× Stella Levantesi

Dar 2012 m. pasirodė rašytojo ir mokslo populiarintojo Davido Quammeno knyga apie epidemijų evoliuciją „Spillover“ („Peršokimas“), kurioje teigiama, kad būsimą pandemiją sukels zoonotinis virusas, pernešamas laukinių gyvūnų, greičiausiai šikšnosparnių, o žmogaus sąlytis su viruso nešiotoju, labai tikėtina, įvyks viename iš Kinijos turgelių. Bet tai jokia pranašystė: D. Quammenas teiginį grindė moksliniais duomenimis, surinktais tiriant ir gilinantis į epidemijų istoriją. Iš savo namų Montanoje rašytojas sutiko atsakyti į klausimus apie koronaviruso pandemijos genezę, raidą ir galimas pasekmes.

 

Leidyklos „Adelphi“ išleistos knygos viršelis

 

Kaip vyksta peršokimas?

Terminas „peršokimas“ nurodo momentą, kai virusas iš šeimininko nežmogaus (gyvūno) patenka į pirmąjį šeimininką žmogų. Tai ir yra peršokimas. Pirmasis šeimininkas žmogus dar vadinamas nuliniu pacientu. Šį procesą lydinčias infekcines ligas vadiname zoonozėmis. Tokį virusą vadiname zoonotiniu.

Vieną knygos skyrių pavadinote „Viskas atsiranda iš kažkur“. Kaip biologinės įvairovės naikinimas žmogaus rankomis ir apskritai žmogaus kišimasis į aplinką kuria sąlygas naujiems virusams, tokiems kaip COVID-19, atsirasti?

Mūsų ekosistemose sugyvena begalė įvairių gyvūnijos, augalų, grybų, bakterijų ir kitų biologinių rūšių – visos jos ląstelinės būtybės. Virusas nėra ląstelinė būtybė – tai genetinės medžiagos juostelė baltyminiame apvalkale, galinti daugintis tik įsiskverbusi į kitą ląstelinę būtybę.

Skirtingose ekosistemose gyvenančios gyvūnų rūšys yra unikalių viruso formų nešiotojos. Mes nežinome, kiek virusų gyvena Kongo miškų ar Amazonės faunose. Neturime nė žalio supratimo. Viena žinome, kad virusų yra daug ir įvairių. Kai imamės ardyti pasaulio ekosistemas, kertame miškus, įrengiame medienos ar kasybos stovyklavietes, medžiojame žvėris maistui ar prekybai turguje, pavojingai priartėjame prie laukinės gamtos, išderiname ekosistemą ir taip išlaisviname virusus. Suteikiame jiems galimybę ieškotis naujo šeimininko ir patys tampame potencialiu naujuoju šeimininku: virusas pasirenka mus.

Planetoje žmonių šiandien beprotiškai daug, gyvename kaip niekad glaudžiai – 7,7 mlrd. homo sapiens, skraidančių lėktuvais visomis kryptimis, pervežinėjančių maistą ir kitas gėrybes. Tad į žmogų patekęs virusas, išmokęs jame daugintis ir mutuoti, kad lengviau keliautų iš vieno organizmo į kitą, pasak vieno mokslininko, tarsi laimi loterijoje: dabar viruso šeimininkas – gausiausiai planetą apgyvendinęs stambus žinduolis. Žmogaus dėka virusas gali patekti bet kur ir užkrėsti milijonus organizmų. Tai ir nutiko. Taip aiškinčiau pagrindinę peršokimo ir zoonotinių ligų, virstančių globaliomis pandemijomis, priežastį.

Ar ligų skirstymas į zoonotines ir nezoonotines padeda suprasti, kodėl žmonija tam tikras ligas istorijoje sugebėjo įveikti, o kitų – ne? Kitaip tariant, ar zoonotines ligas gydyti paprasčiau? Jei taip, kodėl?

