Arkadijus Babčenka: „Turime sukurti tokią valstybę, kad mūsų kareiviai niekada nelįstų kur nereikia“

Pirmasis Čečėnijos karas oficialiai prasidėjo 1994 m. gruodžio 11 d., kai Rusijos gynybos ir vidaus reikalų ministerijos daliniai, remiantis Rusijos Federacijos Prezidento Boriso Jelcino įsakymu, buvo įvesti į Čečėnijos teritoriją. Tačiau iš esmės tai hibridinis karas kaip Ukrainoje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje... Neramumai Čečėnijoje prasidėjo dar 1994 m. spalį, o tų pačių metų lapkričio 26–27 d. rusiškais tankais ginkluota neva savarankiška, tik rusų „savanorių“ padedama opozicija pasikėsino įvykdyti valstybės perversmą.

„Briedžio“ leidykla ketina išleisti rusų prozininko Arkadijaus Babčenkos knygą „Karas“ apie autoriaus patirtį Čečėnijoje. Aštuoniolikmetis Arkadijus, pašauktas atlikti karinės tarnybos, pateko tiesiai į mėsmalę. Dalyvavo abiejuose Čečėnijos karuose, vėliau tapo karo korespondentu, dirbo Gruzijoje ir Ukrainoje. Šių metų vasarį buvo priverstas išvykti iš Rusijos dėl persekiojimų.

A. Babčenka rusų kariuomenę vaizduoja kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gaują. Karas tokiems – galimybė išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir godumas. „Prisimenu, kaip Černorečjėje jie po minų lauką vaikė paimtą į nelaisvę čečėną. Laukas buvo užverstas lavonais – jame krito beveik visas Basajevo būrys, bandęs prasiveržti iš Grozno. Čechas nešė pėstininkams ginklus, narkotikus ir pinigus, o tie vėl jį varė ir vertė kraustyti žuvusiųjų kišenes. Belaisviui pavyko tris kartus sėkmingai sugrįžti ir savo šeimininkams atnešti trisdešimt tūkstančių dolerių, kol prieštankinė mina nutraukė jam pusę pėdos. (...) Baisiausia, kad blatnieji savo žiaurumu užkrečia kitus, – rašo A. Babčenka. – Čečėną pribaigė ne kontraktininkas, o aštuoniolikmetis privalomosios tarnybos karys. Nusivarė ant dambos ir nušovė. Paskui gyrėsi: „Užverčiau čechą“, nesuvokdamas, kad sušaudyti bekojį belaisvį anaiptol nereiškia būti kariu.“ Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais.

Rašytojas teigia, kad tarp karų, prieš dvidešimtmetį vykusių Čečėnijoje, ir karo Ukrainoje skirtumas tik tas, kad Čečėnijoje rusų kariai dar tikėjosi būti atpažinti po mirties, o žuvusieji Ukrainoje masiškai laidojami bevardžiuose kapuose, nes pasauliui bus galima meluoti, kad „mūsų čia nėra“. „Išsižadėti tėvo, vyro ar sūnaus mainais už piniginę kompensaciją ar butą – šito nesugalvojo dar nė viena tauta. Tai ženk­las, liudijantis visišką moralinę nacijos degradaciją“, – sako A. Babčenka.

Su rašytoju kalbasi Irina Romalijskaja. Knygos skyrių „Taika“ rasite čia

Irena Ramoškaitė

Arkadijus Babčenka. Ugnės Žilytės piešinys

Į Pirmąjį Čečėnijos karą tave mobilizavo 18-os. Rašei, kad buvai ideali patrankų mėsa. Kas pasikeitė per Antrąjį Čečėnijos karą?

