Aurelija Maknytė: „Įdomu, kiek istorijos yra žmoguje, o kiek žmogaus –­ istorijoje“

Šių metų „Šiaurės vasaros“ forume Biržuose menininkė Aurelija Maknytė skaitė pranešimą „Nepamirškite teisingai užrašyti adreso“, skirtą egodokumentikos tyrimams. Netrukus po forumo susisiekiau su menininke ir pasiūliau pasikalbėti apie kūrybą ir pranešimo idėjas. Susitikome.

Dėstai keliose aukštojo mokslo įstaigose, užsiimi vizualiaisiais menais, rengi parodas ir domiesi egodokumentika. Kokią vietą ši sritis užima tarp kitų tavo veiklų? Kada ir kodėl pradėjai rinkti egodokumentus?

Sunku pasakyti, kada susidomėjau egodokumentika. Kaip menininkė, rastus tekstus naudoju jau senokai, pradėjau dar studijuodama VDA. Seniausias toks kūrinys turbūt būtų 2003 m. paro­doje eksponuotas „Įrašas“ – tuo metu populiarios TV laidos „SMS pramogos“ vaizdo įrašas. Laidoje tiesiogiai buvo transliuojamos telefonu siunčiamos žinutės – dažniausiai pažinčių skelbimai. Neretai tokie vieši susirašinėjimai virsdavo ir gana intymiais pasisakymais. Socialinių tinklų dar nebuvo, todėl labai stebino trumpi, bet drąsūs atsivėrimai. Parodoje vaizdo įrašas buvo savotiškai nukenksmintas – rodomas netiesioginiame eteryje, tapo komunikacijos archyvu, telefonų numeriai (bandžiau jais paskambinti) nepasiekiami, išjungti, jau nebeegzistavo. Išsaugojau tai kaip komunikacijos pavyzdį, paverstą utilitaraus teksto iškamša. Žinoma, šiais laikais dėl socialinių tinklų komunikacija tapo itin lengva ir tokia kolekcija gali atrodyti bevertė, bet man ji svarbi kaip bendravimo pavyzdys.

Egodokumentika yra įvairių auto­biografinės kilmės tekstų – laiškų, dienoraščių, atsiminimų ir kitokių autobiografinių užrašų (pvz., įrašų svečių knygose, testamentų, dedikacijų, sveikinimų) – visuma. Pasak Vytauto Berenio, egodokumentais galėtume vadinti tai, ką „aš sąmoningai ar nesąmoningai apie save atskleidžiu arba slepiu“1. Dažniausiai jie parašyti pirmuoju asmeniu. Lietuvoje vykdyti egodokumentikai skirti projektai (pvz., LEGODOK), surengta šiai tyrimų sričiai skirtų konferencijų, tačiau vis dar neturime išgrynintos, konceptualios metodologijos. Ar tau aktuali akademinė prieiga: egodokumentų sisteminimo, tipologizacijos, analizės metodai?

Nesu mokslininkė, bet domiuosi įvairiais dalykais, padedančiais suvokti pasaulį. Lietuvoje ši sritis nėra labai aktuali, ypač menkai tyrinėta sovietmečio egodokumentika, nors žymių žmonių korespondencijos ar dienoraščių leidiniai vis populiarėja. Domėdamasi egodokumentikos tyrinėjimų problematika supratau, kad tiek tyrimų metodai, tiek tai, kas tampa egodokumentikos turiniu, yra diskusijų objektas. Tarkime, per tardymus užrašyti tekstai irgi gali būti priskiriami egodokumentikai. Bet kiek tokia medžiaga tikra? Kaip nustatyti, ar ji nėra suklastota? Taigi tekstai gali tapti ne tik nuoširdžiais kasdienybės dienoraščiais, bet ir dramatiškų patirčių liudijimais. Tai ne tik sausi dokumentai, ir skausmingų patirčių talpyklos, kuriose kalba ir raidės, ir tarpai tarp eilučių. Neseniai žinia­sklai­doje skaičiau apie vieno religingo senelio sovietmečio laikų dienoraštį – jame rašė, kiek žmonių, o ypač moksleivių ir mokytojų lankėsi bažnyčioje. Kas žino, ar tai tikėjimo paskatintas veiksmas, ar valdžiai skirta bažnyčią lankančiųjų statistika, naudota represiniais tikslais?

