Buvusiuose kultūros namuose ūkininkai organizuoja kultūrinę veiklą ir telkia bendruomenę

 

Kabeliai – tikras Lietuvos, o ir Dzūkijos pakraštys. Valstybės sienos rėminamas kaimas iš pažiūros tuštokas: atvykėlius pasitinka vien suskilinėjęs asfaltas ir išdidžiai (pernelyg išdidžiai, kad galėtum manyti tai įvykus netyčia) perkrypęs statinys, kaip vėliau sužinojome – Andrejaus Polukordo kinetinė skulptūra „Piza tower Kabeliai“ (2025), turinti ir žolelių bei vantų džiovyklos paskirtį. Ji – lyg ženklas, pirma užuomina, kad Kabeliai – toli gražu ne įprastas kaimas. Ne tik dėl neįprastos geografinės padėties, pasmerkusios jį atokybei, bet ir dėl neįtikėtinai susiklosčiusių aplinkybių, mažiau nei šimtą (anot pačių vietinių – iš tikrųjų ne daugiau nei šešiasdešimt) gyventojų turintį Dzūkijos kaimą pavertusių svarbiu kultūros  centru, šioje srityje galinčiu pasivaržyti su ne vienu didesniu miesteliu ar net miestu. 

 

 

Andriaus Jakučiūno nuotr.

 

Turbūt pagrindinė šio kultūrinio įsodrinimo priežastis – Lauros Garbštienės įkurta nepriklausoma meno iniciatyva „Verpėjos“, siūlanti avių ganymo rezidencijų programas (minėtos skulptūros autorius – taip pat vienas iš rezidentų). Vis dėlto mes šįsyk kreipiame ratus kitur – į kaimo centre stūksančius buvusius kultūros namus. Pagal sovietinės architektūros madas išsirangęs daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų gigantas atrodo kaip svetimkūnis – nederantis prie mastelio, negrakštus. Dar visai neseniai būtume galėję jį pavadinti ir nykstančiu, apleistu. Šiandien padėtis jau kitokia. Ilgokai vegetavęs, pastatas vėl bruzda, tarnauja kaimo gyventojų reikmėms, tarp jų ir kultūrinėms (taigi apibrėžimas „buvęs kultūrnamis“, kaip jį vis dar pavadina vietos gyventojai, nebeatitinka tikrovės, yra klaidinantis, netikslus). 

O istorija tokia: savo ūkį valdantys Petras Margelis su žmona Laura Marozaite šiame pastate nuomojosi patalpą (aktų salę) česnakams rūšiuoti. Savininkui nusprendus statinį parduoti, reikėjo greitai apsispręsti – išsikraustyti ir ieškoti kitų patalpų (kaime tai nėra labai paprasta) ar patiems įsigyti daug didesnį nei reikia pastatą. Nuspręsta pasirinkti antrąjį variantą. Kaip sako mus pasitikusi Laura, sprendimą lėmė ne tik pragmatika – norėjosi išsaugoti, išgelbėti nuo sunykimo buvusį kultūrinės paskirties pastatą, juo labiau kad kartu su juo ūkininkai „gavo“ ir parduotuvės prieangyje įrengtą biblioteką, neturinčią nei bibliotekininko, nei juridinio statuso, tačiau plačiai žinomą ir gyventojų aktyviai naudojamą. Neplanuotai bibliotekos savininku tapusiam Petrui ją uždaryti minčių nekilo – sakosi dar pats pastatęs pora papildomų stelažų. Ne antraeilį vaidmenį suvaidinę ir sentimentai, nes Kabeliuose augęs ūkininkas tvirtina prisimenąs čia kiekvieną kampą. „Gal judėti skatina neišsipildžiusios jaunystės svajonės?“ – mįslingai klausia Laura prisipažinusi, kad nuo mažumės mėgo meną, troško organizuoti renginius. 