Tada pradėjau galvoti. Buvo akimirka, kai mane stačiai persmelkė... Užėjau į kažkokį butą. Durys sveikos. Žmonės tiesiog išvažiavo. Viduje neįtikėtina ramybė: nuotraukos ant sienų, knygelės lentynose... O tu ten įvirtai ginkluotas, kerziniais batais... Prisimenu, radau 10–12 metų mergaitės dienoraštį. Ji rašė spalvotais pieštukais, paišė kažkokius ponius, vienaragius, princus, širdeles... Tada lyg basliu per galvą: „Bl...! Ką aš čia veikiu?! Čia ne mano žemė, ne mano namai, ne mano butas. Aš – rusas, gyvenau Maskvoje – už 2 tūkstančių kilomet­rų. Manęs čia išvis neturėtų būti. Ko čia atėjau ir stoviu su automatu rankose?!“ Pakirto kojas. Tuomet pradedi mąstyti. Supranti, kad atėjai į svetimą žemę, pradedi analizuoti. Suvoki, jog netinkamai elgiamės. Kaip mus auklėjo? Baisiausia, kas įvyko pasaulyje – Antrasis pasaulinis, kai užėjo vokiečiai. Ir supranti, kad elgiesi lygiai taip pat, kaip vokiečiai Baltarusijoje. Tu – okupantas. Tada mintyse kreipiesi į vadovybę: „Bl..., vaikinai, jūs čia kažką ne taip darot. Jūs mums kine rodėt, kad taip negalima...“

Tačiau tai supranta ne visi?

Ne, ne visi. Po savaitės kitos kare jausmai atbunka, pasidaro vis vien – jei tavo paties gyvybė supuvusio skatiko neverta, ką kalbėti apie svetimą.

Ar taikūs gyventojai laikė jus užgrobėjais, ar išvaduotojais?

Per Pirmąjį Čečėnijos karą rusams visi jautė tą patį – neapykantą. Atvažiuoji į Čečėniją, o ten neapykanta tiesiog tvyro ore, tokia tiršta, nors peiliu pjauk. O tau 18 metų ir nė velnio nesupranti. Prieš Antrojo karo pradžią žmonės taip pavargo, kad jiems buvo vis tiek: ar rusai, ar Šamilis Basajevas, ar amerikiečiai, ar marsiečiai – kad tik galiotų kokie nors įstatymai ir tvarka. Tada Rusija iš tikrųjų turėjo progą sukurti Čečėnijoje taiką, bet vėl prasidėjo tas pats: tankai, raketos, „Iskandero“ šūvis į Grozno turgų, Jurijus Budanovas (Rusijos armijos pulko vadas, apkaltintas pagrobęs, išprievartavęs ir nužudęs 18-metę čečėnę)... Vėl viską sumaišė su žeme... ir neapykanta grįžo.

O čečėnės moterys ėjo pas jus, klausė: „Kodėl jūs žudot mūsų vyrus, brolius, sūnus, tėvus?“

Į mūsų būrį kartą atėjo moteris, ieškanti dingusio sūnaus. Pasikalbėjom, pasakėm, kad jos sūnaus čia nėra. Manai, ją paleido? Nė velnio. Įmetė į duobę. Kodėl?

Ar armija marodieriavo?

Marodieriavimas buvo pagrindinė armijos apsirūpinimo forma. Juk jai nieko neskyrė. Todėl marodieriavimas, taip sakant, pateisinama būtinybė, kuri padėjo užtikrinti gyvybines funkcijas. Štai permetė mus į Vašendorojų (kaimas Šatojaus rajone Čečėnijoje) – nuėjom į kaimą ir prisirinkom antklodžių... Juk žiema, kalnai... Kalnuose blindažo neišsikasi. Miegojom ant akmenų, ant sniego. Autai prišaldavo prie kerzinių – negalėdavai nusiauti, kol neatitirpdavo. Nuėjom į Vašendorojų, parsitempėm sulankstomų lovelių, antklodžių, pasiėmiau šiltą raudoną megztinį, kepurę, avikailį. Bet buvo ir kitoks marodieriavimas. Pašaukia mane kartą būrio vado pavaduotojas, išsitraukia nosinę, išvynioja: „Pažiūrėk, ar čia auksas?“ O ten baltojo aukso dantys... O jau kaip plėšikavo karininkai! Vienas pažįstamas kuopos vadas iš Čečėnijos parsivežė namą.

Kaip suprasti namą?

Nusižiūrėjo Čečėnijoj namą, išnarstė po rąstą, sukrovė į šarvuočius ir išvežė. Vėliau sumontavo savo sklype. Viską vilko – kilimus, televizorius... Pulko vadas iš ten išvyko trofėjiniu „Pajero“.

