Andrej Adamovič. Kaip aš buvau užsiėmęs ir nieko neparašiau

Andrejus Adamovičius (g. 1984) – baltarusių poetas, prozininkas. Baigė mokslus Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultete. Poezija versta į lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, čekų, gruzinų kalbas. 2012 m. išleido poezijos rinkinį „Diena poezijos mirties diena“ („Дзень Паэзіі Сьмерці Дзень“), kuris apdovanotas M. Bagdonovičiaus premija „Debiutas“.

Dar 2013 m. kartu su A. Adamovičiumi teko dalyvauti Batumyje, Sakartvele, vykusiose bendrose lietuvių, ukrainiečių, kartvelų, baltarusių poe­zijos vertimų dirbtuvėse. Ten susipažinome, pamenu, kartu su Andrejumi ir Donatu Petrošiumi bastėmės po Batumį, gurkšnojom vyną, kalbėjomės... Andrejus kažkodėl vaikščiojo basas. Tiesiog. Prasidėjus Baltarusijos „įvykiams“, paraginau Andrejų parašyti, parašyti, kaip viską mato iš vidaus, iš arti, iš gatvės.

Gytis Norvilas

 

Andrej Adamovic. Kaip aš buvau užsiemes ir nieko neparašiau
Rufina Bazlova. „Žmogus, partrenktas autozako rugpjūčio 9-ąją. Apie jo būklę nieko nežinoma“, skaitmeninis koliažas, 2020. Iš serijos „Baltarusių vyžyvankos istorija“. Baltarusių tradicinė siuvinėjimo technika vadinasi vyšyvanka (nuo „vyšyvat“ – „siuvinėti“), pakeitus raidę Š į Ž, išeina žodis „vyžyvanka“ (nuo „vyžyvat“ – „išgyventi“). R. Bazlova – baltarusių menininkė, nuo 2008 m. gyvenanti Čekijoje (Pilzene baigė iliustracijos studijas, Prahoje – grafikos).

 

Velkuos baltus marškinius. Sėduos prie stalo. Pasiraitoju rankoves. Iškart senelio skambutis.

– Ką nors rašai?

– Štai, prisėdau...

– Parašyk juokingai apie Kolkos automatą.

– Kad norėjau...

– Iš kur jį ištraukė?

– Seneli, aš tik...

– Ne, iš kur jis tą automatą ištraukė?

Sukam ratu. Seneliui devyniasdešimt ir kai su juo kalbuosi, atrodo, kad apkurstu. Senelis šaukia, aš šaukiu dar garsiau, nes senelis išties apykurtis.

Vos jis, jaunas leitenantas, atvažiavo tarnauti į Tolimuosius Rytus, kone iškart davė į snukį zampolitui1, na, bent jau jis taip pasakoja. Susėdo gerti, žodis po žodžio, kaži ko nepasidalijo – tikriausiai paskutinio stik­lo degtinės.

Todėl senelio nepriėmė į partiją, o jeigu į komunistus nepriėmė, tai ir devyniasdešimties tenka keiksnoti Lukašenką. Senelio programa paprasta – vyriausybę ir parlamentą sušaudyti aikštėje. O zampolitas jau vėliau išsiaiškins, kas kaltas, o kas – ne. Tos programos jis laikosi nuo kokių devyniasdešimt pirmųjų. Jam vis tiek, kokie ten rinkimai ir kokie kandidatai, jis mano, kad šaudyti reikia jau renkant parašus, pradėjai rinkti ir stokis basas prieš kulkosvaidį. Tavo kaltė aiški. Na, bent jau mano seneliui. Seneliui bepigu stumti tokią programą, jam devyniasdešimt – baudžiamoji atsakomybė netaikoma.

Einu virtuvėn, kaičiu kavą, grįžtu prie stalo ir priekabiai nužvelgiu save veidrodyje – ar išties balti mano marškiniai – rašau tik vilkėdamas baltus marškinius.

Nespėjus prisėst prie stalo – skambina mama.

– Viskas! Prisižaidei, Pavlikai Morozovai!

Tyliu, pastarąsias tris savaites apskritai vengiu su ja kalbėtis.

– Mums akmeniu langą išmušė, – kone džiugiai praneša.

– Pasakyk „ačiū“, kad nepadegė, – atsakau. – Streikuot pradėjot?

– Ne.

– Gražbyliavimas nepadės, – sakau. – Pradėkit streiką.

Ir baigiu pokalbį. Mama negali pradėti streiko – ji pensininkė, o štai tėvas – mokyklos direktorius ir „nepriklausomų“ stebėtojų vadas per rinkimus – gali organizuoti streiką, bet nenori.

