Auksė Beatričė Katarskytė. Komentaras dėl lyčių skirtumų

Auksė Beatričė Katarskytė. Komentaras dėl lyčių skirtumų
Gedimino Kajėno nuotrauka.

 

Dalius Jonkus 2021 m. vasario 5-osios „Literatūroje ir mene“ nuogąstauja, kad „reikalavimas atsisakyti visų su lytimis susijusių stereotipų ir kultūrinių normų“ atsisuktų prieš išsilaisvinimo siekiančią visuomenę „kaip nauja draudimų ir suvaržymų forma“. Atrodo, autoriui kelia nerimą galimas ir viešojoje, ir privačioje srityse išreiškiamų minčių cenzūravimas – pavyzdžiui, žiaurus ką nors ne taip ištarusio žurnalisto ar politikės išvanojimas. Autorius taip pat įtaria, kad lygių teisių kova ir feminizmas (šis žodis dėl atsargios pozicijos ar kitų priežasčių straipsnyje nepasirodo) kėsinasi ištrinti vyrų ir moterų skirtumus. Skirtumus, kurie, pasak autoriaus, taip lengvai nesileidžia ištrinami, nes žmogaus polinkis kategorizuoti, dėlioti į dėžutes reiškinius ir kitus žmones yra nepakeičiamas pasaulio pažinimo įrankis. Taip, skirtumai tarp vyrų ir moterų pastebimi plika akimi, jie egzistuoja, kad ir kaip bandytume juos kritikuoti, teoretizuoti arba prieš juos kovoti. Tačiau dažnai pamirštame, kokia iš tiesų šių skirtumų kilmė. Be to, moteriškumas ir vyriškumas – t. y. tradiciškai moterims ir vyrams priskiriamas elgesys, laikysena, išvaizda – iki šiol suvokiami hierarchiškai, kur viena nuvertinama ir sulytinama, o kita – išaukštinama ir universalizuojama.

Pirmiausia noriu paprieštarauti autoriaus teiginiui, kad lygių teisių ir žmogaus laisvių diskusijos bando „paneigti moteriškumo ir vyriškumo skirtumus“. Feministinis diskursas toli gražu nebando ignoruoti, pasiskolinus autoriaus žodžius, „prigimtinės“ lyties egzistavimo. Kritika griežtam biologinės ir socialinės lyties atskyrimui yra labai pagrįsta ir plačiai sutinkama šiuolaikinėje feministinėje teorijoje (kad ir Judith Butler poststruktūralistiniuose lyties apibrėžimuose). Šis dviejų žmogaus būties sluoksnių atskyrimas, iš pažiūros primenantis dekartišką dualizmą arba gamtos ir kultūros supriešinimą, yra supaprastintas, tačiau teorijoje ir feministinėje praktikoje labai pravartus ir istoriškai pasiteisinęs įrankis. Biologinės lyties atskyrimas nuo socialinės leido 7 ir 8 dešimtmečio feministams atkreipti visuomenės dėmesį į iš tiesų egzistuojantį sisteminį moterų nuvertinimą ir patriarchalinę santvarką. Remiantis šia teorija, buvo įrodyta, kad moterų ir vyrų biologija nėra jų įgūdžių, pomėgių, įsitikinimų ir sugebėjimų pagrindas. Tačiau biologinės ir socialinės lyčių schizma nėra neproblematiška. Tai tuo labiau ne vienintelis lyties teorizavimas. Filosofė Simone de Beauvoir XX a. viduryje rašė, kad moterimi ne gimstama, o tampama. Nors galėtų pasirodyti kitaip, už šių žodžių slypi S. de Beauvoir, kaip XX a. vidurio prancūzų fenomenologinės ir egzistencialistinės tradicijos mąstytojos, suvokimas, kad kūnas egzistuoja ir yra svarbus žmogiško pažinimo ir patirties įrankis bei šaltinis. Už tai angloamerikietiškas pas­kutiniųjų XX a. dešimtmečių feminizmas ne kartą išvadino šią prancūzų filosofę esencialiste, tikinčia, kad moterį apibrėžia tam tikras įgimtas, mistinis moteriškumas. Iš tikrųjų grandiozinis S. de Beauvoir veikalas „Antroji lytis“ yra stipri patriarchalinio natūralizmo kritika. Kultūrinio moters kaip priešingybės vyrui susiformavimo pagrindas neturi nieko bendro su biologija. Tačiau tai, kaip skirtingų lyčių vaikai auk­lėjami ir ko iš jų tikimasi, padalina visuomenę į dvi atskiras, visas gyvenimo sritis paliečiančias kategorijas. Akivaizdūs, visuotiniai šių dviejų grupių skirtumai sukuria natūralumo įspūdį. Tada socialinės normos imamos aiškinti remiantis biologija. Tai yra pagrindinis vadinamojo biologinio determinizmo atspirties taškas, vedantis prie normatyvinio lyčių supratimo ir politikos. Jei moterys ir vyrai yra tokie, vadinasi, jų tokia prigimtis, ergo, jie turi tokie išlikti ir ateityje. Ši loginė kliauda kankino ir pykdė ne tik S. de Beauvoir, bet ir šimtmečius anksčiau rašiusias filosofes.1