Klausimas geras ir teisingas. 60 proc. visų žmogaus infekcinių ligų yra zoonotinės kilmės, vadinasi, virusą žmogui palyginti neseniai perdavė kuris nors gyvūnas. Žinome, kas konkrečiai nutiko, ir galime moksliniais tyrimais nustatyti seką. Sakome: „Šis virusas atėjo iš to ar ano gyvūno.“ Likusius 40 proc. infekcinių ligų sukelia kas nors kita. Kadangi esame palyginti jauna rūšis, didelę dalį užkrečiamų ligų mumyse sukelia virusai arba kiti patogenai – iš kitų gyvūnų rūšių labai seniai, galbūt prieš tūkstančius metų perimti dalykai, vystęsi iš lėto drauge su žmogumi. Įveikti galime tik nezoonozes, t. y. ligas, kurių sukėlėjas prisitaikė prie mūsų ir kituose gyvūnuose negyvena.

Bene žinomiausias pavyzdys – raupai. Medicina raupus įveikė ir šiandien sukėlėjas egzistuoja vien užšaldytu pavidalu keliose pasaulio laboratorijose. Žmonių populiacijoje raupai jau neplinta. Kaip sugebėjome to pasiekti? Tik todėl, kad raupai negyvena kituose gyvūnuose. Jei raupai gyventų, pavyzdžiui, šikšnosparnyje ar beždžionėje, virusu atsikratytume tik atsikratę ir gyvūno (raupų nešiotojo) populiacijos. Turėtume arba išnaikinti visus šikšnosparnius, arba ir juos išgydyti nuo raupų. Štai kodėl pavyko įveikti raupus ir kodėl mums niekad nepavyks pergalėti zoo­nozės, nebent išskerstume visus gyvūnus, kuriuose virusai gyvena.

Taigi koks būtų sprendimas žinant, kad virusas į mus pateko per šikšnosparnius? Išnaikinti visus šikšnosparnius? Tai joks sprendimas. Ne, privalome palikti šikšnosparnius ramybėje, nes mūsų ekosistemoms jie naudingi.

O kiek svarbus faktas, kad šikšnosparniai, kaip ir žmonės, yra žinduoliai? Ar virusas dėl to persiduoda lengviau?

Greičiausiai, taip. Dauguma virusų, per pastaruosius 60 metų sukėlusių zoonozes, šeimininkais pasirinko šikšnosparnius. Kodėl būtent juos?

Na, pirmiausia šikšnosparniai yra žinduoliai, kaip ir mes. Taigi virusai, adaptavęsi prie šikšnosparnių, tikėtina, lengviau prisitaiko prie mūsų nei, pavyzdžiui, virusai, gyvenantys ropliuose ar augaluose. Antroji priežastis: šikšnosparniai sudaro itin gausią žinduolių įvairovės dalį – ketvirtadalis visų planetos žinduolių yra šikšnosparniai. Natūralu, sudarydami tokią reikšmingą pasaulio žinduolių dalį, jie tampa vienu pagrindinių viruso perdavimo žmogui šaltinių.

Esama dar poros dalykų, dėl kurių šikšnosparniai tampa viruso nešiotojais. Šikšnosparniai ilgaamžiai ir didžiuliais būriais gyvena urvuose. Viename urve gali burtis iki 60 tūkst. šikšnosparnių, taip sudaromos puikios sąlygos virusams plisti tokioje populiacijoje. Pastaruoju metu mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: šikšnosparnių imuninė sistema, spėjama, geriau toleruoja keistumus organizme nei kitų rūšių imuninės sistemos.

Kiek suprantu, epidemijos nėra atskiri, veikiau susiję reiškiniai, ir virusai grįžta dėl išvardytų priežasčių. O kur virusai dingsta, kai nustoja kelti tiesioginę grėsmę žmogui?

Dabartinė koronaviruso epidemija taip plačiai paskli­do, kad greičiausiai visai nebeišnyks, bet norėčiau paminėti kitą pavyzdį. Ebola 2014 m. – didžiulis epideminis protrūkis Vakarų Afrikoje: Gvinėjoje, Siera Leonėje, Liberijoje. Pradinis šaltinis mums vis dar nežinomas, bet įtariame šikšnosparnius. Ebolos virusas kuriam laikui pasišalina, tada įsiplieskia naujas židinys ir epidemija vėl įsisiautėja, nusinešdama šimtus gyvybių. Į kovą stojantys medikai ir mokslininkai galiausiai sutramdo epidemiją, ji vėl nuslopsta. Kur dingsta virusas? Išnyksta? Ne, virusas tebeegzistuoja nešiotojo gyvūno organizme. Iš žmogaus į rezervuarinį šeimininką virusai negrįžta, bet ir toliau ramiai sau tūno rezervuariniame šeimininke. Kartą pašalinti iš žmonių populiacijos virusai (Ebola kuriam laikui taip pat pašalinta iš žmonių populiacijos), toliau gyvena rezervuarinių šeimininkų organizmuose Afrikos miškuose.

