Justinas Dūdėnas: „Brutali medžiaga jautriose erdvėse – visuomenės šiurkštumo ženklas“

× Marijus Gailius


Architektūros semiotikas Justinas Dūdėnas klausia, ar kultūros paveldo reikšmės nėra kuriamos dirbtinai. Vis dėlto Zapyškio bažnyčios atvejis – tikrai ne toks. Jo vertinimu, taisyti šį nepavykusį projektą yra ne vietinės bendruomenės reikalas, o valstybinis interesas.
Pats, kaip architektas, J. Dūdėnas darbuojasi nedidelio masto, užtat išraiškingo mosto projektuose: pridėjęs savo ranką prie Valstybės pažinimo centro ekspozicijos, kūręs Šarūno Saukos parodos ekspoziciją Nacionalinėje dailės galerijoje, įrengęs aplinkai draugišką keltą Vilniuje „Uperis“, jis dar tiria ir architektūros perskaitymo procesus.
„Viešąja erdve dalijasi visi ir susitarimas pirmiausia yra politinis. Todėl į susitarimą perkelti įvairias mūsų psichologines projekcijas yra destruktyvu, nes vienam esant hiperjautriam, o kitam – visiškai abejingam, susitarimo niekada ir nepasieksi“, – sako J. Dūdėnas, komentuodamas Zapyškio bažnyčios pašonėje išlietą 3 000 m2 betono aikštelę. Taip atsitiko, nes nebuvo tartasi. O atstatyti padėtį bus galima tik atsiradus stipriai politinei valiai.

 

Marijaus Gailiaus nuotrauka
Marijaus Gailiaus nuotrauka

 


Aiškiai pabrėži, kad betonas tėra medžiaga, todėl jos nederėtų demonizuoti. Etanolis – irgi tik medžiaga, bet puikiai žinome, kaip jis diskredituotas, ir neatrodo, kad valdžia, ypač dabartinė, jos nedemonizuotų.

Zapyškyje tą patį betoną buvo galima panaudoti siauram takeliui – tarytum kūlgrindai per pievą. Juk negali sakyti, kad betoninės Mykolo Saukos skulptūros kuo nors blogesnės vien dėl to, kad yra iš šios medžiagos.


Mykolo brutalizmui šis substratas turbūt tik prideda vertės.

Man skaudu, kai ir kitos medžiagos demonizuojamos: medis dėl to, kad dvelkia kaimu, o stiklas – primena „stiklainius“ – Niujorko dangoraižius, nors nesutarimo priežasties turėtume ieškoti ne pačioje medžiagoje, o žmogaus klaidose.


Remiantis analogija, išeina, kad šio principo nepaiso dabartinė valdžia, didžiausią dėmesį kreipianti ne į priklausomybę turinčius žmones, o smerkdama patį alkoholį?

Medikai, naudojantys spiritą dezinfekcijai, juk nesako, kad alkoholis yra blogis. Jokia medžiaga nėra blogis, blogis yra jos padaroma žala. Abiem atvejais – ar betono, ar alkoholio – labai svarbus jų kiekis.


Ar mūsų visuomenė turi priklausomybės nuo betono požymių?

Diagnozuojant dabartinę viešųjų erdvių medžiaginę kultūrą, iškyla atnaujinamų Lietuvos aikščių problema – jos pasižymi paprastumu ir pigumu, nes galiausiai išklojamos trinkelėmis. Vis dėlto dabar pasklidusios ir visus itin sujaudinusios fotografijos iš Zapyškio neatspindi realios padėties, taip nesąžininga: čia tas pats, jei atbėgtum į tapytojo studiją ir nufotografuotum dar nebaigtą paveikslą.


Šia taisykle tarytum vadovavosi prezidentas Algirdas Brazauskas, kadaise raginęs greičiau nutinkuoti Valdovų rūmus, kad žmonės nematytų statybų griaučių. Bet juk būtent patyrimas ir žinojimas, kaip jie buvo statomi, iš dalies ir sudaro rūmų vertę, kuri nesikeičia nepaisant nutinkuotų sienų.

Kultūrines reikšmes atrasime ir matydami naujas ir tebūnie tvarkingai išklotas aikščių trinkeles: ateityje jos bylos apie varganą XXI a. pradžią Lietuvoje – finansinį ir kūrybinį skurdą, polėkio stoką, ir visa tai vien iš poreikio įsisavinti lėšas. Šios architektūros poveikis bus toks: su liūdesiu galvosi apie savo šalį ir matysi, kaip jai vis dar sunku.


Galima skambiai pasakyti, kad tuomet betonas yra melancholiškos meilės tėvynei metafora? Pasak Jonathano Wattso, betonas „naikina natūralias infrastruktūras ir nepakeičia jų ekologinių funkcijų, nuo kurių priklauso žmogus“. Šitaip mažytis betono veikimo globaliai modelis tarytum išsipildė Zapyškyje, kuriame sunaikinta natūrali nusistovėjusi infrastruktūra. Be to, turbūt jau pasiekėme ribą, kai „betonas lenkia bendrą planetos medžių ir krūmynų anglies masę“. Ką manai apie betoną kaip alegoriją, archetipą?

