× Sara Poisson

 

Kaip mus veikia istorija, kurioje dažniausiai buvome kolonializmo aukos? Kaip tai padeda, o gal trukdo suvokti šiuolaikinio kolonializmo, rasizmo praktikas? Kaip vertiname antropoceno įtaką planetos ekosistemoms, jų sukeltiems geopolitiniams iššūkiams? Galų gale – ar įstoję į Vakarų klubą ir siekdami nacionalinės gerovės gebame reflektuoti šiam klubui tenkančią atsakomybę už klimato kaitą? Apie tai pasikalbėjome su Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) mokslo darbuotoju Aisčiu Žekevičiumi – filosofu, poetu, vertėju ir tyrėju.

Aistis Žekevičius. Austėjos Marijos Jaščaninaitės nuotr.

 

Balandžio viduryje šiuolaikinio meno ir kultūros erdvėje „Medūza“ skaitei paskaitą „Antropocenas ir rasė, arba kodėl mes niekada negyvenome viename pasaulyje“. Kalbėjai apie tai, kad antropoceno teoretikai pražiūri pražūtingą poveikį planetos ekosistemoms, kilusį iš transatlantinės vergovės, plantacijų žemdirbystės, kolonializmo, rasinio kapitalizmo ir pramoninio ekstrakcionizmo. Netgi nebūdama aplinkosaugos aktyvistė, jau kuris laikas labai aiškiai suvokiu savo, kaip baltųjų rasės atstovės ir su Vakarų Europos kultūra besitapatinančios valstybės pilietės, skolą, paveldėtą kartu su Vakarų civilizacija. Tačiau tikrai atsirastų nekvailų žmonių, kurie sakytų, kad mažos šalies, kuri pati ilgą laiką buvo kolonizuota, žmogaus jautrumas yra perteklinis ir neaktualus. Ką manai?

Turime gana unikalią istoriją, kurioje viena ant kitos klojasi ir kolonistų, ir pavergtųjų patirtys. Nors ilgus metus buvome kolonizuoti iš pradžių carinės Rusijos, o vėliau – sovietų, XVII a. su Abiejų Tautų Respublika vasaliniais saitais susisaisčiusi Kuršo kunigaikštystė turėjo kolonijų Gambijoje ir Tobage. Pagaliau imperinių ambicijų nestokojo ir Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Net jei apsiribosime moderniosios tautinės valstybės perspektyva, netruksime prisiminti, kad dar tarpukariu būta į atsarginės Lietuvos idėjos rūbą įvilktų siūlymų sąmoningai kolonizuoti kurią nors užjūrio šalį ar jos dalį. 

Tiesą sakant, esu linkęs manyti, kad tokia įvairialypė istorija kaip tik leidžia kur kas kompleksiškiau vertinti globalų kolonijinį palikimą. Aišku, tai įmanoma tik tuo atveju, jei pavyksta atsisakyti polinkio idealizuoti praeitį ir sąžiningai ją peržiūrėti. O ar jautrumas perteklinis, ar mes patys pernelyg atbukę, kad su empatija žvelgtume į, dekolonializmo pradininko Frantzo Fanono žodžiais tariant, „žemės prakeiktuosius“, – čia jau kitas klausimas.

Tavo filosofijos krypties daktaro disertacija „Biopolitika ir rasė: sąveikos, kritika, įveika“ (2024) irgi siejasi su tuo, ką kalbėjai per jau minėtą paskaitą. Kas paskatino rinktis tokią nepatogią temą?

