× Akvilina Cicėnaitė

 

Geriausios eilutės gimsta tada, kai negali jų užsirašyti, pavyzdžiui, kai vairuoji automobilį. Nors gal jos atrodo geriausios būtent todėl, kad lieka neužrašytos? Niekada nelaikiau savęs nei gera vairuotoja, nei gera rašytoja, bet kai daug metų atlieki tuos pačius veiksmus, galiausiai jie nusigludina, įgyja užtikrintumo: segiesi saugos diržą, užvedi variklį, įjungi šviesas, pajudi iš vietos. Mieste, kuriame gyveni 10 metų, vis rečiau prireikia navigacijos. Gal ir su rašymu taip pat: kai daug metų praleidi puslapiuose, galiausiai įsijungia vidinė navigacija ir išmoksti pasitikėti, kad ji, nenuklysdama neegzistuojančiais skersgatviais, atras tekstui tinkamiausią kryptį.

Tie, kurie sako niekada negirdėję manęs keikiantis, tiesiog neturėjo progos pabūti keleiviais mano automobilyje. Automobilis tampa mano kokonu, asmenine erdve pasaulyje, kur man skirta ne tiek ir daug tokios erd­vės, kur šalia nuolat dūzgia kiti. Mintinai išmokti judesiai pažįstamomis gatvėmis tampa fonu mintims susidėlioti, leidžia pasinerti į vidinę tylą. Automobilis – liminali erdvė tarp išvykimo ir atvykimo, kasdienybės pertrūkio pažadas, net jei važiuoji neįdomiausia kryptimi. Kol esi automobilyje, niekada nežinai, kas nutiks, ir tas nežinojimas neatsibosta. Už mane, vietoj manęs kalba automobilis, gyvena automobilis – mano išorės šarvas, kūno namai. Manęs nebelieka. Ryto kamščiuose tampame keistai nuasmeninti ir kartu taip arti vienas kito. Aure kairėje, baltame BMW moteris dažosi lūpas žvelgdama į galinio vaizdo veidrodėlį. Dešinėje visureigio vairuotojas klausosi techno, pro tamsintus langus įžiūriu tik jo siluetą. Kokia kalba jie galvoja? Ką galvoja? Kur gyvena? Kaip gyvena? Ne, vairuodama apie juos negalvoju. Kai vairuoju, esu čia ir dabar, o kartu kitoje erdvėje, toje, kuriai nėra pavadinimo, ten, giliai, kur nėra nei jų, nei manęs. 

Bet kartu esu čia, esu tikrovės eismo dalyvė, mano balsas skamba pramaišiui su kitų balsais ir nekantriais automobilių pypsėjimais. Štai apšaukiu senį ant dviračio, kuris važiuoja zigzagais viduriu kelio ir dar iškėlęs ranką, sakytum, rodo posūkį, bet paskui paaiškėja, kad ne, tiesiog pamojavo pažįstamam ant šaligatvio. Langas atidarytas, senis girdėjo, bet jis linksmas, rieda iš vietinės alinės, jo mirties laikas – dar ne šiandien, ne po mano automobilio ratais. Kartais man atrodo, jog kaskart sėsdami į automobilį žmonės sudaro nebylią sutartį, pasirašo suprantą, kad bet kada važiuodami gali mirti, ir šia prasme įgyja kažkiek galios pasirinkti savo mirties laiką. Sėsdamiesi į automobilį jau tampame bent šiek tiek mirę.

Užstrigusi spūstyse nejučia prisimenu apokaliptinių filmų scenas arba vaizdinius iš knygų puslapių, kai visi kiek įmanydami stengiasi ištrūkti iš pandemijos siaubiamų miestų. Susidaro milžiniškos spūstys, beviltiškai užkemšami keliai, nes automobiliai sugenda, nes jiems baigiasi degalai, nes nutinka avarijos, kai kurie vairuotojai taip ir miršta pakeliui, galiausiai gyvieji turi lipti iš automobilių ir traukti pėsčiomis. Keliai užkirsti, jie niekada nebepabėgs. Kuri iš jų būčiau – iš paskutiniųjų bandanti pasitraukti iš mirštančio miesto, mirštanti kelyje, liekanti ar išliekanti? („Jei pragaras – kiti žmonės, kas yra pasaulis, kuriame beveik nėra žmonių?“ – į nykstančio pasaulio grožį žvelgia Emily St. John Mandel romane „Vienuolikta stotis“.) Vairuotojas priešais mane pajuda išgelbėdamas nuo atsakymų, o stovėdama prie kitos raudonos jau būsiu pamiršusi klausimus.