Kaip manai, ar galimybė prisiplėšti gali būti vienas iš motyvų rusams, einantiems kariauti dabar? Juk Donbase mūsiškiai plėšė bankomatus, išsigabeno ištisas technologines linijas, gamyklas. Tai ne senas kilimas ar televizorius...

Taip, Donbase, žinoma, plėšė išsijuosę: ir pilaites, ir mašinas... Tačiau, manau, tuo daugiausia vertėsi vietiniai. Per patį plėšikavimo įkarštį į Donbasą iš Rusijos važiavo idėjiniai draugai ‒ jie vyko kariauti „su banderininkais ir mušti chocholų, kurie užpuolė rusų pasaulį“.

2008 m. Gruzijoje dirbai karo žurnalistu, bendravai su rusų kariškiais. Ar galėtum pasakyti, kokia buvo jų motyvacija, ko jie ten ėjo?

Tuo metu Rusijos kariškiai galėjo duoti interviu tik gavę rašytinį Gynybos ministerijos leidimą.

Kodėl dabar einama į Donbasą?

Dėl skurdo, nevilties, didžiarusiško šovinizmo ir propagandos. Rusijos televizija – psichotropinis ginklas. Propaganda krinta į derlingą dirvą, nes Mask­voje, Piteryje, kitaip tariant, 10-yje ar 20-yje stambiausių Rusijos miestų dar galima gyventi, o visa likusi Rusija – tai XIX amžius. Neviltis ir alkoholizmas. Gimei, baigei mokyk­lą, o kas toliau? Arba prasigeri, arba į kalėjimą. O čia per teliką rodo, kad banderininkai žudo rusus. Staiga atsiranda galimybė išvažiuoti, pamatyti pasaulio. Čečėnijoj tokių buvo apsčiai. Prisimenu vaikiną iš Smolensko: sėdi ir žvengia. Klausiu: „Ko tu čia žvengi, kvaily. Ar nematai, kad mums visiška subinė?“ O jis: „Kokia dar tau subinė? Pasižiūrėk, kalnai. Bent kalnus pamačiau. Jeigu ne karas, nebūčiau turėjęs tokios galimybės.“

Matei Čečėnijos, Gruzijos, Ukrainos karą... Kuo jie skiriasi, kuo panašūs?

Visi šie karai panašūs, nes tai imperiniai Rusijos karai. Pasikartosiu: Rusija nekariauja su Gruzija, Moldova, Ukraina, nes Rusija nelaiko šių šalių teisės subjektais. Rusijos nuomone, šios šalys neegzistuoja. Rusija kariauja su JAV. O Gruziją, Moldovą, Juodkalniją, Ukrainą vertina kaip smėlio maišus, iš kurių formuoja gynybinį brustverą.

Vaikystėje man pasakojo apie Afganistano karą. Mokė gerbti žuvusiųjų atminimą. Vėliau supratau, kad tai buvo grobikiškas karas. Kaip manai, ar valstybė dabar turėtų mokėti socialines pašalpas Afganistano karo veteranams, statyti jiems paminklus, prie kurių moksleiviai dėtų gėles?

Iš pradžių ir aš taip maniau: nors karas grobikiškas, ten žuvo mano šalies kariai, jie nekalti. Todėl, valstybe, būk maloni, jais pasirūpink. Po Antrojo Čečėnijos karo 10 metų dirbau su veteranais: ieškojau vežimėlių, ramentų, pinigų, „pramušinėjau“ operacijas... Tačiau dabar... Po galais, vyručiai: Afganistanas, Čečėnija, Gruzija, Ukraina – jūs pusę šimt­mečio minat ant to paties grėblio. Gal jūs idiotai, ar ką? O jeigu taip, kuo aš čia dėtas? Dabar man į visa tai nusispjaut. Nebenoriu padėti net žuvusiųjų Čečėnijoje šeimoms. Apskritai nebegaliu žiūrėti į žmones Rusijos armijos uniformomis. Absoliutus atmetimas.

Ką pasakotum vaikams, jei nuo tavęs priklausytų mokyklinė programa?

Turime sukurti tokią valstybę, kad mūsų kareiviai niekada nelįstų, kur nereikia.

Kaip manai, kada liausis lindę?

Matyt, niekada. Nebent kai vietoje Rusijos bus Moskovija...

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

starshinazapasa.livejournal.com

facebook.com/babchenkoa