Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XXIV). Kodėl praeities tyrinėtojas XXI amžiuje dažnai pasirenka tylą?

Prasideda epocha, kurioje tapatybė tampa rinkos pasiūlos objektu. Postetninis žmogus kuria savąjį „aš“ rinkdamasis rinkos siūlomus elementus: drabužius, muziką, maistą. Netgi religija vis labiau tampa šiuolaikinės rinkodaros objektu.

Edwin Bendyk

Kūginė apiželė, rasta J. A. Pabrėžos pušyne už Palangos žydų kapinių šalia kelio į Birutės kalną

Sakoma, jog praeities tyrinėtojui beveik neturėtų rūpėti tai, kas dedasi už bibliotekos, archyvo ar darbo sienų, nes istorikas esą mąsto apie amžinybę ir dirba būtent jai. Toks elegantiškas pokštas, deja, neretai tampa argumentu visam mūzos Klėjos tarnų cechui in corpore arba pavieniams jo nariams nusišalinant nuo istorinės atminties požiūriu svarbių klausimų svarstymų. „Aš atsiriboju tylos siena, nes esu laisvas rinktis, ką, kaip ir kada rašyti arba kalbėti!“ – panašiai yra tekę pasakyti kiek­vienam mano profesijos atstovui, kuriam retkarčiais pasiūloma duoti interviu, moderuoti diskusiją, dalyvauti debatų laidoje ar parengti komentarą interneto dienraščiui. Kodėl istorikas XXI amžiuje renkasi tylą? Vienareikšmio atsakymo pateikti neįmanoma. Tačiau galima aptarti kelias, mano nuomone, svarbias priežastis, susijusias su mūsų laikotarpio, visuomenės ir paties mokslininko situacija.

I. Kas yra lego kaladėlių žmogus?

Gyvename pasaulyje, kuriame itin greitai kinta daug dalykų. Šią po Antrojo pasaulinio karo išryškėjusią tendenciją futurologas Alvinas Toffleris knygoje „Ateities šokas“ („Future Shock“, 1970) pavadino „greitai dingstančia situacija“. Buvo nemažai bandymų apmąstyti moderno ir postmodernybės sandūroje susiklosčiusią naują sociokultūrinę realybę. Tokiomis refleksijomis užsiimantys humanitarinių bei socialinių mokslų atstovai pažymi, jog XXI a. pasaulyje beveik kasdien atsiranda naujų vartojimo formų, o tai lemia sparti inovacijų bei šias inovacijas kasdienybei pritaikančių technologijų raida; vis greičiau sukasi madų ir stilių kaitos karuselė ne tik rūbų, sportinių batelių ar išmaniųjų telefonų kūrimo sferoje, bet ir akademiniame pasaulyje; vis mažiau vietos lieka privačioms erdvėms, į kurias dar neprasismelkė žiniasklaida, reklama, įvairios viešųjų ryšių bei socialinių tinklų kuriamos ir palaikomos komunikacijos formos.

Nuolat kintančios Vakarų visuomenės bei kultūros esminius bruožus tiksliai (arba tiesiog pranašiškai) dar 1983 m. „Tuštumos eroje“ („L’ère du vide“) aprašė filosofas Gilles’is Lipovetsky. Pasak jo, greičio ir vartojimo visuomenei būdingas nepasitenkinimas didžiaisiais mokymais, saviraiškos kultas, gyvenimo kokybės paieškos, narcisizmas. Tokioje terpėje nekonfliktuodami tarpusavyje koegzistuoti gali visi žinijos ir tikėjimo tipai, vertybių konsteliacijos, skoniai, elgsenos modeliai, taip pat visos nuomonės (žinoma, tik kol išlieka nepažeistas principas „tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda mano laisvė“). Taip kuriama be aiškios hierarchijos, decentralizuota ir keista kultūra, kurioje gyvenantis žmogus pasiryžęs žūtbūt „realizuoti save“ ir „rasti asmeninę laimę“.

