Kai šis tekstas bus ištransliuotas, gerokai nuilsinta globali publika lyg ir turėtų būti lengviau atsikvėpusi – pagrindinis metų siužetas užskliaustas, darbas atliktas, globali publika jau žino, kad Jungtines Valstijas iki kito, po ketverių metų vyksiančio, nebijokime to žodžio, kvapą gniaužiančio rinkimų kampanijos siužeto valdys milijardierius Donaldas Trumpas.

Naivesni ir bent kiek išsilavinę idealistai (idealizmo negalia kažkaip sklandžiau plinta tarp išsilavinusiųjų) iki paskutinės akimirkos vylėsi, kad išloš ne populistinė retorika. Apsiriko ypač skaudžiai. Tad šįkart tinkama skirti odę pagrindiniam 2016-ųjų herojui D. Trumpui. (Įdomu, nominuos žurnalas „Time“ šį personažą „Metų žmogumi“ ar ne?)

Milijardierius kaip lingvistas. Įsižeidęs dėl savo, kaip ypač respektabilaus vaikino, diskriminacijos, kai ne jo, bet demokratų kandidatės Hillary Clinton renginyje dalyvavo reperis Jay-Z su žmona, irgi žvaigžde, Beyoncé Knowles, milijardierius sureagavo maždaug taip: „Jis (Jay-Z, – A. S.) pavartojo visus žodžius, kokius galima prisiminti. Aš net pirmų raidžių (tikriausiai tų žodžių, – A. S.) netarsiu, nes bus nemalonumų (...). Bet jis pavartojo visus žodžius žodyne.“ Na, repo žanre pagal apibrėžimą nesismulkinama, naudojami „visi“, taip pat ir gatvės žodeliai, bet tezė, jog reperis pavartojo visus žodyno žodžius – tai jau stipru, skamba net ne paslaptingai, bet kvapą gniaužiančiai.

Užtat milijardierius demonstravo pasigėrėtiną viešųjų ryšių profesionalo išmintį. Per tradicinius Alfredo E. Smitho memorialinio fondo labdaros pietus, kuriuos nuo praėjusio amžiaus 7 dešimt­mečio privaloma tvarka aplanko abu pretendentai į prezidentus ir pasikeičia kandžiomis pastabomis apie vienas kitą, milijardierius pasiguodė spaudos šališkumu nurodęs, kad Mishelle Obama, pasakiusi kalbą, visiems labai patiko, o štai jo žmoną Melanią po viešo pasirodymo sumaišė su žemėmis, kai buvo išsiaiškinta, kad dalį kalbos ji nusirašė nuo Mishelle pasisakymo per demokratų suvažiavimą prieš aštuonerius metus.

Panašu, kad maišydama su žemėmis JAV spauda pasikarščiavo, nes gyvename juk pergrojimų (cover) bei perdirbimų (remake) laikais. Whitney Houston porą „Grammy“ premijų atnešusios dainos „I Will Always Love You“ pradines versijas sukūrė kantri dainininkė Dolly Parton, „The Beatles“ gabalą „Come Together“ pergiedoję „Aerosmith“ žurnalo „Bill­board“ reitinge pakilo į 23-ią poziciją, o dabar jau nobelistas už poeziją Bobas Dylanas asmeniškai pripažino, jog jo dainą „All Along the Watchtower“ Jimi Hendrixas pergrojo tinkamiau, todėl „Rolling Stone“ geriausių dainų sąraše pelnytai įrašyta gitaristo, o ne nobelisto versija.

Perdirbimų (remake) epochą ne tik kine (žvelgiant iš šiandienės perspektyvos) seniausiai, daugiau nei prieš pusšimtį metų, pradėjo Akiros Kurosavos „Septynių samurajų“ pergaminys, Antoine’o Fuqua režisuotas vesternas „Puikioji septyniukė“. Remake metodas nenumato jokio santykio su „pradine medžiaga“ – prasminių akcentų perdėliojimo, parodijos, net pastišo. Vien švarutė, gryniausia panauda.

