× Virginija Cibarauskė

 

Be Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės neįsivaizduojami svarbiausi Lietuvoje vykstantys literatūriniai festivaliai – tarptautinis poezijos festivalis „Poe­tinis Druskininkų ruduo“ ir literatūrinis forumas „Šiaurės vasara“. Be to, Rūta yra Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė, tarptautinės poezijos platformos „Versopolis“ koordinatorė. Tačiau paprašyta trumpai prisistatyti, save vadina literatūros vadybininke. Kalbamės apie tai, ar iš tiesų gera literatūra šiandien neapsieina be vadybos, ar skaitymo skatinimas pamažu netampa knygų vartojimu ir koks likimas laukia tarptautinių festivalių, kai karantinas tapo kasdienybe.

 

Dainiaus Dirgėlos nuotrauka.

 

Ruošdamasi interviu klausiau, kaip apibūdinti tavo veik­lą, ir paminėjai literatūros vadybą. Kaip susidomėjai šia sritimi ir ką veikia literatūros vadybininkas?

Mane visą laiką domino kultūra ir kultūriniai renginiai. Tiesa, kai rinkausi studijas, tokio dalyko kaip kultūros vadyba nebuvo – ši disciplina atsirado gerokai vėliau Vilniaus dailės akademijoje. Tuomet kaip tik pradėjau rašyti įvairius tekstus: gan juokinga, bet pradėjau nuo rubrikos „Ievos garažas“ žurnale „Keturi ratai“ apie moteris prie vairo, rašiau ir mėgėjiškas knygų apžvalgas portale skaityta.lt. Vėliau ėmiau koordinuoti „2008-uosius – Skaitymo metus“, organizuoti „Šiaurės vasarą“ ir supratau, kad kultūros vadyba yra tai, ką noriu veikti. O literatūros vadybininko terminą susigalvojau pati.

Literatūra man visą gyvenimą buvo svarbi, nes nuo vaikystės daug skaičiau – buvau auklėjama, jog knygos yra didelė vertybė. Pasukau į literatūrą, kaip į veiklą,  susipažinusi su Rūta Kačkute, kurios organizuotoje konferencijoje išgirdau apie skaitymo skatinimą. Tarptautiniame kontekste literatūros vadybininko profesija gerai žinoma – jai priskiriami žmonės organizuoja literatūrinius renginius, yra festivalių vadovai, dirba leidyklose.

 

Ar galima teigti, kad pagrindinė literatūros vadybininko funkcija – padėti kūrėjams būti pastebėtiems, rasti auditoriją?

Literatūros vadybininkas yra tarpininkas tarp skaitytojo ir rašytojo, tarp kūrėjo ir leidėjo, tarp leidėjo ir skaitytojo – pastaraisiais metais, kai dirbu Lietuvos leidėjų asociacijoje, būtent šis santykis man rūpi labiausiai. Įdomu atrasti ir suprasti, kaip veikia leidybos procesas, kaip keičiasi leidybos rinka.

Nors gali atrodyti, kad lietuvių rašytojų požiūris į vadybą skeptiškas, dažnai išgirstu, kaip būtų gerai, jei rašytojas galėtų tik rašyti ir nesukti galvos dėl praktinių dalykų. Nekalbu apie sklaidą užsienyje – net sudarant sutartį su leidykla kyla klausimų. Todėl perspektyvų literatūros agento profesijai Lietuvoje esama, nors mūsų rinka ir labai mažytė. Kol kas yra tik vienas literatūros agentas Benas Bėrantas, tačiau jo specializacija – vien vaikų literatūra.

 

Neretai, ypač viešumoje, iš rašytojų tenka išgirsti, kad gera literatūra ir be vadybos išliks, o populiarumas – pigumo, lėkštumo ženklas. Dažnai pačiai tenka susidurti su tokiu požiūriu?