Taip nutinka ir didžiajai daliai epidemijų proveržių. Epidemija kyla, smogia žmonijai, žmonės kenčia, miršta, medikai ir ekspertai imasi veiksmų. Epidemija suvaldoma, nuslopinama, o praėjus kuriam laikui grįžta ir vėl. Kur tuo metu yra virusas? Rezervuarinio šeimininko organizme.

Ar esama ryšio tarp didelės aplinkos taršos tam tikruose regionuose ir ryškesnio viruso poveikio tų regionų gyventojams?

Taip, manyčiau, egzistuoja ryšys tarp oro taršos ir poveikio plaučiams bei kvėpavimo takams, todėl jautriau reaguojame į šį specifinį virusą. Tai labai svarbus klausimas. Konkrečių atsakymų dar neturime, bet klausimas tikrai vertas išsamių tyrimų ir mūsų dėmesio.

Visiškai tikėtina, kad taršos poveikis plaučiams, net jei įprastomis sąlygomis nežymus, yra žalingas ir lemia mažesnį atsparumą koronavirusui.

Noriu užduoti jums klausimą, kurį Italijoje dabar sau kelia daugelis: kodėl pas mus toks didelis mirtingumas ir užsikrėtusiųjų skaičius lyginant su kitomis šalimis?

Sunku atsakyti. Keliu sau tą patį klausimą. Virusas plinta tyliai ir nepastebimai, platinamas žmonių, nežinančių, kad serga, ar nejaučiančių simptomų, o tai verčia manyti, kad veikiausiai kuris nors vienas žmogus įvežė virusą ir šis porą savaičių laisvai keliavo po Šiaurės Italiją, apkrėsdamas daugelį dar prieš imant skambinti pavojaus varpais.

Tai kitas neįprastas koronaviruso bruožas: simptomai pasireiškia ne iškart. Vadinasi, organizmas tam tikrą laiką neskelbia pavojaus, kad „tu užsikrėtei“. Ar dėl to COVID-19 pavojingesnis už ligas, kurių simptomai pasireiškia anksčiau?

Koronavirusas išties pavojingesnis. Regis, knygoje rašiau, kad dėl SŪRS, ne mažiau pavojingo, mums gerokai pasisekė: virusas plito žaibiškai ir lėmė didelį mirtingumą (beveik 10 proc.). SŪRS pasekmės būtų buvusios rimtesnės, jei virusą būtume perdavinėję vieni kitiems prieš pasirodant simptomams. SŪRS, tiesa, pridarė kitų rūpesčių, bet iš esmės asimptomiškų nešiotojų problema nekilo. Tada rašiau: „Dieve, neleisk mums susidurti su tokiu virusu kaip SŪRS, kurį platintų asimptomatikai.“

Dabar turime būtent tokį virusą. Mirtingumo rodiklis dar nėra toks blogas, nors Italijoje padėtis išties prasta. Sakoma, pašautas karys nespėja išgirsti paties šūvio – kulka atlekia greičiau už garsą. Virusas darbuojasi panašiai.

Pastebėjau, kad mokslinė dezinformacija apie koronavirusą ir dezinformacija dėl klimato kaitos turi tam tikrų sąsajų. Ką apie tai manote? Kaip svarbu paneigti mokslinę dezinformaciją?

Kovoti su moksline dezinformacija nepaprastai svarbu. Džiugu, kad regite sąsajas su klimato krize, šios temos neabejotinai susipina. Žmonės šiandien nekant­rūs, pikti ir prastai informuoti. Žinios juos pasiekia iš nepatikimų šaltinių, linkstama į neigiamas įaudrinimo formas. Daugelį labiau domina sąmokslai nei mokslas, trokštama paprastesnių paaiškinimų, mat patvirtinamos išankstinės nuostatos. Tad dezinformacijai plisti tikrai lengva.

Kur brėžti ribą tarp patikimų, skaidrių bei visiems prieinamų žinių ir nepaliaujamo bombardavimo „naujienomis“ apie virusą?