Aš jį net šiek tiek suprantu: dveji metai iki pensijos, o jei ištrenks – tai su vilko bilietu. Kai skambina, skambutį atmetu, o paskui rašau mamai į vaiberį, kad pradėtų streiką. Netikiu, kad išmušė langą, mama tiesiog nori, kad pagailėčiau.

Prieš rinkimus tėvas sakė, kad jo mokykloje ap­skritai nebus rinkimų apylinkės – brolis patikėjo, tada tėvas sakė, kad apylinkė bus, bet komisijoj nebus mokytojų – brolis patikėjo, tada tėvas sakė, kad mokytojų bus, bet jis su tuo niekaip nesusijęs – brolis patikėjo, o ką, sako tėvas, aš asmeniškai jokių pažeidimų nemačiau, manęs prie stalo neleido, rankų krauju nesusitepiau, mokykla reikalinga kiekvienai valdžiai, o aš už Cichanouskają balsavau.

Štai koks paradoksas. Aš į mitingus vaikštau ir man visąlaik atrodo, kad mano rankos iki alkūnių kruvinos, o tėvui, kad jo – ne.

Prisimenu, skutosi 1994 m. – ėjo į rinkimus, per kuriuos Lukašenką išrinko, – o aš stovėjau šalia ir kamantinėjau apie kandidatus, jis man kaži ką apie juos aiškino – neprisimenu ką, tik apie Lukašenką prisimenu, kad „šitas visai kvailys“. O ėmė kažkaip ir išėjo: vienas visai kvailys, o kitas nesusitepęs. Kuris iš jūsų kvailys – klausimas.

Esė nereikia istorijos – istorija tik trumpuose atpasakojimuose. Tekstas – tai detalės, todėl parašysiu ką nors apie vėliavas.

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad žmonės turi tiek vėliavų. Aš irgi turėjau vieną – devyniasdešimt aštuntaisiais, atrodo; dar mokinukas nusipirkau, o gal man ją dovanojo per kokią akciją – neprisimenu.

Bet po poros mėnesių mane supakavo mentai. Padaryt jie nieko man nepadarė – pirma, buvau nepilnametis, antra, laikai buvo ne tie, ne itin tie mentai ir stengėsi: pasikalbėjo su manim, kad klijų neuostyčiau, Lukašenkos neminėjo, jiems jis taip pat nepatiko.

O po poros valandų mane atsiėmė tėvas. Jis man tada nieko nesakė, nutylėjo. O mama suplėšė vėliavą į skutus. Rankomis. Štai kokios stiprios Baltarusijos moterų rankos. Gal ir skalbimo mašinos „Riga“ žarna kliuvo per minkštąją – mama mėgo taip auklėti, – bet konkrečiai to atvejo neprisimenu.

Nuo to laiko vėliavų nebepirkau, bet, matyt, teks. Išeina, kad visi turi, aš vienas – kaip mulkis. Kita vertus, jei nugalėsim, jie bus kaip mulkiai, o aš vienas – opozicijoj. Senelis man įkalė.

Beje, su mano tėvu jis irgi nesikalba – su žentu galima nesikalbėt, nesvarbu, ar situacija revoliucinė, ar ne.

Vėliavą būtų galima nusipirkti, bet visąlaik atsiranda kažkokių reikalų.

Užvakar buvau susitikime su „savo“ deputatu Davydka Kupalos bibliotekoje.

Žmonių susirinko tiek, kad bibliotekininkės net norėjo užblokuoti duris ir nieko daugiau neįleisti. Aiškinosi, be kita ko, vartodamos leksiką iš omonininkų keiksmynų: „Siekiant užtikrinti jūsų saugumą.“ Tačiau bibliotekininkės – ne OMON’as – nuo durų mes jas nustūmėm, bet vietos išties daugiau neatsirado.

Davydka nenuvylė, pasakė tikįs: Lukašenka laimėjęs garbingai, o ar moteris guminėmis lazdomis prievartavo, ar pačios moterys gimdas persiplėšė – jis nežinąs, nuo kitos savaitės jam nedarbingumas, paskui kaip nors išsiaiškins, organizuos partiją, skatins rūšiuot makulatūrą, žodžiu, palaikom ryšį, jūsų skambučiai mums labai svarbūs. Muilo virykloj jį būtų galima naudoti kaip slidumo etaloną, ledo ritulį turbūt be pačiūžų gali žaist.

Užvakar išvis ne vėliavos buvo galvoj.