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

Kai esu Vilniuje, pasiilgstu savo automobilio. Taip, šiame mieste dažniausiai vaikštau pėsčiomis, yra autobusų, troleibusų ir „Boltas“, bet „Bolto“ galinėje sėdynėje jaučiuosi bejėgė, už mane vairuoja kitas – nenorimas jausmas, kad esi viešnia savame mieste, nors tokia išties ir esi. Vykdama į Vilnių palieku automobilį draugei ir kaskart lėktuvui leidžiantis Sidnėjaus oro uoste bent akimirksnį šmėsteli neracionali mintis, kad dabar jau tikrai būsiu pamiršusi, kaip vairuoti. Bet ne. Aikštelėje, kur draugė palikusi automobilį, man nereikia galvoti, ką daryti, užplūsta sugrįžimo jausmas. Judu iš vietos, rodau posūkį ir nelaukdama įlendu tarp automobilių, nes šito miesto gatvėse išlieka tik įžūliausi. Štai, sakau sau, nepamiršai. 

Prieš porą mėnesių miegojau automobilyje. Stovyklaujant naktį kilo audra, pliaupė lietus, palaikę 20 metų senumo palapinę greitai permerkė kiaurai ir po vidurnakčio teko slėptis. Priekyje vietos gal tiek pat, kiek „Airbus A380“ ekonominės klasės sėdynėse, tik nėra to pernelyg intymaus atsitiktinių pakeleivių artumo ir esi tvirtai ant lietaus merkiamos žemės, o ne 11 kilometrų aukštyje virš nesibaigiančio vandenyno. Vis tiek ankšta, tvanku, nepatogu. Nusnūdus porą valandų pradėjo aušti; užkaičiau bagažinėje pastatytą virdulį ir su kava nuėjau iki abejingo ežero, virš kurio sklaidėsi ryto rūkas ir kurio pakrante ką tik prašokavo dvi kengūros. Miglotai prisiminiau, kad tai jau buvo nutikę, kad kadaise mums irgi perlijo palapinę, kad irgi miegojome automobilyje, tik tai buvo kita šalis, kitas ežeras, kitas žmogus, kitas automobilis.

 

/ / /

Kai man buvo 10 metų, patekome į avariją. Vakarėjant važiavome po dienos, praleistos prie ežero šalia Trakų, automobilis, kaip ir mano oda, dar įkaitęs po vasaros saulėje praleistos dienos. Sėdėjau galinėje šokolado spalvos „Žigulių“ sėdynėje, kai vingyje vairuotojas, mano tėvas, nesuvaldė automobilio, šis nuslydo nuo kelio ir nusirito nuokalne. Kelis kartus apsivertęs galiausiai sustingo aukštyn ratais.

(Beje, „patekome į avariją“ yra keistas žodžių junginys, nurodantis tarsi lemtį, gal net išorinių jėgų įsikišimą, bet išties čia juk nėra jokių lemtingų išorinių jėgų, kaltininkas viduje, aiškus ir apibrėžtas: girtas vairuotojas, greitį viršijantis vairuotojas, vairuotojas, kuris pervertina savo jėgas, vairuotojas, kuris leidžia automobiliui nuskrieti nuo kelio. Mes niekur nepatekome, gal tik buvome įkaitai tame automobilyje išplėstomis iš netikėtumo ir netikėjimo akimis sekundę prieš ratams imant slysti.)

Nepamenu, kiek laiko praėjo apsivertusioje mašinoje. Negalėjo būti ilgai – gal kelios minutės. Bet atsimenu, kad kai galiausiai mus pastebėjo, kai prie mūsų pribėgo žmonės, kai ėmė siūbuoti automobilį mėgindami atstatyti jį ant ratų, pradėjau klykti ir klykiau tol, kol automobilį apvertė, atidarė dureles, ištraukė mane tebeklykiančią ir apčiupinėjo tikrindami, ar niekas nelūžę. Vis rėkiau, kad nejudintų, kad paliktų mus čia, nes atrodė, kad tik taip, aukštyn kojomis, per plauką laikomės gyvi, kad būti apverstiems yra trapu, bet saugu, kad jei mėgins judinti automobilį, mes sprogsime, degsime, dušime, mirsime.

Kažkur albumuose turėtų būti nuotrauka iš anos popietės prie ežerų. Dabar negaliu jos ieškoti, bet lyg per rūką regiu save, užsilipusią ant didžiulio akmens, prisimerkusią prieš saulę, švelni išblukusio vasaros prisiminimo sepija.

