Gegužės 11 d. – iš paskos Auksiniams scenos kryžiams – bus teikiamos Sidabrinės gervės. Šios ilgakojų paukščių statulėlės išsekusio lietuviško kino dirvoje atsirado prieš šešetą metų kaip šioks toks mūsų mažai žiūrimo ir mylimo kino piaras, kaip skatinimas žūtbūt kilti aukštyn, ir todėl yra sveikintinas reiškinys. Tačiau tokiai prisikėlimą skatinančiai šventei labai svarbu turėti stuburą – kriterijus, įsitikinimus. Neužtenka užsiimti masine statulėlių gamyba ir koncertu. Po margaspalvių nominacijų sąrašu pasirašanti neseniai įsikūrusioji Nacionalinė kino akademija privalėtų pateisinti savo akademišką vardą, ne plaukti pasroviui, ne pataikauti ir džiūgauti (valio, apdovanotais panoro būti 57 lietuviški filmai!), o siūlyti toliaregišką kino meno vertinimo taktiką. Dabar gi rūpinamasi kuo daugiau susodinti prie bendro vaišių stalo ir kiekvienam anksčiau ar vėliau įteikti po... balioną. Nors visi žinome, kad daug pašauktų ir maža išrinktų.
Taip, taip, lengva kritikuoti tokius neišrankius apdovanojimus. Ką gi daryti? Visi juk suprantame, kad geri filmai nedygsta mūsų smėliukyje, nors tu ką. Tai gal apsimetam ir suvaidinam, kad dygsta? Teatrinių apdovanojimų komisija, štai, atvirkščiai, išbandė griežtesnę selekciją, išreiškė profesionalią nuomonę apie moterų vaidmenis, ir ką gi – vos nesugriuvo visa ceremonija. Nors tų vaidmenų gal tikrai nebuvo (ne dėl to, kad aktorės blogai vaidino, o dėl to, kad gerų pjesių ir režisierių trūko). Kinematografininkai nutarė versti į krūvą visai viską – televiziją, žanrus, studentus, mėgėjus – na, ir tiesiog viešai nuo scenos džiaugtis, drebančiais balsais dėkoti. Tai irgi sprendimas, gera reklama – visa Lietuva pirmą ir gal paskutinį kartą išgirsta to kūrėjo vardą, to filmo pavadinimą. Bet jeigu išsirinkome tokį primityvų kaupiamąjį variantą, tai bent jau varijuokime „gerves" – krikštykime tik kelias didžiosiomis, o kitos tegul lieka mažos, geležinės, plastmasinės ar suvenyrinės.
Dabar yra – vėlgi kopijuojant G. Dauguvietytės Auskarą – tik vienas kitoks simbolinis įvardijimas – Sidabrinis kiaušinis studentui (nors tų amžinai kine studentaujančiųjų užsislaptinę ne vienoje Metų kategorijoje). Hmm, mokantis iš tų labiau patyrusių teatralų ir griežtai profesionaliai pasižiūrėjus į Metų aktoriaus vaidmenų nominacijas (M. Jampolskis – „Aurora", R. Zubovas – „Laiškai Sofijai", M. Bialobžeskis – „Pamiršk mane"), siūlyčiau šįsyk neapdovanoti nė vieno vyro vaidmens...
Jau nebejuokaujant, keliuose apdovanojimuose aktoriams šalia vaidmenų kino filme įžūliai figūruoja vaidmenys TV seriale. Komisija teigia: geras aktorius ir prastame filme gali sužibėti. Gal tikrai taip? Ir aš pati įsijungiu serialą „Pamiršk mane", norėdama pasižiūrėti į A. Bendoriūtę. Vis dėlto šitokia forma komisija prisiima moralinę atsakomybę ir kiša į vieną lentyną bananinius serialus, aliejų maišo su vandeniu. Reikia manyti, po poros metų „serijiniai" darbai ir jų kūrėjai okupuos ir daugiau vietų atskirose kategorijose, nes jie yra masių matomi, mylimi ir netgi iš tiesų atskirai paėmus – gerai vaidina, gerai kuria muziką ir t. t. Ar tokią išeitį siūlome Lietuvos kinui, žiūrovams, patys sau?
Beje, tų masių nemeilė lietuviškam kinui taip pat galėtų pradėti jaudinti Akademiją, komisiją, priimtus į kino glėbį televizininkus. Didžiosios daugumos nominuotų filmų publika nematė, nes batsiuvys yra be batų, nes nėra metodiškos sklaidos nei kokiame nors mažulyčiame kino teatre, nei TV kanale. (Bent prieš apdovanojimų ceremoniją, ponai iš TV, parodykite savuosius Metų TV filmus: „KVDT...ateinu", „Rudens šauklių valdose", „Dovydas prieš Galijotą").
Nominacijas mėginama saliamoniškai suplakti daugelyje kategorijų – dėl profesionalaus režisieriaus vardo rungsis vaidybinio kino režisierė K. Buožytė, dokumentinio – O. Buraja ir teatro – J. V. Tūras. Tas pats akvarelinis postmodernizmas Metų scenarijaus, Operatoriaus, Kompozitoriaus kategorijose. Atrodo, tik jos didenybė Animacija išlaiko atskirą savo reto kraujo grupę. Deja, dosniajai komisijai šiemet Kino dailininko jau nepavyko „sukombinuoti", nes mūsų ekranuose apskritai mažėja dailės – matyt, vienas iš dailininkų pasireikš tik kaip ceremonijos scenografas. Taip pat, deja, nesiryžta įsteigti Kino kritiko pozicijos (juk kaip niekad anksčiau leidžiamos knygos) – dabartinėje įvairiaplaukio kino situacijoje tai viena svarbiausių kino profesijų.
Turint tokią kino istoriją (apie kurią naujieji pašauktieji dažnai nė nenumano), saugant šiltus kontaktus su žiūrovais, nominaciją Už viso gyvenimo nuopelnus galima būtų kasmet kiekybiškai plėsti – juk nebesuspėsime visų kadaise išrinktųjų paskutinį kartą prisiminti, juk anais kartais, ceremonijos pabaigoje, į sceną išėjus E. Pleškytei, A. Žebriūnui, R. Adomaičiui ar dar keliems kitiems buvusiesiems, rodos, tik ir įsijungia karšti „jupiteriai", prasideda šventė, kuri ekranuose jau visada bus su mumis. Mūsų jaunam kinui labai reikia atsiremti į kino tradiciją, suvokti, kad ne nuo tavęs tas kinas prasidėjo.
Dabar kine vadovaujamasi principu – kuo daugiau bus sukuriama filmų, tuo jie bus geresni – ir šiame prodiuseriškame lozunge yra daug tiesos. Tačiau jau post factum, filmus nebe prodiuseriams, o profesionalams atsirenkant ir išaukštinant, jis skamba ilgesingai, nykokai, na, kaip tie gervių klyksmai.