„Mėgaukis akimirkomis, atiduok savo skausmą“* – šio „Kino pavasario“ šūkis. Atiduoti kam? Kino filmams, žinoma. Todėl, jei turėdavau laisvą pusdienį, kine pranykdavau tarsi Alisa triušio oloje. Taip, „Kino pavasaris“ – neabejotinai komercinis renginys, tačiau kokybė taip pat neabejotinai aukštesnė (nei, tarkim, Knygų mugės). Net per piką, net „Vingyje“ visuomet pavyks rasti jaukią vietelę pasvajoti, žmonės ramesni, mielesni, eilėse stumdytis neteko, išskyrus vieną kartą – prieš filmą apie hipsterius.
Išėjus iš „Visų nemiegotų naktų“ – mielo, nors neypatingo hipsterbildungsmūvio – apėmė magiškas jausmas: iš kino salės pasipylusi jaunų žmonių minia atrodė visiškai taip pat, kaip tie, kuriuos ką tik mačiau ekrane. Taip, kartais (dažniausiai?) geriausios „Kino pavasario“ patirtys su kinu susiję netiesiogiai, asociatyviai ar net retrospektyviai. Taip buvo ir su Dolano didžia melodrama: geriausia – pabaiga, kai, skambant paauglystės dramas primenančiai Moby „Trouble So Hard“, sėdėjau raudonu aksomu (pliušu?) muštoje didžiulio kino teatro kėdėje ir stebėjau, kaip visi palieka salę. Ir taip liūdna pasidarė, ir to paukščiuko gaila, ir mirštančio genijaus, ir neišsipildžiusių kitų, ir gyvenimas visai kaip teatras, juk visi mes genijai savo iki ašarų reikšmingose visatose, ir mirsime visi vieni. O jei norite išgirsti apie filmus, tai patirtimi tapo subtiliai susipynę, tarsi stebuklingas veidrodis vis kitokius iškreiptus atvaizdus metantys, vis kitokius galios santykius steigiantys „Mimozos“ ir „Dangus dreba, žemė bijo etc.“
Kaskart savęs klausiu, kodėl taip mėgstu šį festivalį ir jo pasakas, nors puikiai žinau, kad jos meluoja (ir – kiek tai kainuoja). Tačiau pasaka įtraukia ir nejučiomis pradedu žaisti keistą žaidimą: „Tai kelintą jau žiūri?“; „Ooo, ketvirtas, gerai varai.“ Ir kai „Šviežienos“ tėvas praskleidžia marškinius ir parodo savo randuotą krūtinę, palinkėjimas dukrai ir visiems, sėdintiems salėje, tėra vienas: „Tikiu, rasi sau išeitį.“ Ar kažkaip panašiai.
Kad ir kaip būtų keista, pristatymuose dalyvavę režisieriai iškalbingi ir nuoširdūs. Gal dėl to, kad pasirodydavo jau po seanso, taigi nesiekė įtikinti publikos pirkti. Labiausiai įsiminė į aštuntą dešimtį įžengęs Krzysztofas Zanussi – elegantišku kostiumu, kiek atlaisvintu kaklaraiščiu ir subtiliai per ranką permestu šviesios spalvos lietpalčiu, primenančiu filmus su Alainu Delonu. Paklaustas, kuo skiriasi šiandienis kinas nuo kino, kurto 8 dešimtmetyje, atsakė vienareikšmiškai: anuomet vertinti eksperimentai, avangardiniai sprendimai, todėl tokio filmo kaip „Iliuminacija“ – vieno pirmųjų hibridų, jungiančių dokumentiką ir fikciją – šiandien sukurti nebūtų turėjęs galimybės. Ir tikrai, vietoje
„Iliuminacijos“, nors filmas geras, žinoma, klasika ir taip toliau, mieliau būčiau antrą kartą pažiūrėjęs „Šviežieną“. O žaviausia, kad Zanussi apie šį nuosmukį (kino ar mūsų pačių?) kalbėjo be jokios smerkiančios gaidelės, subtiliai juokaudamas.
* Prieš „Kino pavasario“ seansus sistemingai rodyta vaisto „No-spa“ reklama.
Ožys be'Akreditacijos
Popkornų pokalbiai
1.
Keturių jaunuolių grupelė su keliomis popkornų porcijomis laukia filmo „Neruda“, į kurį negali eiti, nes vėluoja draugas su bilietais.
