Andrej Sacharov. Azerbaidžanas, Armėnija, Karabachas

1988 m. kovo 21 d. atvirame laiške apie Krymo totorius ir Kalnų Karabachą SSKP CK generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui humanistas, žmogaus teisių gynėjas Andrejus Sacharovas rašė: „Autonominė nacionalinė Kalnų Karabacho sritis prijungta prie Azerbaidžano SSR 1923 metais. Šiuo metu apytikriai 75 proc. gyventojų sudaro armėnai, kitus 25 proc. – kurdai, rusai ir azerbaidžaniečiai. 1923 m. armėnų dalis buvo dar didesnė – iki 90 procentų. Istoriškai visa Kalnų Karabacho sritis (Arcachas) – tai Rytų Armėnijos dalis. Galima spėti, Kalnų Karabachas prie Azerbaidžano prijungtas Stalino iniciatyva dėl vidinių ir išorinių to laikotarpio kombinacijų. Nebuvo atsižvelgta į Karabacho gyventojų valią, ignoruoti ankstesni Stalino ir Azerbaidžano vadovybės patikinimai. Iki mūsų laikų egzistuoja nacionalinė diskriminacija, diktatas, esama armėnų kultūros suvaržymų. Vėlesniais dešimtmečiais tai tapo nuolatiniu tarpnacionalinės trinties šaltiniu. Prasidėjus pertvarkai Karabacho armėnams gimė viltis, kad bus rastas teisinis klausimo sprendimas. Jerevane, Kalnų Karabache ir kitose vietose vyko streikai ir demonstracijos, kurios visgi buvo teisėtos ir taikios. Tačiau Azerbaidžane paskutinėmis vasario dienomis dėjosi visai kitokio pobūdžio įvykiai – tragiški ir kruvini, (...) primenantys 1915 metus. Negalima vėl dešimtmečius atidėlioti teisingo ir neišvengiamo šių klausimų sprendimo ir šalyje palikti nuolatinių įtampos zonų.“

A. Sacharovas ragino tautas atsisakyti smurto, atsakant į praeityje padarytus nusikaltimus nedaryti naujų nusikaltimų, spręsti teritorines problemas referendumu. Deja, jos neišspręstos iki šiol. Kraujas šiame regione liejasi ir dabar. Spausdiname ištrauką iš A. Sacharovo prisiminimų knygos „Gorkis, Maskva, vėliau visur“, kurią ketina išleisti „Briedžio“ leidykla.

Vertėja

 

