Alfredas Guščius. Paslaptingas determinizmas

Rašytojų klube rugsėjo 19 dieną paminėtas prozininko, dramaturgo Leonido Jacinevičiaus gimimo 70-etis (1944‒1995). Vakarą vedė Romas Gudaitis, jubiliato kūrybos visumą apžvelgė profesorė Jūratė Sprindytė, kūrinių paskaitė aktorius Algis Butvilas. Buvo įdomu išgirsti, ką apie rašytoją mena jo bendrakursiai iš Vilniaus universiteto 1962 m. laidos bei su juo artimai bendravę literatai. Beje, Leonido bendrakursiai Stasys Kašauskas, Rimantas Šavelis jau atšventė septyniasdešimtmečius, Sauliaus Šaltenio ši sukaktis laukia kitąmet. Visa trijulė pažėrė atsiminimų apie per anksti Anapilin išėjusį kolegą, iš kurių, anot Romo Gudaičio, išeitų bent pora puikių novelių. Kalbėjusieji akcentavo ambicingą Leonido charakterį, drąsias politines pažiūras ir savaip suvokiamą literato įsitvirtinimą rašytojų valdžioje. Literatūrinės karjeros siekdamas, jis žinojo, kad be TSKP nario bilieto net skyriaus vedėjo kėdės neužimsi, todėl apsisprendė pats ir suagitavo Šavelį, Šaltenį ir kitus bendrakursius ruoštis „perversmui" – perimti valdžią iš rašytojų veteranų. Tačiau bičiuliai paskutinę akimirką pasielgė „išdavikiškai" ir „šlovingosiose" gretose pretendentas atsidūrė vienas. Dėl šios išdavystės, kaip mena Šavelis, Leonidas smarkiai užsirūstino ir bendrakursiams už tai vėliau atsirūgo. Aukščiausias Leonido J. karjeros pasiektas laiptelis ‒ savaitraščio „Literatūra ir menas" vyr. redaktoriaus pavaduotojo, o paskui ir vyriausiojo postas 1989 m.