Biopolitika, arba gyvybės politika, susidomėjau dar studijuodamas VDU magistrantūroje, išsamiau susipažinęs su šio mokslo pradininko, prancūzų filosofo Michelio Foucault tekstais. 1975–1976 m. Prancūzijos koleže jis skaitė paskaitų ciklą „Visuomenė privalo būti apginta“ ir per vieną paskaitą paaiškino, kad rasė ir rasizmas biopolitikoje atlieka dvejopą funkciją: viena vertus, leidžia hierarchizuoti visuomenę suskaidant ją į tam tikrus porūšius, kita vertus, įtvirtina biologinio pobūdžio santykį tarp gyvybės ir Kito mirties. Nors, M. Foucault perėjus prie biopolitikos ir liberalizmo sąsajų analizės, rasės problema taip ir liko jo filosofijos paraštėse, manęs neapleido mintis, kad rasė anaiptol nėra tik viena iš biovaldysenos funkcijų; ši mintis ilgainiui paskatino peržiūrėti rasės klausimą biopolitikoje. 

2019 m. įstojęs į LKTI doktorantūrą ir pats nebuvau visiškai tikras, ar tokios problemos pakankamai atliepia vietines aktualijas, kad galėtų sudominti ne vien šios srities specialistus, bet netrukus prasidėjusi pandemija paskatino permąstyti biopolitikos ir visuomenės sveikatos klausimus, o dar po metų įsismarkavusi migrantų krizė iš naujo aktualizavo biopolitikos ir rasės temas.

Esi sakęs, kad antropocenui būdingas struktūrinių nelygybių maskavimas, polinkis į rasės ir kolonializmo klausimus žvelgti kaip į praeities įvykius, istorinę atgyveną. Kaip manai, kodėl taip nutinka net filosofams?

Daugeliu atvejų filosofai – deja ar laimei – irgi yra tokie patys žmonės, turintys troškimų ir silpnybių. O atsakomybės klausimas nėra toks vienareikšmiškas, kaip gali pasirodyti. Galime iki išprotėjimo rūšiuoti atliekas ir įtikinėti save, kad iš visų jėgų plušame Žemės labui, bet tai tėra lašas jūroje, palyginti su dešimteriopai didesne pramonės gigantų daroma žala planetos ekosistemoms. Kitaip tariant, susiklosčiusi situacija šaukiasi jau ne kosmetinio remonto, o kapitalinio padėties persvarstymo. Tačiau tam reikia sąmoningumo. Suvokimo, kad, kaip teigia brazilų antropologas Eduardo Viveirosas de Castro ir filosofė Déborah Danowski, nors už klimato kaitą atsakingi ne visi žmonės, visi, kurie atsakingi, yra žmonės. Todėl nebegalime abejingai nusišalinti nuo scenos ir ramiai kramsnoti spragėsius, kad ir kaip kartais norėtųsi. Tačiau, kol klimato krizės sukeliami nepatogumai bus sąlygiškai pakeliami, – pirmiausia kalbu apie ekonomiškai išsivysčiusias šalis, – labai abejoju, ar rasis pakankamai politinės valios priimti išties nepatogius sprendimus planetos ir begalės joje gyvenančių gyvybės formų labui. O kai padėtis taps nepakeliama, gali būti per vėlu. Bet niekas nenori išsižadėti komforto. Nepatogu.

Kažkodėl vis eretiškai grįžtu prie minties apie antikinės filosofijos ir graikų polio, kuriame demokratija ir filosofija galėjo veikti tik dėl to, kad rėmėsi vergų darbu. Galgi tada neturėtų stebinti, kad ir vėlesniais laikais Vakarų kultūra iš esmės buvo kuriama naudojantis sunkiu ir dažnai skurdžiai mokamu ar net visai nemokamu moterų darbu. Taigi labai patogu įsitaisyti pozicijoje, kuri kolonializmą vertina kaip neišvengiamą auką kokios nors vadinamosios pažangos labui. 