Pasitaiko. Gal taip yra dėl įspūdžio, kad žmogus, kuris vadybina, yra pernelyg pragmatiškas, galvoja ne apie esmę, bet apie formą ar netgi formalumus. Tačiau man pasisekė, nes pačiu laiku atsiradau labai gerose vietose: pradėjau dirbti su Gied­ra Radvilavičiūte, Kornelijumi Plateliu. Iš jų gavau vertingų pamokų, kad organizuojant renginius svarbiausia yra idėja, stiprūs kūrėjai, geras turinys, o visa kita – paskui. Būtina nesusireikšminti – juk renginiuose svarbiausi yra kūrėjai, ne organizatoriai. Tad ir žodis „projektas“ man nelabai patinka, stengiuosi keisti kitu – renginys, forumas, festivalis.

 

Esi ne literatė, bet nuolat būni literatų apsuptyje. Koks tavo santykis su kuriančiais žmonėmis?

Su kai kuriais rašytojais draugaujame ir susitinkame ne tik literatūriniais reikalais. Žinoma, gerai kuriančiais žmonėmis žaviuosi.

 

Kaip pradėjai organizuoti literatūrinius festivalius? Juk ir „Poetinį Druskininkų rudenį“, ir „Šiaurės vasarą“ sumanė ir ilgą laiką organizavo patys rašytojai.

Iš pradžių „Šiaurės vasaroje“ savotiškai savanoriavau – atlikdavau smulkius darbelius, pavyzdžiui, pasitikdavau svečius iš užsienio. Tuo metu „Šiaurės vasarą“ Giedra organizavo kartu su Dalia Strimaityte. Dalia užsiėmė praktine festivalio dalimi – tuo, ką dabar darau aš. Giedra visuomet būdavo atsakinga už renginio scenarijų, planuodavo, kas dalyvaus, kokia bus renginio tema. Manau, idėjinė dalis pati sunkiausia.

Buvo kiek baugu suktis vienoje erdvėje su literatūros grandais – Giedra, Antanu A. Jonynu, Kęstučiu Navaku, bet renginio atmosfera man labai patiko. Kartais girdžiu, kad „Šiaurės vasara“ yra elito renginys. Toks požiūris man nelabai suprantamas, nes forumas atviras, renginiai nemokami, jų klausytis gali visi. Kai Dalia nusprendė išeiti, jau turėjau renginių organizavimo patirties „Skaitymo metuose“, tad mane ir pakvietė.

O PDR’e atsidūriau visiškai atsitiktinai. Gatvėje sutikta Palmira Mikėnaitė paklausė, gal norėčiau organizuoti ir „Druskininkų rudenį“, nes Kornelijus ieško žmogaus, galinčio perimti darbus. Kornelijus supažindino su festivalio organizavimo specifika, tačiau iš pradžių nesuvokiau renginio masto – ypač lyginant su mažyte, kamerine „Šiaurės vasara“. Pirmi metai buvo siaubingi, pridariau nemažai klaidų, išliejau ne vieną ašarą. Šiemet bus jau 10-asis mano PDR’as, ir tik prieš porą metų pajutau, kad daugiau mažiau žinau viską ir jau galiu perduoti renginį kitiems.

Pasakojant atrodo, kad visur atsiradau tarsi atsitiktinai, tačiau nieko nėra atsitiktinio – reikia įdirbio, matyt, ir reputacijos, kad tavimi pasitikėtų. Viena vertus, man lengviau – kai pradėjau organizuoti šiuos renginius, jie jau buvo žinomi ir nereikėjo pradėti nuo nulio. Kita vertus, didžiulė atsakomybė išlaikyti tai, kas jau sukurta, nenuklysti į šoną.

 

Kaip manai, kam minėti festivaliai skirti? Man atrodo, kad ir „Šiaurės vasara“, ir PDR’as visų pirma reikalingi lietuvių rašytojams kaip socializacijos, keitimosi idėjomis forma. Klausytojai, t. y. ne literatūros lauko žmonės, tarsi kviečiami, bet, kaip ir minėjai, dažnai atvykę jaučiasi taip, lyg tarp rašytojų jiems nelabai yra ką veikti.