 

/ / /

Nebuvau iš tų, kurios netveria noru gauti vairuotojo pažymėjimą. Net neprisimenu, kuriais studijų metais gavau teises. Išlaikiau iš pirmo karto, bičiulė dar pakomentavo: „Tai jau dabar galėsi vyrą vežioti.“ Suprask, po vakarėlių. Suprask, moteriai reikia tik tiek. Suprask, vyras yra pagrindinis vairuotojas, o moteris – tik tarp kitko; jai leidžiama nežinoti, kas ten mirksi prietaisų skydelyje, jai leidžiama parvairuoti vyrą atsargiai, tamsiomis, tuščiomis miesto gatvėmis. Jai nereikia automobilio. Jai nereikia laisvės. Greičio veidas, kaip man anuomet buvo teigiama, yra nemoteriškas.

Gal todėl tada, kai pirmą kartą viena važiavau į darbą Ukmergės gatve, tirtėjo keliai ir rodėsi, kad vienu metu vyksta per daug; gal todėl jau vėliau, kai skyriausi, užsirašiau į ekstremalaus vairavimo pamokas, nes reikėjo išmokti tiek daug: kaip spausti greičio pedalą iki dugno, išvengti netikėtų kliūčių, vairuoti slystantį automobilį, stabdyti vairuojant skirtingais greičiais; kaip išgyventi apsivertus automobiliui; kaip laikytis už automobilio vairo, kai nebėra už ko laikytis.

 

/ / /

Ką galima veikti automobilyje?

Vežti daiktus ir kūnus iš taško A į tašką B. Būti vežamai. Lenkti. Praleisti. Padėkoti. Rodyti posūkius. Nerodyti posūkių. Pykti ant tų, kurie nerodo posūkių. Keiktis išsyk keliomis kalbomis. Diagnozuoti kitų eismo dalyvių psichikos būklę. Kalbėtis nežiūrint vienas kitam į akis. Bučiuotis ant priekinės sėdynės. Mylėtis ant galinės. Sugalvoti pavadinimą šitam tekstui. Mintimis nukeliauti į praeitį, į ateitį, į kitus žemynus, į dangų. Klausytis muzikos. Dainuoti pro šalį. Rūkyti, gerti vandenį ir kavą, valgyti, skaityti, miegoti. Gyventi. Slėptis. Patekti į avariją. Mirti prie vairo, greitojoje, reanimacijoje. Naktį sėdėti automobilyje ir žiūrėti į tekančią upę – štai ji, žvilganti laiko gyvatė, štai jos vingiai, primenantys, kaip lengvai per akimirką viskas gali apvirsti aukštyn kojomis.

 

/ / /

Man patinka vairuoti ne tik todėl, kad patinka greitis, garsiai klausytis muzikos ar būti vienai. Net ne tik todėl, kad vairavimas man rodosi panašus į rašymą, nes tiek rašant, tiek vairuojant patenkama į savotišką srauto būseną, tą, kuri skirtingose kultūrose turi vis kitus pavadinimus, bet Mihaly Csíkszentmihályi įvardija sąvoka flow, srautu; tai, kas vyksta, vyksta ir su manimi, ir kartu ne su manimi; manęs nėra ir kartu esu budri, gyva. Man patinka vairuoti ir todėl, kad tai yra tapsmo erdvė. Vairuodama tampu muzika, vienat­ve, prieš akis išsivyniojusia kelio juosta, šmėkščiojančiais pakelės medžiais ir reklaminiais skydais. Aš tampu greičiu.

 

/ / /

Vairavimas yra ir tam tikri ritualai. Tarkime, nufotografuoti prietaisų skydelį, kai kilometražas pasiekia apvalų skaičių ar atsikartojančius skaitmenis. Nežinau, kodėl tai darau – gal dėl skaičių grožio, noro tikėti, kad juose slypi magija, ir jei nufotografuosiu – sulaikysiu, neleisiu jiems išnykti. Moderniajam žmogui netekus gebėjimo patirti šventybę, kaip rašė Mircea Eliade, šventybė jam pasireiškia tik nesąmoningai atliekamais ritualais, paslėpta mitologija. Ritualai it siekiant sudaryti su dievais sutartį, pagal kurią visam laikui liktum sustingusi magiško skaičiaus simbolizuojamoje laimės akimirkoje. Neturėdama kito ginklo, apsiginkluoju kamera ir bandau pasisavinti tuos skaičius bei jų grožį, ir mygtuko spustelėjimas, kaip ir šių žodžių rašymas, mane ramina. Fotografuoti ir rašyti – išsaugoti daiktų pavidalus akimirką prieš jiems imant nykti.