Kodėl eretiškai? Iš pirmo žvilgsnio ši mintis gali pasirodyti paradoksali, tačiau be to pertekliaus, kurį generavo Antikos vergų darbas, Atėnai vargu ar būtų pajėgę skirti tiek dėmesio ne tik filosofijai, bet apskritai kultūrai. Ir ne tik Atėnai. Pastaruoju metu Lietuvoje atgijo pilių ir dvarų kultūra. Viena vertus, atrodytų, kad toks žingsnis labai sveikintinas: istoriniai paminklai tampa traukos centrais, juose kuriamos naujos darbo vietos. Bet ar dažnai tokiose vietose susimąstome apie tai, kad didikai ir dvarininkai turtus užsidirbdavo baudžiauninkų sąskaita? Man regis, kur kas dažniau esame linkę įsijausti į rūmų savininkų kailį ir įsivaizduoti įstabius jų apdarus ar ištisas dienas trunkančius pokylius. Nors daugumai jų kolonijiniai užmojai būdavo svetimi, su savo baudžiauninkais jie kartais elgdavosi ne ką geriau nei kolonistai su vergais. Šiuo atveju būtų galima įžvelgti tam tikrą kolonijinių elgsenos modelių importą, savotišką vidinį kolonializmą. Moterų padėtis ištisus šimtmečius buvusi ne ką geresnė.

Beje, pažangos klausimas antropoceno kontekste taip pat yra nevienareikšmis. Beveik visos Vakarų valstybės dabartinį išsivystymo lygį pasiekė negailestingai išnaudodamos ne tik žmones ir gyvūnus, bet ir visą planetos ekosistemą. Mažiau išsivysčiusios šalys, pavyzdžiui, dauguma Afrikos valstybių, kurios ilgus dešimtmečius buvo tik išteklių tiekėjos Vakarų šalims, tokių galimybių neturėjo. Šiandien, kai jos tarsi jau galėtų stotis ant kojų ir mėginti vytis ekonomiškai labiau išsivysčiusius kraštus, liepiame joms orientuotis į kitus dalykus: prioritetizuoti ekologiją, mažinti į orą išmetamo CO2 kiekį ir t. t. Tam tikra prasme tai yra dar vienas prašymas pasiaukoti, tik šįkart jau planetos labui.

Dr. Viktorija Vaidogaitė paskelbė pasakojimą apie Veneciją: dabar tai miestas su „savo senjorų inteligentija ir migrantų rankomis palaikomu gyvenimu“. Pasak autorės, turbūt sunku „perduoti tai, kuo užpildėme gyvenimo beprasmybę, į svetimas rankas. Delnus, kurie viso to nesukūrė“. Ta proga pasitikrinau, kiek ES slaugos sektoriuje ir visoje darbo rinkoje yra imigrantų. Italijoje imigrantai sudaro net iki 50 proc. oficialiai samdomų slaugos darbuotojų. Europos Sąjungoje imigrantai (iš kitų ES šalių ir ne ES valstybių) sudaro apie 20 proc. visų ilgalaikės slaugos (LTC) darbuotojų. Ar augantis šios rūšies imigrantų poreikis nėra susijęs ir su antropocenu, ir su kolonializmo patirtimis, ir su tam tikromis kolonizacijos formomis?

Sąsajų su antropocenu čia įžvelgti lengviausia – žmones geresnių sąlygų ieškoti gena ne tik karo neramumai, politinis persekiojimas ar ekonominiai nepritekliai, bet ir naujieji klimato iššūkiai, dažnu atveju netolygiai pasiskirstę vadinamųjų globaliųjų Pietų nenaudai. Europos trauką suprasti irgi nesunku, nes, žvelgiant į dabartinius imigrantų persekiojimus Jungtinėse Valstijose, tarsi būtų galima daryti prielaidą, kad žmogaus gyvybės vertė Europoje sąlygiškai išlieka didžiausia. Bet čia irgi slypi tam tikras paradoksas. Patekus į ES, netrukus susiduriama su rūsčia tikrove: net jei pavyksta išvengti tiesioginio rasizmo, dažnai įkliūvama į neįveikiamo biurokratizmo spąstus ar patiriami kiti sisteminiai barjerai. Juolab kad ir patys darbdaviai imigrantus neretai regi kaip pigią darbo jėgą, kuri prireikus nebūtinai išdrįs ginti savo teises, ir tai iš dalies paaiškina, kodėl jų skaičius taip sparčiai auga. 