Kaip šių tikslų siekiama? Bandydamas nusakyti XXI a. žmogaus savivoką ir elgseną norvegų antropologas Thomasas Hyllandas Eriksenas pasitelkė lego kaladėlių žmogaus metaforą: „Atrodo, jog klasikinis šiuolaikinis žmogus dovanų per gimtadienį gaudavo dėžutę spalvingų „Lego“ kaladėlių, skirtų susikurti savo asmeninį tapatumą. Prie dovanos būdavo pridėtas pluoštas instrukcijų, iš kurių dar jaunystėje reikėdavo nuspręsti, kas geriau – jūrų plėšikų laivas, pilis ar ūkininko sodyba? Žmogus, sulaukęs dvidešimties metų ar daugiau, iš esmės jau būdavo susiformavęs. O dabar panašu, jog kiekvienas iš mūsų gauna tą pačią lego kaladėlių dėžutę, tik instrukcijos kažkur pasimetusios. Taigi mes priversti (turime laisvę) lipdytis tapatumą pagal savo nuožiūrą, padedami nepatikimos ir trumparegiškos reklamos. Rezultatas – netvirti ir inžinieriniu požiūriu diskutuotini statiniai, kuriuos kasdien reikia šiek tiek paremontuoti, o kai kada tenka perstatyti iš naujo“ („Akimirkos tironija“, p. 146).

Kaip lego kaladėlių žmogus žiūri į praeitį ir istoriją? Anot literatūros kritiko Fredrico Jamesono, šiuolaikinė visuomenė pamažu netenka gebėjimo grįžti į praeitį ir pradeda gyventi nuolatinėje dabartyje, kaitoje, kuri išdildo ankstesnės visuomenės rūpestingai puoselėtas ir saugotas tradicijas (plačiau žr. „Kultūros posūkis“). Beje, apie šią tendenciją kalba ne vien F. Jamesonas. Dramatišką Vakarų civilizacijos žmogaus orientacijos laike kaitą vienas pirmųjų užfiksavo ir aprašė idėjų istorikas Reinhardtas Koseleckas, jis aptarė praeities – patirties erdvės bei ateities – lūkesčių erdvės, atsiskyrimo procesą ir tai, kad pamažu slopsta istorijos, kaip gyvenimo mokytojos, reikšmė (plačiau žr. „Literatūra ir menas“, 2016, Nr. 29–30).

Į F. Jamesono, R. Kosellecko ir kitų minėtus klausimus tyrinėjančių mokslininkų įžvalgas besigilinančiam praeities tyrinėtojui XXI a. žmonės primena Gabrielio Garcíos Márquezo romane „Šimtas metų vienatvės“ aprašytus Makondo gyventojus, kurie iš pradžių suserga nemiga, o vėliau ima pamiršti daiktų ir dalykų pavadinimus. Makondiškių siekio išsaugoti atmintį visur prikabinėjant užrašų su pavadinimais ir trumpais apibūdinimais atitikmuo šiuolaikinio žmogaus gyvenime, anot Pierre’o Nora, yra beatodairiškas atminimo vietų kūrimas. Taip ne išsaugoma istorija, o renčiamas paminklas jos nebūčiai ir mus apimančiam nejaukumo jausmui, kylančiam su ja susidūrus (daugiau apie P. Nora koncepciją žr. „Literatūra ir menas“, 2015, Nr. 36).

Ką įdomaus ir prasmingo tokiam noriai ieškančiam ir žaidžiančiam, greit susidominčiam ir taip pat lengvai pamirštančiam žmogui gali papasakoti praeities tyrinėtojas? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti neišgvildenus dar bent kelių kitų itin svarbių klausimų, iš esmės apimančių vieną problemą.