Maskvoje pas mus atėjo grupė mokslininkų, atsinešė Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimo projektą. Žinoma, per stipriai pasakyta, bet iš esmės jie turėjo įdomių, nors ir toli gražu ne vienareikšmiškų idėjų. Jie – tai trys Orientalistikos instituto darbuotojai (Andrejus Zubovas ir dar dvejetas, kurių pavardžių neprisimenu). Kartu su jais atėjo mums jau pažįstama Galina Vasiljevna Starovoitova, Etnografijos instituto darbuotoja, seniai besidominti tarpnacionalinėmis problemomis. Išskleidęs žemėlapį Zubovas išdėstė planą. Pirmas etapas: referendumas tuose Azerbaidžano rajonuose, kuriuose didelį procentą gyventojų sudaro armėnai, ir tuose Armėnijos rajonuose, kuriuose didelį procentą gyventojų sudaro azerbaidžaniečiai. Referendumo objektas: ar jūsų rajonas (atskirais atvejais kaimo taryba) turi atitekti kitai respublikai, ar likti esamoje. Projekto autoriai manė, kad apytikriai lygios teritorijos su apytikriai vienodu gyventojų skaičiumi turėtų pereiti iš Armėnijos Azerbaidžanui ir iš Azerbaidžano Armėnijai. Jie taip pat spėjo, kad vien paskelbus šį projektą ir pradėjus svarstyti jo detales žmonės nuo konfrontacijos pereis prie dialogo ir vėliau tarp tautų susidarys ramesni santykiai. Jie manė, kad pereinamaisiais etapais smurto proveržius neramiuose rajonuose turi užkardyti specialios karinės pajėgos. Azerbaidžanas, jų manymu, beje, Armėnijai turėtų atiduoti Kalnų Karabachą – išskyrus azerbaidžaniečių gyvenamą Šušinsko rajoną – ir tankiausiai armėnų apgyvendintą Šaumiano rajoną. Projektas man pasirodė įdomus, vertas aptarti. Kitą dieną paskambinau A. N. Jakovlevui, pasakiau, kad man atnešė projektą ir pasiūliau susitikti (...). Susitikimas įvyko tą pačią dieną po kelių valandų Jakovlevo kabinete. Prieš tai vakare parengiau trumpą gana išpūsto ir moksliško trijų autorių projekto santrumpą. Būtent santrumpą pirmiausia ir daviau perskaityti Jakovlevui. Jis pasakė, kad dokumentas įdomus kaip medžiaga svarstymams, bet, turint omeny dabartinius itin įtemptus tautų santykius, visiškai neįgyvendinamas. „Jums būtų naudinga nuvažiuoti į Baku ir Jerevaną, įvertinti padėtį vietoje...“ Tuo metu suskambo telefonas. Jakovlevas pakėlė ragelį ir paprašė manęs išeiti pas sekretorių. Po 10–15 minučių pakvietė grįžti į kabinetą ir pasakė kalbėjęsis su Michailu Sergejevičiumi – šis taip pat, kaip ir jis, manąs, kad dabar jokie teritoriniai pertvarkymai neįmanomi. Michailas Sergejevičius nepriklausomai nuo Jakovlevo išsakęs mintį, kad bus naudinga, jei nuvažiuosiu į Baku ir Jerevaną. (...) Atsakiau, jog norėčiau, kad tarp delegacijos narių būtų mano žmona, kitas pavardes suderinsiu. Jei mums įformins komandiruotes, galėtume išvykti anksčiau. „Žinoma, žinoma. Santrumpą, kaip supratau iš prierašo apie Karabacho komitetą, rašėte jūs?“ – „Taip.“ Prieraše buvo kalbama apie Armėnijoje areštuotus Karabacho komiteto narius. Kaip žinome, šis komitetas Kalnų Karabacho armėnų reikalavimams remti buvo įkurtas Jerevane ir respublikoje įgijo milžinišką įtaką; iš tikrųjų didžiulius mitingus organizavo kaip tik jis ir padėjo rengti streikus paaiškėjus, kad centrinės vadovybės pozicija vienpusiška ir proazerbaidžanietiška. Lapkritį, kai, atsakant į Azerbaidžano veiksmus, azerbaidžaniečius pradėta stumti iš Armėnijos, Karabacho komiteto nariai siekė sulaikyti žmones nuo išpuolių; ten, kur spėdavo atvykti laiku, nebuvo nei muštynių, nei nužudymų. Pirmomis valandomis ir dienomis po žemės drebėjimo, kilus visuotinei suirutei komitetas labai daug nuveikė organizuodamas gelbėjimo darbus, pagalbą nukentėjusiesiems. (...) Kalbėdamasis su Jakov­levu bandžiau įrodyti būtinybę išlaisvinti komiteto narius, kad žmonės Armėnijoje kiek įmanoma nurimtų. Jis atsakydavo, kad tai teisėtvarkos reikalas ir niekas neturi teisės kištis. (...)

Grupę, turėjusią vykti į Azerbaidžaną ir Armėniją, sudarė Andrejus Zubovas, Galina Starovoitova ir Leonidas Batkinas (...), Liusia ir aš. (...)