Toks požiūris, nors tarsi atliepiantis visa apimančios vėlyvojo neoliberalizmo optimizacijos imperatyvą, yra kolonijinis ar neokolonijinis. Tačiau dažnu atveju lengviau apsimesti, kad to nematome, nei svarstyti apie galimas išeitis. JAV antropologė Ann Laura Stoler sukūrė kolonijinės afazijos sąvoką, kuri apibūdina tam tikrą politinį sutrikimą – polinkį „atjungti“ žinojimą ir nukreipti dėmesį kalbai pakrypus apie kolonijinį smurtą, kuris suvokiamas kaip kažkas tolima, praeita, kas mūsų nebeliečia ir liko lokalizuota atokiose koordinatėse. Gal vergija ir nunyko, tačiau kolonijinis smurtas įgijo subtilesnes, labiau užmaskuotas ir institucionalizuotas formas.

Savo disertacijoje svarstai apie rasizmą, pasireiškiantį biopolitikoje, kai kalbama apie gimstamumo ar populiacijos reprodukcijos klausimus. Mes Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, regis, nusiteikę reprodukuoti tikrai ne imigrantus ar pabėgėlius. Populiacijos reprodukciją siejame su kultūros reprodukcija, bet ar tikrai tai savaime suprantama? Kitaip sakant, esame  nusiteikę reprodukuoti tą mūsų šalies populiacijos dalį, kuri dėl įsigalėjusių gero gyvenimo standartų labiau nei kas kitas linkusi palikti CO2 pėdsaką. 

CO2 pėdsaką šiandien paliekame visi, norime to ar ne. Tačiau gręždamiesi atgal į praeitį esame linkę didžiuotis etnine ir konfesine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairove, įsivaizduojame, neva tai buvo neregėtos tolerancijos oazė. Paradoksalu, bet 2023 m. atliktų „Eurobarometro“ tyrimų duomenys rodo priešingą tendenciją – nors apie 70 proc. kalbintų Lietuvos gyventojų dievagojasi, kad būtų patenkinti, jei aukščiausią politinį postą užimtų kitos etninės kilmės ar odos spalvos žmogus, 60 proc. respondentų sutinka, kad diskriminacija dėl odos spalvos ar etninės kilmės šalyje yra labai paplitusi. Nežinau, kaip šiuos duomenis vertina sociologai, bet peršasi mintis, kad mes labai norime galvoti, jog esame tolerantiški, galbūt net esame pajėgūs įsivaizduoti siužetus, kuriuose maloningai atveriame kitos rasės ar tautybės atstovui duris į prezidentūrą, tačiau vis dar sunkiai gebame priimti etninės pasaulio įvairovės faktą. 

Aišku, demografiniai iššūkiai yra kompleksinė problema, kamuojanti visą Vakarų pasaulį, tik mūsų atveju, be ekonominių ir socialinių priežasčių, dar prisideda gyvenimo šalies agresorės pašonėje kurstomas nerimas, nori nenori įsismelkiantis ir į šeimos planavimo sferą. Mąstantieji plačiau supranta, kad paprastų sprendimų, kurie leistų kokybiškai ir veiksmingai reprodukuoti gyventojų populiaciją, šiandien tiesiog nėra. O kiti beatodairiškai mėgina užkrauti visą naštą ant šalies moterų pečių. Deja, bet kartais visuomenę tenka ginti nuo jos pačios.

