Nikodem Szczygłowski

Andrijaus Liubkos proza yra pažįstama Lietuvos skaitytojams (jo žinomiausią romaną „Karbidas“ vertė Donata Rinkevičienė), pastaraisiais metais rašytojas keletą kartų lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo įvairiuose kultūros renginiuose. 2022 m. vasario 24 d. jis turėjo atskristi ir į Vilniuje vykstančią Knygų mugę, bet tądien rusai įsiveržė į Ukrainą. Karas visiškai pakeitė A. Liubkos požiūrį į savo veiklą ir vaidmenį visuomenėje – kaip ir daugelio kitų Ukrainos rašytojų, menininkų, kultūros žmonių. Mudu susitikome praeitų metų rugsėjį Slovėnijoje, Nova Goricos mieste prie pat sienos su Italija. Kalbėjomės apie karo suvokimą, savanorystę, Ukrainos kultūros vaidmenį šiame kare ir pasienio identitetą. 

Andrijus Liubka. Chrystynos Pošeliuznos nuotr.

 

Prieš penkerius metus kalbėjomės Užhorode. Tada sakei, kad aukos kompleksas mus visus stipriai sieja su Balkanais. Esi išvertęs daug buvusios Jugoslavijos rašytojų kūrinių, kai kurie skirti Kroatijos ir Bosnijos karui. Pastaraisiais metais ši tema Ukrainoje buvo populiari. Žmonės noriai skaitė knygas apie karą, vykstantį toli nuo jų.

Esu balkanistas pagal išsilavinimą ir pastaruosius dešimt metų turėjau daug reikalų su buvusia Jugoslavija. Norėčiau priminti, kad karas Ukrainoje prasidėjo 2014 m., kai buvo okupuotas Krymo pusiasalis ir paskelbtos vadinamosios separatistinės respublikos Donbase. Nuo tada ukrainiečiai išties susidomėjo karu buvusioje Jugoslavijoje. Ne visi suprato, kad tai buvo ne vienas karas, o karų serija skirtingose federacijos dalyse. Jugoslavijos šalių ir tautų patirtis mums buvo tikrai labai svarbi iki 2022 m. Tuo metu Ukrainoje matėme tam tikrą Balkanų literatūros bumą.

Nuo 2014 m. iki 2022 m. išleistos visos svarbiausios šio regiono rašytojų knygos. Jos susijusios pirmiausia su karo patirtimi, su tuo, ką mes patiriame šiandien. Negalėčiau pasakyti, kad šios knygos yra optimistinės ar humanistinės, netgi kad jos geros: iš tiesų jos yra sudėtingos, kaip ir pati karo tema. Mums svarbiausia buvo tai, kad aprašomi karai pasibaigė. Nagrinėjome tas knygas bandydami suprasti skirtingas rašytojų karo patirtis. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Farukas Šehićius, buvo karo veteranai, kiti, kaip Dubravka Ugrešić, išvyko į užsienį ir tapo pabėgėliais. Bet kuriuo atveju – tai atrodė praeities reikalas ir suteikė vilties, kad vieną dieną karas baigsis ir čia sugrįš normalus gyvenimas.

Tačiau karas ne tik tęsiasi – jis pasiekė bauginantį, sakyčiau, netgi pragarišką lygį. Todėl Balkanų patirtis Ukrainai nebėra tokia aktuali ir įdomi, mes patys dabar išgyvename išskirtinai baisius laikus. Ukrainos karo lyginimas su Jugoslavijos karais prarado prasmę, nes mūsų atveju tai pirmiausia karas su didžiąja imperija. 

Keliaujant Balkanuose, autobuse atsitiktinai sutiktas žmogus paklausė: ar jūsų šalyje karas vis dar tebesitęsia? Iš tiesų, ar jis dar tęsiasi, ar jau baigėsi? Karas dingo iš pirmųjų laikraščių puslapių, dingo iš naujienų juostų, tad daugelis žmonių klaidingai mano, kad jis artėja prie pabaigos. Dauguma visuomenės, netgi tie, kurie patyrė karą, ypač čia, buvusioje Jugoslavijoje, tiesiog nustojo kreipti dėmesį į Ukrainą. Ši šalis nebėra įdomi.

O mus bombarduoja kiekvieną naktį, netgi vakar – gana intensyviai ir toli nuo fronto linijos. Karas tęsiasi jau daug metų ir mes prie jo pripratome. Tai yra blogiausia, kas mums galėjo nutikti. 