Tai ko nervintis, kodėl, atleiskite, dabar jau pirmoji JAV dama Melania negali sau leisti „pergroti“ Mishelle teiginių? Buvusi pirmoji JAV ledi kaip tik turėtų didžiuotis, kad jos kalba perkvalifikuota į koverį ne bet kaip ir ne bet kur, o prezidentinėje kampanijoje. Panauda ignoruoja vertybinius motyvus – Leonardo Coheno sakralinė giesmė „Hallelujah“ turi daugiau nei 300 versijų.

Visuotinio mėgavimosi savimi ir „politikos po tiesos“ (post-truth politics) epochoje svarbiausias yra bylojimo faktas, o ne turinys. Tai nepataisoma romantikė Hannah Arendt galėjo svaičioti apie faktinę tiesą kaip bet kokių ginčių objektą. Šiandien ginčijamasi ir riejamasi, nes tai tik varžybos, ir čia dera dėti tašką. Sėkmė lydi meluojančius gal net dažniau nei visus kitus, nes melas – irgi alternatyva, o alternatyvų mes, pasirodo, ilgimės, koks skirtumas, iliuzinės jos ar ne. Prieš „Brexitą“ britai buvo gąsdinami „faktu“, jog moka į ES iždą daugiau už kitas Bend­rijos nares, jau po balsavimo paaiškėjo, jog tai neatitinka tikrovės, ir ką? „Brexit“ iniciatoriui Nigelui Farage’ui dėl to nei šilta, nei šalta, jis iki bylojimo aikštelės prasibrovė ir savo šlovės dozę teisėtai nugriebė.

Interneto socialinių tinklų laikais pub­lika užversta tekstais (nebūtinai žiniomis), ir vartotojai instinktyviai graibsto tai, kas atitinka jų pasaulio matymą. Tausoti jėgas reikia ir bylojantiems, ir tas „bylas“ vartojantiems. Argi juokas – kad užganėdintų savo tviterio paskyros 12,7 mln. prenumeratorių, D. Trumpas iki spalio vidurio joje buvo parašęs beveik 34 tūkst. pranešimų. Ir pretendentė į pirmąsias JAV damas Melania negalėjo sau leisti gaišti laiko, tad be problemų „pergrojo“ pirmąją JAV damą.

Rinkodarinis moralas – veikti dera beatodairiškai, gaišačiai laiko neturime. Na ir kas, kad, pasak JAV psichologų asociacijos, kas trečias šį rudenį psichologinės pagalbos kreipęsis nuo intensyvumo paklaikęs amerikietis savo baimių ar įniršio priežastimis nurodė rinkimus.

Retorika „nedirbs“, jei bruksi ją teisuoliška veido išraiška ir teisuolišku tembru – pirmiausia išmok tinkamai pasinaudoti bet kokiomis aplinkybėmis. Visa kita nebūtina ir neprivaloma (turiu galvoje visuomenės „gėrį“, todėl tinka šį žodį talpinti skliaustuose). Įtakingi tik tie informacinio lauko mechanizmai, kurie veikia, ir nėra skirtumo, manipuliaciniai jie ar ne. Post-truth politics lydi sėkmė, jei tikrovė per daug nekomplikuojama. Pavyzdžiui, Peteris Greenaway’us apdairiai neremeikuojamas, mat per tirštas globaliai sąmonei. Ir tai teisinga.

Milijardierius asmeniškai ne kartą grasino įvesti cenzūrą savo kritikams. Tai irgi teisinga. Kodėl „leisdamas“ planetos galingiausios valstybės lyderio rinkimų kampaniją iki savo lygio D. Trumpas turėjo plūktis vienas? Nėra čia ko – juk tiek vargta, visus metus kaustant planetos dėmesį. Kita kampanija – tik dar vienas (eilinis) koveris, ir tai taip pat net nežinia kelintą kartą yra labai teisinga.