Tavo disertacijoje minimas įtakingas šiuolaikinis mąstytojas Achille Mbembe kritikuoja technomolekulinį kolonializmą. Kaip vienas iš iššūkių paminimas vizualinės, skaitmeninės ir vartotojiškos kultūrų susiliejimas, pakeitęs žmonijos santykį su protavimu ir sustiprinęs raginimus reabilituoti instinktyvių reakcijų vertę. Pamenu, kaip Bučos žudynės Ukrainoje buvo aiškinamos buriatų prigimtimi arba diskutuojant apie aviakatastrofas buvo kaltinamos JAV kvotos formuojant oro laivyno personalą ir privalomai įtraukiant juodaodžius. Nejauki kartais ima atrodyti ir į politinę sceną tarytum sugrįžusi poetų-šauklių tradicija, kai tarsi dėl gerų tikslų įpainiojama nemažai diskriminacinių motyvų. Ar aš neišsigalvoju? Gal pats to nepastebi ar nesureikšmini?

Žvelgiant buitiškai, nesunku suprasti, kaip veikia rasistinius įsitikinimus palaikantys mechanizmai: atstumas nuo vienos nemalonios situacijos su kitos rasės atstovu iki apibendrinimo, neva visi jie yra tokie ar anokie, išlieka nykstamai mažas. Čia susiduriame su dvigubų standartų taikymu: vietiniai aptarnavimo sektoriaus darbuotojai gali sau leisti nepagarbiai elgtis su klientais ir išsisukti be rimtesnių sankcijų, o kiekviena atvykėlių elgesio detalė analizuojama tarsi su didinamuoju stiklu ir menkiausias nukrypimas nuo įsivaizduojamų normų laikomas išankstinių (dažniausiai neigiamų) nuostatų įrodymu. 

Kita vertus, jau pats susidūrimas su nepažįstamu Kitu dažnai ištraukia į paviršių tuos mūsų psichikos elementus, nuo kurių kitąsyk kur kas mieliau nusigręžtume, tad A. Mbembe ne veltui sieja rasę ir rasizmą su pasąmonės procesais, afektais, baimėmis, patirtomis traumomis ir kitu užgniaužtu turiniu, kurio priežastys dažniausiai neturi nieko bendra su rasizmo subjektais tampančiais asmenimis. Paprasčiau tariant, rasizmas tam tikra prasme yra lengvas būdas nematyti savo pačių pakrikusios psichikos ir giliai įsišaknijusių socialinių problemų. Jei mūsų visuomenė būtų iš tiesų laiminga ar bent labiau sąmoninga, galiu lažintis, kad ne tik kur kas rečiau patektume į šalių savižudžių topus, bet ir gerokai rečiau skambėtų šovinistiniai raginimai atiduoti Lietuvą lietuviams.

Lietuva, buvusi kolonizuota valstybė, jau yra Vakarų klubo narė. Nors tiesiogiai nevaldėme kolonijų, mūsų dabartinė gerovė ir infrastruktūra sukurta naudojantis pigiais ištekliais (kava, kakava, metalais, nafta), kurie istoriškai ir dabar išgaunami per išnaudotojiškas sistemas. Taigi, mes mėgaujamės vaisiais, nors patys medžio nesodinome ir, žinoma, jo nevogėme. Ar bent akademiniuose sluoksniuose mūsų šalyje panašios mintys randa erdvę, atgarsį?

Ne per seniausiai NARA tinklalapyje buvo publikuotas sociologės Gražinos Bielousovos tekstas „Ne mūsų kaltė? Lietuviško rasizmo archeologija“, kuriame autorė atkreipia dėmesį į Sovietų Sąjungos indėlį per rasistinius anekdotus formuojant rasinę vaizduotę, nepaisant fasadinio prielankumo imperialistinių Vakarų galių engiamoms Afrikos šalių tautoms. Sociologė taip pat primena nedaug kam žinomą istoriją apie Abiejų Tautų Respublikos pulkus, 1802 m. pasiųstus į Haitį malšinti revoliucijos, bet vėliau perėjusius sukilusių juodaodžių pusėn. 

