Vasario 1-ąją apsilankius konkursinių projektų ekspozicijoje Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Konkurso organizatorius ir finansuotojas – Vyčio visuomeninis komitetas ir Vyčio paramos fondas.

Esu jau rašęs ir kalbėjęs šia tema. Laukiau konkurso rezultatų lyg ir tikėdamasis stebuklo, lyg ir ne. Taip ir įvyko: stebuklas lyg yra, lyg ir ne. Bent jau skulptoriai parodė, kad gali. Taip drįstu teigti. Tema iki dugno dar neišsemta. Todėl kalbėkimės, kalbėkimės... Kaip dailininkas heraldikos srityje dirbu jau apie 20 metų. Nesu nei dailės, nei heraldikos ekspertas, bet apie šį konkursą tenka kalbėti ir rašyti. Plačiausiai savo požiūrį apie Lukiškių aikštės pertvarkymą į valstybės reprezentacinę aikštę esu išdėstęs „Lietuvos žiniose“ šių metų sausio 13 d. ir kitur. Lukiškių aikštei formuoti sugaišta 18 metų. Kai kas sako – dar daugiau. O šiandien, nors aikštėje jau vykdomi žemės tvarkymo ir komunikacijų darbai, pats aikštės projektas ir šio konkurso rezultatai yra nepatenkinami. Pasirodo, tiek dailėje, tiek heraldikoje žaidimas be taisyklių negalimas, o dailininkai nėra marionetės, kurias galima pirkti savomis sąlygomis. Nors dabar visi vadinasi menininkais, bet mums, dar likusiems dailininkams, tenka grįžti ir pasidomėti, ar nesame ko nors nepadarę, nedalyvavę, nors ir nebuvome kviesti. Jau pats konkurso organizatorių pavadinimas „Vyčio visuomeninis komitetas“ tarsi nurodo: paimti gerą Vyčio skulptūrą ir pastatyti aikštėje. Ar tikrai, atlikus šį veiksmą, turėsime deramą valstybės aikštę, kokią turėti mus įpareigoja labai išsamiai ir profesionaliai pateiktas tautos atstovų –

Seimo nutarimas dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070):

1 straipsnis.

Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

2 straipsnis.

Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę ir kartu visuomeninę funkciją. Projektiniai sprendimai turi apimti ir suderinti šias abi funkcijas – įkomponuoti pastatą Gedimino pr. 40 ir Aukų gatvę bei įvertinti Pamėnkalnio (Taurakalnio) urbanistinių sprendimų perspektyvą.

Nutarime aiškiausiai nusakyta pati aikštės idėja. Taigi esame įpareigoti ir verti suformuoti pagrindinę, reprezentacinę valstybės aikštę Vilniuje, kuri būtų verta tiek sostinės, tiek šalies. Daug teko girdėti apie Lietuvos įvaizdžio formavimo renginius šalyje ir užsienyje. Manau, tai reikalinga, tačiau ne mažiau, o gal ir labiau svarbu ugdyti šalies pilietį. Tokį darbą kol kas sėkmingiausiai vykdo Valdovų rūmai. Tą rodo didžiausi vietinių ir kitų šalių lankytojų srautai. Ir tai – ne vienkartiniai renginiai, o nuolatinė veik­la. Esu įsitikinęs, kad suformavus aikštę pagal minėtą Seimo nutarimą, ji taptų dar viena erdve, ugdančia pasididžiavimą savo valstybe, jos praeitimi ir dabartimi, teikiančia galimybę išlikti ateityje.

