× Dovilė Zavedskaitė

Su choreografe, atlikėja, mokytoja, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šiuolaikinio šokio programos kuratore Lina Puodžiukaite-Lanauskiene kalbamės apie tai, kuo gyvena šiuolaikinio šokio bendruomenė, kokie jos judėjimo žemėlapiai, kaip šokį atranda ir prisijaukina auditorija. 

 

 

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Pauline Schneider nuotrauka

 

Dar visai neseniai Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai pasakodavo kartkartėmis išgirstantys miestiečių dvejones, esą šie nesiveržia į šiuolaikinio šokio spektaklius, nes bijo ko nors nesuprasti. Kokia situacija šiandien? Ar jau užaugo auditorija, kuri nebijo nesuprasti, juk iš tiesų suprasti nė nebūtina – užtenka patirti?

Dabar šiuolaikinis šokis tikrai turi savo auditoriją. Ir gerokai didesnę nei tais laikais, kai pradėjau šokti aš. Auditorija labai įvairi – vieniems labiau patinka modernus, techniškas šokis, kiti atviri šokio eksperimentams. Ko gero, nemažai įtakos turi tai, kad šiuolaikinis šokis vis dažniau eina į lauką – į gatves, į kiemus, ap­skritai daugiau sąveikauja su išore. Pradedant edukacijomis ir darbu su bendruomenėmis, Šiuolaikinio šokio asociacijos organizuojamomis pamokomis ir baigiant įvietintais projektais, kai atsitiktiniai praeiviai šokėjus pamato tiesiog šokančius gatvėje. Taip žmonės galbūt pirmą kartą išvysta šiuolaikinį šokį. Štai prieš ketvertą metų viename spektaklyje šalia manęs sėdėjo du žiūrovai – jie garsiai komentavo visą spektaklį. Klausydamasi supratau, kad jie nėra matę šiuolaikinio šokio, galbūt apskritai pirmą kartą atsidūrė tokioje aplinkoje. Jie visą laiką tarytum palaikė savotišką pokalbį su pačiu šokiu ir per tai jiems mezgėsi įdomus tarpusavio santykis. Suprantama, kitiems žiūrovams galbūt nebuvo lengva, bet man tokios situacijos – žavingos.

Labai daug padarė tai, kad šokis per kovidą rodytas daugiabučių kiemuose. Tuomet buvo pasiekti žmonės, kurie turbūt iš viso nenueidavo į teatrą. Aišku, galimybės, ką kiemuose galėjome rodyti, galbūt nebuvo didžiausios, nes prie visko reikėjo prisiderinti – juk ir dangos kitokios, ir oro sąlygų nenuspėsi. Bet žmonės pro savo namų langus tikrai žiūrėdavo. 

Tokiais atvejais nesunku pastebėti, kaip viską keičia skirtingi kontekstai. Kai sumoki 40 eurų ir ateini į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, lūkesčiai yra vienokie. Ir visai kitokie, kai tiesiog eini Vilniaus Sapiegų parku ir susiduri su šiuolaikiniu šokiu. Tai nereiškia, kad nuleidi kartelę meninei kokybei, bet natūraliai tokioje aplinkoje atviriau priimi, ką matai. Tokiose situacijose žmonės mažiau jaučia pareigą ką nors suprasti: tiesiog leidžiasi į patirtį, jų mintys laisvesnės. 

Iš tiesų į šiuolaikinį šokį reikia ateiti su atviru požiūriu. Turi nebijoti savęs klausti, šokio klausti, plėtoti dialogą su tuo, kas dedasi prieš tavo akis. 

 

Daug spektaklių į viešąsias miestų erdves išveda ir tarptautiniai šokio festivaliai. Tiesą sakant, ne kartą esu girdėjusi tą pačią istoriją: „Pernai vaikščiojau miške ir netyčia pamačiau kažką šokant, o šiemet jau pirkau festivalio abonementą...“

Tikrai taip, šiandien įvairių festivalių turime daug. Klaipėdoje rengiamas tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, Kaune – tarptautinis šokio festivalis AURA ir tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Vilnius turi „Naująjį Baltijos šokį“, Anykščiai – tarptautinį šokio festivalį „Pėdos“ ir kt. Šokis tikrai keliauja po Lietuvą. Žmones labai domina ir šokio ekskursijos. Jose žiūrovai vaikšto su ausinėmis ir stebi viešosiose erdvėse judančius šokėjus, o kiti tiesiog vaikšto savo keliais ir netyčia atsitrenkia į šokį. Dažnas paklausia: kas čia? Sužinojęs, kad taip atrodo šiuolaikinio šokio spektaklis, neretas iškart susidomi: kada kitas pasirodymas? Ir viskas – praeiviui jau kyla impulsas. Nors šiuolaikiniam šokiui irgi reikia turėti savo pastatus, trupes, vis dėlto toks formatas taip pat ne mažiau reikšmingas. 