Minėjai, jog mamos-siuvėjos laiškus dukrai kadaise įsigijai blusturgyje ant Taurakalnio. Taip pat išsiaiškinai, kas toji anoniminė dukra ir kad ji parašė novelių knygą... Ar kartais nesijauti pernelyg lendanti į kito intymią teritoriją? Ar prieš naudodama egodokumentus pa­rodose nekeli autorystės problemos, nebandai susisiekti su autoriais?

Man labai svarbi santykio su rasta svetima medžiaga problematika. Juk beveik viską randu ne oficialiuose archyvuose, į kuriuos žmonės patys atiduoda tai, ko nesiekia slėpti. Dažniausiai naudojamą medžiagą randu blusturgiuose –­ o kaip visa tai atsiduria juose, pardavėjai nemėgsta pasakoti... Taigi dažnai rasta medžiaga tampa galvosūkiu, prob­lema, kelia nerimą. Įdomius radinius ar jų fragmentus norisi viešinti, paversti kūrinio dalimi, bet autentiškas medžiagos šaltinis tarsi stovi už nugaros ir kvėpuoja. Neaišku – ramiai ar nervingai... Labiausiai tikiuosi svetimuose tekstuose rasti įvairių žmogiškų patirčių, būties atspindžių. Tai tarsi galimybė pabūti nematomu klausytoju kambaryje, kuriame kalbasi nepažįstami žmonės. Tokiuose tekstuose glūdi universalios patirtys, konkretus žmogus tarsi atstovauja visai žmonijai – būtent tuo domiuosi ir noriu perduoti kitiems. Tekstų autorius bandau atsekti, bet nelendu į jų asmeninius gyvenimus, atėjusi neprimenu, ką jie galvojo, kalbėjo, nors dažnai labai norisi tokios pažinties. Beje, dauguma mano turimos egodokumentikos autorių jau ne su mumis – medžiaga tikrai sena, tektų kalbinti vaikus ar gimines. Tokias pažintis palieku ateičiai, kol kas tik spėlioju, kaip tai paveiktų mano ieškojimus ir radinių likimą. Jeigu medžiagą viešinu, pakeičiu vardus, pavardes, adresus.

Parodoje „Tėvų kambarys“ (2015) panaudojai savo mamos batelių kamšalus ir tėvo skrodimo dokumentą. Ar sunku išlaikyti distanciją su tokia medžiaga, ją viešinti? Ar dažnai analizuoji ir meno projektuose naudoji asmeninę egodokumentiką –­ dienoraščius, užrašus, laiškelius ir kitus tavo pačios praeitį, asmenybės formavimąsi liudijančius daiktus?

Tekstas mane žavi kaip ypač talpi kūrybos priemonė, manau, jis tarsi atveria vaizduotę, o vizuali medžiaga vaizduotę neretai įkalina. Nors labai vertinu fotografiją, asmenybę suprasti, apie ją mąstyti įdomiau skaitant tekstą. Tekstas, nors meluoja lengviau nei fotografija, man tinka labiau, kai noriu parodyti tam tikrus dalykus, juos apmąstyti (beje, pastebėjau, kad vis dažniau vartoju frazę „skaityti fotografiją“). Naudodama savo šeimos medžiagą galvoju ne apie distancijos, o santykio kūrimą. Atsargiai bandau prie jos priartėti, stengiuosi nesubanalinti, nepaversti paminklu. Beje, minėtą tėvo skrodimo tekstą (kurio nekeičiau, tik sukapojau į eilutes, kad primintų eilėraščio formą ir taip tarsi atsikratytų fiziologijos kvapo) parodose „Artifex“ galerijoje ir NDG pati rašiau pieštuku ant sienos. Rašant minkštu pieštuku, lyg pelenai nuolat byrėjo smulkios grafito dulkės. Šis pelenų byrėjimas rašant tekstą apie kūną buvo netikėtas, neplanuotas rezultatas, tapęs atminties įprasminimo veiksmu, gerokai stipresniu nei, sakykim, gėlių dėjimas ant kapo. Tai panaikina distanciją, padeda suprasti nemarumą, universalią kūno patirtį.

