Kaip sąmoningus ir smalsius jaunus žmones paversti nuolatiniais mūsų viešų pokalbių dalyviais? Pokalbis su Šilalėje kuriančiu paaugliu Tautvydu Dominyku Jonaičiu.

 

Tautvydas Dominykas Jonaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Kovo pabaigoje amerikiečių socialinis psichologas Jonathanas Haidtas pristatė knygą „Nerimastinga karta“ („The Anxious Generation“) apie 1997–2011 m. gimusius Z kartos atstovus. J. Haidtas dėsto, kodėl paauglių emocinė sveikata prastėja visame pasaulyje ir kokią įtaką tam turi socialinės medijos ir išmanieji telefonai. Jo stebėjimai rodo, kad mergaitės tapo apsėstos savo kūno įvaizdžio ir asmeninius socialinių tinklų profilius kuria lyg būtų prabangių prekių parduotuvės. Berniukai apskritai atsiriboja nuo realaus pasaulio, nes viską, ko jiems reikia, greičiau ir paprasčiau randa virtualybėje. Visa tai, pasak autoriaus, prasidėjo dar gerokai iki pasaulinės pandemijos, kai paaugliai jiems reikšmingus metus turėjo praleisti karantine.
Skaitydama tokias išvadas ir savo gyvenime neturėdama jokio kontakto su paaugliais, pagalvojau, ką Lietuvos viešoji erdvė man padeda suprasti apie būsimuosius mokesčių mokėtojus? Kol rodė laidą „Gimnazistai“, dar galėjome įsivaizduoti, kad šį tą suprantame apie paauglius. Dabar žiniasklaidos orbitoje paaugliai pasirodo kartą per metus, kai mokyklos pastato fone įraudusiais skruostais bando pakomentuoti tik ką pasibaigusio brandos egzamino užduotis. Tiesa, atsirado ir naujesnis naratyvas – paaugliai ir narkotikai, nors čia dažnai svarbiau bausmė, kontrolė ir panika, o ne išsamesnė paauglių gyvenimo studija.
Neturėkime iliuzijos, kad pokalbis su vienu paaugliu leis geriau suprasti visos kartos rūpesčius. Tai greičiau yra pastanga sąmoningus ir smalsius jaunus žmones paversti nuolatiniais mūsų viešų pokalbių dalyviais. O kad jau esame „Literatūros ir meno“ puslapiuose, verta pažinti kultūrai ypač atsidavusius paauglius – juk iš savo kaimelių jie galų gale ir suvažiuoja į Vilnių ko nors rašyti žurnalams, tokiems kaip „Literatūra ir menas“...
Tautvydas Dominykas Jonaitis gyvena Šilalėje, jam 17 metų, šiemet baigs 10 klasę. Pirmą kartą pamačius Tautvydą instagrame, mane prikaustė sklandi jo kalba ir saviironija, bet svarbiausia – papasakota istorija. Tautvydas dalinosi nuotykiais iš valandų, praleistų savanoriaujant miestelio bibliotekoje. Čia dažnai jo rūpesčiu tampa ne paskirti darbai, o konfliktai su bibliotekoje apsilankančiais paaugliais. Supratau, kad menu besidomintis, išskirtinai atrodantis, Šilalės bibliotekoje mielai savanoriaujantis paauglys nėra eilinis egzempliorius. Sutarėme pasikalbėti.
„Šilalė man patinka – čia ramu, jauku ir nėra šviesoforų. Daug gamtos, žmonės vieni kitus pažįsta. Tačiau iš kūrybinės pusės čia atsiskleisti tikras iššūkis. Nuo pat vaikystės iki dabar iš bendraamžių girdžiu įvairias replikas, jie nesupranta mano saviraiškos – ne tik meninių pasirodymų, bet ir kasdienės aprangos. Esu ne kartą girdėjęs, kad per daug savimi pasitikiu. Mane kritikuojančius žmones suvokiu kaip menininkus, tačiau jie dar nežino, kad yra menininkai. Ironiškas replikas priimu ramiai ir į gilesnius konfliktus nesileidžiu“, – filosofiškai pozityviai nusiteikęs man sako Tautvydas. Matau jį, sėdintį saulėtame kambaryje, ant galvos užsidėjęs baltą kaubojaus skrybėlę.
Nors į debatus apie savo saviraiškos subtilybes Tautvydas nesileidžia, visgi bando bendraamžiams pristatyti meno pasaulį. Kovo 11-osios proga bibliotekoje surengė fotografijų parodą ir į atidarymą pakvietė kitus dešimtokus. Mokiniai atėjo, bet, didžiam mano pašnekovo nusivylimui, tik tam, kad išvengtų tą valandą vykusių pamokų.
„Kai pats nieko nekuri, sunku vertinti kitų kūrybą. Į meno renginius visada ateina tie patys žmonės, kūrėjais domisi kiti kūrėjai. Šilalėje žmonėms reikia ne meno, o šou – kai miesto šventėje pasirodo žinomesni atlikėjai, suvažiuoja žmonės iš viso rajono.“
Tautvydui atrodo, kad jaunimui nedideliame miestelyje būtų lengviau suprasti meną, jeigu artimoje aplinkoje būtų kuriančio žmogaus pavyzdys. Jis pats užaugo meniškoje, kūrybiškų žmonių šeimoje. Todėl visa popamokinė Tautvydo veikla susijusi su kultūra – jis organizuoja parodas, sukūrė monospektaklį, kolekcionuoja ir eksponuoja senienas, groja gitara, išleido ziną, kuria menišką turinį socialiniams tinklams ir rūpinasi kitų menininkų kūrybos pristatymu. Kaip dažnai nutinka su tokiais multitaskeriais, pavadinti save vienu žodžiu gana sudėtinga. Dėl to Tautvydas nesikuklina ir instagrame prisistato kaip „visapusiško meno ekspertas“.
„Nepagalvokite – nesu žmogus, kuris sugebėtų atlikti visų žanrų meno kūrinius, viską sukurti. Tikrai ne. Bet sugebu visus meno žanrus pritaikyti įvairiose srityse. Tarkime, esu melomanas, bet mėgstu ne visus muzikos žanrus. Nepaisant to, galėčiau ir ne itin mėgstamą sunkiojo metalo muziką pritaikyti, ten, kur to reikalauja situacija. Žinau, kas tinka jaunimo vakare, o kas poezijos skaitymuose.“