Ieškant tiesos, kelią tenka rinktis, nes ne visi keliai į ją veda. Norint vesti kitus, reikėtų ir atsakomybę prisiimti. Šis konkursas organizuotas Vyčio visuomeninio komiteto ir jo fondo. Organizuotas neatsižvelgiant į Vilniaus mero, Kultūros ministerijos ir Prezidentūros raginimus neskubėti. Siūloma, kad nacionalinio lygio projektas būtų vykdomas valstybės lygiu. Konkurso organizatorių patriotinių pasisakymų viešojoje erdvėje pagrindinė tema yra Vyčio skulptūra, išspręsianti visas problemas, ir visai neminimas pačios aikštės bei jos želdinių architektūrinis projektas. Pagrindinis komiteto teiginys – būtinybė aikštę pertvarkyti iki 2018 m. vasario 16-osios, t. y. atkurtos valstybės šimtmečio (ne tūkstantmečio) jubiliejaus. Skulptoriai teigia: nepaisant visko, tokio termino nepakanka. Ar tik­rai šimtmečio jubiliejus svarbiau nei seno valstybingumo įprasminimas? Ar tikrai Gintaro Čaikausko grupės architektūrinio projekto meninė raiška atitinka pagrindinės, reprezentacinės valstybės aikštės idėją, ar tai tik postmodernistinis padžiazavimas, neigiantis pačią aikštės prigimtį ir jos aplinką? Panašu, komitetas ir rangovai skuba todėl, kad užkirstų kitus aikštės pertvarkymo kelius faktinėmis ir juridinėmis darbų atlikimo pačioje aikštėje priemonėmis. Skubama, nesilaikant Seimo nutarimo (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070), nesirūpinant galutiniu rezultatu ir atsakomybe. Skubama neatsižvelgiant į paties komiteto narių patriotų suaukotas lėšas ir pasitikėjimą. Kam tai reikalinga?

Kalbantis su kolegomis teko girdėti, jog šis konkursas sėkmingesnis nei J. Basanavičiaus paminklo. Mano nuomonė tokia pati. Eksponuojama nevienodo profesionalumo 13 projektų. Visi jie taikomi jau vykdomam aikštėje architekto G. Čaikausko grupės projektui. Juose įžvelgiu tris esminius bruožus:

PIRMA. Labiausiai traukiantis dėmesį projektas LAISVĖS KARYS kaip raitelio skulptūrinė kompozicija, mano požiūriu, yra be priekaištų. Tai puikus kūrinys. Iš visų pusių siluetas įdomus ir prasmingas. Tiek formos, tiek detalės, tiek faktūros kuria vidinės jėgos kupiną visumą. Tuo šis projektas paneigia visas abejones ir parodo, kad yra pajėgių skulptorių tokiam uždaviniui. Tačiau yra vienas „bet“. Jei jis būtų paminklas karžygiui ar konkrečiam kunigaikščiui Vyteniui ar Švitrigailai – nekiltų jokių abejonių – tai tradicinis karvedžio vaizdinys. Bet ar tai yra valstybės herbo simbolis? Taigi ne skulptoriai čia kalti, o tie, kurie daug kritikuoja ir neigia, bet nieko nesiūlo. Neišskiriant valstybės pareigūnų, 17 metų ramiai stebinčių kūrybinės energijos ir lėšų švaistymą. Neužtenka reikalauti iš skulptorių genialios skulptūros be suformuotos idėjos ir užduoties. Kalbant apie visuomenės dalyvavimą formuojant aikštės idėją ir jos sudėtį, nepakanka kritikuoti asmeniškai ar grupėmis konkursams pateiktus kūrinius nieko neteigiant ir negerbiant dailininkų idėjų ir įdėto darbo. Tai net nelabai moralu. Esame, kokie esame. Dailininkai po įvykusių istorinių ir kultūrinių lūžių ir taip jau yra atsidūrę masinės kultūros paribiuose, beveik tapę marginalais.