 

Kaunas, Vilnius, Klaipėda yra pagrindiniai miestai, kuriuose veikia stipriausios šiuolaikinio šokio bendruomenės, tiesa? 

Sakyčiau, šituose miestuose ir jų rajonuose susitelkusios stipriausios bendruomenės. Yra buvę atvejų, kai atskiri bendruomenės nariai važiavo dirbti į mažesnius miestus – Alytų, Rokiškį ir kt. Bet tai sudėtinga, nes ten lieki sąlyginai vienas. Nelengva įsikabinti. Asociacija dabar organizuoja rezidencijas: šokėjai išvyksta 5, 10 dienų ir kuria, dirba su vietinėmis bendruomenėmis. Taip atsiranda eskiziniai darbai, net premjeros kituose miestuose. Be to, mezgami ryšiai – kas ten žino, kur, kas, kada nukeliaus ir apsigyvens.

Bet, žinoma, šokis – ne dailė: nedirbame izoliuoti, nebent kuriame solo spektaklį. Vis dėlto paprastai reikia šokėjų, todėl, jei norime normalaus kūrybinio proceso kitame mieste, labai išauga kaštai. Jeigu rašytume projektą Lietuvos kultūros tarybai ir skaičiuotume, kad keturi šokėjai turės kelis mėnesius kas antrą dieną važinėti, tarkim, į Biržus, kokios sumos reikėtų? Čia iškyla politinių sprendimų reik­mė, kaip decentralizuoti meną. Ir apie tai reikia ne kalbėti, o iš tikrųjų atrasti, ką daryti.

Vis dėlto yra narių, kurie artimai bendradarbiauja su skirtingais Lietuvos miestais ir ten kasmet grįžta, veda seminarus, rengia projektus su vietinėmis bendruomenėmis ir net organizuoja festivalius. Tai irgi yra pokytis: šokėjas nebeprivalo reziduoti tik trijuose didžiuosiuose miestuose, kad galėtų kurti.

 

Šokio spektaklio eskizas „Stiklinė“, choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Martyno Plepio nuotraukos

 

Mariaus Pinigio ir Adriano Carlo Bibiano judesio spektaklis „Kūnai“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teat­re – turbūt geras pavyzdys, kaip galima dirbti kituose miestuose: choreografai sukūrė spektaklį su šokio patirties neturinčiais dramos teatro aktoriais. Koks vaidmuo šiuolaikinio šokio sektoriuje tenka tokiems darbams?

Šiuolaikinis šokis, kaip ir bet kuris kitas šiuolaikinis menas, pasižymi tarpdisciplininėmis jungtimis. Jų daugėja, jos kinta, ir tai nėra kažkas naujo. Todėl labai smagu, kad tokių pavyzdžių matome ir Lietuvoje. Taip šiuolaikinio šokio laukas ima plėstis ir į šokio sąvoką nebežiūrima siaurai. Kas pasakė, kad šokio spektaklis turi būti kuriamas tik su profesionaliais šokėjais? Kūnas, kuris nėra treniruotas profesionalioje mokykloje, labai įdomiai juda ir turi visai kitas patirtis. Aišku, tokiuose spektakliuose nereikia tikėtis tobulos šiuolaikinio šokio technikos, jos ten nėra (o kartu – kas yra technika?). Bet tokiuose spektak­liuose ar projektuose stiprėja tiek choreografai, tiek teatrai, su kuriais jie dirba, o paties šokio lauko ir jį stebinčios visuomenės akiratis plečiasi. Juk taip sukuriami produktai, priverčiantys kelti klausimą: ką apie tai galvoju aš?

 

Netikėtai priartėjome prie šokio sąvokos ir net pasakėme, kad šiuolaikinio šokio spektaklį galima sukurti su nešokančiais aktoriais. Turbūt kaip tik dabar daug kam kils klausimas: kas yra tas šiuolaikinis šokis?

Tikrai nepasakysiu. Manau, bandyti įvilkti į sąvokas kažką, kas dar vystosi ir ieško, yra klaida. Visada vengiu apibrėžti, kas vyksta dabar. Esu tikra, sąvokos turėtų atsirasti tada, kai galime pažvelgti atgal ir įvertinti reiškinį iš laiko perspektyvos. Pavyzdžiui, dabar jau galime kalbėti apie modernųjį šokį, kuris buvo stipriausias ir aktualiausias maždaug 1900–1980 metais.

Turiu knygą „Der Tanz“, pirktą JAV. Tai yra šokio istorija, išleista 1925 m. Vokietijoje. Viename iš paskutinių skyrių „Vakar ir šiandien“ kalbama apie laisvąjį šokį ir „šokančią guvernatę“ Isadorą Duncan. Viena iš skyriaus hipotezių: nei I. Duncan, nei išraiškos šokis ilgai nesilaikys – juk visos naujovės greitai praeina... Pamenu, kaip perskaičiau ir supratau, kad čia puikus pavyzdys, kai kažką bandoma sudėti į lentynėles ne laiku. Jei sukuri apibrėžimą, atsiras kažkas, kas į apibrėžimą nebetilps. Taip gali būti nubraukta daugybė naujų šiuolaikinio šokio aspektų, ir mes stabdysime plėtrą – įvairūs sprendimai negalės būti priimti vien dėl to, ka neatitinka sąvokos. Ypač tai aktualu dabar gimstančiai kūrybai.