Šeimininkai neslepia, kad darbai toli gražu nebaigti – ilgus metus vegetavęs pastatas reikalauja kantrybės ir ištvermės. Vis dėlto, nors laiko žymės akivaizdžios (jų ir nesistengiama slėpti), čia jis nestovi vietoje: vedžiodama po pastatą, Laura rodo jame pamažu įsitvirtinančios kultūros ženklus, taikiai sugyvenančius su ūkio padargais ir įrenginiais. Neįtikėtina – šios dvi paradigmos čia nesipjauna ir nesivaržo tarpusavy, o taikiai kolaboruoja, atidžiai stebimos nuo sovietmečio išlikusio kino projektoriaus (žinoma, nebeveikiančio) akies. 

Ypač gerai ši keista buities ir kultūros sandora išryškėja aktų salėje, turinčioje sceną, kurios dalį, atskirtą užuolaidomis, ligi šiol užima česnakų rūšiavimo įrenginiai, beje, visiškai netrukdę buvusių renginių dalyviams ir žiūrovams. Čia lankėsi virtualios realybės patirčių  projektas „Angelų takais“ – šį renginį, skirtą bendruomenės dvidešimtmečiui, Laura mini kaip vieną įspūdingiausių ir didžiausių. Kultūros reikmėms tarnauja ir holas – jame veikia jau trečia, šįsyk Magdalenos Birutės Stankūnienės, paroda. Anksčiau eksponuoti fotografo Rimanto Dichavičiaus, Gražinos Didelytės darbai. Iš kur nors toliau atvykę svečiai turbūt nė neįtaria, kokia plona, perregima, kupina išmonės ir paradoksų yra riba tarp kultūros ir natūros. Čia pat, nusileidę laiptais į rūselį, rasime liofilizavimo cechą, netoliese – sandėliavimo erdvės, siuvykla. Netikėtai išsiaiškiname, kad bananų dėžės, gan netvarkingai sukrautos nenaudojamos patalpos centre, slepia keramikos kolekciją. 

Teiraujamės Lauros, kaip vis dėlto pavyko suderinti pradus, kurie iš pažiūros nesutaikomi, priešingi. Ne, didelių prieštaravimų čia nėra ir negali būti, purto galvą ši. Kultūrinė veikla šalia ūkininkavimo atsiradusi natūraliai, kaip žmonės sako – tiesiog taip išėjo. Laura, pagal išsilavinimą teisininkė, pradėjo siūti maišelius česnakams, etiketes. Česnakų verslui patiriant sunkumų, vėliau toji veikla transformavosi į siuvyklą, dabar užimančią maždaug trečdalį pastato, ten vyksta ir dirbtuvės, meno edukacijos. Bendruomenę įtraukusios moliūgų šventės idėja taip pat kilusi ne visai „iš oro“ – Petras pats augina šias populiarias daržoves.

„Ar dar vienas kultūros židinys – ne per daug tokiam mažam miesteliui? – klausiame Lauros. – Ar nejaučiate konkurencijos su „Verpėjomis“?“ Laura purto galvą – ne, konkurencijos nėra. „Verpėjos“ – vis dėlto didesnio masto tarptautinis reiškinys, susijęs su rimtąja kultūra, rezidentai atvyksta iš miesto ar užsienio. Nėra taip, kad Kabelių gyventojai žvelgtų į juos su nepasitikėjimu, tačiau atstumą išlaiko – vis dėlto jie nėra bendruomenės dalis. „O mes kaip tik orientuoti į savo bendruomenę, be to, nesame labai aukštai iškėlę kartelės. Neretai į kultūrines veiklas – šventes, dirbtuves ar edukacijas – kviečiame žmones asmeniškai, kaip į šermenis“, – juokiasi Laura. Anot jos, tai anaiptol nereiškia, kad kaimo žmonės abejingi. Tiesiog tokie įpročiai. „Kai perpranti logiką, pamatai, kad viskas veikia, – tvirtina šeimininkė. – Žmonėms įdomu, jie mato viso to prasmę, patys jaučia norą įsitraukti. Tereikia paskatinimo, kokios nors pradžios, ir viskas įsisuka, nesvarbu, ar tai kultūros renginys, ar, pavyzdžiui, pakrantės tvarkymo projektas.“ 