Baku oro uoste mus pasitiko Azerbaidžano mokslų akademijos prezidentas ir kažin kuris iš jo viceprezidentų, regis, Fizikos instituto direktorius. Paskambinus iš CK, mane ir Azerbaidžane, ir Armėnijoje formaliai pri­ėmė kaip Akademijos svečią, gal net pabrėžtinai pagarbiai. Taip pat buvo ir karo komendantūros atstovas, kuris įformino mums leidimus važiuoti naktį per komendanto valandą, kuri buvo įvesta lapkritį mitingų ir neramumų laikotarpiu. Buvo jau vėlu – komendanto valanda įsigaliojusi. Dviem mašinomis pajudėjome miesto link. Mūsų palydovas (Fizikos instituto direktorius) pasakė: „9 mėnesius pas mus buvo ramu, bet galop mes neišlaikėme – lapkritį padėtis paaštrėjo ir teko įvesti ypatingąją padėtį ir komendanto valandą. Itin kruopščiai saugomi rajonai, kur gyvena armėnai.“ Pakeliui į viešbutį mus daugiau kaip 12 kartų stabdė patruliai. Tai buvo vienas prieš kitą 5–10 metrų atstumu stovintys tankai arba pėstininkų kovos mašinos, prie kiekvienos automatais ginkluotų kareivių ir karininkų grupės – visi su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis. Karininkai prieidavo, atidžiai patikrindavo leidimus, paskui pamodavo ranka važiuoti. Kareiviai tylėdami stovėjo šalia. Visų pavargę rusiški veidai – keistai daug šviesbruvių vidurinės Rusijos juostos vaikinų.

Buvome kone vieninteliai didelio, akivaizdžiai privilegijuoto viešbučio svečiai. Vakarieniavome šviežiai dekoruotoje, auksu spindinčioje salėje (ten pat valgėme ir vėliau, viskas nemokamai – Akademijos sąskaita). Kitą dieną – susitikimas su Akademijos atstovais, moksline bendruomene ir inteligentija. Jis paliko slogų įspūdį. Vienas po kito kalbėjo akademikai ir rašytojai, tai sentimentaliai, tai agresyviai gražbyliavo – apie tautų draugystę ir kokia ji brangi, apie tai, kad jokios Kalnų Karabacho problemos nėra, yra tik per amžius azerbaidžaniečiams priklausanti teritorija – problemą prasimanę Aganbegianas ir Balajanas, o pasičiupę ekstremistai; dabar, po Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo posėdžio liepą, visos praeityje padarytos klaidos ištaisytos ir, kad stotų visiška ramybė, reikia tik pasodinti Pogosianą (naują SSKP Kalnų Karabacho srities komiteto pirmąjį sekretorių). Susirinkusieji nenorėjo klausytis Batkino ir Zubovo, pasakojusio apie referendumo projektą, pertraukinėjo. Itin agresyviai elgėsi akademikas Bunijatovas – tiek pats kalbėdamas, tiek ir kalbant Batkinui ir Zubovui. (Bunijatovas – istorikas, karo dalyvis, Sovietų Sąjungos didvyris, pagarsėjęs nacionalistiniais antiarmėniškais pasisakymais; jau po susitikimo paskelbė straipsnį, kuriame aršiai užsipuolė Liusią ir mane.) Kalbėdamas apie Sumgajito įvykius Bunijatovas bandė juos pateikti kaip armėnų ekstremistų ir šešėlinės ekonomikos verteivų, siekiančių užaštrinti situaciją, provokaciją. (...) Suprantama, jokio geranoriško dėmesio Zubovo ir kitų projektui šioje auditorijoje būti ir negalėjo – nesulaukė apskritai jokio dėmesio, problema buvo tiesiog neigiama.