 

Tautvydas Dominykas Jonaitis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Renginius vesti pradėjęs dar darželyje, šiandien Tautvydas bando suspėti visur, kur galėtų pristatyti savo kūrybą ir prisidėti prie meninės veiklos.
„Nėra metų, kad nestovėčiau ant Šilalės kultūros centro scenos. Pastaruoju metu veiklos ir bendraminčių ratas dar labiau išsiplėtė ir mano karjera įgavo pagreitį – atradau naujos literatūros, užmezgiau draugystę su kultūros įstaigomis ne tik Šilalėje, bet ir Tauragėje“, – sako Tautvydas, kurio kalboje žodžiai „menas“ ir „karjera“ puikiai dera.
Į kūrybinę veiklą paauglys žiūri strategiškai. Žino, kad savanorystė prideda teigiamų balų stojant į universitetą, nepamaišo ir platus kontaktų ratas, svarbu apie savo kūrybą tikslingai kalbėti ir socialiniuose tink­luose. Žongliruoti keliais kamuoliukais vienu metu Tautvydas jau moka, o tai gali praversti, jeigu planai nepasikeis ir Tautvydas stos mokytis režisūros. Kol kas, nors mokykloje reikia būti kasdien, ten vykstantis gyvenimas Tautvydui yra antroje vietoje.
„Patinka literatūros ir dailės pamokos, daugiau niekas. Mielai kalbuosi su mokytojais ne apie mokslus, o kitomis temomis. Bet dabar gimnazijoje jaučiuosi geriau – čia vyresni vaikai, tyliau, per pertraukas koridoriuose gana ramu. Štai pagrindinė mokykla buvo tikras išgyvenimas, nuo ten tvyrančio triukšmo net turėjau nervinį tiką.“
Mokslų ir popamokinės kūrybinės veiklos derinimas turi savų iššūkių. Šiandien Tautvydas jaučiasi išmokęs pamoką, kad suspėti visur neįmanoma ir verčiau save pataupyti.
„Anksčiau visiems pažadėdavau, kad ateisiu, dalyvausiu, prisidėsiu. Po to žiūriu, kad nieko nespėju, nelieka laiko man svarbiems dalykams, kūrybai. Pajutau, kad jeigu nuolatos rodysiu iniciatyvą, manimi pradės naudotis. Bet pristatydamas asmeninę kūrybą, atiduodu visą save. Nors ir čia kartais matau, kad žmonės manęs nepastebi, kad renginyje dirbu kaip fonas. Dainuoju, groju, kalbu, žmonės manęs nemato, galų gale pats sau ir pasiploju. Nieko nesmerkiu ir nepeikiu, kad neklauso. Tavęs niekada nekritikuos tas, kuris daro daugiau. Tiesiog neleidžiu, kad tai nugesintų mano norą kurti“, – sako Tautvydas ir apsukęs kamerą parodo ant sienos priklijuotą rožinį lapelį. Ant jo parašyta „Šiandien bus gera diena“, šia mintimi jis ir vadovaujasi.