Ar nemanai, kad tuomet, XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje, karas Kroatijoje ar Bosnijoje žvelgiant iš išorės buvo suvokiamas taip pat? Pavyzdžiui, ar apgultas ir degantis Vukovaras daugeliui žmonių nebuvo tik vaizdas televizijoje?

Modeliai, kuriuos šiuo metu matome žiniasklaidoje, visuomenėje ir politikoje, vienaip ar kitaip mus pripratino prie karo. Mano vaikystėje, dešimtajame dešimtmetyje, Ukrainoje nedaug kas domėjosi karais buvusioje Jugoslavijoje. Taip, žmonės sakė, kad tai labai blogai, labai baisu, bet Ukraina kaip valstybė neturėjo jokio socialinio judėjimo ar net stiprios politinės pozicijos šiuo klausimu, nes atrodė, kad tai vyksta kažkur toli nuo mūsų. Iš tiesų karas vyko vos už 600 kilometrų nuo mano gimtojo miesto, jei turėsime galvoje šiaurinę Bosnijos sieną. Ten buvo daromi baisūs karo nusikaltimai.

Atrodė, kažkas ten susikivirčijo su kažkuo. Nelabai aišku, kas kaltas, o kas ne. Ne viskas yra juoda ir balta. Tai, ką šiandien matome ir girdime kitose šalyse apie Ukrainą, yra lygiai taip pat, kaip tąsyk pas mus. 

Prisimenu šeimos pokalbius apie keliones į Jugoslaviją devinto dešimtmečio pabaigoje. Kai pats pirmą kartą nuvykau į Suboticą, grįžęs paklausiau motinos, ką ji prisimena iš savo viešnagės ten. Art nouveau stiliaus pastatai, istorinė architektūra, labai gražus miestas. Tačiau ji nieko neprisiminė, nes nuvyko tik į stadioną, kuriame buvo įrengtas turgus, kažką pardavė, kažką nusipirko ir sugrįžo. Jiems tai buvo vienintelis kontaktas su Jugoslavija. Nepaisant to, buvo daug kalbama, kad ten gyvenimas daug geresnis nei Sovietų Sąjungoje, ir kaip blogai, kad vyksta karas, visi tie embargai, gyventojų priespauda ir panašiai. 

Kaip, tavo nuomone, pasikeitė bendra kultūros samprata Ukrainoje nuo 2022 m. vasario? Daugelis žmonių nusisuko nuo kultūros, nes kovoja už gyvybę.

Ukrainos kultūrai tai yra bene geriausias laikotarpis nuo nepriklausomybės paskelbimo. Laikotarpis, kai jauti, kad tai, ką darai, ką rašai, ką vaidini teatre, sulaukia neįtikėtinai plataus žiūrovų ir skaitytojų atgarsio, kai stipriai jauti, kad žmonėms to tikrai reikia.

Nuo vasario iki pavasario pabaigos, galbūt iki 2022 m. vasaros pabaigos, kultūra iš tikrųjų neveikė taip, kaip mes ją suprantame, nes daugelis žmonių buvo priversti bėgti, palikti darbo vietas, savo namus. Bet gyvenimas tęsėsi. Prisimenu, buvo 2022 m. balandis, praėjo pusantro mėnesio po įsiveržimo pradžios, ir aš pradėjau gauti daug prašymų organizuoti ukrainiečių knygų, ypač vaikų literatūros, siuntimą į užsienį mūsų pabėgėliams. Gyvenu pasienyje, todėl ėmiausi šio uždavinio. 

Iš pradžių buvo dvi ar trys dėžės knygų, jas gabendavo autobusu, o vėliau visa tai peržengė privataus transporto galimybių ribas ir įgavo kitą lygį. Nuo 2022 m. rudens veikla ėmė augti, o per ateinančius metus knygų tiražai Ukrainoje iš esmės padvigubėjo. Remiantis apytikriais skaičiavimais, nes tikslių duomenų nėra, Ukrainą paliko maždaug 5–7 milijonai žmonių.  Prieš karą mano gimtajame mieste buvo du knygynai, dabar septyni.