Tą pačią dieną susitikimas su azerbaidžaniečiais – pabėgėliais iš Armėnijos buvo ne mažiau įtemptas. Mus atvedė į didelę salę, kur sėdėjo keli šimtai azerbaidžaniečių – valstietiškos išvaizdos vyrų ir moterų. Kalbėjusieji, be abejo, buvo specialiai atrinkti žmonės. Jie vienas per kitą pasakojo apie siaubą ir žiaurumus, kuriuos patyrė išvaromi, apie tai, kaip buvo mušami suaugusieji ir vaikai, padeginėjami namai, naikinamas turtas. Kai kurie kalbėjo itin nervingai, keldami salėje grėsmingą isteriją. Įsiminė jauna moteris, šaukusi, kad armėnai pjaustę į gabalus vaikus, ir baigusi iškilmingu klyktelėjimu: „Alachas juos nubaudė“ (mes žinojome, kad žinia apie žemės drebėjimą daug kam Azerbaidžane sukėlė džiaugsmą, Apšerone neva net vykusios liaudies vaikštynės su fejerverkais). Prašėme, kad pasisakantieji kalbėtų tik apie tai, ką matė savo akimis, bet viskas veltui – atmosfera vis labiau kaito. (...) Nors daugelis pasakojimų akivaizdžiai buvo surežisuoti, apskritai susidarė įspūdis, kad žmonės patyrė neabejotinai didelę, masinę nelaimę.

 

Armėnų protesto mitingas Martunyje 1988 m.
rmėnų protesto mitingas Martunyje 1988 m.

 

Tą pačią dieną susitikome ir su Baku karo komendantu generolu majoru Tiagunovu. (...) Prieš įvedant ypatingąją padėtį tiek pačiame Baku, tiek kitur respublikoje buvę daug ekscesų. Remdamasis pabėgėlių pasakojimais, mums pateikė prievartos ir žiaurumo pavyzdžių tiek prieš armėnus, tiek prieš kitą pusę. Dabar Baku iš esmės ramu, bet darbo daug, karininkai ir kareiviai pavargo miegoti ant šarvuočių. Labai didelė įtampa tvyrodavusi per mitingus, kuriuose dalyvaudavę iki 500 tūkst. žmonių. Mitinguose skambėjo antiarmėniški ir nacionalistiniai šūkiai, bet būta ir žalių musulmoniškų vėliavų ir panislamiškų šūkių, Chomeinio portretų, – tiesa, nedaug. Mums parodė raudoną pionieriaus kaklaraištį, paverstą skarele su išsiuvinėtu Chomeinio portretu.

Vakare pas mus į viešbutį atėjo du azerbaidžaniečiai, kuriuos pristatė kaip pažangaus Azerbaidžano inteligentijos sparno, neturėjusio galimybės pasisakyti per rytinį susirinkimą, atstovus ir būsimus aukštus respublikos partinius vadovus. Svečiai entuziastingai pasakojo apie lapkričio mitingus (faktiškai jie truko iki gruodžio 5 d.), apie tai, kad buvę puikiai organizuoti ir visaliaudiniai, apie nacionalinį pakilimą. Aplink mitinguojančiuosius stovėjusios dvi grandinės: viduje – „afganai“ (iš Afganistano grįžę kareiviai) paradinėmis uniformomis, su ordinais ant krūtinių, o išorėje – milicija. (...) Kai kur aikštėje šiitų papročiu pjovė avinus, degė laužai, virė plovą. Šūkiai, kaip tvirtino svečiai, daugiausia buvo pažangūs: prieš korupciją ir mafiją, už socialinį teisingumą. Asmeninė mūsų svečių pozicija opiais nacionaliniais klausimais nuo Bunijatovo pozicijos kiek skyrėsi, bet ne taip kardinaliai, kaip būtų norėjęsi. Kad ir kaip būtų, Kalnų Karabachą jie laikė istorine Azerbaidžano teritorija ir susižavėję kalbėjo apie merginas, kurios šoko po tankais šaukdamos: „Mirsim, bet neatiduosime Karabacho!“

Kitą dieną mums surengė susitikimą su respub­likos KP CK pirmuoju sekretoriumi Vezirovu. (...) Jis kalbėjo, kaip stengiasi, kad tarp tautų sustiprintų santykius ir kokių pasiekta laimėjimų per tą trumpą laiką, kai jis einąs savo pareigas. Didžiuma pabėgėlių – armėnų ir azerbaidžaniečių – jau nori grįžti atgal. (Tai visiškai prieštaravo tam, ką išgirdome iš azerbaidžaniečių ir netrukus – iš armėnų. Iš tikrųjų neleistino prievartinio pabėgėlių grąžinimo, jų įdarbinimo ir aprūpinimo būstu problemos labai opios iki šiol, – parašyta 1989 m. liepą).

