Andrius Romaška. Apie genialumą ir geografiją

Prieš keletą metų teko pagyventi Vitbyje, ant Šiaurės jūros kranto. Ten būdamas prisiminiau legendinį kompozitorių ir muzikantą Brianą Eno, gimusį piečiau įsikūrusiame kaimelyje. Vienoje viešoje diskusijoje B. Eno yra pasakęs, kad šių dienų visuomenė stipriai pervertina genialumo sąvoką – turėtume gerokai daugiau dėmesio skirti bendruomeniškumui. Jis pastebėjo, kad konkrečią meno ar mokslo kryptį visuomet vysto didžiulė žmonių bendruomenė. Kai idėja ar kryptis yra pakankamai išplėtota, „prisirpusi“, ją dažniausiai nuskina vienas ar keli žmonės, su kuriais tą kryptį ir imame tapatinti. Tarkim, Bobas Marley „išnešė“ regio muzikos žanrą ir kultūrą į pasaulį ir regis dažnai tapatinamas tik su šiuo asmeniu, nors Jamaikoje buvo reikšmingas dar iki B. Marley. B. Eno nuomone, tokiais atvejais daugiau dėmesio ir pripažinimo turėtų gauti visa konkrečios srities bendruomenė, o ne vienas asmuo.

Tad vieną žiemos popietę Vitbyje, plačiau pažvelgęs į B. Eno mintį apie bendruomenės svarbą siekiant pripažinimo, pradėjau svarstyti - kiek pasaulinio pripažinimo siekiančiam kūrėjui šiais laikais yra svarbu fiziškai atsidurti konkrečioje geografinėje vietoje ir veikti jo idėjoms palankios bendruomenės apsupty, o kiek to pripažinimo galima pasiekti ramiai besidarbuojant savo kambarėlyje?

 

Žilvinas Jagėla. „Galvos skausmas“
Žilvinas Jagėla. „Galvos skausmas“.

 


Pasauliniai kontekstai

Iš dalies vargu, ar šiandien žinotume Jurgį Mačiūną ir Joną Meką, jei jų veikla nebūtų egzistavusi labai konkrečioje geografinėje vietoje – Niujorke, kur tuo metu brendo Fluxus judėjimas. Čia jie buvo apsupti stiprios bendruomenės – Yono Oko ir kiti menininkai kvėpavo tomis pačiomis idėjomis. Sunkiai įsivaizduojama, kad J. Mačiūno ar J. Meko menas anuomet būtų buvęs plačiai pripažintas Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje.

Kita vertus, maždaug prieš 20 metų legendinis rusų matematikas bei genijus Grigorijus Perelmanas, visą gyvenimą tyliai ramiai pragyvenęs ir pradirbęs mamos bute, įrodė vieną svarbiausių matematinių problemų – Puankarė konjektūrą. G. Perelmanas už šį darbą buvo apdovanotas milijono dolerių prizu, tačiau pinigų atsisakė. Matematikas toliau gyvena mamos bute demonstruodamas, kad pasaulinio pripažinimo bei genijaus statuso galima pasiekti ir besidarbuojant savo kambarėlyje.

Vieną ar kitą pusę paremiančių istorinių kontekstų apstu. Tačiau šioje vietoje būtų svarbu panagrinėti, kiek prie genijaus statuso pasauliniame kontekste priartėjo pastarojo meto Lietuvos kultūros, mokslo ir meno atstovų, besidarbavusių savo kambarėliuose Lietuvoje.

Žinoma, prieš pradedant svarstyti būtų prasminga šiek tiek detaliau apsibrėžti genijaus sąvoką šio teksto ribose. Genijumi bus laikomas žmogus, gavęs prestižiškiausią savo srities apdovanojimą, plačiai žinomą visuomenėje, pvz.: filmų industrijoje – „Oskaro“ apdovanojimas, mokslo pasaulyje – Nobelio premija, literatūroje – Nobelio literatūros premija, muzikoje – „Grammy“ apdovanojimas. Apdovanojimo prestižiškumo ir žinomumo visuomenėje sąlyga leis atsiriboti nuo siaurų meno ir mokslo atšakų, kuriose konkurencinė aplinka nėra pakankama ir įtaka visuomenės gyvenimui nėra tokia didelė.


Lietuvos kultūros ir mokslo kontekstų analizė

Apmaudu, tačiau genijų paieška tarp pastarojo meto Lietuvos kultūros ir mokslo atstovų, šalyje vykdančių veiklą, bus labai trumpa. Nors viešojoje erdvėje būta kalbų apie Lietuvos mokslininkų artėjimą prie Nobelio premijos, būta Oskaro Koršunovo pareiškimų, kad kino režisierius Šarūnas Bartas jau turi neginčijamą genijaus statusą, sakyta, kad lietuviškos muzikos kūrėjai seniausiai prilygsta „Grammy“ apdovanojimų laureatams. Vis dėlto per pastaruosius kelis dešimt­mečius Lietuva negali pasigirti nei „Oskarais“, nei Nobeliais, nei „Grammy“, nei kitais tokio lygio ir žinomumo apdovanojimais.