Kitas pavyzdys – bilietus į teatrus, ypač Kyjive, reikia pirkti likus pusantro ar dviem mėnesiams iki spektaklio. Didžiausi mūsų teatrai, tokie kaip Ivano Franko teatras Kyjive, praėjusiais metais įdiegė elektroninę identifikavimo sistemą, kad būtų užkirstas kelias bilietų perpardavinėjimui. Vos įdiegus naują sistemą, per pirmąsias 13 minučių parduota 800 bilietų. Visada yra rizika, kad spektaklis neįvyks, bus nutrauktas ar atšauktas. Kodėl žmonės apskritai eina į teatrą, jei tai pavojinga? Kodėl karo metu kultūra tapo svarbesnė nei prieš karą? Kai einame į teatrą ir žiūrime spektaklį, galime akimirką pamiršti baisią tikrovę už jo ribų, taip pat kaip skaitydami knygą galime pasinerti į kitą pasaulį. Kultūra leidžia mums išlikti žmonėmis šiais nežmoniškais laikais.

Daugeliui tai reiškia ir ukrainietiškos tapatybės stiprinimą, ypač tiems, kurie gyvena didžiuosiuose miestuose šalies rytuose, kur tradiciškai daugelis buvo rusakalbiai. Jiems knygų skaitymas ukrainiečių kalba tapo galimybe greičiau ir lengviau pereiti prie šios kalbos kasdieniame gyvenime, praturtinti savo žodyną ir tokiu būdu paremti ukrainiečių kultūrą. Būtent kultūra įrodo, kodėl mes nesame rusai, kodėl norime gyventi šioje žemėje, kodėl mums svarbu ginti idealus, kurie, kaip paaiškėjo, yra svarbūs ne tik mums.

Norėčiau pateikti dar vieną pavyzdį. Chersonas – miestas pietuose netoli Juodosios jūros, jis buvo okupuotas per pirmąsias įsiveržimo dienas 2022 m. vasarį ir išlaisvintas Ukrainos kariuomenės tų pačių metų rudenį. Miestą dalija Dniepras, didžiausia Ukrainos upė. Prie Juodosios jūros ji labai išplatėja – nuo vieno iki dviejų kilometrų pločio tarp krantų. Ukrainos kariuomenė susigrąžino dešiniojo kranto kontrolę. Žmonės sugrįžo ten, sugrįžo ir gyvenimo iliuzija.

Prisimenu rašytojų susitikimą išlaisvintame Chersone. Buvau ten kartu su Iryna Cilyk ir Serhijumi Žadanu. Rusai yra kitoje upės pusėje, kontroliuoja oro erdvę virš miesto, todėl judėti jame praktiškai neįmanoma – geriausia tai daryti naktį, prisispaudus prie pastatų sienų ir slepiantis po medžiais. Dėl nuolatinių dronų atakų mieste galima važiuoti ne mažesniu nei 100 kilometrų per valandą greičiu. Šiandieninis Chersonas yra miestas, kurį rusai pavertė savotišku žmonių safariu – jame gyventojai medžiojami dronais.

Literatūrinis vakaras Chersone buvo labai keistas: jis vyko 11 valandą ryto, nebuvo jokio viešo pranešimo, nes raketos smogia į bet kurią vietą, kur žinoma, kad susirenka žmonės. Kiekvienas gyventojas į šiuos poezijos skaitymus galėjo pakviesti tik tuos, kuriais visiškai pasitiki ir kuriuos pažįsta asmeniškai. Kai atvykome, mus nuvedė į vietos teatro rūsyje esančią slėptuvę, ten buvo tiek žmonių, kad vos galėjome prasibrauti pro minią.

Mane ypač nustebino, kad daugelis atėjo pasipuošę: vyrai vilkėjo baltus marškinius, moterys – vakarines sukneles. Po akimirkos supratau, kad galbūt jie atėjo ne poezijos klausytis. Galbūt netgi nebuvo skaitę mūsų knygų. Labai neįprasta publika. Tada suvokiau vieną svarbų dalyką – šiems žmonėms, kurie turi gyventi po žeme, slėptis dieną ir judėti naktį, slankioti palei sienas ir po medžiais, nuolat bijoti dėl savo gyvybės žinant, kad bet kuriuo metu gali smogti bomba ar dronas, vien atėjimas į šį kultūros vakarą buvo savotiška maišto forma. Pareiškimas, kad jie nėra tik pelės, biologinės būtybės, kad jie turi žmogiškojo orumo. Ir jis negali būti sunaikintas.