Tiesos yra. Ir Kornelijus festivalio pristatyme rašo, kad PDR’as yra šventė literatūros bendruomenei, bet į ją kviečiama ir publika. Tiesa, pastaruosius kelerius metus reklamos, viešinimo gerokai daugiau – ir žinutės spaudoje, ir plakatai Druskininkuose, ir reklama socia­liniuose tinkluose. Manau, problema ir tai, kad dalis potencialių klausytojų, ypač vietinių, bijo šių renginių turinio, jis atrodo per rimtas, reikalauja dėmesio, koncentracijos, tai nėra vien pramoga. Kita vertus, šiemet „Šiaurės vasaros“ komunikaciją sąmoningai kūriau mažesnę dėl COVID-19, bet klausytojų susirinko pilnos ne tik salės, bet ir Biržų pilies pieva.

Kalbant apie auditoriją, festivalių būna įvairių. Esu dalyvavusi tarptautiniame festivalyje, į kurį susirinko tik pakviesti svečiai – miesto publika beveik neatėjo. Bet, pavyzdžiui, Ptujaus festivalyje Slovėnijoje žmonės grūdasi, ploja poetams ir rėkia: „Bis!“ Ptujų galima lyginti su Druskininkais, nes tai mažas miestelis, tačiau į festivalio organizavimą, regis, įsitraukia visi miestiečiai – atidaromi privatūs kiemeliai, kuriuose galima degustuoti vyną ir klausytis poezijos.

 

Kokia tarptautinių literatūros festivalių perspektyva šiandien? Gal pamažu viskas persikels į internetinę erdvę?

Nemanau, nors tikriausiai sumažės renginių, sustiprės dalyvių atranka. Tačiau gyvų susitikimų atstoti negali niekas, o tarptautiniai festivaliai, mugės, kiti panašaus pobūdžio renginiai svarbūs ir dėl parsivežamų pažinčių, patirčių. Prieš keletą metų dalyvavau literatūros vadybininkų kursuose Anglijoje, kur turėjau galimybę susipažinti su septyniasdešimčia JK rašytojų – dalį kursuose sutiktų autorių pavyko pakviesti dalyvauti Vilniaus knygų mugėje, PDR’e, „Šiaurės vasaroje“. Gyvas ryšys nepakeičiamas.

 

Kiek mūsų literatų bendruomenei svarbūs susitikimai su poetais iš užsienio? Per PDR’ą ne kartą teko stebėti, kad, pradėjus skaityti užsieniečiams, mūsiškiai palieka salę, nes svarbiau pabendrauti tarpusavyje.

Bendravimas labiausiai susijęs su pačių rašytojų komunikabilumu, su tuo, ko jie nori iš renginio. PDR’e visi būna išsiilgę vieni kitų, tačiau yra kas bendrauja su užsieniečiais – tokios pažintys ne tik įdomios, bet ir naudingos. Dažnai užsienio svečiai nėra tik poetai, jie ir patys organizuoja festivalius, todėl bendravimas gali tapti ir savotiškais mainais. Būna užsienio svečių, kurie net tampa viso festivalio vinimi – tokiu galiu pavadinti charizmatiškąjį poetą Ryaną Van Winkle’ą. Nors, pavyzdžiui, net ir Vilniaus knygų mugėje pastebėjau, jog skaitytojai mieliau renkasi lietuvių autorių renginius. Manau, tai susiję ir su kalbos barjeru, ypač jei svečio knyga nėra versta į lietuvių kalbą.

 

Esi tarptautinės poezijos platformos „Versopolis“ koordinatorė. Papasakok plačiau apie šią platformą.