Riba turi būti, nes informacijos gali būti per daug. Mūsų pasaulyje medijos dirba kiaurą parą, joms reikia naujausių žinių, reikia mūsų akių, reikia, kad žmonės įsijungtų būtent tą kanalą, nes šis išsiaiškino kažin ką svarbaus minute anksčiau už kitus. Ši konkurencija niekam nenaudinga, išskyrus pačius kanalo akcininkus.

Manau, mes, žinių vartotojai, privalome atsispirti pagundai sužinoti naujausius duomenis, naujausią atvejį, naujausią žinią. Taip, reikia domėtis epidemijos raida, nesumenkinti grėsmės, bet mums būtini ir kiti dalykai. Reikalinga ne tik skaidri informacija apie koronaviruso priežastis ir pasekmes, bet ir su virusu nesusijusios istorijos. Svarbūs muzika, menai, komiškumas, santykiai ir pokalbiai apie įvairias knygas, ne tik manąją.

Kaip kolektyvinį elgesį per pandemiją veikia baimė? Tai teigiamas ar neigiamas jausmas? Gal tiesiog žmogiškas?

Bijoti labai žmogiška ir natūralu. Panika taip pat žmogiška reakcija. Bet iš abiejų naudos mažai. Žmonės kartais klausia: na gerai, iš Kinijos pasklido naujas virusas, ar verta bijoti? Gerbiu šį klausimą, bet įprastai atsakau, kad jis klaidingas. Baimė ar didelis rūpestis nieko gero neduoda. Pirmiausia turime kuo išsamiau šį virusą ištyrinėti, nes tai leis imtis adekvačių priemonių ir padės visuomenei epidemiją suvaldyti.

Turime būti atsargūs, kad socialinė distancija ir saviizoliacija nevirstų emocine distancija, kad nepradėtume į kitą žvelgti kaip į grėsmę ar į priešą. Rūpinkimės sveikata ir socialiai atsiribokime, tai mums tikrai padės. Bet, man atrodo, kito baimė yra jausmas, su kuriuo turėtume elgtis itin atsargiai, – tai gali pakenkti mūsų visuomenei ne mažiau už patį virusą. Todėl likime atskirti socialiai, bet susieti emociškai.

Ko galime pasimokyti iš dabartinės pandemijos?

Visų pirma, zoonozės gali būti labai pavojingos ir reikalaujančios daug pastangų, todėl turime būti joms pasiruošę. Privalome skirti daug piniginių išteklių prevencijai ir ugdyti savo valią prieš sprogstant naujai pandemijai. Daug dėmesio ir pastangų turime skirti pasirengimui. Daugiau vietų ligoninėse, daugiau intensyvios terapijos skyrių, daugiau plaučių ventiliacijos apa­ratų, daugiau apsauginių kaukių, daugiau apmokymų medikams ir šiuos dalykus tiriantiems mokslininkams. Nepaprastosios padėties planų vietiniu, regioniniu ir valstybiniu lygiu. Taip, visa tai kainuoja.

Taip pat turėtume išmokti, kad mūsų gyvenimo būdas šioje planetoje turi labai neigiamų pasekmių. Šeimininkaujame planetoje kaip jokia kita rūšis. Ką gi, paplokime patys sau! Mūsų veikla turi pasekmių ir kartais jos reiškiasi koronaviruso pavidalu. Dabartinė pandemija nenukrito iš dangaus – tai mūsų gyvensenos ir pasirinkimų rezultatas. Už pandemiją atsakingi esame visi.

Žinoma, niekas negali žinoti atsakymo į tolesnį klausimą, tačiau kokį pasaulį regite po koronaviruso? Kas, jūsų nuomone, keisis visuomenėje ir žmonių gyvenime?

Norėčiau tikėti, kad net tokie žmonės kaip Donaldas Trumpas pradės rimtai žiūrėti į minėtus dalykus. Daug ką turime taisyti. Gali būti, kad pagaliau mažinsime savo poveikį klimatui, liausimės deginę iškastinį kurą, stabdysime biologinės įvairovės naikinimą ir nebesikišime į ekosistemas. Galbūt mūsų žingsniai šioje planetoje taps lėtesni ir lengvesni. Atsakingesni. Tai vienintelis geras dalykas, kurį mums gali palikti šioji patirtis ir kurio tikiuosi.

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė
„Il manifesto. Global Edition“, 2020-03-23