Pirmas: Tai dabar varysim valgyti?..
Antras: Kas gero?
Trečias (poetiškai): Kaip visą laiką – viskas ratu sukasi.
Staiga visi pašoka nuo minkštasuolių ir sugūra prie įėjimo į salę, kur sutinka draugą su bilietais.
Kažkuris: Nusivylėm ir vėl apsidžiaugėm!
Po 10 minučių, filmui jau prasidėjus, iš salės atbėga mergina ir čiumpa nuo stalo pamirštą popkornų dėžę.
2.
Trys ištekėjusios jaunos damos, nešinos popkornais, kyla elevatoriumi.
Pirma: Toks tas pavasaris.
Antra: Jo jo, ir šitaip visus metus!
Trečia: Kiekvieną vakarą!
3.
Dvi pusamžės moterys.
Pirma: „Kino pavasaris“ praeis ir negi nenueis jis nė į vieną filmą?! Ar jam kas nors įdomu?
Antra: Matai, aš jam prabangią kavą darau su cukrumi, supranti?
4.
Ji drauge su aukštu vyru godžiai triauškia popkornus laukdama eilėje kitos popkornų porcijos. Ant popkornų paviršiaus – vokiško alaus skardinė.
Jis: Kokia prasmė tokiu oru žiūrėti filmą, kai gali valandai išeiti sau į parką?
Ji (po pauzės, priėjusi kasas): Tai man dabar sumokėti?
5.
Juozukas su vyresne dama pakeliui į filmą „Tobuli melagiai“.
Juozukas: O, matai!
Dama: Bet dar neįleidžia...
Juozukas: Tai ką daryt?
Laukdamas eilėje į salę Juozukas saujomis sutriauškia savo popkornus.
6.
Dvi pasiturinčios damos, šviesiaplaukė ir tamsiaplaukė, laukia ant minkštasuolio ir kramto popkornus.
Šviesi: Kam primėtei popkornų?!
Atsistoja ir nueina kažko pažiūrėti, pavaikšto.
Šviesi: Tai mano tašės nereikia pagirti, ar ne? Žinai, man tiko ir ta kita tašė, kurią matavausi, bet tai 700 eurų.
Abi ilgai tyli, kramto, tada nueina.
7.
Barzdotas vaikinas laukia su popkornais, 2 vnt. Kramto. Prieina jo mergina. Abu laukia eilėje į salę. Tyli, kramto.
8.
Penkių draugų grupelė. Vienintelis popkornų įsigijęs vaikinas suvilioja ir merginas jų nusipirkti.
Ji (krimsdama iš vaikino porcijos, ironiškai): Kartą paragavęs – negali sustot! Kaip be popkornų!
Jis (žiūrėdamas į mane): Kur Ala?.. Žiūrėk, koks keistas žmogus – stovi ir užsirašinėja.
Aš: Jūs irgi keisti – su popkornais į kiną. Kokį filmą žiūrėsite?
Jis: Nežinau.
Ji (ironiškai, savikritiškai): „Tobuli melagiai“. Su popkornais!
9.
Ji (besilaukianti, nedrąsiai partneriui): Paimt sulčių?..
Jis: Aš tik kolos.
Ji (patylėjusi): Tai sulčių nenori?.. Tai aš einu.
10.
Dvi merginos eilėje aptaria repertuarą ir nuolat mini kažkokią Justę, kaip autoritetingą kino žinovę.
Pirma: Aš tai tik savaitgalį naktį grįžau iš Italijos, tai nedaug spėjau pamatyti. Mačiau „Tarnaitę“, kurią patarė Justė, bet čia namie.
Antra: Justė sakė nueiti į... (negirdėti pavadinimo)
Pirma: (...) dėl banalumo, kvailumo juokiamės iš tokių filmų. Dar buvome „Neruda“. Sekmadienį buvome. Kaip pastatytas, tai įdomus ir gražus, nes rodo scenas iš dviejų pusių: pirma pritraukia, kaip jie šnekasi, tuomet tą pačią romantinę sceną rodo iš toliau, bet pat filmas kėlė miegą. Neruda buvo Čilės komunistas, tai reikėjo pasidomėti istorija, bet prieš filmą nepaskaičiau, tai nesigaudžiau.
Mariana Ožkabarzdis