Autorius taip pat teigia, kad moteriškumas ir vyriškumas socialinėje ir kultūrinėje erdvėje formuojasi kaip vienas kito priešingybės. Šis teiginys problemiškas keliais aspektais. Pirmiausia, jis pastatytas ant heteronormatyvinės, arba heteroseksualumą kaip normą taikančios, pasaulėžiūros, kur žmogaus gyvenimo prasmė supaprastinama iki tikslo susirasti priešingos lyties partnerį ir susilaukti palikuonių. Antra, toks požiūris į lytį, kaip į dichotomiją, ignoruoja arba nuvertina į vieną ar kitą kategoriją netelpančius lytiškumus ir veda į šių netradicinių – t. y. vienos iš dichotomijos etikečių neapibrėžiamų – lytinių identitetų neigimą ir stigmatizavimą. Visa tai kvepia vis dar gaja nuo Antikos sutinkama, tačiau labiausiai XIX a. įsišaknijusia nuostata, kad moterys ir vyrai yra lyg dvi viena kitą papildančios žmonių rūšys. Pagrindinis šios nuostatos objektas ir idealizuota vizija yra tradicinė branduolinė šeima, į kurią vyras ir moteris atneša kiekvienas savo stiprybes ir sugebėjimus, kad taip prisidėtų prie visuomenės (kapitalistinės) gerovės. Problemiška ne tai, kad du žmonės savo skirtumuose randa darną ir produktyvumą, bet tai, kad vyrams ir moterims priskiriamos konkrečios ir griežtai apibrėžtos, jų šeimines funkcijas vienu metu ir paaiškinančios, ir įtvirtinančios būdo savybės.

Čia grįžtu prie lyčių vaidmenų, kuriuos komentuodamas autorius ir pradėjo straipsnį. Lyčių vaidmenys būtent ir susiformuoja šiame komplementariniame XIX a. šeimos modelyje. Moterims priskiriama privati, namų ruošos, vaikų auklėjimo, o vyrams – viešoji, verslo, profesijos, politikos sfera. Šis socialinis pasiskirstymas biologinio determinizmo buvo aiškinamas įgimtu moters švelnumu, empatija ir pasyvumu, laikomu natūralaus vyriško agresyvumo, konkurencingumo ir aktyvumo priešingybe. Problemiškas, XIX a. humanistinius idealus pažeidžiantis draudimas moterims dalyvauti viešajame gyvenime buvo aiškinamas šiuolaikinio mokslo paneigtais argumentais, pavyzdžiui: vyrų smegenys yra didesnės, todėl galingesnės už moterų. Vienas svarbiausių modernaus feminizmo tikslų – parodyti šį nelogiškumą, kai socialiniams reiškiniams randami biologiniai paaiškinimai, ir panaikinti moterims ir vyrams neigiamus padarinius turintį jo poveikį. Todėl ir buvo pasipiktinta klausimu Ministrei Pirmininkei dėl rankų, kalančių į jos sienas vinis, lyties. Būtent šie stereotipiniai, sugamtinti, subio­loginti vyrų ir moterų skirtumai privalo būti kritikuojami, nes juose nėra nieko natūralaus ar įgimto. Tol, kol politikes barsime už jų griežtumą ir nesukalbamumą, o tokias pačias manieras rodančius vyrus girsime už nuomonės tvirtumą ir užsispyrimą, nei moterų, nei vyrų, nei savęs į šias kategorijas nepriskiriančių žmonių neišlaisvinsime iš lyčių vaidmenų priespaudos.

