Mano laisvalaikis – būti su jumis, – Kauno akademinei publikai garsiai ištarė Jonas Mekas. 2013 m. rugsėjo 18 d. avangardinio kino legenda, poetas, gyvenimo filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Jonas Mekas valandą atsakinėjo į klausimus, aidėjusius VDU menų galerijoje. Svečio atsakymai tiesiog provokavo išsitraukti rašiklį ir sąsiuvinį.
Pasakyti, kad kuriu meną, yra per daug ambicinga. (...) Mano kūrybos tema yra pats gyvenimas. (...) Nors žodis „kūryba" irgi netinkamas, nes tai, ką užfiksuoju, sukuria pats gyvenimas. Svečias pripažįsta, kad jau ilgą laiką nebefilmuoja, o žodį „filmavimas" sieja tik su kinematografo fenomenu. Jau dvidešimt metų video­grafuoju, – sako Mekas. Šiuo atveju videografija gali būti traktuojama kaip autonominis, intuityvus pasaulio vaizdų užrašymas, įgyvendinamas pasitelkus audiovizualią mediją. Rašydamas vaizdais Mekas pasirenka įmant­raus ir pokštaujančio, intelektualaus ir chuliganiško rašytojo-videografo poziciją. Videografavimas –­ tai kūrėjo laisvalaikis ir gyvenimas, kuris, kaip ir daugelis kitų jo išraiškos formų (pvz., poezijos rašymas, muzikavimas ir pan.), reikalauja nepailstant plėsti savo tapatybės antologiją. Šią mano pastabą sąlygoja auditoriją stebinę Meko samprotavimai: Gyvenimas teikia įvairovę, nuo kurios neįmanoma pavargt. Aš gyvenu intensyviai, o mano intensyvėjantis laikas neleidžia pavargti. Taigi aš neturiu laiko pavargti, bet turiu laisvalaikį, –­ sako menininkas. –­ Mano laisvalaikis – tai gyvenimas, o turėdamas laisvalaikį aš esu laisvas ir turintis daug laiko. (...) Laisvalaikis – tai visas mums duodamas gyvenimas, (...) tačiau kino kritikai dabar neturiu laiko, nes esu užsiėmęs rašymais-videografavimu arba videodienoraščiais. (...) Taip pat mažai turiu laiko kitų filmams žiūrėti, nes reikia užbaigti savo kūrinius, kurie pradėti anksčiau ir dabar tarsi rėkia, šaukiasi mano prisilietimo. (...) Mano nebaigti darbai –­ kaip obuoliai: juos dar reikia brandinti, kad prinokę nukristų į gyvenimą.
Meko videografema – tai atskiras ir visada kitaip perskaitomas kadras. Ji geba pernešti ir skleisti pakankamai daug – kaip ir hieroglifas. Videografemoje telpa įvairesnės prasmės, nei gali talpinti viena, rašikliu užrašyta raidė (t. y. grafema) arba žodis. Videografema ekonomiškai sutraukia pasakojimui reikalingą užrašymo ir perskaitymo laiką, operatyviai atveria gerokai platesnę erdvę per vaizdo ir garso jungtį. Kadangi videografema rodo, kad ekrane užfiksuota realybė – visada tęstinė (iki vaizdams pasirodant ir jiems išnykus), ji konstruojama ir vertikaliai, ir horizontaliai. Menininkas užrašo gyvenimą tvirtai tikėdamas tuo, kas detaliai atsiveria fiziškame pasaulyje, lyg savitoje, intuityviai tekančioje nuotykių poezijoje. Kūrėjas teigia: Kurti pradedu tikėdamas ir pasitikėdamas. Taigi tikiu viskuo, nors laikui bėgant įgaunu nepasitikėjimo ir abejonių. (...) Ką filmuoti, diktuoja pats gyvenimas. (...) Pasaulis argumentuotai nurodo, ką dera videografuoti, o ką – atmesti. Šiuo atveju esu linkęs manyti, kad dėl individualaus, savito ir intuityvaus pasaulio patyrimo, dėmesį sutelkdamas į natūralius, kasdienius ir nebūtinai žiūrovui aktualius išgyvenimus, Mekas prieina poziciją, kurioje jis nelinkęs mąstyti apie savo žiūrovą. Auditorija plati, žiūrovų daug ir įvairių, todėl aš negaliu apie kiekvieną mastyti, kaip ir negaliu žinoti, ką jie mano apie mano poeziją arba filmus. (...) Tačiau žinau, kad Lietuvoje esu labiau pažįstamas kaip poe­tas, o užsienio šalyse –­­ kaip filmininkas.