„Šiaurės vasaros“ pranešime ketinau panaudoti ir savo egodokumentikos pavyzdžių, bet prie skaitytos kolekcijos jie nelipo – su asmenine medžiaga tuo metu neradau tinkamo santykio. Tegu tai lieka ateičiai. Nors dirbau su savo biografija kaip su medžiaga vizualiam kūriniui: 2000 m. ŠMC rodyta AB – fiktyvi autobiografija. Beje, tuo metu keliuose „Literatūros ir meno“ numeriuose buvo spausdintas mano ir parodos kuratoriaus Raimundo Malašausko susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Taigi, galima sakyti, savo egodokumentiką jau esu viešinusi.

Net ir autentiški sau rašomi tekstai gali būti konstruojami. Pavyzdžiui, autobiografijose, ypač rašomose autoriaus gyvenimo saulėlydžiu, siekiama sukurti įtaigų gyvenimo „projektą“. Ar skaitydama egodokumentikos tekstus svarstai apie autentiškumo ribas, galvoji apie autoriaus tikslus, lūkesčius, galimą (auto)manipuliavimą?

Be abejo, svarstau. Ir matau, kad neretai autorius nėra sąžiningas. Išduoda rašymo stilius, ne mažiau iškalbinga ir tai, kas lieka tarp eilučių. Ypač įdomūs šiuo požiūriu dienoraščiai. Autorius dek­laruoja, kad rašo neva tik sau, bet rašymo stilius, įvairios detalės, užuominos rodo, kad dienoraštis rašomas skaitytojui it dokumentinė apysaka ar romanas. Taip pat labai įdomu, kaip rašančiojo būsena ar aplinkybės tekstą veikia.

Anot V. Berenio, „egodokumentų skaitymas pirmiausia sukelia empatiją ir estezę – jausminį pasitenkinimą, suinteresuotumą ir skaitymo malonumą“2. Bet, pavyzdžiui, kokie nors intymūs užrašai gali erzinti, kelti pasibjaurėjimą, pyktį, nerimą, liūdesį, kitas sekinančias emocijas. Prisiminiau anksčiau skaitęs Kazimierzo Sakowicziaus „1941–1943 m. Panerių dienoraštį“ ir stebėjęsis, kokią įtaigą kuria neornamentuota, bemaž faktologinė, dokumentinė kalba. Pasakojama tik tai, kas nutiko, be jokių pagražinimų, meninių dekoracijų, bet tos žiaurios patirtys, aprašytos „nuoga“ maniera, dar labiau sukrečia, (pa)veikia...

Taip, dokumentika tikrai labiau sukrečia, net jeigu turinys nuobodus (pvz., kasdienybės užrašų knygelės su telefonų numeriais ar trumpais darbų sąrašais). Išleista nemažai tokios literatūros, mane ypač sužavėjo Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės susirašinėjimas, dabar su malonumu skaitau Aldonos Liobytės laiškų knygą. Labai džiugu, jog nebijoma pasidalyti asmeninėmis patirtimis. Juk jos – pasakysiu skambiai – tarsi laikotarpio veidrodis. Tokie tekstai apie laikotarpį ar šalies istoriją man papasakoja įdomesnių dalykų nei sausi istorijos vadovėliai. Įdomu, kiek istorijos yra žmoguje, o kiek žmogaus – istorijoje.

Egodokumentikos tyrimai padeda išvengti aklo, nekritiško didžiųjų istorijos veikėjų garbinimo, stabų kūrimo, atskleidžia įvairiapusį asmenį, jo ieškojimus, dvejones ir klaidas, į tyrimų lauką (ir viešąją diskusiją) įtraukia marginalus, visuomenės išstumtuosius, iš didžiosios istorijos nuošalės sugrąžina „paprasto žmogaus“ mąstymą ir nuomonę. Puikus pavyzdys – Svetlanos Aleksijevič knygos. Ar nemanai, kad tokių tekstų ir jų analizės stinga mokykloje, ugdymo procese?