Taip skaičiuodami išsyk galime pereiti prie Antropoceno. Man architektūriniuose sprendimuose irgi pirmiausia norisi įžiūrėti žmones. Kuo valstybė pažangesnė, tuo jautriau joje tvarkomos erdvės, tad imi savęs klausti – kokioje visuomenėje gyvename mes.
Darau prielaidą, kad Zapyškyje architektas turėjo skrupulų ir įvertino pievoje plaukiančios bažnyčios identitetą, tačiau pirmiausia jis turėjo įgyvendinti savivaldybės užduotį – išspręsti automobilių parkavimo problemą ir panašiai. Labai tikėtina ir atkūrimo intencija – turgaus aikštės motyvas.
Man regis, simbolinis praeities rekonstravimas kaip savaiminė vertybė, automatinė indulgencija yra itin žalingas. Taip tarsi nustoji kvestionuoti, ką tai duoda dabarčiai, ką su tuo veiksime.


Taip kartais prikeliame mumijas?

Zombius. Kartais objektus iš tikrųjų reikia atstatyti, ypač jei jų atmintis dar gyva. Jei prikeldamas praeitį neturi supratimo, kuo ji bus geresnė už dabartį ir net ateitį, tada būtinai apie tai reikia kalbėtis, klausti ir tartis. Dabar nenoriu ginčytis, ar architektui reikėjo kloti aikštę trinkelėmis, akmenimis ar terasinėmis lentomis.


Už bemaž milijoną turbūt ir aukso dulkėmis galėjo barstyti.

Na, architektai pinigų nevaldo. Svarbiausias klausimas: ar architektui iškelta užduotis buvo bent ko nors verta? Projektą privaloma aptarti su visuomene laikantis Orhuso konvencijos, kurios Lietuva išties piktybiškai nesilaiko – paisyti visų šių mechanizmų tiesiog nepatogu, nes pinigų įsisavinimo procesai, visuomenei pamažu formuluojant savo lūkestį, dar labiau išsitęstų (nors išsivysčiusiose šalyse galvos skausmo tai nekelia). Reikia kantrybės, kad sau atsakytume, kas yra vertybė – bažnyčios ikoniškumas ar pasiekiamumas. Mano psichogeografijoje, pavyzdžiui, Zapyškis yra svarbesnis netgi už Pažaislį. Dabar jo vaizdinys sutrauktas, utilitariškai transformuotas.


Pats Zapyškio projekto architektas Gintaras Prikockis užsimena, kad viename projekto etape „galbūt suveikė pragmatinė Kauno rajono savivaldybės, kaip užsakovo, pozicija“. Tuomet architektui tenka atsitraukti. Atsimenu pokalbį su nusipelniusiu architektu Kęstučiu Pempe, kuris su grauduliu balse pasakojo, kaip buvo priverstas atitraukinėti – „sulaiptuoti“ – garsųjį „Delfino“ daugiaaukštį šalia Architektų rūmų Vilniuje ir pamatė, ką išties padarė. Mūsų kultūroje priimta susitaikyti su galia?

Jei manai, kad užduotis yra neetiška, tiesiog nesiimi jos vykdyti. Tuomet nereikės ir teisintis. Be to, turime mano profesijos žmonių perprodukciją, todėl įmonėms atsisakant projektų sunku išlaikyti savo darbuotojus.
Jeigu Kauno rajono savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas sutaria, kad prie Zapyškio bažnyčios takelio neužtenka, ir nori aikštės, tuomet architektui nebeturiu ką bloga pasakyti.


Lietuvoje merus renkant tiesiogiai, tokia tvarka visuomenė tarytum patenkina: jiems patinka Kauno ar Alytaus merai, o ir šis projektas Kauno rajone vietiniams patinka. Kitaip sakant, rinkiminis užsakymas pasiteisina?

Bet ir atskleidžia visuomenės provincialumą. Patiems gyventojams interjeras dažnai nerūpi – užtenka, kad būtų pigu ir praktiška. Gali būti, jog pigi ir praktiška prieiga prie bažnyčios – irgi tarytum rinkėjų užsakymas.


Palangoje iš nekilnojamojo turto verslo senbuvės išgirdau tokią mintį: jei mes vietoje istorinės Palangos architektūros tyliai pageidaujame betoninio Dubajaus, gal paprasčiausiai dėl to susitarkime? Kam mums reikalingi paveldosaugos planai, jei nutylėtas susitarimas yra kitoks?

Šiuo klausimu didelį akmenį mesčiau į Kultūros paveldo departamento daržą. Aiškinantis, kas yra vertybė, departamentas, kartais neleisdamas ko nors elementaraus, dažnai lengva ranka išduoda leidimus siaubingiems dalykams. Jau metas išmokti jautrumo ir sistemai atsinaujinti.


Kultūros ministrui Mindaugui Kvietkauskui pareiškus, kad taip būti negali, turbūt galima tikėtis, kad betoną išardys ir atkurs pievą?

