× Lina Laura Švedaitė

Antanas Grižas – psichologas, vyrų emocinės sveikatos bendruomenės „Gentys“ įkūrėjas – kviečia vyrus burtis į gentis ir jose mokytis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nusikratyti mielo vyruko sindromo, tapti pažeidžiamais ir pan. Su Antanu kalbamės apie jo sukauptą patirtį dirbant su vyrais, šiandienio pasaulio sunkumus ir moteris.

 

Deivido Akelio nuotrauka

 

Kai pradėjai svarstyti apie vyrų emocinės sveikatos bend­ruomenę „Gentys“, ar buvo svarbi jų lokali kultūrinė patirtis?

Taip, svarsčiau, kur su savo žiniomis, aistromis ir žaizdomis, kurias mokausi pažinti ir spręsti, esu labiausiai reikalingas ir galiu save įprasminti Lietuvoje. Tuo metu dirbau prie savižudybių prevencijos ir mačiau, kiek daug vyrų žudosi. Ir visi mes tarsi bejėgiai, net specialistai skėsčiojo rankomis. Be to, mane labai įkvėpė Kupiškio projekto pavyzdys – šis miestelis netgi pirmavo pagal savižudybių skaičių ir čia buvo pritaikytos visos geriausios savižudybių prevencinės priemonės, nustatyta veiksmų grandinė, kaip turėtų bendradarbiauti įvairios institucijos, įsitraukė ir savivaldybė, ir verslininkai, ir visokie geradariai, ir jiems pavyko. Vėliau šis prevencijos modelis buvo pritaikytas visoje Lietuvoje ir tapo pavyzdžiu net užsieniui. Tad nuo mažo galima prieiti prie didelio.

Šiandien mūsų planuose jau yra ir „Gentis“ Didžiojoje Britanijoje.

Vadinasi, vyrų emocinė sveikata kenčia ir svetur?

Bent jau Vakaruose – tikrai taip.

Kodėl taip yra?

Sau atsakau, kad per pastaruosius 200 metų labai stipriai keitėsi pasaulis – keitėsi bendruomenės idėja, šeima, kaip vienetas, lyčių teisės, mes urbanizavomės, susifragmentavome, pasauliniai karai nužudė ir sutraumavo labai daug vyrų, sumenko religijos vaidmuo, padaugėjo skyrybų, daug vaikų užaugino vienišos mamos arba tėvai nebuvo emociškai pasiekiami. Visa ši patirtis keliavo iš kartos į kartą, ir mes tik šiandien bandome susivokti, kas čia įvyko.

Ar „Gentys“ priima visus norinčiuosius? Jeigu ne, kokie atrankos kriterijai?

Priimame pilnamečius vyrus, kurie rodo motyvaciją gilintis į save, geba būti pakantūs kitokiems nei jie, gali įsipareigoti lankyti kassavaitinius susitikimus.

Koks vyras yra „Genčių“ dalyvis?

Visų pirma, vyras, kuris nori dirbti vidinį emocinį darbą ir siekia kitų vyrų palaikymo. „Gentyse“ yra ir homoseksualių, ir translyčių, tačiau daugiausia, žinoma, heteroseksualių vyrų. Manome, kad šiai populiacijos daliai šiandien itin trūksta pagalbos ir atjautos. Nemažai dėmesio skiriama moterų ir LGBTQ+ problemoms, o heteroseksualūs vyrai paliekami nuošalyje, ir net tuomet, kai bandoma kalbėti apie jų problemas, tokios kalbos sulaukia gėdinimo – kodėl čia reikia dabar šnekėti apie tuos vyrus, kodėl negalime kalbėti tiesiog apie žmones?

Vis dėlto džiaugiuosi, kad „Gentyse“ susitinka įvairių orientacijų, pažiūrų ir vertybių vyrai. Tai padaro mūsų projektą unikalų, tame pačiame kambaryje kartais sėdi liberalas ir maršistas, ir jie nesimuša – ramiai kalbasi apie savo skirtumus.