Tai Europos literatūrinių festivalių platforma, jungianti jau 30 festivalių. „Versopolį“ pradėjome 2014 m., jo esmė – festivalių keitimasis poetais ir poezija. Ši platforma man itin svarbi, nes poetai, kurie yra pripažinti, apdovanoti savo šalyse, turi galimybę prisistatyti tarptautinei publikai, užmegzti naujų pažinčių, apsikeisti idėjomis. Už dalyvavimą festivaliuose mokami honorarai, man patinka, jog ugdomas požiūris, kad poezijos rašymas ir savos kūrybos skaitymas yra atlygio verta veikla.

 

Minėjai, kad poetui svarbu ne tik talentas, bet ir komunikabilumas. Ar kartais nenutinka taip, kad į tarptautinius festivalius dažniau kviečiami nebūtinai geriausi, bet komunikabilūs, reprezentatyvūs, užsienio kalbų mokantys rašytojai?

„Versopolis“ turi tam tikrus reikalavimus poetams: kada pasirodė pirmoji knyga, ar poetas turi nacionalinių apdovanojimų, nominacijų. Taigi, nominuojami autoriai nėra atsitiktiniai. Lietuvių poezija šioje platformoje yra tikrai aukšto lygio, o mūsų poetai – tarp labiausiai kviečiamų ir verčiamų į kitas kalbas. Kita vertus, gerai skaityti savo kūrybą irgi yra talentas: kai būnu festivaliuose, visada atkreipiu dėmesį, kaip poetas skaito.

 

Kadangi dalyvauji skaitymo skatinimo veikloje, negaliu neužduoti klausimo apie tokių projektų pavojus. Manau, visi sutinka, jog skaityti yra gerai. Tačiau, mąstant apie įvairias skaitymo skatinimo programas, pastebima, kad neretai orientuojamasi į kiekybę, o ne į kokybę – skaitymo skatinimo programos tampa platforma leidyklų naujienų reklamai, skatinamas knygų vartojimas, o ne kritiška atranka.

Skaitymo skatinimas yra itin plati tema. Žmonės niekada anksčiau neskaitė tiek daug – kalbu ne tik apie knygas, bet ir apie nuolat mus supantį turinį. Todėl klausimai, ką iš tiesų verta skaityti, kaip atsirinkti knygas, yra dar aktualesni.

Kai dirbau projekte „Laikas skaityti“, mane dažnai kviesdavo į bibliotekas rengti pranešimų apie skaitymą. Išgirsdavau įdomių klausimų, pavyzdžiui, kartą mama replikavo, kad vaikas išsirinko knygą, bet ji neleido skaityti, nes toji knyga jai pasirodė prasta. Pagalvojau, edukuoti būtina pačią mamą, nes jei iš vaiko atimi knygą, tai sufleruoji, kad skaityti apskritai nėra gerai. Tokiais atvejais derėtų klausti vaiko, kodėl pasirinko tokią knygą, kuo ji jam svarbi. Tai, mano manymu, ir yra tikrasis skaitymo skatinimas.

Kasmet Lietuvoje pasirodo beveik 1,5 tūkst. grožinės literatūros knygų. Tokios gausos aprėpti neįmanoma. Šia prasme vienokį darbą skatindami skaitymą atlieka leidėjai ir rašytojai, kitokį – bibliotekininkai, dar kitokį – įvairių skaitymo skatinimo programų rengėjai. Man pačiai, viena vertus, svarbu, kad žmonės skaitytų, bet svarbu ir tai, kad mokėtų atsirinkti, ką skaityti. Būtent tam reikalingos ne tik rekomendacijos, penketukai, dvyliktukai, bet ir renginiai, festivaliai, knygų pristatymai, į kuriuos kviečiami ir kritikai, žurnalistai – ne vien rašytojai bei leidėjai.