ANTRA. Minėto konkurso organizatorių patriotinių pasisakymų viešojoje erd­vėje pagrindinė tema yra Vyčio skulptūra, išspręsianti visas problemas. Negalima nepastebėti, kad visose diskusijose Vyčio visuomeninis komitetas vengia kalbėti apie aikštės visumos architektūrą, lyg tai nebūtų pagrindinis aikštę formuojantis aspektas. Aikštės architektūrinis projektas nėra užtektinai paviešintas. Pasidomėjus internete akivaizdu, jog projektas yra kompromisinis, numatantis poilsiui skirtą aikštę su valstybingumo akcentais. Jis neturi nieko bendra su Seimo nutarimu ir reikme Lukiškių aikštę formuoti kaip pagrindinę reprezentacinę valstybės aikštę su valstybingumo simboliu ir memorialu visiems žuvusiems už Lietuvą, su amžinąja ugnimi bei garbės sargybos ceremonialu. Nuo to momento, kai aikštei pasirenkama valstybės herbo idėja, prie architektūrinių ir skulptūrinių uždavinių prisideda ir heraldikos sąlygos. Ar tikrai šimtmečio jubiliejus svarbiau nei seno valstybingumo ir žuvusių už jį įprasminimas? Aikštės, kaip visumos, architektūrinam projektui papildomas problemas kelia ir neseniai Gedimino kalno šlaite aptikti, spėjama, Lukiškių aikštėje nužudytų 1863–1864 m. sukilėlių ir jų vadų palaikai.

Toliau apie komiteto valstybės herbo skulptūrą, siūlomą statyti pagal G. Čaikausko architektų grupės projektą. Atgavus nepriklausomybę ir patekus į madingo postmodernizmo erdvę, jam būdingo neigimo nepakanka. Kad būtų užpildytos spragos, atsiradusios po kelių šimtų metų prarasto valstybingumo ir kultūros są­stingio, daug ko tenka mokytis iš naujo ir nebedaryti klaidų, panašių į Vilniaus universiteto bibliotekos bronzinius vartus, kurių viršutinėje dalyje į herbinius skydus sudėti portretai. Tokią reikmę rodo ir visi 13 paskutinio Vyčio skulptūrų konkurso kūriniai. Heraldika yra krikščioniškos Europos kultūros reiškinys. Kartu ji yra ir Lietuvos heraldikos tradicija. Pravartu pažvelgti į kaimyninių valstybių herbus. Europos herbų figūros statiškos. Jos neskraido ir nelaksto. Kariai, raiteliai, ereliai ar liūtai vaizduojami sustingę gynybos poza, ginkluoti kalavijais, ietimis, liežuviais, snapais, nagais ir kanopomis. Europoje, išskyrus Lenkiją, herbai neturi vardų. Lietuvos herbas „Vyčio“ pavadinimą įgavo išvertus į lietuvių kalbą lenkišką pavadinimą „Pogon“. Taip jis įgavo vaikančio ar vejančio pavadinimą „Vytis“, iškraipantį pačią herbo idėją: „Brandus valdovas, gebantis apginti savo šalį.“ Nemanau, kad įprasto vardo reikėtų atsisakyti, deja, toks iškraipymas ir praeityje, ir šiame konkurse lėmė keleto kūrinių klaidingą plastiką.

Skęsdami patarimų, teiginių ir neiginių jūroje turime įrodyti, kad gebame atskirti, kas svarbiausia: atmesti laikinas madas, individualią stilistiką, provin­cialumą ir nebeišradinėti dviračio, kuriant reprezentuojantį valstybę objektą. Aikščių ir paminklų tradicijos Europoje seniai susiformavusios. Tiek valstybės, tiek valdovų, karvedžių, tiek žymių personalijų pozos ir vaizdavimo būdai turi senas tradicijas. Jie leidžia, nelaužant tradicijų, siekti nacionalinių bruožų ir paminklo kūrėjo raiškos. Mums turėtų užtekti paminklo kunigaikščiui Gediminui pamokos. Teko nemažai keliauti ir specialiai domėtis, ypač vidurio Europoje, kur, kaip ir Lietuvoje, dar ne viskas, kas dera valstybei, padaryta. Ten siekiama savos valstybės identiteto laikantis Europos tradicijų. Teko matyti įvairių sprendimų: nuo kičo iki įdomių, tačiau neteko matyti nei ultramodernistinių, nei postmodernistinių sprendimų. Herbas yra simbolis, atstovaujantis jo turėtojui. Mačiau daugelio valstybių reljefinių ar spalvotos emalės technika atliktų herbų, teko matyti dekoratyvinių skulptūrų valstybės herbo tema, bet neteko matyti reprezentacinių, valstybės herbui atstovaujančių didelių tūrinių skulptūrų: nei Vokietijos, nei Lenkijos erelio, nei šiaurės šalių liūto. Kaip skulptūriškai pavaizduoti erelį, gal kepsnio pavidalu? Kaip sukurti skulptūras iš Ispanijos, Portugalijos, Latvijos ar Estijos herbų?