Kaip apibūdintum šiandienos vyro problemas?

Daug vyrų gyvena emocinėje izoliacijoje ir neturi su kuo pasidalyti savo unikaliai vyriškomis patirtimis. Trūksta atjautos vyrams tiek visuomeniniu lygiu, tiek individualiu. Dažniausiai vyrai augo su tokiais tėčiais, kurie irgi negebėjo atskleisti savo vidinio pasaulio, neparodė pavyzdžio ar neatspindėjo daugelio jų emocijų.

Šiandien vyrų bendruomeninis audinys yra sutrūkinėjęs. Mes esame išsibarstę, sutrikę. Netgi daug vyrų nesuvokia, kad kurti ryšį su savo lyties žmonėmis yra svarbu.

Ko „Gentys“ siekia?

Mums rūpi, kad būtų daug laimingų ir stiprių vyrų. Nes laimingas ir užnugarį turintis vyras pradeda norėti daryti gera, savanoriauti, kurti, keisti darbus į labiau prasmingus ir pan. Dar norime, kad būtų darnesni skirtingų lyčių santykiai visuomeniniame lygmenyje – mes dar jaučiame labai daug nuoskaudų vieni kitiems. Moterų teisių aktyvistai ir vyrų teisių aktyvistai neturi darnaus santykio. Tikiu, atrasime dialogą, kai vyrai pradės artikuliuoti savo poreikius ir problemas. Iki šiol vyrai nepakankamai atstovavo sau. Dar norime, kad būtų kuo daugiau darnių šeimų, kad geriau žinotume, kaip kurti darnius santykius, ir aš nuoširdžiai tikiu, kad čia yra svarbūs ne vien komunikacijos įgūdžiai ar sveikai nusibrėžtos ribos, bet ir įgimtų lyčių skirtumų išmanymas – tam skiriama per mažai dėmesio.

Man labai neramu dėl pasaulio ateities – technologinės revoliucijos, klimato kaita, karai, globalizacija, daug neaiškumo. Tikiu, kad vienas iš sprendimo būdų yra vietinių bendruomenių ir ypač vyrų stiprinimas. Šiandien esame žemai – savižudybės, priklausomybės, smurtas ir t. t.

Kokie procesai vyksta jūsų gentyse?

Iki šiol nemažai dėmesio skyrėme mielo vyruko (angl. nice guy) sindromui. Tai vyrai, kurie savo poreikių sąskaita daro gerus darbus, visiems duoda, sekina save ir prieina ribines būsenas, kai negauna rūpesčio ar pagarbos atgal iš kitų. Šie vyrai paprastai nemoka konfron­tuoti, sveikai pyktis. „Gentyse“ mokomės atpažinti savo ribas, iš pradžių pagalvoti apie save, nes tai yra gerai, ir atstovauti savo poreikiams, pasirūpinti savimi. Šis procesas nėra visada sklandus. Tačiau tikslas tapti ne savanaudžiais šikniais, o išties kilniems, gyventi kilniai, daryti kilnius darbus. Tik tas kilnumas turi ateiti ne iš noro įtikti kitiems, o iš gilių brandžių vertybių. Atrasti tą aukso viduriuką nėra paprasta, bet labai verta to siekti.

Kaip „Gentis“ priima moterys?

Nuo pat pradžių sulaukėme labai daug palaikymo iš visų visuomenės grupių. Gauname laiškų iš moterų, kurios dėkoja, nes jos ir partnerio santykiai dėl „Genčių“ tvarkosi. Daugiausiai palaikymo gauname iš šeimas sukūrusių moterų. Ypač iš auginančių berniukus. Gauname ir vieną kitą pasipiktinimo laišką, kad dabar vyras pradėjo atsikalbinėti, pasidarė mažiau patogus. Kai pradėjome sparčiai augti, kai kurie moterų teisių aktyvistai pradėjo atsargiau į mus žiūrėti. Natūralu, kai vieni kitų gerai nepažįstame, baiminamasi, kad judėjimai, tokie kaip mūsų, gali radikalizuotis. Kaip jau minėjau, mums dar sunku vieniems kitus girdėti, išgirsti apie skaudulius. Kai kitas kalba apie savo skaudulius, mes dar tik mokomės, kaip tai empatiškai išgirsti ir nepriimti tarsi asmeninio puolimo.