O vakar iš pradžių laužiau atsišaukimus spaustuvėj, paskiau nuėjau į mikrorajono aktyvistų susitikimą. Atėjo apie penkiolika. Ketinom aptarti vietos problemas, bet iš karto nusprendėm, jog rajone prob­lemų nėra, problema, kad Lukašenka dar ne autozake2.

Kiek nusiminiau, maniau, daugiau darbininkų bus, bet atėjo vos penki – pusė bėdos apskritai paėmus. Bunda proletarai.

Šiandien tėvų susirinkimas sūnaus mokykloj – ten irgi rinkimus suklastojo – į susirinkimus nuo pirmos klasės neidavau, tik vaikui įduodavau 100 eurų perduoti „mokyklos reikmėms“. Bet šiandien mes ten planuojam aptart politinę padėtį. Žiūrėsim, ko nuspręsime reikalauti – Tribunolo visiems baudėjams ar, mano senelio patarimu, visus į aikštę išvesti.

Baudėjai yra baudėjai, kam žaisti su jais teismą?

Man taip bemąstant, ką rašyt, į mesendžerį beldžiasi Gytis Norvilas. „Andrejau, kaip tu? Gal jau baigei?“ Aha. Tikrai baigiau, tik prirašysiu, kad mentus – juos dabar taip pats Lukšenka vadina, „mentais“, – tai štai, prirašysiu, kad keturis mentus pastatė sergėti smėlio krūvos, o kitame miesto gale mentai sučiupo panda persirengusį žmogų. Kaip? Ogi taip, tai Baltarusija, lietuviai! Kaip rašė šventasis Serhijus Žadanas, dabar, lietuviai, kai jūs galutinai pasiklydote, kas kam lietuvis, pabandykit atspėti, kodėl sučiupo panda persirengusį žmogų ir kurių galų sergėti smėlio krūvą?

Smėlį supylė žmonių sukurto memorialo Baltarusijos didvyriui Aliaksandrui Taraikovskiui, kurį baudėjai nukovė šūviu į širdį, vietoje. Smėlio privertė ten, kur žmonės parašė: „Nepamiršim.“ O panda persirengusį žmogų sučiupo, nes jis rėmė programuotojus iš „PandaDoc“, vakar atėjo jų areštuoti, nes jų СEO3 įsteigė darbuotojų, atsistatydinančių iš jėgos struktūrų, paramos fondą.

Gali šauti mintis, kad mentai mus neteisingai suprato, bet jie visai teisingai suprato: smėlį nušluosim, o panda persirengęs žmogus – tai politinis manifestas. Jie kol kas dar nesuprato tik vieno – kiek mūsų. O mūsų visa tauta. Ir mūsų moterys pasirodė drąsiausios visoj planetoj, atleiskit už politkorektiškumo stoką – jis visada pasireiškia nacionalinio pakilimo sąlygomis, šalutinis poveikis, galima sakyt.

Ir jau derėtų atsakyti į laišką Bohdanui Zadurai; jis man parašė, kad pergalės receptas paprastas – reikia, kad kiekvienas baltarusis ištartų: „Aš – baltarusis“, taip mes ir nugalėsim.

Žinoma, jie turi akinamųjų garsinių granatų ir guminių kulkų, o aš – tik karingą senelį, pats tegaliu nebent išlaikyti ilgų distancijų bėgimo normatyvą. Greit pirmą atskyrį gausiu su tuo OMON’u.

Į mitingus su Uladziu Liankevičium daugiau nevaikštau, nes kai akinamosios garsinės sprogsta toli, jis sako, kad jos nekovinės ir nėr ko bijot, o kai jos ima krist netoliese, pradeda šaukti: „Stovim, broliai! Tiesa mūsų pusėje!“ Šaukia jis savo išlavintu vokalisto balsu ir tada beveik negirdėt, kaip spiegiu iš baimės.

Su Mila Adamovič, savo žmona, į mitingus daugiau nebevaikštau, nes ji, kai į mus bėga mentų kolona, bando padaryt kokybišką nuotrauką – niekad nebūčiau pamanęs, kad vedžiau „Reuters“ korespondentę.

O štai Lukašenka pareiškė esą mūsų radioelektroninė žvalgyba perėmusi pokalbį tarp Varšuvos ir Berlyno, kad Navalno niekas nenuodijęs – iškart reikia pajuokaut apie tai feisbuke – vis dėlto pirmas moksliškai patvirtintas balsų galvoje faktas. O štai sveikatos apsaugos ministras teigia: paauglys, kuris tiesiog ėjo namo ir kurį sučiupo, kadangi nešėsi anglų kalbos vadovėlį, o vėliau sumušė taip, kad ištiko koma: kankino elektrošoku, badė akis guminėmis lazdomis, – tai štai, sveikatos apsaugos ministras teigia, jog šis vaikinas – narkomanas. Na, nieko, dabar paauglį areštavo ir išvežė į Tardymo komitetą – sako, organizavęs „riaušes“ – kam daugiau jas organizuot, jei ne narkomanui.