Klausydami Lauros pasakojimo klaidžiojame po pastatą ir nesiliaujame stebėtis. Pastatas – didelis ir klaidus, istorija, dabartis ir ateities lūkesčiai jame susipina pačiais netikėčiausiais būdais. Šalia jau minėtų česnakų rūšiavimo, liofilizavimo, sandėliavimo patalpų, siuvyklos, iš lėto, panaudojant uždaromo Druskininkų viešbučio inventorių, renovuojamos patalpos būsimiems svečiams ir „Verpėjų“ rezidencijų dalyviams; jau pateiktas projektas atgaivinti kino aparatinę; keramikos saugyklą su savo vyru Janu Kuperiu įsirenginėja lingvistė profesorė Rūta Petrauskaitė, turinti sodybą gretimame Grybaulios kaime, – taip pat aktyvi kultūrinių veiklų organizatorė bei dalyvė, įteikusi mums knygą apie Grybaulios istoriją. Beje, profesorė su vietos šviesuoliais yra įkūrusi asociaciją „Grūda“, skirtą kultūros, aplinkosaugos projektams, kuriems neįmanoma gauti finansavimo per kaimo bendruomenes. Jos biuras, kuriame galima apžiūrėti ir profesorės keramikos rinkinį, taip pat įsikūręs šiame name. 

„Sukamės, kaip išmanome, panaudojame, ką turime“, – lyg teisindamasi sako Laura, ant palangės rodydama dar mokyklos laikais žiestas savo vazeles, kuriose dabar puikuojasi edukacijų dalyvių pagamintos puokštės. Šeimininkė prisimena ir kurioziškų situacijų. Antai jų surengtoje cepelinų šventėje dalyvavusiam A. Polukordui, jau minėtos skulptūros autoriui, užsimojus parodyti filmuotą medžiagą, susizgribta, kad nėra ekrano. Vietoj jo tąsyk panaudota staltiesė, tiesiog pritvirtinta prie sienos lipniąja juosta.  

Anot Lauros ir Petro, kitados sukūrusių ir bendriją „Gyvas kaimas“, svarbiausia yra supratimas, kad kai darai, tada viskas ir vyksta. „Nereikia tūkstančių sekėjų, šimto žmonių komandos, daug garso ar šviesos, – sako Laura. – Svarbu, kad suptų gražūs žmonės su gražiom idėjom. O tokių mūsų kaime daug. Ir dar labai svarbu viską daryti atvira širdim. Tada viskas pavyksta ir tuo užsikrečia kiti.“

Klausantis šeimininkų neapleidžia mintis, kad atokybė, tam tikra pirmykštė nedarna, būdinga dar nesusiformavusioms aplinkoms, jiems – ne kliūtis, o veikiau galimybė. Laura nedrąsiai svajoja ir apie didesnius rimtosios kultūros renginius, kurie ateity galėtų įvykti „Petro ūkio centre“, – tai vienas iš galimų šios veiklų erdvės pavadinimų, ateity galbūt įsitvirtinsiantis vietoj dabar vartojamo tikrovės neatitinkančio šaukinio „buvęs kultūrnamis“. Tolimuose planuose – sporto salė, galbūt net pirtelė, galvojant apie „dieną X“ tikimasi įrengti ir priedangą. 

Atsisveikiname su šeimininkais, su mumis pasilabinti atskubėjusia profesore Rūta ir išriedame namų link. Jau išvažiavus į vieškelį atskrieja žinia: Kabelių bendruomenės projektas „Pagrįsti poreikiai“ projektoriui įsigyti – patvirtintas. Vadinasi, teks grįžti į Kabelius žiūrėti kino?