Paklausėme, ką mano apie mūsų projektą. Iš pradžių įvertino jį neigiamai: jokių problemų nėra, viskas jau išspręsta, klaidos taisomos; paskui nuomonę lyg ir pakeitęs sušuko: tegu būna vienas projektas, tūkstantis projektų – mes visus juos išnagrinėsime. Baigiantis susitikimui Liusia tarė: „Dabar armėnai, su kuriais kalbate apie draugystę, išgyvena didžiulę nacio­nalinę tragediją. Tūkstančiai neteko artimųjų, visko, kas būtiniausia. Iškilo pavojus pačiai tautos egzistencijai. Rytų žmonės garsėja širdingumu, kilnumu. Tai ženkite tokį žingsnį – perduokite jiems Kalnų Karabachą – kaip dovaną nelaimėje atsidūrusiam draugui. Visas pasaulis bus sužavėtas, kartų kartos nepamirš šio poelgio!“ Vezirovo veidas iškart pasikeitė, tapo šaltas ir svetimas. Jis iškošė: „Žemė nedovanojama. Ji užkariaujama.“ (Galbūt pridūrė „krauju“ – negaliu tvirtinti, kad buvo pasakyta taip.) (...)

Vezirovas nurodė parūpinti mums lėktuvo bilietus ir netrukus jau atvykome į Jerevaną. Formaliai turėjome ten programą, analogišką azerbaidžanietiškai: Akademija, pabėgėliai, pirmasis sekretorius. Bet iš tikrųjų visas gyvenimas Jerevane buvo pažymėtas baisios nelaimės ženklu. (...) Vienas iš klausimų, į kurį, šiaip ar taip, turėjau įsigilinti: ką daryti su Armėnijos atomine elektrine? Prob­lema techninė, seismologinė, ekonominė – nes atominė elektrinė, deja, atliko svarbų vaidmenį energetiniame respublikos balanse, iš jos energija buvo tiekiama į gretimą Gruziją. Tai buvo ir labai opi psichologinė problema. Armėnų tauta ištikta šoko, streso, kone masinės psichozės – dėl klaikios žemės drebėjimo tragedijos ankstesnių dramatiškų įvykių fone. Baimė, kad atominėje elektrinėje įvyks avarija, tą stresą stiprino ir būtinai reikėjo jį įveikti. Viešbučio vestibiulyje sutikome Keilisą-Boroką, kurį pažinojau iš diskusijos apie galimybę reikiamu momentu sukelti žemės drebėjimą įvykdžius požeminį branduolinį sprogimą (dviem mėnesiais anksčiau buvau nuvykęs į konferenciją Leningrade, kur šis klausimas buvo nagrinėjamas) (...) Keilisas-Borokas skubėjo su kažkokiais reikalais, bet vis dėlto trumpai išdėstė seismologinę padėtį tiek Armėnijos šiaurėje, kur ant platuminės ir ilguminės krypties tektoninių lūžių sankirtos yra Spitakas, tiek pie­tuose, kur kitas platuminės krypties lūžis eina netoli ato­minės elektrinės ir Jerevano. Garbės žodis, pastatyti atominę elektrinę tokioje vietoje galėjo tik beprotis! Bet tai anaiptol ne vienintelė už Černobylį atsakingos žinybos beprotybė.