Meko videografija įdomi tuo, kad kiekviena video­grafema žymi nepastebėtąjį objektą, kasdieniame, dar meno neužfiksuotame tikro­vės sraute dažniau­siai nematomą kito smal­saus menininko. Todėl Meko užrašai virsta nenuspėjamu nuotykiu, o kiekviena detalė pasirodo kaip dar nematyta, dar nepastebėta tikrovės atplaiša, stebinančiai įkelta į naują kūrinio sistemą. Šis nepastebėtas ir neregėtas kitas pakeičia suvokimą ne tik apie kūrinio, bet ir apie pasaulio sistemą. Man įdomu tai, kas nepastebėta. (...) Įdomiau, kai kas nors šnabždasi apie meilę, bet ne šaukia. Šnabždesyje pasakymas „myliu" ir yra įdomi detalė. Nenoriu kalbėti apie Andy Warholą. Šalia žvaigždžių, yra ir kitų, svarbių kaip detalės, gal net svarbesnių už svarbiausius. Be tokių, šalia esančių ir neužfiksuotų, tikriausiai nebūtų ir tų, kurie vadinami svarbiausiais.
Po susitikimo su meno legenda, permąstant kūrėjo išraiškų įvairovę, aktuali tampa ne tik kūryboje fiksuojama atmintis, bet ir neišsipildžiusi ateitis. Meko gyvenime ateitis buvo nenuspėjama. Ji išsipildo kaip visiškai neprognozuojamas pasirinkimas. Ateitis yra neįtikėtina. Jaunystėje nebūčiau patikėjęs, jei kas būtų parodęs, kuo tapsiu. Tačiau ir tuomet sau būčiau pataręs –­ ką darai, daryk gerai. Reikia daryti tai, ką nori daryti. Šiais žodžiais Mekas pradeda mintį apie galimybę rinktis, kurios jis neturėjo jaunystėje. Mekas sako, kad dėl jaunystėje susiklosčiusios situacijos jis šiandien nė vienos kalbos nemoka puikiai. Aš nemoku net lietuvių kalbos. Kalba kaip kelias, kuris niekieno nevažinėjamas apželia ir apdulka. Taigi didžioji Meko tapatybės dalis yra natūraliai suformuota anglakalbėje aplinkoje (konkrečiai Niujorke).
Paklaustas, ar jo sukurtame mene yra mirties pašnekovas, Mekas pasiūlė nuosekliai peržiūrėti visą jo filmų retrospektyvą, kurioje neišvengiamai bus pastebėti ir mirties ženklai. Jei peržiūrėtumėte visą per šešiasdešimt penkerius metus nufilmuotą medžiagą, pamatytumėte, jog užfiksavau ir gimstančius, ir mirštančius žmones. (...) Čia mirtis ir gyvenimas tiek pat svarbūs, kiek ir nesvarbūs. Drįstu konstatuoti, kad video­grafijoje arba kino juostoje užfiksuota / užrašyta tikrovė yra tai, kas lieka po mirties apsilankymo.
Kažkas iš auditorijos paklausė: Ką pasiūlytumėte žmogui, nusivylusiam gyvenimu? Padvejojęs kelias akimirkas, Mekas tarė: Pasiūlyčiau ilgai pasivaikščioti su savimi gamtoje. (Aš pridėčiau: ilgai pasivaikščioti su savimi po Meko kūrybą).