Taip pat noriu pakomentuoti autoriaus teiginį, kad moterų ir vyrų skirtumai yra nepanaikinami, o tik keičia formą. Neseniai su jaunu bendradarbiu norvegu prakalbau apie profesinį moterų ir vyrų pasiskirstymą darbo rinkoje. Lyčių lygybės klausimais Norvegija didžiuojasi būdama viena pažangiausių, o gal net pirmaujanti pasaulyje. Bendradarbis stebėjosi, kodėl net įvedus stojimo kvotas, kuriomis vaikinams nuleidžiama stojimo kartelė, pavyzdžiui, į psichologijos, o merginoms – į informacinių technologijų studijas, vis dar turime statistiškai ryškias moteriškas ir vyriškas profesijas. Jei tokia įstatymais įteisinta ir kultūriškai propaguojama lyčių lygybė neužtikrino procentinės vyrų ir moterų dalies suvienodėjimo profesiniame gyvenime, tam turėtų būti rimta priežastis. Ir kolega priežastį rado – gal iš tiesų vyrai ir moterys natūraliai, prigimtinai skirtingi? Gal iš tiesų merginos renkasi švelnesnių įgūdžių reikalaujančią slaugo profesiją, o vaikinai savo natūralų konkurencingumą ir aštrų protą panaudoja tapdami bankininkais? Tačiau neapsigaukime manydami, kad kelių dešimčių atviros ir šimto metų slaptos, užgniaužtos lygių teisių kovos pakanka pakeisti tūkstantmetes moterų ir kitų neuniversalių, nevyriškų identitetų ištrynimo iš viešojo gyvenimo ir istorijos „tradicijas“. Nors skirtumai tarp vyrų ir moterų matomi plika akimi, nors jų elgesys, gyvenimo pasirinkimai ir prioritetai skiriasi, prigimties į tai painioti nereikėtų.

Galiausiai D. Jonkaus straipsnį apibendrinanti viltinga gaida, kad lytiškumas yra „tai, ką aš pats su savimi padarau“, teksto visumoje skamba neįtikinamai. Moteriškumo ir vyriškumo, kaip priešingybių ir vienintelių galimų kategorijų, suvokimas nepalieka vietos šiai individualiai laisvei. Autoriaus išreiškiamas tikėjimas tolerancija ir individualybe, deja, šiandieninėje Lietuvos politinėje sumaištyje mūsų neišgelbės. Paulius Gritėnas neseniai teigė, kad vien tolerancijos taikai, orumui ir konstruktyviam viešajam diskursui išsaugoti nepakanka.2 Reikia abipusio klausymosi ir pripažinimo. Todėl svarbu kalbėti apie tai, ką iš tiesų teigia feministinė teorija ir teorijos, ir vertinti jas kaip visų lytinių identitetų atstovus išlaisvinsiantį projektą. Feministinės teorijos žvaigždė, mokslininkė, aktyvistė bell hooks esė „Theory as a Liberatory Practice“ („Teorija kaip išvaduojanti praktika“), kurios pavadinimas cituojamas dažniau nei pats tekstas, rašo: „Ėmiausi teorijos, nes man skaudėjo – manyje atsiradęs skausmas buvo toks didelis, kad nebegalėjau gyventi. Ėmiausi teorijos iš nevilties, norėdama suprasti – suvokti, kas vyksta manyje ir aplink mane. Svarbiausia, norėjau numalšinti tą skausmą. Tada teorijoje radau vietą gijimui.“

Neatmeskime ir kreivai nežiūrėkime į lyties, kaip žmogiško socialinio ir kultūrinio reiškinio, teoretizavimą. Išplėskime lyčių kategorijų ribas, suvokime jas kaip spektrą, o ne kaip dvi atskiras sporto komandas, retkarčiais susitinkančias aikštelėje ir įspiriančias vieną ar kitą žmonių populiacijos skaičius palaikantį įvartį. Lytis yra kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį persmelkiantis patyrimas, tačiau tai nereiškia, kad jis natūralus, šventas ir turi išlikti toks pat svarbus bei visa paliečiantis iki amžių pabaigos.

 

2021 03 05

 

1 Galima paminėti pseudonimu prisidengiančią Sophią, 1739 m. išleidusią veikalą „Moteris ne prastesnė už vyrą“ („Woman not Inferior to Man“), po kurio 1740 m. pasirodė (ne be sarkazmo parašytas) atsakymas į kritiką pavadinimu „Žymus moters pranašumas už vyrą“ („Women’s Superior Excellence of Man“).

2 Paulius Gritėnas, „Ar toleranciją pavertėme banalybe?“, delfi.lt, 2021 03 05, www.delfi.lt/news/ringas/lit/paulius-gritenas-ar-tolerancija-paverteme-banalybe.d?id=86626537