× Lina Laura Švedaitė

Antoine’as Compagnonas – Prancūzų akademijos narys, literatūros kritikas, prancūzų ir lyginamosios literatūros profesorius. Kalbamės apie skaitymo meną. 

 

Antoine’as Compagnonas. Loico Salfati nuotrauka

 

Turite daug skaitymo patirties. Kas jus šiandien domina literatūroje?

Priklausau kartai, kuri daugiausia išmoko ir pasaulį patyrė skaitydama literatūrą. Paauglystėje skaitymas buvo vienas įdomiausių užsiėmimų. Geresnės pramogos nebuvo, internetas, televizija atsirado gerokai vėliau. Ir šiandien, kalbant apie literatūrą, mano preferencijos, domėjimosi taškai nepasikeitę. Iki šiol atsivertęs naują knygą, noriu pasiklysti, būti paklaidintas, kiekvieną kartą patirti tą nepažinumą. Jeigu knyga neišmuša iš vėžių – blogai. Mane tenkinanti skaitymo patirtis turi būti šokiruojanti, trikdanti. Gera literatūra atveria naujus pasaulius, skirtingas kultūras, kitokį mąstymą. Skaitydamas noriu išgyventi nerimą, net sunkį, stebėtis keistumu. Jeigu pirmuose puslapiuose nerandu šitų dalykų, manau, toliau neverta vargintis. Klišių rinkinys.

 

Laiko patikrinta literatūra – viena. Ką manote apie šiuolaikinę?

Kaip akademikas, tyrinėju seniai gimusią literatūrą – renesansą, Charles’į Baudelaire’ą, Marcelį Proustą ir kt. Šiuolaikinės literatūros rimtai neskaitau, tačiau esu Prancūzų akademijos narys ir, rinkdamas laureatą, turiu įvertinti daug naujų knygų. Kai kurie šiuolaikiniai romanai geba sutrikdyti taip pat, kaip ir klasika. Tarkim, Goncourt’ų premija knygai kaip mat garantuoja šlovę – ji tampa bestseleriu ir, galiu pasakyti, knygos laureatės, nors galbūt ne kiekvienais, o kas antrais metais, išties vertos dėmesio. Pastaroji sužavėjusi – Mohamedo Mbougaro Sarro „La Plus Secret Memoire des hommes“ („Slapčiausia žmonių atmintis“). Labai gera knyga. Sunki, tiršta, prisodrinta kitų knygų. Kitaip tariant, nuorodų, intertekstų ir pan. Dar kitaip tariant, negali būti geras rašytojas, jei nemėgsti skaityti, o skaitydamas nejauti meilės ir skausmo. Beje, tirštos knygos menkiau perkamos. Tačiau, žvelgiant iš ateities perspektyvos, menkas perkamumas yra knygos kokybės ženklas.

 

Patikslinkite – kas būtent geroje knygoje turi sutrikdyti?

Faktas – turi sutrikdyti ne skandalas. Iš vėžių išmušti turi idėja, gali būti ir kažkas labai mažo, juvelyrinio – vos kitoks žiūros taškas. Taip pat geriausi autoriai keičia kalbą, literatūrinę kalbą. Išėjus tokių rašytojų knygoms, kalba tiesiog pereina į kitą lygmenį. Be jokios abejonės, tai M. Proustas, Marguerite Duras ir pan. 

 

Iš kur atsiranda geri tekstai?

Žinoma, kasmet neatsiranda gerų knygų. Fiodoras Dostojevskis negimsta kiekvieną savaitę. O geri tekstai atsiranda iš geros literatūros skaitymo. Ir šiandien skaitymas nyksta, nes nyksta nuobodulys. Skaitmeninis pasaulis laimi. Visi skaitome mažiau. Aš irgi. Ir rašytojai. Ir tai matyti šiuolaikinėse knygose, dauguma jų skystos, trūksta patirties, stiliaus, laiko, skirto žodžiams, sakiniams. Be to, ir tas tikrasis skaitymas užtrunka. Skaityti M. Proustą – prabanga, reikia atsitraukti nuo šurmulio, atsidurti vienumoje, susikaupti. 