Tai labai svarbu. Būtent dėl kultūros kiekvienas turime savo asmeninę kovą, maištą, asmeninį karą už žmogiškąjį orumą, kad nebūtume paversti gyvuliais. Tai yra didžiojo Ukrainos kultūros renesanso, kurį šiandien patiriame, šaltinis.

Manau, reikėtų dar kartą pabrėžti, kad šis karas yra susijęs ir su tapatybe bei kultūra. Rusijos kariuomenė puola muziejus ir bibliotekas okupuotose teritorijose, naikina knygas ir žudo su Ukrainos kultūra susijusius žmones.

2022 m. rusai nužudė ukrainiečių poetą Volodymyrą Vakulenką. Jis buvo vaikų rašytojas, keistas personažas, toks hipis, pankas, sakyčiau. Kilęs iš mažo miestelio Kapitolivkos (netoli Iziumo Charkivo srityje), kuris buvo užimtas pirmosiomis įsiveržimo dienomis. Volodymyrą pažinojo literatūriniame rate, bet tikrai ne itin plačiai; jis buvo labiau nišinė kultūros figūra ir tikrai ne revoliucinis lyderis ar tribūnas, kurio klausėsi milijonai.

Vis dėlto įžengusi Rusijos kariuomenė pirmiausia ieškojo Ukrainos karių, o paskui – su Ukrainos kultūra susijusių žmonių. Ir nors V. Vakulenka neturėjo didelės įtakos, jis atsidūrė sąraše. Rusai jį surado gimtajame mieste, išvežė tardyti, o tada nužudė. Tik išvadavus miestelį jo kūną rado bendrame kape. Nužudytas šūviu į galvą vien dėl to, kad rašė vaikų eilėraščius ukrainiečių kalba.

Charkivo srityje tiesioginis raketos smūgis, taigi neatsitiktinis, sunaikino kaimo muziejų, skirtą Hryhorijui Skovorodai, svarbiam Ukrainos filosofui, kilusiam iš šio krašto. Rusai be gailesčio išleido kelis milijonus dolerių raketai, kad sunaikintų mažą kaimo muziejų. Suprask, nėra muziejaus – niekada nebuvo ir jokių ukrainiečių. Tai genocidas.

Pokalbį pradėjome sakydami, kad prieš dešimt metų suklestėjo kroatų ir bosnių rašytojų knygų apie karo patirtis vertimai. Ar manai, kad dabar gali vykti priešingas procesas?

Žinoma. Nors manau, kad šis procesas jau įvyko ir dabar lėtėja. 2022–2023 m. iš tiesų buvo kilęs didelis susidomėjimas Ukrainos kultūra, o visos pagrindinės Europos scenos ir susitikimų vietos visada užtikrindavo, kad Ukrainos menininkų balsas taip pat būtų išgirstas. Šiuo metu, daugiausia dėl to, kad karas tęsiasi taip ilgai, susidomėjimas šiek tiek sumažėjo, bet, atsižvelgdami į Jugoslavijos šalių patirtį, po karo vėl galėtume tikėtis atsinaujinusio susidomėjimo Ukraina. Geriausios ukrainiečių knygos apie karą bus parašytos jam pasibaigus. Kai gesinamas gaisras, sunku susikaupti ir suprasti, kas vyksta. Po karo turėsime naują ukrainiečių kultūros ambasadorių bangą, ir tai bus mūsų migrantų ir pabėgėlių vaikai. Tai labai ilgas procesas – kalbame apie kartas, jis truks 10, 15 ar 20 metų, bet tai tikrai įvyks.

Sakai, kad geriausios knygos dar tik bus parašytos. Ar tos, kurios jau parašytos, turi kokį nors poveikį dabartinei tikrovei?

Leisk papasakoti anekdotą. Tiesą sakant, tai tikra istorija. Vienas iš pagrindinių mano knygos „Karbidas“ – apie gyvenimą pasienyje ir kontrabandą – personažų yra sukurtas pagal tikrą istoriją. Knygoje šis personažas vadinamas Ikaru. Kontrabandininkas, kuris naudodavo mažus skraidančius aparatus, padedančius perskristi sieną; tuo metu dronų dar nebuvo. Mano personažo prototipas gerai žinomas, nes buvo pagautas, jo nuotrauka paskelbta vietos laikraščiuose, prieš jį buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Aš žinojau šią istoriją, žinojau, kad toks žmogus egzistavo, turėjo nedidelę tokių skraidyklių flotilę, skraidžiusią tarp Ukrainos ir Vengrijos, vėliau pasienio regiono žmonės šiam tikslui pasitelkė dronus. 