Reikia suvokti, kad skaitytojai ir jų poreikiai skirtingi. Važinėdama po bibliotekas ir klausdama, ką žmonės skaito, dažniausiai įsitikindavau, kad iš tiesų skaito nebūtinai tas knygas, kurias rekomenduočiau pati. Bet jeigu jiems įdomu, jeigu klausia, visada galima pasidalinti klasikinių knygų sąrašu arba paminėti kūrėjus, apdovanotus svarbiomis literatūros premijomis. Galų gale taip pat nereikia pamiršti, kad knygų įvairovė ir leidyklų išlikimas priklauso nuo knygų pardavimų. Dažnai susiduriu su požiūriu, neva leidyba yra vien komercija. Tačiau juk būtent iš leidyklų apyvartų gyvena visi knygos kūrėjai: rašytojai, dailininkai, vertėjai, redaktoriai. Leidyboje dirbantys įdeda daug pastangų, kad knygos būtų gerai, kokybiškai išleistos, pristatytos visuomenei, rastų savo skaitytoją. Tarkim, Frankfurto knygų mugėje mūsų knygas ir tai, kaip gražiai, kokybiškai jos išleistos, nuolat giria.

 

Ką skaitai pati ir kaip renkiesi knygas?

Siekiu, kad mano literatūrinė aprėptis būtų kuo didesnė, noriu apie knygas turėti asmeninę nuomonę, o ne pasikliauti nuogirdomis, tačiau suprantu – visko neperskaitysiu. Tarkime, dar neperskaičiau Andruso Kivirähko romano „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ – apie jį mano burbule kalbama taip, tarsi tai būtų knygų knyga, ir man pikta, kad dar neturiu jokios nuomonės.

 

Tokį skaitymą pavadinčiau profesiniu.

Taip, privalau sekti naujienas, bet ne visada spėju. Dažnai knygų pasirinkimas susijęs su literatūriniais renginiais, festivaliais, pavyzdžiui, prieš Knygų mugę stengiuosi perskaityti atvykstančių svečių kūrybą. Jei pati vykstu į festivalį, irgi stengiuosi pasidomėti dalyvaujančiais rašytojais.

Negrožines knygas renkuosi pagal temą, kuria tuo metu domiuosi. Dabar nemažai skaitau apie feminizmą, moterų vaidmenį visuomenėje.

Rinkdamasi, ką skaityti, pasikliauju nuomonėmis žmonių, kurių literatūriniai skoniai sutampa su manuoju. Stengiuosi perskaityti visas lietuvių poezijos naujienas. Skaitau ir bestselerius, man įdomu, kodėl jie populiarūs. Tarkime, Elenos Ferrante’s Neapolio sagos neįveikiau, ji mane nervino nuo pirmų puslapių, nors kitas šios autorės knygas perskaičiau su malonumu.

Man labai svarbi kūrinio kalba bei vertimas. Būna, knyga turininga, tačiau sunku skaityti dėl prasto vertimo. Esu iš tų žmonių, kurie gali padėti pradėtą skaityti knygą į šalį, jei kažkas iš esmės nepatinka – neįsipareigoju būtinai perskaityti iki galo.

 

Ar yra knygų, kurios pakeitė tave?

Yra trys man asmeniškai itin svarbos knygos. Tiksliau, paminėsiu dvi knygas ir vieną rašytoją. Pirmoji – „Grufas“, nes dėl šio kūrinio skaityti išmokiau savo vaiką. Taip pat Henriko Radausko poezija – senas, mamos lentynoje rastas tomelis mane tarsi išsviedė į poeziją, skaitau jį ir dabar. Man vienareikšmiškai svarbiausias literatūrinis žmogus yra Giedra Rad­vilavičiūtė – ne tik kaip rašytoja – iš jos itin daug išmokau.

 

Kodėl vis dėlto iš pat pradžių nestojai į literatūrą, o vietoje jos pasirinkai filosofiją?

Man ir pačiai įdomu – kodėl. Tiesą sakant, į filosofiją taip pat stojau dėl knygos – Friedricho Nietzsche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Perskaičiau ją labai anksti ir supratau, kad stosiu į filosofiją ir niekur daugiau. Dabar kartais pagalvoju, kad man patinka mokytis, bendrauti, mėgstu literatūrą, gal ir būtų laikas apsiginti, pavyzdžiui, literatūros antropologijos disertaciją.