Iš valdžios tik ir girdi, kad mes visi narkomanai, tik neaišku, kur tų narkotikų prasimanom, – nes jų prekyba juk įveikta, o trisdešimt tūkstančių sėdi už „neteisėtą disponavimą“ įvairiais kiekiais „psichotropinių medžiagų“ – tiek už kvaišalus ir Kolumbijoje nesėdi, o mūsuose tempi žolę – tėvynės priešas.

Dar reikia pasigaminti plakatą sekmadienio maršui. Negaliu sugalvoti tinkamo varianto. Kaip man perspjauti: „Jackie Chan – za zavodčian!“4 Tai toks vykęs šūkis, kad kitų „eilėje prie alaus“ jau ir nebeišgirsi. Baltarusių poetas ir vėl nušluostė nosį kitiems poetams. Asmeniškai man eilėmis viskas ir prasidėjo.

Viena poetė parašė prastą eilėraštį, ją už tai atleido, net veikiau ne už eilėraštį, o už gyvenimo nuopelnus, kurių ji, reikia pripažinti, turi nemažai: tai Lukašenką išdės, tai įkrės švietimo ministrui. O paskui kad įsisuks: tai vienas bičiulis prastas eiles atspausdina, tai kitas išverčia.

Tiesą sakant, eilės buvo neprastos, tiesiog kas kartą savęs klausiau: kaip jas vis dėlto rašyti po Aušvico? Jei JTO pripažino 450 kankinimo atvejų, kiek jų iš tiesų buvo?

O kur dingusieji be žinios? Jų gi dar apie dešimtį. Kokio velnio rimuojate, kai žmonės už grotų?

Aš vis dar tebesėdžiu prie stalo. Sūnus piešia sek­madienio maršo planą. Sako: reikia nedidelėmis grupėmis po šimtą tūkstančių žmonių apsupt iš visų pusių rezidenciją.

Janukovyčių už grotų, kad fanfaros mums užgrotų!5

O vakar auklėtoja vaikų daržely užrakino sandėliuke trimetę už tai, kad rėkavo politinius šūkius. Vedėja pasiūlė tėvams surengti akistatą.

Štai Gytis Norvilas ir vėl beldžiasi į mesendžerį. Ką jam pasakyti, kad nerašau esė po Okrestino6? Kad prie nieko negaliu susikaupti ilgiau kaip 15 sekundžių, nes ir vėl ateina žinutė, kad Baltarusijos nacionalinio technikos universiteto koridoriuose kaukėti omonininkai? Kad balaklavų dabar jie nebenusiima net teismuose? Fašistai bent jau veidų neslėpė.

Ir man, kaip tų prastų eilėraščių autoriams, tenka rašyti tekstą, žadėjau pasistengti, galų gale kiekvienas kovoja kaip gali, o lietuvių palaikymas mums svarbus. Daryk, kas teisinga.

Viskas, ką galiu pasakyti, jeigu nuspręsiu kalbėti rimtai: man iki ašarų gaila, kad narsūs, laisvi, gražūs žmonės – mano tauta, baltarusiai, – priversti kovoti už tai, kad išsikapstytų iš seno beraščio žmogaus, kuris nemoka naudotis mobiliuoju telefonu ir iš visų jėgų tempia mus į koncentracijos lagerį, haliucinacijos. Apmaudu likti istorijos šalikelėje. Apmaudu, kad baltarusis gali atsidurti ateities vadovėlyje tik išvykęs iš Tėvynės.

Visi mes, kaip sako kruvinais pirštais įsikibęs valdžios buvęs prezidentas, – tik narkomanai, alkoholikai ir prostitutės, nupirkti čekoslovakų žvalgybos.

Dieve, tegu tai išties virsta niekada nesibaigiančiu gliuku.

 

1 Zampolitas – armijos ir milicijos realija – vado pavaduotojas politiniam darbui. (Vert. past.)

2 Kalinių pervežimo mašina.

3 Chief Executive Officer – direkorius.

4 Jackie’s Chanas – už gamyklų darbininkus!

5 Maidano kovotojų šūkis.

6 Turimas omeny Minske, Okrestino g., esantis izoliatorius, kur suvežami ir kankinami politinių manifestacijų dalyviai.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

 

A. Adamovičiaus eilėraščiai ČIA

 

Draugai