Projektas, kurį Zubovas pristatė per Akademijos posėdį, nesulaukė didesnio palaikymo. Net Šušos rajono (azerbaidžaniečių gyvenamos Kalnų Karabacho autonominės apygardos; iš tikrųjų tai reiškė, kad jis turėtų būti paliktas Azerbaidžanui) perdavimas Azerbaidžanui sukėlė rimtų prieštaravimų tarp dalyvaujančiųjų. Armėnai kalbėjo, jog net tragiškomis aplinkybėmis, kuriomis gyvena tauta, vis dėlto nepaprastai svarbus Arcacho (armėniškas Kalnų Karabacho pavadinimas) klausimas, tačiau apie kokių nors teritorijų perdavimą Azerbaidžanui negali būti nė kalbos. Tik Ambarcumianas užsiminė, kad reikia ieškoti kompromisų. Visi sakė: buvo neleistina areštuoti Karabacho komiteto narių, o nedelsiant juos išlaisvinus šalyje gerokai sumažėtų įtampa. Labai gerai ir emocingai pasisakė Silva Kaputikian, armėnų poetė, sena Liusios pažįstama. Kalbėjo apie būtinybę uždaryti AE, apie seisminį pavojų Jerevane. (...)

(...) Susitikome su pabėgėliais. Jų pasakojimai siaubingi. Ypač įsiminė rusės, ištekėjusios už armėno, pasakojimas apie įvykius Sumgajite. Pabėgėlių problemos nesiskyrė nuo azerbaidžaniečių pabėgėlių problemų: būstas, darbas, kurio neįmanoma gauti neprisiregistravus, palikti butai, prarasti dokumentai, suniokotas turtas. Problemos, ko gero, buvo dar skausmingesnės dėl kartu užplūdusių pabėgėlių iš nelaimės rajono, taip pat dėl to, kad didžiumą pabėgėlių sudarė miestiečiai. Niekas iš jų nenorėjo grįžti į Azerbaidžaną – vien mintis, kad vėl teks atsidurti neapykantos ir prievartos, grasinimų ir tikro pavojaus atmosferoje, atrodė nepakeliama. Kitą dieną susitikau su Armėnijos KP CK pirmuoju sekretoriumi Arutiunianu. Jis projekto svarstyti nesiėmė. Kalbėjomės apie pabėgėlius: neva kai kurie pasirengę grįžti (aš tai neigiau), kaip sunku susitvarkyti gyvenimą respublikoje po žemės drebėjimo. (...)

Apie 12 dieną visi penki išskridome į Stepanakertą (Kalnų Karabachas), prie mūsų prisijungė Jurijus Rostas (laikraščio „Literaturnaja gazeta“ fotokoresondentas (...)) ir Zorijus Balajanas (žurnalistas, vienas diskusijos Kalnų Karabacho klausimais iniciatorių).

 

Nuotraukos iš Armėnijos fotografijos ir vaizdo įrašų muziejaus archyvo
Nuotraukos iš Armėnijos fotografijos ir vaizdo įrašų muziejaus archyvo.

 

Stepanakerte prie lėktuvo trapo mus pasitiko Henrikas Pogosianas – srities komiteto pirmasis sekretorius (...). Jis mašina nuvežė mus į srities komiteto pastatą, kur susitikome su Arkadijumi Ivanovičiumi Volskiu, tuo metu – SSKP CK įgaliotiniu Kalnų Karabacho autonominėje srityje (...). Volskis trumpai papasakojo apie padėtį Kalnų Karabacho autonominėje srityje: „Trečiajame dešimtmetyje buvo padarytos dvi didelės klaidos – sukurtos Nachičevanės ir Kalnų Karabacho autonominės nacionalinės sritys ir priskirtos Azerbaidžanui. Nachičevanėje gimė visas Alijevo klanas, į savo rankas suėmęs visus Azerbaidžano valdžios svertus. Kalnų Karabachas čionykščiams gyventojams tapo neišsprendžiama prob­lema.“ Jis pasakojo apie azerbaidžaniečių ir armėnų susidūrimus, kad tikrąja to žodžio prasme blokuojami armėnų rajonai, apie sunkumus apsirūpinant maistu (būdavo išjungiamas net vandens, kurio šaltiniai yra azerbaidžanietiškame Šušos rajone, tiekimas), kaip sunyko Šušos rajonas 1988 m. vasarą iš ten išvijus armėnus – statybininkus, meistrus. (XX a. pradžioje Šuša buvo trečias pagal reikšmę Užkaukazės miestas, dabar užkampis.)


Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

Draugai