Dar nesuprantame vieni kitų žodyno. Pavyzdžiui, teiginys „vyrai turi daugiau galios“ man yra per abstrak­tus. Kas yra galia? Kokie vyrai ir kokiose situacijose jos turi daugiau? Arba terminas „toksiškas vyriškumas“ daugelio vyrų gerovės tyrinėtojų yra vertinamas kaip žeidžiantis ir destruktyvus. Vietoje jo siūloma kalbėti apie toksišką elgesį: patyčias, smurtą, bet nepainioti vyriškumo. Taip bus daugiau galimybių, kad vyrai mus girdės. Kita vertus, kai sakau, kad svarbu suprasti ne tik stereotipus, bet ir įgimtus lyčių skirtumus, daug moterų teisių atstovų tai laiko pavojingu požiūriu, nes juo galima pateisinti seksizmą ir nelygybę. Daugeliu atžvilgių lytys persidengia, bet yra ir unikalių poreikių. Tad mums reikės rasti abiem pusėms priimtiną žodyną.

Feministiniams judėjimams nesvetimas atvirai reiškiamas pyktis. „Gentyse“ greičiausiai taip pat yra jaučiamas pyktis. Kaip su juo tvarkotės?

Į „Gentis“ ateina įvairių vyrų. Kai kurie iš jų turi nuoskaudų moterims. Pasaulyje veikia nemažai radikalių vyrų judėjimų, kur pyktis, kerštas yra varomoji jėga. Tokie judėjimai pavojingi. Pavyzdžiui, „Incels“ arba radikalesnės „Red Pill“ atmainos. Ir tokių bendruomenių naikinimas nepadės. Jų vėl atsiras, nes jos tėra pasekmė to, kad Vakaruose pernelyg mažai kalbame apie heteroseksualių vyrų problemas. Jie neranda sau vietos ir dėl to traukiasi į pogrindį, radikalėja. Į „Gentis“ ateina tokių vyrų ir pradeda pokalbius. Ir čia yra galimybė jiems pasakyti, sudrausminti: „Žinai, aš tau nepritariu.“ Arba: „Taip, ką tu patyrei buvo neteisybė. Tačiau tu nesi auka ir visos moterys nėra tokios.“

Taip pat „Gentyse“ mes mokomės prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne kaltinti kitą, mokomės kurti ryšį, būti pažeidžiami ir galiausiai – kilnūs. Radikalumas paprastai pasireiškia kaltinimais ir asmeninės atsakomybės purtymusi. Tikiu, kad mano minimos „Genčių“ vertybės veikia kaip saugiklis nuo radikalumo.

Žinoma, visko būna, kartą teko vienam vyrui kviesti policiją, nes šis pasisakė norintis kai ką nužudyti. Šitaip visam gyvenimui įgijau priešą. Gali būti, kad kada nors koks „Genčių“ dalyvis pateks į seksualinio priekabiavimo ar smurto skandalą ir mus apkaltins, kad čia mes jį prie to privedėme. Visko nesukontroliuosi.

Esi „Genčių“ veidas. Didelė atsakomybė.

Taip, emocinė vyrų sveikata tebėra kontroversiška tema, mes esame pionieriai Lietuvoje ir aš, kaip psichologas, stipriai rizikuoju savo karjera. Tačiau tai yra ir nuotykis. Nelabai sugalvoju, ką prasmingiau galėčiau dabar veikti.

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.