Tada, kai rašiau knygą, kurios pagrindiniai veikėjai išsiruošia į kelionę automobiliu, turbūt ir norėjau išsaugoti ano laiko daiktų pavidalus, tai, ko nebėra. Dar norėjau, kad ir tekstas lietųsi taip – lėtai, švelniai linguodamas, nelyg atkartodamas judėjimą begaline į horizontą nusidriekusia įkaitusio asfalto linija. Kad tekstas taptų liminalia skaitytojų erdve, tarp išvykimo ir atvykimo, tarp jų gyvenimo ir manojo.

Knygai pasirodžius, kaskart apie ją kalbėdama vis sulaukdavau klausimo, kiek ji autobiografiška. Arba teiginio, kad ant jos viršelio turėtų būti užrašyta ne romanas, bet autofikcija. Vis dar nežinau, kas laikoma autofikcija, galiu tik bandyti užčiuopti. Autofikcija man reiškia neautentišką autentiškumą, išsisukinėjimą, žaidimą su skaitytoju, vaizdo regimybę. Pažeidžiamumą – autorės, skaitytojo, teksto. Tekstus, gimstančius tada, kai negalint suvaldyti gyvenamos tikrovės siekiama suvaldyti popierinius siužetus. Autofikcijos tampa švelnia tikrovės dekonstrukcija. Tikrovės šukės dėliojamos taip, kad jose pamatytum iškraipytą ir gal dėl to tikresnį atvaizdą. Bet kartu autofikcija (ir išties literatūra) man reiškia laisvę, laisvę susikurti naują praeitį, suklastoti asmens dokumentą, išvysti naują atvaizdą veidrodyje ir fotografijoje. Kai kalbu apie autofikciją, užčiuopiu ir tą paradoksalią įtampą, kurią mini Chelsea Largent, – tarp skaitytojo troškimo patirti intymią, asmeninę istoriją, suprasti, kas tikra, autentiška ir kas ne, ir kartu tokių tekstų kritiką, neva jie nepakankamai rimti, neva gal net per daug asmeniški. Intymumo troškimas ir kartu baimė, kad jis atskleis tavąjį pažeidžiamumą. 

(„Mano emocinis gyvenimas: privatumo troškimo ir poreikio pasinerti į aistringą santykį su kitu dialektika“, – dienoraščiuose rašė Susan Sontag. Gal autofikcija ir automobilio vairavimas yra tokios dialektikos, apie kurią kalbėjo S. Sontag, atspindys.)

Svarbiausias dalykas, skiriantis pasakotoją nuo autorės, yra tas, kad vos atsidūrusi puslapiuose pasakotoja yra bent šiek tiek mirusi. Ji nebesikeis, visada išliks tokia pati, o autorė dar nė nespėjus pasirodyti knygai jau bus kitokia. Pasakotoja visada yra praeitis. Autofikcija šia prasme yra apgavystė, neišpildytas autentiškumo pažadas. Gal todėl ji gali likti svetima tiems, kuriuos erzina ambivalentiškumas, kurie tiki, kad žmonės nesikeičia. Ar ten tu tame automobilyje, gali paklausti jie, ar viskas, kas ten parašyta, yra tiesa, ar tai tu ten vairuoji? Skaitytojų noras atpažinti autorę pro automobilio langus įžiūrimame pasakotojos siluete suprantamas ir žmogiškas, bet dabar, kai sėdu prie vairo, užvedu variklį, paslepiu akis po tamsiais akiniais, lyg būčiau įžymybė, kuriai norisi likti neatpažintai, dabar, kai išsiruošiu į kitą kelionę – man norisi pasakyti: ne. Nereikia ieškoti.

Ten.

Nieko.

Nėra.

Štai ką iš tikrųjų reiškia autofikcijos, galvoju spustelėdama automobilio greičio pedalą – savojo gyvenimo fikcijos, alternatyvūs jo variantai, eilutės, kurios gimsta tada, kai negali jų užsirašyti, tiesos, ateinančios į galvą judant iš taško A į tašką B.

 

/ / /

„Aš visuomet rašau, kad atrasčiau tiesą, – teigė Annie Ernaux, 2004 m. kalbėdamasi su japonų rašytoja Yuko Tsushima. – Bet, man regis, tiesa yra tai, ko niekada negali pasiekti. Ji nuolatos traukiasi nuo tavęs. Tad esmė – ne mėginti atspindėti ją apibrėžta forma, bet ieškoti žodžių, kurie kiek galima labiau priartėtų prie être, būti.“

 

Akvilina Cicėnaitė – rašytoja, vertėja.