 

Prieš keletą metų choreografas, šokėjas Vytis Jankauskas sakė tą patį: „Šiandien tikrai nebežinau, kas yra šokis.“

Tai ir žavi. Man patiko šokio kritiko Audronio Imbraso mintis: „Kaskart, kai kažkas ateina ir pasako, kad nežino, kas yra šiuolaikinis šokis, arba kad „man jis nepatinka“, jam sakau: „Nueik į penkis skirtingus spektaklius ir tada pabandyk kažką pasakyti.“ Nes jeigu žmogus susidarys nuomonę po pirmo spektaklio, gali pataikyti pagal savo skonį, o gali ir nepataikyti. Būtų neteisinga vertinti visą šiuolaikinį šokį pagal vieną matytą kūrinį. 

 

Šokio spektaklis „Apnea“, choreografė Erika Vizbaraitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Kuo šiandien gyvena Lietuvos šiuolaikinio šokio bend­ruomenė? Kokia atmosfera, kas vyksta?

Manau, laukas labai stiprėja. Ateina iniciatyvi, tarptautinė, tarp kelių šalių gyvenanti jaunoji karta. Šie žmonės nori veikti ne tik kaip atlikėjai – jie siekia būti visateisiai lauko nariai, ieškantys pokalbių, saviraiškos ir lauko stiprinimo būdų, erdvės bendrauti. Be to, ši karta jau užaugusi su kitokiu lavinimu – kreipia dėmesį į kūno savijautą, tausojimą, savęs palaikymą. Pamažu keičiasi ir choreografų požiūris: jie nebesitiki, kad šokėjas galės daryti viską, visaip, visur ir bet kiek.

Vis atviriau kalbamės ir apie deramą atlygį šokio atlikėjui ir kūrėjui. Anksčiau dažnai išgirsdavau komentarą: „Ką čia tau reiškia? Ateisi ir pašoksi.“ Turbūt taip ir yra – tikrai galime ateiti ir pašokti. Bet reikia suprasti, kad tam reikalingas didžiulis įdirbis, apimantis nuolatinį kūno lavinimą ir investicijas į įvairius aspektus, kurie padeda išlikti kūrėju ir atlikėju, koks esi ir už ką esi vertinamas.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio laukas jau pakankamai stipriai eina ir šokio tyrimų keliu. Apskritai vienas iš svarbiausių šiuolaikinio šokio tikslų yra nuolat permąstyti šokį, judesį, kūną. Tiesa, šokio teoretikų Lietuvoje labai trūksta.

Kita vertus, sunku nepastebėti, kad Lietuvoje teturime tris dalinai finansuojamas trupes: Šeiko šokio teatrą Klaipėdoje, Kauno šokio teatrą AURA ir „Low Air“ šokio teatrą Vilniuje. Visa kita veikia projektinio finansavimo režimu. Man, pavyzdžiui, gaila ir gal net nesuvokiama, kad Vilnius vis dar neturi stiprios šiuolaikinio šokio trupės. Taip, yra „Low Air“, bet ir jų finansavimas ne toks, kad galėtų išlaikyti, tarkim, 10 šokėjų, kurie kurtų tokiomis sąlygomis, kaip kuriama Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ar Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Nėra trupių, kurios turėtų tokias galimybes. Todėl didžioji dalis stip­rių jaunųjų šokėjų, baigusių mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išvyksta į užsienį: iš esmės jie neturi pasirinkimo. 

Norėtųsi, kad finansavimo užtektų tiek, kad galėtume palaikyti lauko augimą ir tvarumą: kad vyresniosios kartos atstovai galėtų tęsti savo kūrybinį procesą, nes labai įdomu žiūrėti, kaip juda jų trajektorija, ir kad būtų erdvės atsirasti naujiems žmonėms, kurie eksperimentuoja ir tyrinėja skirtingas stilistikas. Kad turėtume galimybę aprėpti visas tas kryptis, palaikyti jas, išskleisti ir išvažiuoti iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos į kitus miestus. Bet finansinė realybė kol kas kitokia ir dėl jos nuoskaudų tikrai atsiranda, – juk kai kažkas gauna, kažkas ir negauna.

 

Ko labiausiai lauki artėjančio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje?

Nors dažnai būna koks nors vienas spektaklis, kurį tik­rai noriu pamatyti, vis dėlto smalsiausia laukti, kas mane labiausiai nustebins. Kur nueisiu ir pasijusiu kažką atradusi, nors nesitikėjau. Į visus festivalius stengiuosi eiti su tokia nuostata ir nuotaika. Taip plečiasi akiratis ir skonio diapazonas.