TREČIA. Po ilgamečių klajonių ieškant aikštės idėjos, tikrai sėkmingas yra valstybės herbo, kaip simbolio, pasirinkimas. Lietuvos herbas, priklausydamas seniausių Europos herbų grupei, yra ypač vertingas seno Lietuvos valstybingumo paveldas. Taip formuojant projektą viena pagrindinių sudedamųjų dalių tampa HERALDIKA. Laikydamasis teiginio, kad kritikuoti nieko neteigiant yra nemoralu, noriu kalbėti apie aikštės sutvarkymą, kokią ją matau kaip dailininkas, dirbantis heraldikos srityje. Heraldika, būdama bendra istorijos mokslo ir dailės sritis, turi savas tradicijas ir taisykles. Jų laikantis Lietuvos herbas ar jo simbolis privalo būti SIDABRIŠKAS, CENTRE, AUKŠTAI IR ATPAŽĮSTAMAS. Tai vertikali valstybės idėjos raiška. Memorialo žuvusiems už Lietuvą horizontali raiška. Abu objektai, kartu su bendru šias idėjas reiškiančiu architektūriniu aikštės sutvarkymu, privalo kurti vieningą ansamblį. Šie teiginiai kelia esminį klausimą: ar apskritai galima iš valstybės herbo formuoti valstybę reprezentuojančią didelę bronzinę, realistinę arba modernistinę skulptūrą ir ją statyti ant žemės ar kelių metrų cokolio, kaip savo sąlygose konkursui pateikia minėtasis komitetas? Na, ir svarbiausia, kodėl nei ankstesnių konkursų, nei šio konkurso organizatoriai nekvietė ir nesikonsultavo su Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidentės, bet užsiėmė diletantiška saviveikla, lėmusia klaidingus konkursų rezultatus? Kas atsakys už iššvaistytą kūrybinę energiją ir lėšas?

Gyvendami globalizacijos, medijų ir technologijų amžiuje ir drąsiai žvelgdami į ateitį po kelių šimtmečių miglos jaučiame, jog esame skolingi savo pagaliau atgautai sostinei Vilniui ir Lietuvai. Kad turime padaryti tai, ką privalome. Tik ar ne per daug mūsų gyvenimą reguliuoja ekonominiai, verslo ar nekompetentingi, nevengiantys saviveiklos, atskirų asmenų ar jų grupių interesai? Ar ne per daug mes, dailininkai, būdami vartotojiškos visuomenės paribiuose, linkstame atsiriboti arba šokiruoti, ar nepamirštame esantys savo valstybės piliečiai, ar ne per daug esame įpratę, kad mums kas nors vadovautų? Negi turime besąlygiškai klausyti neapgalvotų ir nekompetentingų nurodymų? Ar nepamiršome patys žvelgti giliau ir plačiau, jausti ne tik, kad esame įsipareigoję Lietuvai, bet kad esame ir Europos tradicijų dalis, tik pavėlavę keliais šimtmečiais. Ar diskutuojame, kad, būdami valstybės piliečiai, turime padaryti tai, kas kitose valstybėse seniai padaryta? Ar pristatome savo diskusijas visuomenei, ar paliekame tai daryti mus kritikuojantiesiems?