Šiuo metu kartu su Vaiva Daraškevičiūte, Mintautu Gutausku, Egidijumi Mardosu, Rūta Simutyte ir Audrone Žukauskaite vykdome Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Antropoceninio proto kritika“, siekdami permąstyti antropoceno teorijų pasekmes filosofijai. Žmonijos tapsmas geologiniu veiksniu yra neatsiejamas nuo vadinamųjų didžiųjų geografinių atradimų, plačiai paplitusio eufemizmo, po kuriuo slypi ištisų tautų naikinimas prisidengiant civilizaciniais tikslais ir kitos destruktyvios kolonializmo praktikos. Vykdant šį projektą, be kita ko, svarstantį ir gyvų būtybių ontologinį statusą, kartu apmąstomas antropoceno santykis su kolonializmu. Taigi, nors kolonializmo kritika tikrai nėra vyraujanti kryptis šalies akademiniame lauke, atrodo, kad postkolonializmo idėjos sulaukia vis daugiau susidomėjimo, ir tai nuteikia viltingai.

Tęsiant aukos temą: biopolitika, kolonijose taikoma vergams, gali būti lyginama kad ir su individualia auka, tarkim, naktimis rašant mokslo darbą, laboratorijoje eksperimentuojant sveikatą žalojančiais būdais. Štai netgi Biblijos Dievas Tėvas aukoja savo vienatinį Sūnų dėl, sakykime, geresnio žmonijos likimo, meilės žmonijai! Prisipažinsiu, kadaise į galvą lindo paradoksali mintis: kaip būtų gerai turėti... žmoną, kuri vietoj manęs nemokamai tvarkytų mano buitinius reikalus. Vis vaidenosi, kad kitokia veikla man būtų malonesnė, prasmingesnė ir... teisingesnė. Prašau, sukritikuok mane negailestingai – taip, kad panašios mintys į galvą nebelįstų! 

Nemanau, kad masiškai ir sistemingai taikomas biopolitines praktikas galima lyginti su individo pasiaukojimu dėl kilnaus tikslo. Visų pirma todėl, kad pirmuoju atveju asmeninė valia nedalyvauja. Vergų niekas neklausdavo, ar jie nori dirbti; paprastai jie būdavo laikomi ne tiek žmonėmis, kiek naudingais daiktais, tam tikra vergvaldžio nuosavybės tąsa. Kitaip tariant, bepigu aukoti Kitą, kai disponuoji ne tik jo sveikata, bet ir išgyvenimo galimybėmis. Nors sutinku su mintimi, kad žmonės pridaro begalę klaikių poelgių prisidengdami meile ar tikėjimu, bet dažniausiai tai būna tik pretekstas, slepiantis kur kas žemiškesnes ir egoistiškesnes ambicijas.

Ekscentriškasis slovėnų filosofas Slavojus Žižekas knygoje „Mėgaukis savo simptomu!“ (2001) yra rašęs, kad lengva mylėti idealizuotą vargšą, bejėgį kaimyną ar badaujantį afrikietį, kol jis yra gana toli nuo mūsų, kol mus skiria pakankamas atstumas. Tačiau tereikia jam priartėti, ir ši meilė (tiksliau, jos regimybė) netrunka virsti neapykanta. Po dvidešimties metų S. Žižekas esė rinkinyje „Betvarkė danguje“ (2021) pratęsia mintį: norint iš tiesų mylėti nelaimės ištiktą kaimyną, nepakanka jam gausiai pažerti trupinių nuo valgiais lūžtančio stalo; reikia pašalinti aplinkybes, kurios sukėlė tą nelaimę. 

Man regis, tas pats principas galioja rasės, rasizmo ir surasinimo praktikoms: tai sisteminė problema, reikalaujanti persvarstyti žalingą kolonializmo ir imperializmo palikimą, kuris reiškiasi ne tik per populiacijų valdymą lemiančius biopolitikos mechanizmus, bet ir per pavienių individų mąstymo struktūras. Kitaip tariant, pirmiausia derėtų dekolonizuoti savo mintis, o tada jau bus galima pagalvoti ir apie teisingesnius, lygiavertiškesnius sugyvenimo modelius.