II. Kas, kaip ir ką apie istoriją kalba lego kaladėlių žmonėms?

XXI a. apie praeitį mąsto, ją tyrinėja, savųjų ieškojimų bei interpretacijų rezultatais dalijasi įvairiausi žmonės. Dar niekuomet istorijos tyrimų ir istorinės kultūros kūrimo erdvė nebuvo tokia demokratiška ‒ joje savo vietą randa istorinių romanų autoriai, reklamų kūrėjai, komiksų piešėjai, mūšių rekonst­ruktoriai, televizinės dokumentikos režisieriai, genealoginių medžių sudarinėtojai, keliones po įvairias istorines bei atminimo vietas organizuojantys ir įgyvendinantys gidai, muziejų ekspozicijas formuojantys specialistai, mokyklinių vadovėlių autoriai bei leidėjai, istorinės virtuvės puoselėtojai ir populiarintojai, politikos apžvalgininkai, tinklaraštininkai ir kitokie viešosios nuomonės formuotojai. Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau Pedro Ramosas Pinto ir Bert­rand’as Taithe’as įvadiniame straipsnyje puikiai knygai „Istorijos poveikis? Istorijos XXI a. pradžioje“ („The Impact of History? Histories at the Beginning of the 21st Century“) pažymi: svarbiausia, jog „lieka neatsakytas klausimas, o kas sėdi vairuotojo kėdėje“.

Kita vertus, vienareikšmis atsakymas tikriausiai neįmanomas, nes istorinės žinijos ir istorinės kultūros rinkos išsiplėtimas bei tolydus aiškios hierarchinės sistemos joje nykimas leido į istorijos rekonstravimo ir naratyvų apie praeitį kūrimo procesą įsitraukti daugybei naujų aktyvių ar pasyvių dalyvių. Todėl sėdintieji P. R. Pinto ir B. Taithe’o minėtoje vairuotojo kėdėje nuolat keičiasi. Prisiminus kelių pastarųjų metų Lietuvos kultūros ir akademinio pasaulio gyvenimo aktualijas galima teigti, kad šios kėdės patogumą (arba kietumą) teko išbandyti „Nacionalinės ekspedicijos: Nemunu per Lietuvą“ dalyviams; chemikui, politologui ir kolekcionieriui, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radusiam Vasario 16-osios aktą; viešųjų ryšių specialistei, parašiusiai knygą apie Holokaustą ir vėliau prikalbėjusiai šiurpių nesąmonių apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą; už Gedimino pilies kalno situaciją atsakingiems asmenims; archeologams, minėto kalno aikštelėje aptikusiems 1863 metų sukilimo dalyvių bei vieno iš sukilimo vadų – Zigmanto Sierakausko – palaikus; taip pat – dviem rašytojams. Vienas jų XX a. pabaigos šiaulietiška šnekta sukūrė pirmojo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio epą, atskleidžiantį tylinčios daugumos perspektyvą, o antrasis parašė tekstą „Aš – ne žydas“, prisidėjusį prie „Atminties maršo“ Molėtuose sėk­mės. Simptomiška, kad tarp šių žmonių beveik nėra istorikų.

Taigi praeitį ir istoriją šiuolaikybėje žaidžiantieji lego kaladėlėmis laiko ne tiek gyvenimo mokytoja ir ne tik informacijos teikėja apie tai, kaip buvo iš tikrųjų, bet ir (gal vertėtų rašyti „visų pirma“?) kultūrine preke, nes praeities vaizdinių ir įvairiausių istorijų reikia ne tik edukacijai, bet ir politikai, reklamai, šou verslui, žiniasklaidai, meninei kūrybai. Šiose srityse aktyviai ir rezultatyviai dirba įvairiausi su akademiniais istorijos tyrimais nesusiję žmonės. Istorikai nesugeba kontroliuoti jų kuriamų atomizuotų, mažųjų, skirtingų (todėl neretai vienas kitą ne tik papildančių, bet ir neigiančių) pasakojimų apie praeitį, dažnai net nepajėgia aprėpti jų įvairovės, adekvačiai įvertinti tokių pasakojimų įtakos visuomenės savivokai bei istorinei kultūrai. Istorijos darymo XXI a. situaciją puikiai nusako vaizdinys greitkelio, kuriame greitai ir gana chaotiškai lekia daugybė skirtingų spalvų, dydžių ir modifikacijų automobilių. Istorikas tokiose lenktynėse ‒ kelkraštyje stovintis ir automobilių manevravimą, lenktyniavimą, nuolat kylančias didesnes ar mažesnes avarijas stebintis žmogus.