O juk skaitymo istorija prasideda nuo XVI a., kai išrastos spausdinimo mašinos. Daugiau skaityti pradėjome tik XIX a., kai knyga atpigo, skaitymas tapo demokratizuotas. Skaitymo istorija labai trumpa. Neturėtume galvoti, kad tai yra senovinė, atgyvenusi veikla. Dar „Ponia Bovari“ kalbėjo apie skaitymo pavojus. Tad ši „pavojinga“ veikla yra XIX–XXI a. praktika, galinti labai greitai ir netikėtai išnykti. Beje, anksčiau tai buvo vienišas užsiėmimas, šiandien labiau sietinas su socia­line plotme. 

 

Nyksta ne tik skaitymas, bet ir knygos įgyja naujų pavidalų...

Taip, vienas naujausių reiškinių – audioknygos. Žmonės jų klausosi vairuodami, bėgiodami, eidami pasivaikščioti, prieš miegą, lygindami marškinius. Kitaip tariant, multitaskina. Ir klausimas – ar teksto klausymas yra skaitymas? Vieni neurologai sako, kad žmogus negali atlikti dviejų veiksmų vienu metu. Atrodo, darai du dalykus, bet išties tavo smegenys sukurtos vienu metu atlikti vieną funkciją. Nes, tarkim, marškinių lankstymas ir dėjimas į spintą reikalauja dėmesio. Nelengva gražiai sulankstyti marškinius. (Šypsosi.) Vadinasi, klausydamiesi audioknygos, neskaitome. Be to, skaitymas, teksto suvokimas nėra linijinis veiksmas, priešingai nei klausantis įrašo. Skaitydamas knygą dažnai vartau puslapius, grįžtu atgal, užbėgu į priekį, kai kurias vietas skaitau kelis kartus, nes mintis kartais nušoka. 

Knygos skaitymas yra tarsi pasivaikščiojimas nežinomo miesto gatvėmis naktį. Iš pradžių nieko nesupranti, nejauku ir žingsnis po žingsnio miestas įsirašo į tave, pradedi pažinti jį, pasidaro lengviau. Taip ir su gera knyga – iš pradžių pasiklysti ir tada puslapis po puslapio susipažįsti su svetimu pasauliu. Man labai sunku priimti faktą, kad ateityje žmonės nebeskaitys. Tokios tendencijos.

 

Kaip per jūsų dėstymo metus keitėsi studentai?

Dėstau jau daugelį metų JAV, Prancūzijoje ir kitur. Karjeros pradžioje JAV ir Prancūzijos studentai buvo dvi atskiros rūšys. Dvi mokyklos, kitokios mąstymo kryptys, analizės įpročiai. Skirtingi privalumai ir silpnybės. Šiandien globalizacija atliko savo darbą, visur tos pačios silpnybės. (Šypsosi.) Azijoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje – visur užduodami tie patys klausimai. 

 

Dažnai sakote, kad literatūra – puiki gyvenimo mokyk­la. Ko pats išmokote iš renesanso literatūros?

Iš renesanso literatūros man labai svarbios Michelio de Montaigne’io esė. Jis – šiuolaikinio žmogaus prototipas: skaitytojas, visuomenininkas, svarbus politikas, nusprendęs anksti išeiti į pensiją, kad galėtų atsiduoti skaitymui ir suvokti, kas jis yra. Savo bib­liotekoje turėjo visas svarbiausias pasaulio knygas, kurias ir šiandien tyrinėjame. Tuo metu knygos atliko ir interneto funkciją – teikė žinias. M. de Montaigne’is yra žmogus, kurį formavo skaitymas. Mus irgi formuoja skaitymas. Ką žinome apie meilę, mirtį, meną – viskas ateina iš knygų. 

 

Koks yra geras skaitytojas?

Atidus, lėtai skaitantis skaitytojas. Tas, kuris neryja. Kartais gerą knygą perskaityti užtrunka metų metus. Tas, kuris tą pačią knygą, pastraipą ar sakinį skaito ne vieną kartą. 

 

Kokį autorių skaitėte daugiausiai kartų?

M. Proustą.