Žinoma, nederėtų pamiršti Lauryno Bareišos laimėjimo Venecijos kino festivalyje ar Venecijos „Auksinį liūtą“ parvežusių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės. Tokie laimėjimai Lietuvai yra svarbūs, tačiau ne veltui šiame tekste į genialumo apibrėžimą buvo įtraukta žinomumo sąlyga. Jei Florencijoje, Valensijoje ar Edinburge atsitiktinai apklaustume po tūkstantį žmonių, kokia tikimybė, kad apie šiuos lietuvių kūrėjus žinotų daugiau nei 10 žmonių? Manau, itin maža. Bėda ta, kad kontekstualumo stygius, mąstant apie savosios kūrybos reikšmę pasaulyje, pradeda skverbtis ir į pačią kūrybą. Kūrėjai, kurie taikosi ne į „Oskarą“ ar Nobelį, bet yra paskendę vietinių apdovanojimų ir pagyrimų šviesoje, nebesugeba išjausti, kokios temos galėtų būti aktualios tokio lygio apdovanojimams, koks priėjimas prie tų temų būtų inovatyvus.


Priežastis

Ieškant atsakymų į klausimą, kodėl lietuviams kūrėjams trūksta kontekstualumo, visų pirma norėtųsi kalbėti apie mūsų tautos uždarumą. Vis dėlto ne tokį šiaurietišką būdo uždarumą, kaip, tarkim, islandų. Ši tauta, beje, priešingai nei mes, pasaulinei muzikos industrijai per pastaruosius dešimtmečius išaugino neįtikėtiną kiekį genijų – Björk, Sigur Ros ir kitus kūrėjus. Labiau norėtųsi kalbėti apie baimingą mentalinį uždarumą bet kokiam nusistovėjusios tradicijos pokyčiui kūrybiniame procese. Pasak rašytojos Sandros Bernotaitės, į šią problemą turėtume žvelgti iš gilesnės istorinės perspektyvos ir paanalizuoti, kiek Lietuva istoriškai yra pripratusi prie greitos informacijos sklaidos. Čia visada vyravo reliatyviai retas gyventojų tankis: neturime didelių miestų gausos, kur informacija itin greitai sklistų, prieš gerą tūkstantį metų Lietuva dar buvo itin miškinga vietovė (du trečdalius ploto dengė miškai, aiškiai trukdę informacijos sklidimui tarp gyvenviečių), tad mūsų tauta įprato prie itin lėto informacijos sklidimo. Rašytojos teigimu, iš šio mūsų įpročio ir kyla pasipriešinimas bet kokiam staigesniam, greitesniam nusistovėjusios tradicijos pokyčiui kūrybiniame procese.

Kita vertus, kardinalus atvirumas nusistovėjusių tradicijų pokyčiams taip pat nėra atsakymas siekiant pasaulinio pripažinimo. Filosofas Alvydas Jokubaitis tekste „Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo“ kalba apie balanso siekiamybę tarp uždarumo ir atvirumo tautos socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Sunku nesutikti su A. Jokubaičio argumentais, o ypač su faktu, kad sovietmečio pabaigoje Lietuvą užvaldžiusi kardinali atvirumo utopija padarė nemažai žalos. Tad filosofo mintis, kad „svarbiausia nuspręsti, kada, kur ir kiek reikalingas atvirumas, o kada, kur ir kiek yra prasmingas uždarumas“, labai aiškiai nusako ir šio santykio svarbą siekiant genijaus statuso.

Istorinių kontekstų, kai kūrėjas svetur atranda palankią bendruomenę ir geba suderinti savo tautos kūrybinių tradicijų puoselėjimą su atvirumu pokyčiams tose bendruomenėse, yra daug. Tarkim, Ravi Shankaras tradicinės indiškos muzikos instrumentą – sitarą – pritaikė pasaulinės muzikos industrijai ir už savo kūrybą buvo apdovanotas net penkiais „Grammy“ apdovanojimais. Galima paminėti ir kitą indą Srinivasą Ramanujaną, vieną žinomiausių pasaulio matematikų, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Indijoje, nors pasaulinio pripažinimo sulaukė tik iškeliavęs į Didžiąją Britaniją. Kembridžo universitete puikiai pritaikęs Indijoje įgytą neformalų išsilavinimą ir padedamas tokių matematikų kaip Johnas Edensoras Littlewoodas ir Godfrey Haroldas Hardy, indų matematikas sugebėjo tapti jauniausiu mokslininku, gavusiu prestižinį „Fellow of Royal Society“ apdovanojimą.


Išeitis

Remiantis šiuo tekstu, peršasi išvada, kad šiandien kaip tauta neturime išvystę aukšto mokslinio ir kūrybinio kontekstualumo pojūčio, o vyraujantys socialiniai dėsniai greitai nepadės šiam įgūdžiui augti. Bene vieninteliu ginklu Lietuvoje gimusiam kūrėjui, pasiryžusiam keliauti pasaulinio pripažinimo link, tampa gebėjimas atrasti savo idėjoms palankias pasaulines žmonių bendruomenes. Ir net jei tai neatneštų pasaulinio pripažinimo, ilgalaikė savęs paieška pasaulinėse kūrėjų bendruomenėse ir vėlesnis grįžimas į tėvynę prisidėtų prie atvirumo ir uždarumo balanso gerinimo Lietuvos socialiniame ir kultūriniame gyvenime.