Nesu susipažinusi su mokykloje dabar nagrinėjamais tekstais, tačiau teko girdėti, kad Anos Frank dienoraštis mokyklose įtrauktas į privalomos literatūros sąrašą. Manau, ne mažiau svarbu ugdyti moksleivių pagarbą savo pačių istorijai – išmokyti gerbti giminės, šeimos rašytinį ar vizualų palikimą. Juk ne visuomet blusturgiuose ar šiukšliadėžėse jis atsiranda todėl, kad giminė išmiršta. Neretai žmonės artimųjų laiškus išmeta bijodami to, ko patys ne­įstengia tiksliai įvardyti – galbūt įskaudinti galinčio viešumo. Visiškai nesusimąstoma, kad kiekvieno žmogaus palikimas yra paveldo, istorijos dalis. Ir po paro­dų, ir po paskaitos „Šiaurės vasaroje“ ne vienas priėjęs dėkojo už galimybę išgirsti autentiškus tekstus ir prisipažino susimąstęs apie savo šeimos archyvus. Smagu, kad sužadinau smalsumą savo rūsyje ar palėpėje ieškoti apdulkėjusių albumų, dėžių ar ryšulių.

Prie stabų kūrimo, manau, asmeninė korespondencija gali ir prisidėti, ne tik juos demaskuoti... Vidurinėje mokyk­loje privalėjau skaityti šiokios tokios Lenino egodokumentikos. Poveikis turbūt priklauso nuo to, kaip ši medžiaga naudojama, cituojama, išplėšiama iš konteksto ar teksto visumos. Vis dėlto tekstais manipuliuoti lengviau nei vaizdais, nes sunkiau tokias manipuliacijas demaskuoti.

Kaip manai, ar užrašus, komentarus socialiniuose tinkluose taip pat galėtume laikyti egodokumentika? Jei taip, norėtųsi fiksuoti skirtį – šie tekstai nėra skirti (tik) sau, viešumoje jie pasirodo iškart, todėl tarsi neturi pirminio intymumo.

Oficialiai šie tekstai patenka į egodokumentikos lauką. Įdomu, kad pasauliui transliuojami asmeniniai dalykai stebina intymumu. Manau, ne vienas skaitėme draugų pasisakymus, parašytus taip, tarsi būtų skirti sau. Daug tokių atsivėrimų tuoj pat ištrinama išsigandus savo drąsos. Tai maži sielos apsinuoginimai, kuriuos – paradoksalu – lengviau parašyti feisbuko sienoje, nei išsakyti susitikus draugą. Bendravimo psichologijos specialistai, manau, tikrai turėtų ką pasakyti. Tačiau mane dabar labiausiai domina popieriniai laiškai, dienoraščiai.

Kokios, tavo nuomone, egodokumentikos tyrimų, naudojimo, pritaikymo perspektyvos? Ar svarstai apie būsimus projektus?

Turiu idėjų, dabar skaitmeninu vieno žmogaus XX a. pirmos pusės dienoraščius bei mažo miestelio fotografo laiškus. Dar nežinau, kaip visa tai pasieks skaitytoją ar žiūrovą – sunkiausia bus sukurti medžiagos viešinimo kontekstą. Liūdina, kad dokumentus saugantys archyvai kaupia tik žymių asmenybių egodokumentiką. Tačiau įdomus ir vadinamojo paprasto žmogaus santykis su pasauliu, atsispindintis asmeniniuose tekstuose, net jei jie pilni gramatikos ar stiliaus klaidų. Smagu, kad istorikai tokia medžiaga vis labiau domisi, naudoja savo tyrimuose. Džiaugiausi galimybe šia tema bent trumpai pakalbėti „Šiaurės vasaroje“ – puikiame renginyje, čia dalyvauju jau ne vienerius metus ir nuolat išgirstu įdomių dalykų, skatinančių domėtis ne tik savo cecho reiškiniais.

1 Vytautas Berenis. „Egodokumentų tyrimai: ištakos, metodai, perspektyvos“, Lietuvos kultūros tyrimai 6. Atmintis, vaizdas, kultūra. – V.: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2015, p. 90.

2 Ten pat, p. 96.

 

Kalbėjosi Saulius Vasiliauskas

 

Siuvėjos laiškus dukrai ir Biržų pilies svečių knygos įrašus skaitykite čia