Mūsų šalyje siena dažnai be jokios priežasties eina tiesiog per kaimą, kartais dalydama vietovę į dvi dalis. Taigi droną valdyti buvo galima neišeinant iš namų, jis kirsdavo sieną, nugabendavo kartonines dėžes su cigaretėmis ir grįždavo atgal. Kai prasidėjo karas, surengiau labai įdomų susitikimą su Ukrainos kariuomenės ir Užkarpatės kontrabandininkais, kad šie pasikeistų patirtimi. Invazijos pradžioje kariuomenėje buvo labai mažai specialistų ir kariškiams reikėjo būtent kontrabandininkų žinių bei įgūdžių. Dronas turi skristi žemai virš sienos, kad jo neaptiktų radaras, ir turėti papildomą bateriją, kad pristatęs krovinį galėtų grįžti. Tad kontrabandininkai padėjo Ukrainos kariams.

2022 m. pradžioje jau nebebuvau tik knygas rašantis rašytojas, o kai prasidėjo invazija, kurį laiką nieko neberašiau. Nusivyliau rašymu ir norėjau įsitraukti į praktinę pagalbą. Iš pradžių padėjau krauti vaistus ir humanitarinę pagalbą į traukinius, važiuojančius iš Užhorodo į Charkivą, kur juos pasitikdavo S. Žadano komanda. O paskui, visiškai netikėtai, tapau savanoriu.

Tai susiję su kita anekdotine, labai užkarpatiška istorija. Per 2022 m. Velykas paskambinau draugui, kuris jau kariavo Rytuose, ir pasakiau jam: „Tu esi už tūkstančio kilometrų. Kad galėtum pajusti namų dvasią, nupirkau 100 kilogramų šventinės, specialiai pagal mūsų užkarpatiškas tradicijas gamintos dešros ir noriu tau nusiųsti, išdalinsi visam savo būriui.“ Jis atsakė: „Klausyk, tai puiki idėja, bet karo metu mums reikia šiek tiek praktiškesnių dalykų nei dešra. Pavyzdžiui, man labai reikia visureigio, 4x4 pikapo, kuris galėtų važiuoti miške ir laukuose. Ar galėtum padėti?“

Tada, balandžio 22 d., pradėjau rinkti pinigus, kad galėčiau jam nupirkti tokį pikapą. Kai šį prašymą paskelbiau feisbuke, pradėjau gauti tiek daug banko pranešimų apie pervedimus į mano sąskaitą, kad telefonas vibravo beveik be pertraukos. Kitą rytą jau turėjau pakankamai pinigų net dviem automobiliams. Daugumos aukojančiųjų visiškai nepažinojau – skaitytojai, žmonės, kurie mane pažinojo iš knygų, pasirodymų festivaliuose, tiesiog sekėjai mano feisbuko tinkle.

Ši istorija tęsiasi – didesnę dalį savo produktyvaus laiko skiriu savanoriškai veiklai. Per trejus metus surinkau daugiau nei 2 milijonus eurų ir nupirkau daugiau nei 400 visureigių, pikapų, mikroautobusų, sunkvežimių ir gelbėjimo transporto priemonių Ukrainos kariuomenei. Daugiau nei 60 kartų mano komanda ir aš pats vykome į fronto liniją ir šias transporto priemones pristatėme tiesiogiai šalies rytinėje dalyje kovojantiems kariams. Viena vertus, tai istorija apie savanorišką veiklą, kita vertus, tai ir istorija apie kultūrą, nes man padedantys, mūsų reiklą remiantys žmonės yra kultūros bendruomenės nariai.

Drauge tai puiki istorija, kaip sunkiais, neramiais ir baisiais laikais žmonės labiau pasitiki kultūros bendruomenės žmonėmis nei politikais. Tai reiškia, kad kultūra yra elementas, kuris šiandien Ukrainoje kuria pasitikėjimą. Būtent todėl tęsiu tokią savanorišką veiklą.

 

P. S. 2026 m. sausio 20 d. rašytojas nusprendė stoti į kariuomenę ir nutraukti savanorišką veiklą, o prieš keletą dienų kariuomenei perdavė 415-ąjį automobilį.