Baigėsi era, kurioje istorikas atliko autoritetingo tarpininko tarp archyvo (bibliotekos) ir visuomenės bei pas­kutinės instancijos (kurios nuomonė nekvestionuojama) funkcijas. Šiandien iš praeities tyrinėtojų šiuolaikinė visuomenė reikalauja kitų vaidmenų: pasiaiškinti, kuo jų veikla gali būti naudinga; sudominti ‒ šiuolaikiniam istorikui neužtenka žinoti, idealiu atveju jis turi būti įdomia asmenybe; pralinksminti ar sugraudinti (nelygu kokia proga); ekspertuoti (kai vis dėlto prireikia gebančiojo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų); moderuoti diskusiją tarp skirtingų atminčių bendruomenių etc. Atlikdami visa tai (tiesą sakant, ne visas naujas savo funkcijas iki galo ir suprasdami) mokslininkai jau nebesijaučia vieninteliai, turintys teisę samprotauti apie praeitį, nes istoriją, kaip kultūrinę prekę ir socialinės žinijos formą, šiandien, anot Raphaelio Samuelio, „kuria tūkstančiai skirtingų rankų“ („Theatres of Memory“, p. 8).

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, neturėtų stebinti praeities tyrinėtojo apsisprendimas nedalyvauti, nerašyti, nekalbėti. Dažnai jis jaučiasi nesąs pasiruošęs viešojoje erdvėje, kurios veikimo principai jam nėra iki galo suprantami, o dažnai ir nepriimtini, atlikti daugybę skirtingų vaidmenų bei funkcijų.

III. Ką reiškia istoriškai mąstyti šiuolaikybėje?

Aptariant XXI a. situaciją ir istorikų savijautą bei savivoką joje, derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog lego kaladėlių žmogaus epocha tik iš pirmo žvilgsnio atrodo akligatviu mūzos Klėjos cecho žmonėms. Šiuolaikinis pasaulis praeities tyrinėtojams primena, kad istorinis mąstymas ir buvimas istoriku ‒ ne vien enciklopedinių žinių kolekcionavimas dėl sportinio intereso („kas sugeba įsiminti daugiau istorinių datų?“), estetinių paskatų („nemoku paaiškinti kodėl, bet man gražus šis laikotarpis“) ir priežasčių / pasekmių pynės kūrimas imituojant detektyvo profesiją. Intelektualine prasme tai daug sudėtingesnis, o visuomenės interesų požiūriu – atsakingesnis veiksmas.

Bandydamas nusakyti, kas yra istorinis mąstymas, vokiečių kultūros istorijos tyrinėtojas bei teoretikas Jörnas Rüsenas pateikia tokį apibrėžimą: 1) kolektyvinio identiteto konstravimas ir rūpinimasis jo gyvybingumu; 2) orientyrų po katastrofų, sukrėtusių visuomenės egzistencijos pamatus, atkūrimas; 3) pastangos kritiškai apmąstyti tradicinius orientyrus radikalaus kitoniškumo kontekste; 4) laiko kaitos ir tęstinumo patyrimas.

Interpretuodamas tai, kas pasakyta, drįstu teigti, jog J. Rüsenas istoriniu mąstymu visų pirma vadina valingą pastangą ieškoti atsakymo į klausimą, kokia mūsų, lego kaladėlių žmonių, buvimo atskirai ir kartu laiko tėkmėje prasmė. XXI a. istorikai nebesako galintys vieninteliai pateikti atsakymą į šį klausimą, tačiau jie, be jokios abejonės, gali pasakyti šį tą prasmingo šiuolaikybės žmogui, nuolat, o dažnai ir skausmingai užsiimančiam savikūra (kuri neretai tampa savigriova).

 

Naudota literatūra:


Alvin Toffler. „Future Shock“. – „Random House“, 1970.
Gilles Lipovetsky. „L’ère du vide: essais sur l’individualisme contemporain“. – Paris: „Gallimard“, 1983.
Thomas Hylland Eriksen. „Akimirkos tironija“. – V.: „Tyto alba“, 2004.
Fredric Jameson. „Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998)“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
Pedro Ramos Pinto, Bertrand Taithe. „The Impact os History? Histories at the Beginning of the 21st Century“. – „Routledge“, 2015.
Raphael Samuel. „Theatres of Memory: Past and Present in Contemporary Culture“. – „Verso“, 2012.