Jei valstybė stipri, tikrai galima taip padaryti. Bet jei ją valdo biurokratai, kurie durs pirštu į įsisavintus pinigus ir grėsmę juos grąžinti, tuomet viskas strigs.


Tas pats J. Wattsas atkreipia dėmesį į betono inerciją: „Kartą cementui surišus į vienį politikus, biurokratus ir statybų įmones, susidariusio junginio praktiškai neįmanoma išpainioti.“ Ar ne tokį procesą mes pamatėme ir Kauno rajone? Kaip pats vertini šios puikios medžiagos reputaciją?

Tarp jaunimo labai daug brutalumo gerbėjų, brutalumas yra itin madingas. Ir man pačiam patinka švaraus, gryno betono sprendiniai. Betonas yra stigmatizuojamas ir taip pridengiamos tikrosios problemos, kurių be didesnės valios ir masėms suprantamos politikos gali ir nepavykti išspręsti. Vis dėlto gyvename demokratijoje, todėl diskursas apie viešųjų erdvių architektūrą turėtų jautrėti.


Gal tuomet reikia sukrėtimo? Pavyzdžiui, imti ir nugriauti Valdovų rūmus, jeigu koks nors autoritetingas asmuo pasiūlytų. Juk Gedimino kalno nuošliaužos sujaudino visus, nors tai buvo padaryta ne žmogaus, o gamtos valia. Tad ar nevertėtų susitarti: pažaidėme – labai brangiai pažaidėme – ir tiesiog rūmų atsisakykime? Vien dėl to, kad visuomenė susidurtų su tiesa?

Atvirkštinė akistata su šia tiesa galėtų būti Algirdo Kaušpėdo pasiūlymas atstatyti Gedimino pilį. Mane vien tokia mintis sukrečia... Kita vertus, toks kitaip mąstančių žmonių tiesos priėmimas.
Susitarti sunku. Bendruomenės lygiu lengviau: jeigu ji susitaria, kad jai patinka betoninės aikštės su standartinėmis plastikinėmis karstynėmis vaikams ir sodo nykštukais, aš nieko prieš. Vis dėlto esama aukštesnio rango objektų, kurie turėtų būti visos tautos interesas. Pagal kultūros paveldo apibrėžimą, ir Zapyškio bažnyčios saugojimas yra valstybinis interesas. Galima kelti klausimus, ar paveldo objektų nėra per daug ir atsitiktinių, bet ar kas nors drįstų kvestionuoti šią bažnyčią? Kažin.


Man kelia pasigėrėjimą tokie gelžbetoniniai statiniai kaip IX forto monumentas arba Sporto rūmai, o pačiam?

Aš nemąstau medžiaginėmis kategorijomis, nes nėra medžiagos be nuodėmės. Nėra pastatų be stiklo, bet ne visi jie „stiklainiai“. Ta pati medinė pirkia miesto centre tampa kiču.


Vadinasi, reikia žiūrėti ne į medžiagą, o į ideologijų ir naratyvų susidūrimą? Mano akimis, Reformatų skveras buvo betoninis griozdas, bet protestuotojai gynė jo pasakojimą, jo istoriją.

Liesdamasis prie viešosios erdvės, tu iš esmės perteiki savo požiūrį, savo kultūrą, savo jautrumą. Ar mauni viską ant to paties kurpalio? Deja, Lietuvoje tarp viešųjų erdvių mažai gerų pavyzdžių. Lukiškių aikštės procesas, įsirašęs į kolektyvinę atmintį, buvo grubus – grubus išėjo ir rezultatas. Tokie dalykai išlieka visos kartos atmintyje.
Vienas geresnių pavyzdžių man – optikos salonas Vokiečių gatvėje: nors ryškiai šviečianti vitrina atrodo labai reklamiška, viduje pamatai, kiek ten iš tikrųjų atidengta istorinių sluoksnių, kurie ne tik nesikerta su verslo interesais ir mada, bet ir atlieka edukacinę funkciją. Tiesa, daugiau pavyzdžių rasime užsienyje, tarkim, Peterio Zumthoro ar Tadao Ando darbuose.
Pašilaičiuose, kuriuos su visais tais skardiniais autoservisais vertinau kaip nehumanišką vietą, patyriau šį tą netikėta. Kaip nustebau supratęs, kad klydau! Vaikščiojant tarp tų eksperimentinių sovietinių daugiaaukščių, pastatytų ne iš paties kokybiškiausio betono, dėmesį patraukė medžiai ir želdynai pėsčiųjų alėjose, kurie, dabar jau būdami brandūs, sukuria miesto sodo įspūdį. Tik pamanyk, Pašilaičiuose nuo tvoros nusiskyniau vynuogių! Tuose pusiau privačiuose kiemeliuose tai baseinėlis įrengtas, tai amfiteat­riukas, tai skulptūra. Rajonas vienu metu atrodo ir moderniai ir jautriai tvarkomas. Ten supranti to laikotarpio, kuomet statytas rajonas, sunkumus ir sykiu pamatai, kiek sugebėta įpūsti žmogiškumo.


J. Watts. „Betonas – destruktyviausia medžiaga Žemėje“ čia

 

Draugai