąsčiau, negi visą gyvenimą dabar rašysiu tiktai taip... Be to, turime Norberto Černiausko, Aurimo Švedo tekstus, tad svarstau: jei istorikai pradėjo rašyti laisviau, kodėl to nedaro literatai, ko jie laukia?


Nuolat rašant moksliniu stiliumi, sugrįžti į kūrybišką, laisvą rašymą – nelengva užduotis?

Kai po disertacijos pradedi dirbti mokslinį darbą, kūrybiniam rašymui skiri mažai dėmesio, nes didelis krūvis, rengi daug straipsnių, vėl rašai monografiją. Jei pabandai kitaip, recenzentai sako, kad tai ne mokslinis stilius, reikia keisti... Todėl tikiu, kad kiek­vienas turi užduoti sau klausimą, kas jiems svarbu. Yra tokių, kurie save įsivaizduoja tik toje vienoje srityje ir niekur daugiau. Man buvo šiek tiek kitaip. Kai po doktorantūros nutariau, kad liksiu Lietuvoje ir čia dirbsiu akademinį darbą, pažadėjau sau, kad dirbsiu tol, kol man bus įdomu ir galėsiu daryti viską taip, kaip suprantu. O jei to įgyvendinti nepavyks – sugalvosiu ką nors kita.


Nėra poreikio įsikibti į statusą?..

Manau, svarbu neužmiršti savo jaunatviškų svajonių. Kai subręsti, tampi mokslininku, jau žinai, ką reiškia juo būti, todėl atitinkamai pradedi kurti tik tai, kas oficialiai vadinama mokslu. Bet tos naivios svajonės, mielos, įtraukiančios knygos, – jas tarsi užmiršti. O prisiminti juk reikia – taip būni nuoširdus pats sau. Nors skamba labai paprastai, išlikti atviram sau yra sunku ir nepatogu. Tokia taisyklė aktuali ne tik moksle, bet ir užsiimant grožine kūryba. Vis tiek įsisuki į inerciją arba esi gundomas padaryti, ko iš tavęs tikisi. Ir vėl dažnai savęs klausi: palauk, o kodėl tai darau? Ar man tikrai įdomu? Kam man to reikia? Turi nuolat būdrauti.


O su kokiomis vidinėmis mintimis ar jėgomis tenka susitikti būdraujant?

Nėra ko slėpti – tenka susidurti su vidiniais demonais, jie šmėsteli mintį apie kūrybiškiausios knygos sąrašą ar kokį triuką, dėl kurio skaitytojams būtų dar įdomiau skaityti. Vidinės pagundos, galinčios nustumti nuoširdumą, egzistuoja. Todėl reikia kuo mažiau apie jas galvoti. Apskritai, man atrodo, ne vienas per dažnai stengiasi kurti kažkokiai amžinybei, kritikams ar dar kažkam.

Man rašymo krizė – dvejonės, baimė, kad kūrinys yra nieko nevertas, neįdomus, nesąmonė, absoliutus naivumas, skirtas protingiems žmonėms juokinti. Krizė gali ištikti tada, kai jau matau visumą ir kūrinį išgyvenau, patyriau vaizduotėje. Tiesa, jis ten visada daug gražesnis – švyti, spindi, gali juo mėgautis. Visai kitaip nei popieriaus lape. Tada bandai susiimti, prisiminti, ką norėjai pasakyti, koks buvo impulsas, kas yra iš tiesų padaryta, ar iš tikrųjų taip kvailai skamba, o gal kažkas ta tema jau kalbėjo. Stengiesi atrasti tokį požiūrio tašką, iš kurio galėtum įvertinti situaciją naujai. Taip kūrybos procese grumiasi perfekcionistas ir realistas.


Ar nesuklysiu sakydama, kad jūsų knygų istorijos gimsta iš gyvenimiškų faktų, detalių, o ne vidinės jausenos?

Man norisi kalbėti apie žmones jungiančius dalykus, todėl knygos medžiaga sudaryta iš tikrovėje jau nutikusių įvykių, faktų. Taip kuriant, man tikrai pakanka vietos išrašyti vidines istorijas. Jei rašau apie Šiaulius, noriu pasiimti miesto erdvę, istoriją, artefaktus, žmones, net jei ir nesu tuo metu ten buvęs, gyvenęs. Ir kai viską sudedu į viena, atsiranda galimybė istoriją patirti iš naujo, viskas vyksta čia ir dabar. Todėl man įdomu, kaip skaitydami tokią knygą ar žiūrėdami spektaklį žmonės susigraudina, nes atpažįsta prototipus, charakterius – vadinasi, čia mūsų visų vidinės tikrovės dalis. Istorikai rašo kaip profesionalai, o rašytojas turi galimybę atkurti istoriją ir rašyti kitaip, nebijoti rizikuoti. Pastebėjau, kad, sukūrus tokią istoriją, žmonės savo miestą, gyvenimą pamato taip, kaip niekada jiems neteko. Toks kūrinys suteikia tarsi naują optiką.

Visai nesvarbu, ar knyga – monografija, ar grožinis kūrinys. Net jei rašau apie laikus, kuriuos išgyvenau, vis tiek pradėsiu nuo tyrinėjimo. Aišku, pasinaudoju atminties impulsais, bet vis tiek pasičepsėdamas bėgsiu į biblioteką, ieškosiu žmonių, su kuriais galėčiau pasišnekėti apie man nežinomus dalykus. O kai pradedi kalbėtis, supranti – pats nesugalvotum, kad taip gali nutikti.


Intuityviai žongliruojate fikcijos ir tikrovės elementais.

Netikiu, kad įmanoma atkurti chronologiją, sudėti gyvenimą taip, kaip buvo. Kažkas turi turėti Dievo žvilgsnį – visa matantį, aprėpiantį, žinantį. Net jeigu dabar patiems reikėtų aprašyti savo gyvenimą ir to paties paprašytume artimųjų – gautume du visiškai skirtingus pasakojimus.


Turbūt net jei patys apie save rašytume būdami 25-erių, 40-ies, 70-ies – išeitų labai skirtingos knygos...

Taip, todėl ir kyla klausimas: kam kuriame pasakojimus? Aišku, sužinai, įvertini kontekstus, suvoki epochų, žmonių skirtumus. Bet, manau, istorijas pasakojame tam, kad suteiktume vertę, kurtume prasmę. Pavyzdžiui, S. Geda kalbėjo apie Antaną Strazdą, François Villoną, kitus, o iš tiesų visada kalbėjo apie save. Iš kitų žmonių gyvenimų pasiimdavo tuos frag­mentus, kurie pačiam buvo artimiausi. Skirtingų žmonių portretai persidengia...

Taigi kurdami istorijas pirmiausia intuityviai atsirenkame tam tikrus faktus, o vėliau iš jų darome montažą, kuriame ir kalbame taip, kaip tuo metu jaučiame. Žmogų gali matyti visaip, papasakoti jo istoriją yra daug būdų... Pats S. Geda yra sakęs, kad reikia timptelėti tikrovę. Taip ir aš, kurdamas knygas, stengiuosi nebijoti, rizikuoti ir timptelėti tikrovę...


Judita Paužuolytė – meninių tekstų kūrėja, literatūrologė, klausytoja, kuriai įdomi Kito istorija.