Atsisveikinant su Astride Ivaska

Astridė Ivaska 2008 04 16 Panevėžyje, Baltoskandijos akademijoje. Antano Skindzeros nuotrauka

2015 m. kovo 24 d. eidama 89-uosius metus Rygoje mirė latvių poetė ir vertėja Astridė Ivaska. Išėjus Astridei, baigėsi ištisa latvių literatūrinės išeivijos epocha.

A. Ivaskos biografija daugeliu atžvilgių ypatinga. Gimė Rygoje, iškilaus Latvijos armijos generolo Martinio Hartmanio, 1940 m. deportuoto į Rusiją, šeimoje. Pirmąjį latvių kilmės poetą Indrikį Neregį, kuris iš tikrųjų buvo Hartmanis, laikė tolimu savo protėviu ir 200-ojo jo gimtadienio proga parašė jam skirtą eilėraštį.

Indriki Neregy, Indriki Hartmani,
tavo tamsiuos namuos tau pakako bėdų, –
tavo tauta tapo tavo akių šviesa,
na, o tu – jos balsu, kurio nenutildys...

Baigiantis karui su mama ir broliu Juriu pasitraukė į Vakarus. 1946–1949 m. studijavo slavų, romanų ir germanų filologiją garsiajame Marburgo universitete Vokietijoje. Čia ji susipažino ir 1949 m. susituokė su taip pat Rygoje, toje pačioje gatvėje gimusiu Ivaru Ivasku (1927–1992), kuris vėliau tapo žymiausiu estų literatūrinės išeivijos atstovu. Tais pačiais metais Ivaskai persikėlė į JAV.

Astridė pelnė simpatijas savo subtilia lyrika ir literatūrine veikla išeivijos žurnaluose. Pasak jos kūrybos tyrinėtojos A. Ruožkalnės, A. Ivaska buvo vadinama viena latviškiausių poečių ne tik Latvijoje, bet ir išeivijoje. Laisvai kalbėjo dešimčia kalbų, tad nenuostabu, kad jos kūrybiniame palikime matome ir nemažą pluoštą įvairių pasaulio poetų, taip pat ir lietuvių H. Radausko, K. Bradūno, H. Nagio, A. Ny­kos-Niliūno, J. Marcinkevičiaus poezijos vertimų. Beveik du dešimtmečius palaikė glaudžius ryšius su Radauskų šeima, o H. Radauską laikė iškiliausiu lietuvių poetu. Amerikoje Ivaskui dirbant žurnalo „Books Abroad" (vėliau „World Literature Today") redaktoriumi Ivaska bendravo su daugeliu garsiausių XX a. antrosios pusės pasaulio rašytojų: Márquezu, Borgesu, Cortázaru, Miłoszu ir kitais. Pajutusi pasaulio literatūros alsavimą iš arti, niekada neprarado tikro latviškumo. Ji paskutinė iš tų, kuriems gyvenant tremtyje daug ką reiškė ne tik Latvija, bet ir Estija bei Lietuva. Kartu su I. Ivasku tapo Baltijos vienybės simboliais išeivijoje.

1991 m. Ivaskai grįžo į Europą, iš pradžių apsistojo Airijoje ir tik 2001 m. Astridė grįžo į savo tėvų butą Rygoje, kuriame terado vieną vienintelę šeimos skrynią. Bet užtat į Rygą atkeliavo stalas, už kurio sėdėjo daug įžymių žmonių, unikali abiejų poetų biblioteka, turtingas rankraštynas, iš kurio galėjo semtis ne vienas mokslininkas, ir nuostabi meno kūrinių kolekcija. Per keturiolika tėvynėje vėl praleistų metų Astridė aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje: buvo atvykusi į Vilniaus knygų mugę, į parodos „Astridė ir Ivaras Ivaskai pasaulio keliuose" atidarymą Panevėžyje. Baltoskandijos akademija sukūrė to paties pavadinimo filmą. Poetė 2013 m. rudenį pati dalyvavo filmo premjeroje Lestenėje, kur prabėgo jos vaikystės vasaros. 2007 m. leidykloje „Pasviręs pasaulis" išėjo Astridės ir Ivaro kūrybos rinkinys „Skraidantis ežeras", 2009 m. ta pati leidykla išleido Radausko laiškus Ivarui ir Astridei. Iki paskutiniųjų gyvenimo mėnesių mėgo keliauti ir pasakoti apie keliones. Tad ir kelionės motyvas jos kūryboje įgijo ypatingą reikšmę:

Linksminsimės iki ryto,
Mums ant tako užpustyto
Teks pramint kelius naujus.
Žodžiai, mielos vėlės šaukia,
Tolimas dar kelias laukia,
Kol sugrįšim į namus...

Silvestras Gaižiūnas